Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus, vieną kvailą. Tenykštis karalius apgarsino savo dukters ranką duosiąs tam, kas pas ją atvažiuosiąs aukso laivu, kuris eitų ir žeme, ir vandeniu.
Skaityti toliau.. »
You are currently browsing the monthly archive for December 2009.
Gairės: Aukso laivas, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Senų senovėje vienas karalius turėjo piemenį, kuris ganė avis ir gebėjo taip gražiai kankliuoti, jog net paukščiai sutūpdavo klausytis.Ir miško žvėrys, jo kankles prigirdę, susirinkdavo aplink bandą ir klausydavosi —nei jie avių draskydavo, nei avys jų bijodavo.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Kanklininkas, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
EŽERAS RIEŠUTO KEVALE
ai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai. Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti:
— Žiūrėkit, žiūrėkit! Pieva užlieta. Užpylė pievą vanduo, tikros marios! O vakar čia šienavom!
— Kur? Kur? — šoko iš miego vaikai ir pamatė raibuojantį vandenį. Puolė visi laukan.
Neregėtas vaizdas! Nuo tekančios saulės žėri vandens platybėje auksinis takas, o kitoje pakrantėje liepsnoja ugnis, nepažįstamas žilabarzdis senukas žuvį kepa.
Subėgo, sugūžėjo žmonės pasižiūrėti keistenybės ir vienas kitą klausinėjo: Kas čia atsitiko, iš kur tas vanduo? O atsakymo nebuvo.
Tik visi pastebėjo, kad žuvys vilkstinėmis nardo. Tada griebė kas sietą, kas maišą jų gaudyti. O kiti bėgo tinklų ir bučių paimti.
Netrukus aplink naująjį ežerą žiobčiojo pagautos lydekos, karpiai ir ešeriai. Ir kitokių žuvų galybės; vijūnų, lynų, kuojų, žiobrių, vėgėlių. . .
Vyrai pasikinkė arklius ir išdardėjo į turgų su pilnais žuvų vežimais.
Bet koks nustebimas apėmė juos vakare, kai sugrįžo atgal. To nepaprastojo ežero kaip nebūta! Žaliuoja nušienauta pieva, o žuvų nė kvapo nelikę. O gal tai tik sapnas? Bet kišenės pilnos pinigų už parduotas žuvis. . .
Kitą dieną pasklido žinia, kad panašus ežeras atsirado už keliolikos kilometrų. Ir vos nepaskendo keli žmonės, dirbantys laukuose.
Staiga išgirdo kad kažkas ūžia, šniokščia, lyg koks krioklys. Ir apsėmė visus vanduo ligi pečių. Tik vargais negalais tie žmonės pasiekė krantą.
Pulkais bėgo žmonės žiūrėti ir laukė, kada tokia vandens platybė išnyks. Susėdę ilgai laukė, bet tas ežeras jau nė nemanė kitur kraustytis. Ir kitose vietose ežerai staiga išdygo, kaip grybai po lietaus. Vieni pasilikdavo visam laikui, o kiti, staiga pasirodę, vėl išnykdavo.
O kiek nuotykių būdavo! Žiūrėk, veja vaikai kiškį per pievą, o kai tas išnyksta, tai, apsisukę bėgti atgal, —- pūkšt vandenin. Mat, tuo tarpu ežeras išsiliejo ir apsėmė pievas.
Arba uogautojos susėda pagiry ant rąstų pailsėti ir staiga pajunta, kad sukasi aplink verpetai. O srovė neša jas ant plaustų tolyn ir tolyn. . .
Ir platus kraštas mirgėte sumirgėjo ežerų mėlynėmis. Bet žmonės greit pastebėjo, kad kiekvieną kartą prie naujo ežero vis pakraščiais sukiojasi žilabarzdis senukas. Kilo įtarimas, ar ne jo čia darbas? Jis visada prie naujo ežero meškerioja, maudosi arba irstosi ant plausto. . .
Susitikt ir pakalbėt su tuo žilabarzdžiu niekam nepavyko. Kartą vyrai apsupo ežerą ir bandė tą senelį sugauti. Bet netikėtai pradėjo kilti vanduo ir visi narsuoliai vos galo negavo. O tas žilabarzdis ramiausiai nuplaukė ant rąsto į kitą ežero pusę. Ir nukeliavo savo keliais. Pradėjo žmonės kalbėti, kad tai buvo vandens dievaitis Bangpūtys, vandenių tėvas, kuris kiekvienam savo anūkui norėjo padovanoti po ežerą. . . Jis čia daugiau nepasirodė, o ežerai išsiliedavo tik kur nors toliau nuošaliai miške. Ir kalbos apie žilabarzdį vis plito ir didėjo.
Bet vieną kartą pakliuvo ir jis. Pasakoja žmonės, kad užklupo senuką ne gudrumu, ne pinklėmis, o visai netikėtai.
Naktigoniui kartą besišildant prie ugniakuro, pabėgo žirgas. Praaušus rytui, jis išėjo ieškoti bėglio ir, sekdamas pėdas, atsidūrė miške, kur dabar telkšo Rėkyvos ežeras. Tada ten driekėsi didžiulės lankos. Kad galėtų apžvelgti pievas, naktigonis įlipo į aukštą pušį.
Besidairydamas žirgo, pamatė tą žilabarzdį senuką ateinant. Ir atsargaus jo būta! Paėjės sustoja ir, įtempęs ausis, klausosi, ar nekrebžda kas, ar nėra arti ko gyvo? Bet aukštyn galvos neiškėlė, neįtarė ten žmogų galint būti.
O naktigoniui ir kvapą užgniaužė, kad tik neišsiduotų.
Taigi, kad žinotumėt, senukas ištraukė iš krepšio pusmaišį riešutų, išrinko vieną tokį apvalų, prikišęs prie nosies kažką suniurnėjo, gnybtelėjo žnyplėmis ir sviedė atgalia ranka.
Vanduo tuoj apsėmė plačiausią lanką, kad vos krantai matėsi.
Kai ežero bangos aprimo, žilabarzdis išsiėmė iš ančio samtį. Prisigaudę juo žuvies, susikūrė laužą, išsikepė ir valgo sau, lazdele ugnį žarstydamas. Paskui išpūtė žirnio didumo pūslelę ir pasidarė sau palapinę.
Tuo metu naktigonis jau nebeištvėrė — šoko iš medžio ir čiupo žilabarzdžio maišą su riešutais. Žilabarzdis šoko vytis naktigonį.
Abu vyrai susikibo. Jie grūmėsi tol, kol suvirto abudu į ežerą.
Jau daug po to praėjo metų. Bet vasarą, audrai siaučiant, o žiemą, speigui pokšint, ir dabar galima girdėti balsus. Du vyrai ten rėkauja:
— Atiduok, tu nenaudėli, maišą riešutų. Jie tau nepriklauso!
O kitas rėkia atgal:
— Pasakyk paslaptį, kaip padaryti iš riešuto kevalo ežerą, tada riešutus perpus pasidalinsim !
Nuo to riksmo vandenyje ir ežeras Rėkyvos vardą gavo.
Per Jonines, saulei tekant, kartais žilabarzdis senukas išlipa ant kranto ir skaičiuoja, kiek tų stebuklingų riešutų dar turi. Kol nesurinks visų ežere išbarstytų ir neatsiims, ką naktigonis nutvėrė, jis neapleis Rėkyvos.
Jeigu kam pavyks pamatyti žilabarzdį senuką ir išgirsti jo raudą, palinkėkite, kad jis greičiau atgautų savo riešutus ir tęstų pertrauktą darbą. Tose apylinkėse ežerų labai mažai.
Tai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai. Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti:
Gairės: Ežeras riešuto kevale, Lietuvių liaudies padavimai, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
DVIRAGIO EŽERAS
Salos — tai vandens skalaujami kalneliai. Tarytum replėmis atgnybęs žemę, laiko ir plauja jų krantus ežeras Dviragis. Jo liemuo nutįsęs toli, iki pat Krylių kaimo. O nendrių ir meldų aplink ežerą devynios galybės, užgulti visi pakraščiai. Kai kur šis žaliasis ežero vainikas nutrūksta, kad parodytų
gelsvus smėlio klodus. Ten saulėtomis vasaros dienomis vaikų ir suaugusių knibždėte knibžda.
Dar viena Dviragio puošmena — tai vandens lelijos. Balti ir geltoni žiedai nuošalioje gūdumoje stiebiasi iš dugno į šiltą saulės glėbį. Šiomis grožybėmis gėrėtis ne kiekvienas gali, nes reikia gauti valtį ir nusiirti prie jų.
O kiek linguoja viksvų ir asiūklių! Kiek plūduriuoja maurų, dumblių ir kitų įvairių žolių. Ir kiek daug žuvų! O kur dar paukščių plazdenimas, vabzdžių zwimbimas!
Žavingas žemės kampelis Salos! Ar iš Kamajų į jas važiuosi, ar nuo Urlių kalvos žvelgsi, kiekvienoj vietoj vaizdas vis gražesnis ir patrauklesnis. Ežeras visur švyti. Tik vėjuotą, apsiniaukusią dieną jis rūstauja — pajuodęs šniokščia, putoja. . . Bet tyliais vakarais jis glūdi ramus ir lygus kaip veidrodis. Tada jo gelmėse žvaigždės maudosi ir mėnulis svečiuojasi.
Seniai seniai, Salų kalno papėdėje ežero nebuvo. Lygumoje žaliavo didžiulės pievos, krūmais apaugusios. Apylinkės gyventojai ten galvijus ganydavo. Čia piemenauti buvo lengva.
Kalnais buvo lyg tvora aptvertas. Ir varinėti galvijų nereikia. Drėgnose šilainėse žolės pilna, o nuo aukštumos žiūrint, visa lanka kaip ant delno. Pavojinga buvo tik paversmių sietuva. Jos šaltiniuose piemenys bandą girdydavo ir patys vandenį gėrė. O į raisto vidurį, apaugusį ilga žole, nedrįso niekas kojos kelti.
Ten nemažai narsuolių kiaurai nugarmėjo. Vieną kartą išpuolė eilė ganyti piemenei Šemurai ir dviem padėjėjams — Vaitučiui ir Aidukui. Vidurdienį, per pačią kaitrą, piemenę apėmė miegas, ir ji, atsigulusi pavėsin, užknarkė. Tuo tarpu piemenukai, likę be priežiūros, sumanė pajodinėti ant arklių. Išsirinko iš kaimenės eikliausius žirgus ir ėmė gaudyti viens kitą, lenktyniaudami aplink kalną. Taip beišdykaudami jie įsmuko liūnan. Žirgai bandė išbėgti, kapstėsi, kol visai nuilso. Vaikams šiaip taip pavyko užsikabinti ant palinkusių žilvyčių. Besikabaruojant nuo šakos ant šakos, Vaitučiui pabiro iš kišenės akmenėliai, o Aidukui — iškrito jo dūda akivaran. Ir ten, rodos, kas nors buvo gyvas, nes pradėjo jo dūdele dūduoti.
— Tū-tū-tūūū! Ko jūs čia braunatės į mano namus? — išgirdo vaikai.
Apačioje verpetai užvirė, kunkulai tik verčiasi, sukasi ir žiba saulėje. Ir kuo toliau, tuo ryškiau tviėskia šviesa, net akys raibsta. Staiga anga atsivėrė. Ir iškilo sidabro apsiaustu apsigaubęs ir aukso diržu susijuosęs jaunuolis.
— Vaje, kiek daug čia erdvės, — sušuko jis. — Kodėl aš ilgus amžius tūnojau tame ankštam požemy!
— Kas tu esi? — išsigandęs paklausė Vaitutis.
— Argi nematai? Ežeras esu, tik dar nežinau savo vardo. Gal tu man jį duosi?
— Oi, ne! Aš ir savo vardą pamiršau, — sušuko Vaitutis išgąsčio apimtas ir pasinėrė išsiliejusiame klane.
— Tai tu gal man pagelbėsi? — pasisuko Ežeras Aiduko pusėn.
— Ne, — užspringo vaikas. — Aš pats niekad nieko nesakau, o tik kartoju, ką kiti liepia. Paleisk mane! — sušuko ir nubėgo paskui
Vaitutį.
Ežeras pasivijo juodu, iškėlė ant savo delno ir tarė:
— Jeigu bijote manęs, aš judu paleisiu.
Bet pridėkite prie žirgų, kuriuos čia ganėt, dar visą bandą ir atiduokit savo drabužius, kuriais esat apsirengę. Tik tada galėsit eiti iš kur atėję.
Piemenukai iš baimės žadą prarado. Abu tik linkčiojo galvomis ir žvalgėsi, kuriame šone arčiau pieva.
Kai jie atsidūrė ant sausos žemės, šiek tiek atsigavo. O gražuolis ežeras rymojo kalno atšlaitėje ir užmigo.
— Tššš! Tyliai, kad tik jo nepažadintume!— ištarė Vaitutis.
Sulaikydami kvapą, abu nustypčiojo prie bandos ir stvėrė vytines ir pradėjo čaižyt gyvulius, varydami juos namo.
— Ak, šitaip! Tai apgaudinėjat mane? — įtūžęs pašoko Ežeras. — Negana to, kad sudrumstėt man ramybę ir, vardo man neišrinkę, pasprukti bandėte! Na, gerai. . . Mes čia pat dabar pasimušim! — sudundėjo jis griaustinio balsu ir ėmė taškyti vandenį, purkšt požemines sroves.
Aptemo saulė. Kalną ir ganyklą apgaubė tiršta migla. Pabudo piemenė Šemura ir nesuvokdama kas dedasi, pasileido bėgti išilgai slėnio, ieškodama Vaitučio ir Aiduko.
Susirinko žmonės ir nesuprato, kas atsitiko. Ganyklos loma iki pat debesų buvo uždengta rūko ir aprišta vaivorykščių juostomis.
O viduje, rodėsi, perkūnas trankosi ir žaibai plyksi. Retkarčiais pasigirsdavo Šemuros balsas, šaukiantis paklydusius piemenukus ir skęstančią bandą.
Užsirūstinęs Ežeras smarkavo ištisą popietę. Jau temstant piemenė Šemura užtiko dumblan įklimpusį jautį Dviragį ir pradėjo gailiai verkti, šaukdama:
— Dviragi, Dviragi!. . .
Ežerui patiko negirdėtas Dviragio vardas.
— Tai tu vadink ir mane Dviragiu! — sušuko jis ir vienu atodūsiu išsiliejo vanduo tarp kalvų.
Bematant išnyko rūkas, užgeso ir vaivorykščių spalvos. Skaidriam vandeny atsispindėjo kalnas ir žali apylinkių laukai.
Piemenukai, vengdami bausmės už pražudytus žirgus ir galvijų kaimenę, įlindo į krūmokšniais apaugusį pelkyną ir pavirto upeliais. Jie ir dabar renka vandenį ir pila į ežerą, bijodami, kad jis neišdžiūtų, ir žmonės nepamatytų jų nuskandintos bandos. Ir jie taip gudriai pasislėpė, kad apylinkių gyventojai iki šiai dienai neatspėja, kuris iš jų Vaitutis ir kuris Aidukas. Todėl šie upeliai taip ir liko be vardų.
O piemenaitė Šemura iš didelio sielvarto pavirto nedidele upe. Ji, priešingai, semia iš ežero vandenį ir neša jį Šetekšnos upėn. Mat, stengiasi surasti piemenukus ir išgelbėti gyvulius. Ežeras Dviragis visa tai mato ir šypsosi.
O jeigu kas sudrumsčia jo gelmių ramybę, jis būtinai reikalauja aukų, nes atsimena Vaitučio ir Aiduko pokštus.
Salos — tai vandens skalaujami kalneliai. Tarytum replėmis atgnybęs žemę, laiko ir plauja jų krantus ežeras Dviragis. Jo liemuo nutįsęs toli, iki pat Krylių kaimo. O nendrių ir meldų aplink ežerą devynios galybės, užgulti visi pakraščiai. Kai kur šis Skaityti toliau.. »
Gairės: Dviragio ežeras, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Kaiip istorikai sako, senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais. Tai tiesa, nes ir dabar dar daugelyje vietų, kur tik pažvelgsi, dangaus ribą dengia miškai. Nesunku atspėti, kad laikui bėgant kirtimuose ir skynimuose pradėjo kurtis gyvenvietės. Vienur jos išaugo į miestus, kitur nusidriekė dirbamos žemės laukai. O kai kur taip ir liko miškų platybėje atskiri, vieniši kaimai, ar net vienintelė sodyba, kurioje ilgai šeimininkavo
koks nors atsiskyrėlis.
Kas yra lankęsis Duokiškyje, tas lengvai patikės, kad nedaug prabėgo šimtmečių nuo to laiko, kai buvo sukasta pirmoji lysvė daržui. O aplinkui miškas. Greta šviesių, lieknų pušynų užtiksi vos įžengiamus raistus ir tamsius kemsynus.
Kur dabar stovi miestelis, kadaise buvo nuošali tuštuma. Pirmasis susirentė ten sau pastogę netekęs tėvų bastūnas Gildas su savo pačia. Uogų, grybų, riešutų ir žvėrienos užteko jiems iki sočiai. Is kailių klojo patalus ir darėsi rūbus, o malkų kiek nori — kūrenk ir dieną ir naktį. Miškas nešykštėjo gėrybių.
Taip ir vertėsi juodu. Begyvendami susilaukė dviejų dukterų: Austės ir Distės. Ir kol jos užaugo, gyveno ramiai.
Kartą žiemos metu, siaučiant pūgai, į jų pirkios duris pasibeldė paklydę medkirčiai, du jauni vyrai. Besišildydami prie ugniakuro, jie įsižiūrėjo į gražuoles Gildo dukteris ir nepaprastai susižavėjo. Vienas iš jų vardu Antis, akių nenutraukė nuo Distės. Ir jau galvojo negrįžti ir pasilikti čia visam laikui. Tik draugo Vytaro prikalbintas rytojaus dieną išsirengė namo. O ankstyvą pavasarį abu sugrįžo vėl ir ėmė ręstis greta Gildo savo trobas. Vytaras greit vedė Austę ir apsigyveno naujame, sakais kvepiančiame, namelyje. Tik Ančiui nesisekė. Jo numylėtinė gražuolė Distė vis delsė, nesutiko tekėti už medkirčio. Ji vis bėgdavo į mišką tai grybauti, tai uogauti, tai paukštelių ar žvėrelių pasižiūrėti. Ir grįždavo vėlai vakare. Antis bandė kelis kartus sekti Distę, bet ši gudriai sumėtydavo pėdas ir pasislėpdavo.
O vieną dieną išėjo ir negrįžo. Tėvai baiminosi, gal sudraskė žvėrys, gal įpuolė į klampius raistus, o gal prietemoj paklydo? Tik Antis neabejojo, kad Distė pabėgo su kitu. Taip ir buvo.
Šiuose miško plotuose dažnai medžiodavo krašto didikai. Smalsumo pagauta Distė stebėdavo, kaip jie jodinėja ant žirgų ir vėjuje supasi jų šilkiniai apsiaustai. Ji matė auksu išsiuvinėtas jų liemenes ir sidabrines sagas.
O jų arklių papuošalai blizgėjo saulėje. Miške gimusiai ir augusiai Distei atrodė, kad jie tikri dievaičiai. Vienas iš jų, dvarponis Butautas, kartą pamatė ją pasislėpusią už medžio, prakalbino ir padovanojo gražią skarelę. Tokią lengvą ir plonytę skarelę Distė palietė pirmąkart savo rankomis. Ir atsigėrėti negalėjo.
Sekančią dieną ji vėl grįžo į tą pačią vietą, norėdama prisiminti patirtą džiaugsmą. Bet kaip ji nustebo išvydusi tą patį poną sėdint ant išversto medžio! Prie šakos buvo pririštas ir jo žirgas. Butautas laukė Distės ir atnešė dar gražesnių dovanų: šilkinę suknelę ir žibančią juostą. Vienintelis Distės rūbas, kokį nuo pat mažens vilkėjo, buvo tėvo pasiūti kiškio kailinėliai. Vasarą ji bėginėjo basa, o tik atšalus orui arba gruodui sukausčius žemę, kojas įkišdavo į lokienos vyžas. Suknelės ir batai buvo ponų apdaras. Gautų dovanų nedrįso ji rodyti nei tėvui, nei motinai, nei mylimai seseriai Austei. O su Butautu susitikinėti labai norėjo. Tik nubėgus į mišką apsirengdavo tais poniškais drabužiais. Ir valgė jo atneštus skanėstus: saldų pyragą, obuolius ir slyvas. Ragavo ir raudono svaiginančio vyno kvepenčiuose pušynuose.
Artėjo ruduo, pabjuro orai. Butautas viliojo ir įkalbinėjo Distę keltis pas jį į dvarą.
Ji paklausė ir pabėgo, nė žodžio netarusi tėvams ir savo seserei Austei.
Butautas apgyvendino ją rūmų palėpės kambarėlyje, kad nesužinotų Butautienė Prosiaurą langą iš ten matėsi tik ruoželis mėlyno dangaus. Plačiųjų miškų dukra, gražuolė Distė, atsidūrė viena tarp keturių sienų, ankštame mūriniame narve. Girioje ji šūkavo kiek norėjo, bėgiojo kur tik užsigeidė, karstėsi po medžius, rinko uogas ir gėles. O iš čia negalėjo niekur išbėgti. Net kai ateidavo pats Butautas, šnabždėjosi tik tyliai. Valgyti jai atnešdavo skara apsigaubusi senė. Padėdavo indus prie slenksčio ir sprukdavo laiptais žemyn. Vien nuo rūstaus jos žvilgsnio šiaušdavosi Distei plaukai.
Neskaičiuojamos slinko pilkos dienos ir juodos naktys. Rausvi Distės skruostai išblėso, veidas pagelto, akys įdubo. Buvusi gražuolė, tėvų numylėtinė ir žaliųjų pušynų pažiba, vis labiau ir labiau vyto ir darėsi panaši į šmėklą. Klausėsi tik sienoje svirplio muzikos, vėjo ūžimo kamine ir balandžių burkavimo ant stogo. O varnų krankimas nuolat jai priminė namus ir mišką. O už vis skaudžiausiai kalė į galvą ir priekaištavo nenutildomas širdies balsas: “Diste, Diste, ką tu padarei?”
Pagailo jos, matyt, ir Butautui. Davė raktus ir leido kartą, sutemus, slaptai išeiti į kiemą. Apgraibomis ji išslinko į sodą. Vengdama sutikti žmones, tarytum šmėkla slampinėjo pakampiais. Besidairydama pro apšviestus langus pamatė, kaip linksminasi ponai, kaip Butautas šoka ir geria vyną. O ji pastyrusi tūno šešėlyje ir laukia pati nežinodama ko. Prisiglaudė prie sienos ir užsimerkė. Atsiminė savo gimtoje troboje sėdinčius tėvus, kai
ugnies atokaitoje šildydavosi kartu su tėvu ir motina. Atsiminė ir paniekintą medkirtį Antį, kuris tiesė į ją tvirtas rankas, lyg šaukdamas:
— Diste, grįžk atgal! Mes visi pasiilgom tavęs!
— Skubėk! Ko rymai čia ir verki ? Bėk! — ėmė šaukti, rodos, ir senas palinkęs medis prie kurio stovėjo.
Ir Distė leidosi bėgti. Buvo pavasaris, takai dar nepradžiūvę po atlydžio. Dirvos pažliugusios ir klampios. Svirduliuodama ji šokinėjo per balas, brido per patvinusias daubas ir išsiliejusią upę, klimpo purvan, griuvo ir vėl kėlėsi. Skubinosi, bėgo atgal į girią, iš kurios ją prieš du metus išnešė ant žirgo dvarponis Butautas.
Kaip ilgai ir kur klaidžiojo neprisiminė nei pati Distė, nei kas nors kitas žinojo. Vieną rytą rado motina ją purviną, sulysusią ir nualpusią prie durų. Daug dienų praėjo kol ji atsigavo ir pradėjo kalbėti. O tada, nuo rūstybės vis dar neatlyžęs, tėvas griebė jos poniškus drabužius ir sušuko:
— O iš kur šitie skarmalai? Kas užmovė tau ant piršto žiedą su vilko akim?
Distė tylėjo. Prisipažinti tėvui, kur buvo ir ką veikė buvo baisu.
— O kur padėjai mano pasiūtus kiškio kailinėlius? — klausė tėvas.
Distė neatsakė.
— Nešdinkis iš čia! Be kailinėlių negrįžk po mano stogu! — pyko įtūžęs tėvas ir grūmojo lazda.
Distė išbėgo ir jau nebegrįžo.
Tolimesnio kaimo žmonės matė ją klajojant pamiškėje apdriskusiais poniškais drabužiais. Ji kiekvieną sutiktą vis prašydavo:
— Pasiūkit man kiškio kailinėlius!
Netrukus arti tos vietos, ant kryžkelės, kur Distė susiitikinėdavo su dvarponiu, atsirado stulpas ssu parašu: “Duokit jai kiškį!”
Kiti sakydavo, kad tas parašas buvo Butauto rūpesčiu pastatytas. Nors žmonės tada skaityti nemokėjo, bet visi greit suprato, ką tas
parašas reiškia. Už tai ne vienas dažnai eidavo pasižiūrėti, ar kartais neužklys ten pono suvedžiota Distė. Bet ji daugiau nei ten, nei kur
nors kitur nesirodė. Kai kas tvirtino, kad Butautas ją sugavęs ir išvežęs į tolimą miestą, o kiti kalbėjo, kad uždaręs vėl savo dvare. Buvo
ir tokių, kurie tvirtino kad Distė sau galą pasidarė.
Ilgai stovėjo tas stulpas su užrašu “Duokit jai kiškį”. O kai jis nuvirto, žmonės įkasė
kitą, nes tikėjosi ir laukė, gal kartais dar sugrįš gražuolė Gildo duktė.
Nuo tų įvykių praėjo ne vienas šimtas metų, o stulpas nenyksta, Jį jau daug kartų paikeitė nauju ir dailesniu, o užrašą: sutrumpino
ir paliko tik “Duokiškis”. Tik vargu ar kas prisimena pasakojimą apie nelaimingą Distės meilę. . . Ir kaip mažas kaimelis virto miesteliu.
Kaip istorikai sako, senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais. Tai tiesa, nes ir dabar dar daugelyje vietų, kur tik pažvelgsi, dangaus ribą dengia miškai. Nesunku atspėti, kad laikui bėgant kirtimuose ir skynimuose pradėjo kurtis Skaityti toliau.. »
Gairės: Duokiškis, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Dubingių ežeras – Asveja
Tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumėlės,, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmofgus, vardu Aš Vėjas. Reiikia pridurti, kad jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švepluodavo, kad net savo vyro vardo nebeištardavo. Kaip tik dėl to ir pasiliko visam laikui iškraipytas ežero vardas. Užuot vadinti ežerą Ašvėjas, žmonės vadina Dubingių ežerą Asveja, kaip jo pati jį šauk.davo.
Kur kas svarbiau atsiminti,, kad pats senukais Aš Vėjas buvo geraširdis, darbštus, ir laibąjį rūpestingas šeimininkas. Tik visa bėda, kad jam nesisekė gyventi, visoki vargai jį slėgė. Žiūrėk, tai troba sugriuvo, tai javai sudegė arba gyvuliai krito. Būdavo nespėja žmogelis po vienos nelaimės atsigauti, kai kita jį užklumpa. Už vis labiausiai jis kankinosi dėl vandens stokos — aplinkui bolavo išdžiūvę smėlynai, gryna dykynė. Vos tik kiek atsikvėps, tuoj dulkių stulpai viesulu sukasi. O jeigu lietus palyja, bematant saulė valkas išgarina. Už keleto varsnų telkšojo melsvi dailūs ežeriukai, o Aš Vėjo pašonėje — nė lašelio vandens. Susirūpinęs senelis ir kibirais nešė ir statinėmis ritino. Ir kaip tik išmanydamas dienomis ir naktimis vilko vandenį savo ištroš kusiai šeimynai ir gyvuliams girdyti. O taip pat ir daržams ir dirvoms palieti. Didesnio vargo plačioje žemėje sunkiai galėjai rasti.
Būdavo eina ir eina jis keliu su naščiaiis. O nuilsęs atsisėda kur ant kauburėlio ir dūsauja: “Kad turėčiau prie namų nors mažą balutę, tai laimingas būčiau!”
Iki gyvo kamlo įkyrėjo Aš Vėjui sunkus ir nesibaigiantis vandens tempimas. Galiausiai pardavė jis pusę savo ūkio arkliui ir vežimui pirkti, Kad galėtų vandenį vežte atsivežti. Ir Aš Vėjas išsiruošė eiti į turgų. Eina jis per mišką ir gircli, kažkas šaukia: “Kas norit pirkti ežerą! Nebrangiai parduodu!”
Apsidairė Aš Vėjas ir mato, po egle sėdi nykštukas ir suka ant pirštų sidabrinius dubenėlius. O jie saulėje blizga, raibuliuoja ir skamba, tarsi muzika gražiausia.
— Tai kiek už tokį daiktą nori? — paklausė Aš Vėjas,
— Nedaug! Tiek pinigų, kiek pats kišenėje turi! —atsakė šis.
Žmogelio noras įsigyti ežerą buvo toks didelis, kad jis net derėtis nenorėjo. Greit iškratė kišenes nykštukui, o tas kilstelėjo dubenėlius aukštyn ir tarė:
— Rinkis kuris tau labiau patinka! Jeigu nori, kad ežeras būtų apvalus, tai padėk dubenėlį ant žemės ir tylėk. Bet jei pageidauji kampuoto ar pailgo, taimesk jį kaip gali toliau, kad spėtum nusakyt formą, kol jis nukris.
Aš Vėjas neapsakomai apsidžiaugė pirkiniu. Įsidėjo dubenėlį kišenėn ir tekinas pasileido namo. Nepaprastu pirkiniu pirmiausia norėjo pasigirti pačiai.
— Štai, žiūrėk, nusipirkau ežerą! — įpuolęs trobon pasakė.
— Seni, nejau tu išprotėjai? — pašoko pikčiurna. — Čia tik skardos griežinėlis. Dar skylė vidury! O tau jau ežeras vaidenasi! O kiek už šitą geležėlę sumokėjai? — šaukė įpykusi.
— Visus, kiek turėjau! — prisipažino senelis.
— Ak tu besmegeni! Kur protą padėjai?
Nešdinkis iš mano akių, kad čia nėkvapo tavo neliktų. Negrįžk, kol neatsiimsi savo pinigus!
— sušuko pati ir stvėrė lazdą tvoti per nugarą.
Šitaip suniekintas Aš Vėjas nusiminė.
Nykštukas tikrai bus jį apgavęs. Ir pačiam pikta ant savęs pasidarė, kad tokią daugybę pinigų prarado. Sugniaužė jis dubenėlį saujon ir išėjo laukan. Nusileidęs už trobelės pakalnėn, užsimojo ranka ir sviedė dubenėlį iš visų jėgų ištardamas:
— Kad tave kur galai pagriebtų!
“Cin-dilin!” — nudindėjo, nuaidėjo dubenėlis ir prapuolė.
Senelis žiūri, trina akis ir netiki: ar čia iš tikrųjų, ar tik akyse taip rodosi. Lyg per miglas, bet vis aiškiau ir ryškiau spindi tarytum veidrody jo liūdnas veidas. O tuo metu, kad ims pro langą šaukti švepliuodama jo pati:
— As Veja, ar matai? Asveja — ežeras!
Atbėgo žmonės, stebisi ir suprast negali, iš kur atsirado tokia gausybė vandens. Pasieido visi bėgti ežero pakraščiu. Užduso, sušilo, o galo niekaip užtikt negali. Pralinksmėjo ir Aš Vėjas. Likęs vienas, tik plumpt, įšoko į ežerą ir maudosi, matuoja gelmes. Jam taip patiko tyram vandeny pūškentis, kad nelipo iš ežero. Ir dabar jis ten praleidžia savo laimingas dienas, išlipa tik tada, kai jį aplanko dvi dukterys — Audra ir Vėtra.
Asvejoj nardyti labai smagu.. Dugne yra anga, pro kurią galima nusiirti i bet kurį kitą ežerą, net į plačiąsias jūras. . . Tai tikra tiesa, kad Dubingių vandens takai begaliniai. Kiekvienas drąsuolis gali pamatyti ir įsitikinti, jeigu tik moka plaukti ir išdrįstų leistis į šaltus požeminius ežero kanalus.
Tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumėlės,, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmofgus, vardu Aš Vėjas. Reiikia pridurti, kad jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švepluodavo, kad net savo vyro Skaityti toliau.. »
Gairės: Asveja, Dubingių ežeras, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Anės kraitis – Obeliai
Seniai seniai gyveno neturtingas dėdulė. Jis turėjo labai gražią dukterį vardu Anę. Apšiurusi jo trobelė stovėjo ant upelio kranto, o jos pašalyje kerojo obelis-Anės kraitis.
Sklido gandai, kad jaunystėje tam neturtėliui dukterį padovanojusi laumė, užtat ji
esanti tokia graži. Mergaitė visus stebino savo dailumu. Bet laimės neturėjo. Kai atėjo metas tekėti, niekaip negalėjo ji išsirinkti jaunikio.
Kas tik atvažiuoja pirštis, tas jai nepatinka.
Pasitaikė ir tokių jaunikių, kurie išvydę skurdą praeidavo pro šalį.
Ilgainiui ne tik tėvas, bet ir pati Anė pamatė, kad jau nėra iš ko rinktis. Pradėjo ji nuolankiau žiūrėti į jaunikius. Bet vis tiek laimės neturėjo. Kiek kartų sutarė vestuves, tiek kartų jos iširo. Pagaliau Anė pasiryžo, kas pirmas pasipirš, už to ji ir tekės. Kitą dieną grįždama iš miško mato, ateina jaunikaitis. Ir toks gražus, kad rodos, gražesnio jau nebegali būti. Tas jaunikaitis nusilenkė Anei iki žemės. Bet neištarė nė žodžio ir pasuko į
pelkyną. “Neik, ten liūnas, įklimpsi!” — perspėjo Anė. Bet jaunikaitis neatsiliepė ir nepaklausė. Tuo pat metu tik blykst, sužaibavo.
Ir sudundėjo griaustinis juodame debesy. Suūžė audra. Per lietų nepamatė Anė, kur dėjosi tas bernužėlis. Sušlapusi parbėgo namo.
Audra nerimo visą naktį, bet rytas išaušo giedras ir gražus. Anė nuėjo prie upelio velėti skalbinių. Įbrido vandenin ir staiga mėlyna
mėlyna pasidarė, lyg dangus būtų nusileidęs. Pakelia akis — gi ant upelio kranto stovi tas jos bernužėlis. Rankoje laiko rugiagėlių glėbį
ir svaido jai žiedus į upelį. Norėjo Anė jį prakalbinti ir padėkoti už gėles. Bet kol sugalvojo ką reikėtų sakyti žiūri, kad jau jo nebėra.
Vakare dar keisčiau tas jaunikaitis pasirodė. Anė sėdėjo po obele. Dangus jau buvo žvaigždėtas. Virš upelio kilo rūkas. O kai patekėjo mėnulis, tiršta migla apgaubė kiemą. Tik girdi, šlept šlept kažkas ateina. Šviesus lyg žiburys praėjo tas jaunikaitis pro šalį, o iš paskos jį nusekė ožka.
Taip prasidėjo nuolatiniai susitikinėjimai.
Vienaip ir kitaip Anė matydavo tą jaunikaitį kasdien. Bet neištarė jis nė vieno žodžio. “Tur būt jis bus nebylys”, nusprendė Anė. Bet tą
pačią dieną vakare išgirdo dainuojant. Sukluso ir nubėgo pažiūrėti prie upelio. O ten jos gražuolis tarp karklų traukia dainą. Balsas kažkoks negirdėtas, o kai išsižioja, nesimato baltų dantų. Dar labiau nustebino dainos žodžiai: “Greitai parvesiu į namus savo Anę, baltą ožkelę. . . Neištrūks, nepabėgs jau iš mano rankelių. . .”
Išsigandusi nubėgo Anė pas senelę žynę ir papasakojo nuotykį. “Tai klajūnas — vandenis. Jis ieško sau vietos poilsiui ir nori turėti žmoną. Šiukštu, nežiūrėk į jį, kad tavęs neapžavėtų ir nenutrauktų į vandens bedugnę”, perspėjo senelė. Anei net plaukai ant galvos pasišiaušė. Juk ji ištisą vasarą, kur tik sutikusi, spoksojo į tą gražų bernelį. Dabar bijojo ir į tą pusę pasižiūrėti.
Atėjo žiema ir bastūnas vandenis dingo. Tik nežinia kas pradėjo baladotis už trobelės durų, ūžaut pakraigėje arba staugti prie upelio. Išėjęs kieman tėvas rasdavo tai akmenis atridentus prie slenksčio, tai rąstus nutemptus į balas, tai malkas išbarstytas ant tako.
Tą žiemą vėl atvažiavo pas Anę piršliai. Šiuo kartu skubiai ji sutarė vestuves, norėdama greičiau išsidanginti iš šito pelkyno. Bet stebėtinai anksti užklupo atlydys. Vestuvių dieną patvino upelis ir vandens srovė sugrūdo prie trobelės kalnus ledų. Ant pievų išsiliejo vandens marios — nei praeiti, nei pravažiuoti.
Reikėjo atidėti vestuves. O pavasaris vis vėlavo. Ledai tirpo ir vanduo slūgo labai pamažu. Tik įpusėjus gegužiui pradžiuvo takai. Tik tada sujudo visi, kas buvo gyvas. Pražydo ir pašalėje obelis—Anės kraitis. Dabar jau galima buvo kelti vestuves.
Į jas pakvietė gimines ir kaimynus. Tris dienas svečiai linksminosi, midų gėrė. Pagaliau susiruošė visi važiuoti pas jaunąjį. Eina Anė atsisveikinti tėvą ir paeiti negali — žemė siūbuoja po kojomis. Pažvelgė pro langą — gi vanduo stulpais aplink trobą trykšta. Ir jau slenkstį semia. Sulipo visi ant stogo ir mato, kad pamiškėje dega laužas, o prie jo guli ožkų banda ir stovi piemuo. Vanduo kyla vis aukštyn ir aukštyn. Jau ežeras tyvuliuoja, bet piemuo lyg nieko nematytų ir negirdėtų. Nė krust. Vestuvininkai puolė ardyti namą ir daryti plaustą. Tada tik atsigręžė piemuo. Ir Anė pažino tą jos bernužėlį —Vandenį. Jis kad suriko ir ėmė mojuoti lazda. O su kiekvienu lazdos mostu verpetai sukasi, putoja, daužo
ir drasko trobą.
Kas laimingas buvo, tas išsigelbėjo ant lentgalio ar pagriebęs rąstą. O kai atsidūrė ant kietos žemės pamatė, kad nebėra nei piemens, nei laužo. Nebėra nė ožkų, tik baltos putos vilnimis verčiasi iš vienos vandenų platybės galo į kitą. Atnešė bangos prie kranto ir Anės vestuvinį nuometą, vandens nutrauktą nuo galvos.
Kur stovėjo skurdžiaus trobelė, dabar banguoja platus ir gilus ežeras, padarytas to Anės bernužėlio vandenio. Ir jis išliko ligi šių dienų.
Vasarą ežero vanduo kiek atslūgsta. O jo vidury visa apsemta tebestovi Anės kraičio obelis. Žvejai traukdami tinklus, dažnai užkliūna už jos viršūnės. Viduržiemį, kai būna skaidrus ledas kaip stiklas, čiuožinėdami vaikai pamato ir tą obelį. Jie įžiūri ten dar nusidriekusį Anės vestuvinį rūbą ir baltus ožkos kailinėlius. Seni žmonės pasakoja, kad gegužės mėnesį Anės obelis pražysta ir kartais išnyra paviršiun jos viršūnė. O rudenį pakrantėje kai kas randa primėtytą daug saldžių obuolių. Sako, kad tai Anė, išlindusi iš gelmių pasivaikščioti juos čia išbarsto. Kam įdomu ir
kas norėtų įsitikinti šito pasakojimo tikrumu, gali nuvažiavęs į Obelius ir visa tai savo akimis pamatyti.
Seniai seniai gyveno neturtingas dėdulė. Jis turėjo labai gražią dukterį vardu Anę. Apšiurusi jo trobelė stovėjo ant upelio kranto, o jos pašalyje kerojo obelis-Anės kraitis.
Gairės: Anės kraitis, Obeliai, padavimai, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Stebuklingas žiedas
ienas tėvas mirdamas paliko sūnui tris auk-
sinus. Kol sūnus buvo mažas, tuos auksinus
saugojo motina. Vaikinas paūgterėjo ir kar-
tą prašo motinos duoti vieną tėvo auksiną —
eisiąs į miestą ko nusipirkti. Motina duoda,
ir sūnus išeina. Bet kelyje sutinka seną mote-
rėlę su šuniuku; toji sako:
— Sūnau, pirk mano šuniuką — nesigailėsi!
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
Gerai. Sūnus parsiveda šuniuką namo, o motina raukosi — patys
neturį ko valgyti, kur čia dar šunis šersi.
— Gerai, gerai, mama, mes šuniuko neturėjom, o kaip be jo gy-
vensi? Visi turi šuniukus, ir mes turėsim!
Motina apsiramino. Po kelių dienų sūnus prašo antro tėvo auksi-
no. Motina jau nenori duoti — vėl niekams išleisiąs. Galop vis tik
duoda, ir sūnus išeina į miestą. Šiapus miesto sutinka tą pačią mo-
terėlę su kate.
— Sūnau, pirk mano katytę — nesigailėsi!
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
Gerai. Sūnus parneša katytę namo, o motina bara paskutiniais
žodžiais — patys neturį ko burnon dėti, o jis dar veltėdžius perkąs.
Trečio auksino tikrai nebegausias.
— Gerai, gerai, mama, katytės mes neturėjom, o kaip be murk-
lytės gyvensi? Visi turi katytes — ir mes turėsim!
Motina apsiramino, bet trečio auksino nė negalvoja jam duoti.
Po kelių dienų sūnus vėl panoro miestan nukakti. Bet jis gerai žino:
neduos motina auksino, todėl pats jį pasiėmė ir išėjo drauge su šu-
niūku ir katyte. Vėl sutinka moterėlę. Bet šį kartą jos rankos tuščios:
tik stovi nuleidusi galvą ir. žiūri į žemę. Sūnus klausia:
— Moterėle, ko taip į žemę žiūri?
— Cia, dvi pėdos po žeme, yra rūsys; jeigu žemę atkastum ir
dangtį atkeltum, tai patektum pas mirusią karalaitę, ant kurios piršto
brangus žiedas užmautas. Norėčiau žvilgtelėti j tą žiedą.
Gerai. Sūnus atkasa žemę, įlipa į rūsį ir išneša moterėlei žiedą.
Moterėlė žiūrėjo į tą žiedą, žiūrėjo, paskui sako:
— Sūnau, pirk šį žiedą — nesigailėsi.
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
— Gerai — paskutinis auksinas.
Moterėlė pasiima auksiną ir nueina, prisakiusi tuojau rūsio dangtį
uždaryti.
O sūnus sugalvojo dar kartą rūsį apžiūrėti ir įlindo į vidų. Ta-
čiau tą pačią akimirką dangtis pokšt, ir užsidarė, o jis liko ten kaip
kalėjime — nei tu dangtį pajudinsi, nei ką. Gerokai laiko praėjo.
Tik šit prisiminė pirktą žiedą ant piršto.
„Gaila,— galvoja jis, žiedą sukiodamas,— su šuniu ir kate man
gerai išėjo, o su šituo žiedpalaikiu visai prastai klojasi, nereikėjo
nė pirkti.”
Tai sakydamas, sūnus girdi, kad šuo ir katė rūsio dangtį krabž-
dena.
— Vargšai gyvulėliai, juk jūs dangčio vis tiek nepakeisite. Ai-
man! Kad kas mane iš čia ištrauktų!
Sulig tais žodžiais atbėgo šeši žmogiukai ir kelia dangtį. Sūnus
nustebęs žiūri:
— Iš kur jūs čia atsiradot?
— Tavo žiedas mus pašaukė. Kai tik žiedą pasukiosi ir ko pano-
rėsi, mes tučtuojau ateisime ir viską išpildysirne.
— Ak šitaip! Va čia tai bent. Dabar galite eiti, bet jei kada ko
prireiks, tuojau žiedą pasukiosiu.
Žmogiukai prapuolė, o sūnus su šuniuku ir katyte patraukė kur
kojos neša. Tris dienas ėjo ir priėjo karaliaus pilį, o ten pasiprašė
darbo.
Karalius šiuo metu darbo neturįs, bet už tarną galįs priimti.
Ką gi, ir tai gerai! Taip juodu ir sutaria: karalius turi priglausti
ir tarno gyvuliukus — šuniuką ir katytę. Gerai — tegul jau taip.
Sūnus gyvena sau be vargo.
Bet vieną dieną tarnas užsinori geresnės drapanos. Kas tai jam:
nuėjo į sodą, pasukiojo žiedą, šeši žmogiukai ir žia— ko reikia?
— Geresnės drapanos.
Beregint tarnas su tokiais drabužiais, kad net akį veria. Tik visa
bėda — vyresnioji karalaitė pro langą nužiūrėjo, ką tarnas darė,
kaip su žmogiukais kalbėjo — viską. Graužia ją pavydas, kad ir ji
negali taip greitai įsitaisyti gražių drabužių. Ir — tik pamanykit! —
dabar karalaitė kasdien tyko, kaip tą žiedą iš tarno nučiupti. Kartą
vidurdienį, kai tarnas miegojo pokaičio, karalaitė ant galų pirštų
pristypino ir numovė žiedą. Tarnas paskui visus kampus išnaršė be-
ieškodamas. Galop paklausė šuniuką ir katytę, ar tie nežiną. 2iną,
kurgi ne — matę ant karalaitės piršto. Tarnas tuojau užsipuolė va-
gilę, kad gražiuoju žiedą atiduotų; jeigu ne — paskųsiąs karaliui.
Kur tai matyta! Karalaitei tokie priekaištai, matai, per širdį: ji užsi-
metė tarnui atkeršyti.
Vieną naktį, kai karaliaus nebuvo namie, karalaitė atsikėlė ir
uždegė tarno kambarį, kad tasai miegodamas sudegtų. Bet šuniukas
su katyte laiku prikėlė tarną ir išgelbėjo jį iš gaisro; tiktai sudegė
drabužiai, kuriuos žmogiukai buvo atnešę. Pareina karalius ir ima
smarkiai barti tarną: jei savo kambarį sudeginęs, tai kada ir visą
pilį supleškinsiąs. Ką su tokiu daugiau darysi — į kalėjimą! Vargšas
tarnas, visai nekaltas, sėdi kalėjime. Kalėjimas, lyg tyčia, ežero sa-
loje, kur šuniukui ir katytei sunku nusigauti. Vargšai gyvuliukai,
vienas inkšdamas, kitas miaukdamas, keletą dienų lakstė po kara-
liaus kiemą. Tik vienąsyk katytė pamatė ant karalaitės lango kaž-
ką spindint.
— Tai ne kas kitas, kaip mūsų pono žiedas,— sušuko katytė ir
ėmė tykoti, gal kas duris pravers. Netrukus pati karalaitė duris virs-
telėjo. Katytė pro kojas šmurkšt, įbėgo į kambarį ir išnešė žiedą.
Šuniukas, iš džiaugsmo ratu lakstydamas, atidumia priešais katytę
ir šaukia:
— Duokš man, duokš man! Aš noriu žiedą nešti!
Katytė činkt ant žemės, šuniukas kapt į nasrus, o abudu kone
pakvaišę iš džiaugsmo. Katytė nugarą išrietus lekia paskui šuniuką,
o tasai lodamas paskui katytę ratu dumia. Karalaitė žiūri: ko tie
tarno gyvuliukai taip paikioja! Ogi žiūri — šuniukui lojant, žiedas
tik lept iš nasrų, ir iškrito. Ji tuojau pribėgo, žiedą pasičiupo, nusi-
plovė ir į burną įsidėjo, kad daugiau jis niekam į rankas nebekliūtų.
O kitą dieną į vakarą katytei vėl gera mintis šovė: ji patyliukais
įlindo į karalaitės kambarį ir pasislėpė po lova. Kai tik karalaitė už-
migo, katytė su kojele ėmė jai kutenti lūpas. Karalaitė per miegus jau
vieną kartą prikando lūpą — taip panižo. Po kiek laiko — vėl kute-
na; toji antrą kartą ėmė lūpą kandžioti. Ir vėl kutena; dabar taip
krimstelėjo, kad net pabudo. Bet vienas plaukelis nuo katytės kojelės
jai pakliuvo burnon. Karalaitė jį tuojau spiaut. O kai spiovė plau-
kelį—ir žiedą išspiovė. Šoko to žiedo lovoje graibstyti, o katytė
jau pasičiupo jį ir vėl palovy tūno. Rytą katytė išbėgo iš kambario,
nunešė žiedą šuniukui ir sako:
— Na, daugiau nekvailiokime, tuoj pat plaukiame į ežero salą
pas savo poną!
Plaukia plaukia, pusę ežero nuplaukė, katytė pavargo ir ėmė
kriokti.
— Murklyte, tau sunku kvapą atgauti, duok žiedą man, bus
lengviau plaukti.
Katytė norėjo atiduoti šuniukui žiedą, o tas tik kliunkt į vandenį,
ir nugrimzdo į ežero dugną! Nepataikė, vargšelė. Nieko nedarysi —
plaukia atgalios. O ežero dugne žiedą prarijo žuvis. Kitą dieną tą
žuvį sužvejojo karaliaus žūklys ir atidavė pietums pataisyti. Virė-
jas išskrodė žuvį, o vidurius į mėšlyną išmetė. Laimė, katytė tų vi-
durių užsimanė. Beėsdama ir rado prapuolus; žiedą. Ko laukti —
tuojau nulėkė pas šuniuką su džiugia naujiena, o šuniukas sako:
— Duokš man tuojau žiedą į nasrus! Aš jį nunešiu, tu nemoki
taip gerai plaukti, gali vėl išmesti.
Gerai. Šį kartą gyvuliukai laimingai nuplaukė iki kalėjimo. Ka-
linys, savo bičiulius išvydęs, labai apsidžiaugė ir atidarė langą. O
katytė užsiropštė siena ir padavė jam žiedą. Akies mirksniu tarnas
užsimovė žiedą, pasukiojo ir pagalvojo: „Kad žmogiukai mane, šu-
niuką ir katytę anapus ežero nuneštų!”
Kaip mat viskas išsipildė.
„Kad žmogiukai mane vien auksu apgerbtų!”
Ir vėl viskas išsipildė — kalinys dabar už visus karalius labiau
žėri.
Nueina į karaliaus pilį ir sakosi esąs jaunikis, norįs jauniausiajai
karalaitei pasipiršti. Karalius galvoja: „Didelė garbė turėti tokį žentą,
kuris vien auksu rengiasi. Kas taip puošiasi, prastas žmogus nebus—
tegul eina.”
Sutaria su jauniausia karalaite vestuves. O antroji sesuo, kuri
tarno taip nekentė ir jo žiedą vogė, tik pirštus kramto, kad ne jai
teko toks puikus jaunikis. _^^^^^^^^^^^^^^^^
Kai sutarė vestuves, jaunikis išėjo j lauką, pasukiojo žiedą ir
pagalvojo: „Kad čia atsirastų deimanto pilis, kurioje galėčiau ves-
tuves kelti!” Tuojau pilis radosi. Tada atšoko vestuves ir gyveno
laimingai. O šuniuką ir katytę jaunavedžiai labai gražiai laikė, nes
jie savo poną išgelbėjo.
Vienas tėvas mirdamas paliko sūnui tris auksinus. Kol sūnus buvo mažas, tuos auksinus saugojo motina. Vaikinas paūgterėjo ir kartą prašo motinos duoti vieną tėvo auksiną — eisiąs į miestą ko nusipirkti. Motina duoda, ir sūnus išeina. Bet kelyje Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, Stebuklingas žiedas, vidutinio ilgio pasakos
Senų senovėje vienas tėvas turėjo keturis vaikus: vieną sūnų ir tris dukteris. Dukterys gerai rūpinosi senu tėvu, o sūnus vis taikė žilagalviui kur geresnį kąsnelį.
Su tokiais gerais vaikais tėvas gyveno tikrai laimingas dienas senatvėj. Jis dažnai sakydavo:
— Vaikai, jei visada tokioj santaikoj ir meilėj gyvensite, tai Laimužė jums niekada nesiliaus šypsojusis. O tu, sūneli, tuoj pat
nevesk, kai aš mirsiu, o palauk, kol tavo seserys išeis į žmones! Jei mano žodžių klausysi, tai gyvenime daug pasieksi.
Sūnus pasižadėjo klausyti tėvo patarmės ir dar ilgai po jo mirties drauge su seserimis gyveno kaip gyvenęs. Bet vieną blogą dieną likimas atėmė broliui mylimas seseris. Tatai atsitiko visai nelauktai. Kas dieną seserys eidavo į sodą pasivaikščioti. Ūmai — kur buvęs, kur nebuvęs — atūžė baisus viesulas ir nusinešė seseris.
Tris dienas brolis ieškojo, per ašaras kelio nematydamas,— kaip ugny sudegė. Galop jis išėjo iš namų ir leidosi ieškoti po pasaulį.
Eina, klausinėja, visur dairosi — niekur nėra.
Galų gale ir duonos pritrūko. Vargšas brolis stačiai nebežino, ką daryti.
„Kas bus, tas bus, — pagaliau jis nutarė, — namo vis tiek negrįšiu! Jei ne kitaip, valgysiu, kas po ranka paklius!”
Neilgai laukus, brolis sutiko kiškį.
Tas jau ners pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Kiški ilgaausi, nebėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš eisiu su tavim drauge ir bėdoje pagelbėsiu!
Gerai. Eina abu toliau — sutinka vilką.
Vilkas jau spruks pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Vilkeli pilkeli, nebėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, eisiu drauge su tavim ir bėdoj pagelbėsiu.
Gerai. Keliauja visi toliau — sutinka sparvų ir vapsvų.
Sparvos ir vapsvos jau skris pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Sparvos gėlikės, vapsvos dūzgikės, neskriskit, aš baisiai alkanas ir jus suvalgysiu!
— Nevalgyk mūsų, berneli broleli, -mes skrisim drauge su tavim ir bėdoj pagelbėsim!
Gerai. Keliauja visi toliau — sutinka vanagą sauso medžio viršūnėje. Vanagas jau taisosi lėkti sau, bet brolis šūktelėjo:
— Vanagėli lenktanagėli, nelėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš lėksiu drauge su tavim ir bėdoje pagelbėsiu.
Gerai. Visi skuba toliau — pakrantėje sutinka vėžį. Tas jau lįs j kriaušį, bet brolis šūktelėjo:
— Vėžy atbuleiki, nelįsk į kriaušį, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš roposiu tau iš paskos ir bėdoje pagelbėsiu.
Gerai. Keliauja visas būrys: bernelis brolelis, kiškis ilgaausis, vilkas pilkis, vapsvos dūzgikės, sparvos gėlikės, vanagas lenktanagis, vėžys atbuleikis. Iir nuėjo visi tiesiai į mišką.
Antrą dieną jie miško gilumoje rado tokią trobą, kuri ant vištos kojos stovi ir be perstogės sukasi. Tai matydamas, brolis šaukia:
— Trobele, trobele, sustok! Keliauninkai pailsėti nori!
Trobelė tuojau sustojo. Keliauninkai sugužėjo vidun ir ten rado surukusią senę. Senė norėjo sužinoti, kur jie einą, tačiau brolis sako:
— Duok mums pavalgyti, leisk pailsėti, iš ryto viską apsakysiu!
Senė sutiko. Iš ryto brolis jai papasakojo viską nuo pradžios ir paklausė, ar ji nežinanti, kur jis galėtų seseris rasti.
Senė sako:
— Aš tau, broleli, negaliu pasakyti, kur seserų ieškoti. Kai nueisi pas mano antrąją seserį, ta gal ir žinos.
Keliauninkai patraukė toliau.
Kitą dieną, dar giliau į mišką paėję, vėl pamatė trobą, kuri ant vištos kojos stovi ir sukasi. Ją matydamas, brolis šūktelėjo:
— Trobele, trobele, sustok! Keliauninkai pailsėti nori!
Trobelė tuoj sustojo. Keliauninkai sugarmėjo’vidun ir ten rado tokią pat senutę. Toji norėjo sužinoti, kur jie einą, bet brolis sako:
— Duok mums pavalgyti, leisk pailsėti, iš ryto viską apsakysiu.
Senė sutiko. Iš ryto brolis viską papasakojo nuo pradžios ir paklausė, ar ji nežinanti, kur galima seseris rasti. Senė sako:
— Pasakysiu, kur gali savo seseris rasti: vieną turi lydys, antrą — erelis, trečią — lokys. Bet iš pradžių nueik pas raganą ir išsitarnauk žirgą, kitaip pas jas nepateksi. O ligi raganos būsto trys dienos ėjimo.
Keliauninkai leidosi raganos būsto ieškoti.
Po trijų dienų jį rado, ir brolis taip su ragana sulygo: jeigu jis tris dienas iš eilės išganys dvylika kumelių, tai gaus vieną kumelį.
Iš ryto brolis išginė į ganyklą raganos kumeles, iš viso dvylika. Jų visi kumeliai, taip pat dvylika, paliko tvarte. Ir kiti keliauninkai išėjo su broliu ganyklom ir sugulė šalimais. Tiktai kiškis ilgaausis nemiegojo. Šį kartą jis pasirodė iš visų gudriausias.
Jis taip pasakė:
— Miegok, berneli broleli, visi miegokite, o aš eisiu pasiklausyti, ką gero kumelės šneka.
Drykt padrykt nuliuoksėjo kiškis ilgaausis pas kumeles, pasislėpė lazdynų krūme ir nugirdo nuostabių dalykų: kumelės kalbėjo, kad nebūsiančios kvailos, vakare neisiančios namo, nes ragana šiukštu prisakiusi, kol piemuo vieną bandys parginti, kitoms išlakstyti į visas puses.
Tai išgirdus, broliui net karšta paliko. Bet sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės jį ramina:
— Ko čia bėdoti? Jeigu kumelės išlakstys, tai mes jas ir vėl suvarysime. Pamatysit, kaip namo parvysime!
Taip ir buvo: vakare kumelės iškriko kaip užduotos. Bet kai tik sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės pradėjo kailį badyti, kumelės kuo gražiausiai namo parlėkė. Ragana jas bara, o jos teisinasi:
— Nagi eik pati, pažiūrėsim, ką tu darysi!
Antrą dieną vėlei tas pat.
Trečią dieną kiškis ilgaausis vėl nuklausė kumelių šneką ir atidūmė su tokia žinia: ragana joms prisakė, kad šį vakarą ne namo bėgtų, o į girios tankynę, kur nei sparvos, nei vapsvos nieko negalėsiančios padaryti.
Tai išgirdus, broliui met karšta pasidarė, o vilkas pilkis jam sako:
— Baisus čia daiktas! Ar pasaulyje tik sparvos ir vapsvos gali kandžioti? Ir aš moku šitą amatą. O tankynėse mano dantys — kaip tyčia dirbti!
Taip ir buvo: vakare sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės apipuolė kumeles, ir tos tuojau į tankynę sulėkė. Vis tik šitai negelbėjo:
vilko iltys jas išvarė iš tankynės, o sparvų ir vapsvų gyliai parginė namo.
Kumeles piktai išbarusi, ragana sako broliui:
— Gerai. Rytoj tu gausi ištarnautą kumelį, ir kad tavo čia nė kvapo nebeliktų!
Brolis linksmas atgula su savo bičiuliais miegoti, o kiškis ilgaausis lieka budėti ir nuklauso, ką ragana su kumeliais šneka. Jinai jiems prisako:
— Jūs vienuolika būkite tokie, kokie esat, o tu, dvyliktasai, patsai stipriausias, kitąryt lįsk po ėdžiom ir dėkis sergąs ar pusiau nudvėsęs. Piemuo pasirinks tą iš jūsų, kuris jam labiausiai tinka, taip jau mes sulygome. Jeigu apsimesi sergąs, jis tavęs neims.
Kiškis ilgaausis viską tuojau broliui persakė.
Iš ryto vienuolika kumelių šokinėja po tvartą, kad tik saugokis, o dvyliktasai guli paslikas po ėdžiomis ir sunkiai kvėpsi, nelyginant kalvio dumplės. Tuos vienuolika ragana girte gyrė, stačiai į padanges keldama, o apie dvyliktąjį vos kelis žodžius burbtelėjo:
— Nevykėlis buvo, nevykėlis ir sprogs.
Tačiau brolis jos nė klausyt neklauso. Jis vis tiek imsiąs tą paliegėlį. Kiti esą per smarkūs.
Kad ir nenorėjo ragana duoti, bet ką darysi? Jau sulygta!
Brolis paėmė užsidirbtą kumelį ir išėjo. Kelyje kumelys sako:
— Jei tu mane tris dienas baltuos dobiluos paganysi, tai būsiu toks, kaip mano motina, kuri raganai tarnauja. Jei baltuos dobiluos šešias dienas ganysi, man išaugs trys sparnai, ir aš būsiu greitas kaip vėjas. Jei baltuos dobiluos devynias dienas ganysi, man išaugs šeši sparnai, ir aš būsiu greitas kaip viesulas.
Taip ir buvo. Devintą dieną šešiasparmis žirgas pamokė brolį, kad kiškį, vilką, sparvas ir vapsvas paleistų, tie esą jau atitarnavę, o pats tegul sėdąs jam ant nugaros ir pasiimąs vanagą į glėbį, vėžys tegul įsikimbąs jam į uodegą — jis visus tris nunešiąs pas pirmąją seserį.
Kiškis ilgaausis ir vilkas pilkis nukūrė į krūmus, sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės į drevę susimetė, vėžys atbuleikis į šešiasparnio uodegą įsikibo, o vanagas lenktanagis nutūpė broliui į glėbį.
Sudrebėjo žemė, vėjas ausyse sušvilpė, ir šešiasparnis jau pas pirmąją seserį, lydžio namuose. Šešiasparnis žirgas pasakė:
— Lipk, berneli broleli, žemėn ir eik pas lydį, savo sesers vyrą, pasikalbėsi, pasitarsi, ką toliau daryti! Mes visi eisime už jūros kopų pailsėti.
Brolis įėjo pas seserį — tai iš džiaugsmo ašaros byra!
O lydžio tuo metu namie nebuvo. Sesuo brolį pavalgydino, paguldė ir laukia grįžtant vyro. Į vakarą tasai parėjo, pamatė šešiasparnio pėdas ir išsigando:
— Pačiute, sakyk susimildama, ar čia ne slibino pėdos?
— Ne, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
— Na, tai galiu atsiversti į žmogų.
Lydys atsivertė į žmogų ir trobon įžengė. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau neilgai sesers vyras džiaugėsi, greit jis prisiminė savo piktą lemtį ir, gailiai atsidusęs, tarė:
— Kad tu, broleli, mane iš slibino nagų išvaduotum, tai būčiau laimingas. Slibinas vieną mano brolį pavertė ereliu, antrą — lokiu, o mane patį — lydžiu. Aš per. pačią turiu tavo jauniausiąją seserį, erelis— viduriniąja, o lokys — vyriausiąją. Betgi tu vienas slibino neįveiksi, kitą rytą eik pas mano brolį erelį, gal jis tau padės, aš esu per silpnas. Iš anksto ryto, saulelei tekant, aš vėl į lydį pavirsiu.
Rytą brolis užsėdo ant savo šešiasparnio ir nušuoliavo pas antros sesers vyrą — erelį. Šešiasparnis su vanagu ir vėžiu likosi pamiškėje ilsėtis, o brolis nuėjo pas seserį, į erelio namus. Sesuo apkabino jį raudodama, pavalgydino, paguldė ir laukia vyro. Į vakarą erelis grįžo, pamatė šešiasparnio pėdas ir išsigando:
— Pačiute, sakyk susimildama, ar čia ne slibino pėdos?
— Ne, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
— Na, tai galiu atsiversti į žmogų.
Erelis atsivertė į žmogų ir įžengė į trobą. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau ir šis brolis tuojau prisiminė savo piktą lemtį ir dūsaudamas tarė:
.— Kad tu, broleli, mane iš slibino nagų išvaduotum, tai būčiau laimingas! Betgi vienas slibino neįveiksi. Kitąryt eik pas mano brolį lokį, tas tau padės, aš esu per silpnas. Iš ankstaus ryto, saulelei tekant, aš vėl į erelį pavirsiu.
Rytą brolis užsėdo savo šešiasparnj ir joja pas trečios sesers vyrą — lokį. Šešiasparnis su vanagu ir vėžiu likosi pamiškėje ilsėtis, o brolis nuėjo pas seserį, į lokio namus. Sesuo apkabino brolį raudodama, pavalgydino, paguldė ir ėmė laukti vyro grįžtant. Į vakarą lokys grįžo, pamatė šešiasparnio pėdas ir klausia:
— Pačiute, čia jau, tur būt, slibinas vėl buvo atsibastęs! Kokios čia pėdos?
— Ne slibino pėdos, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
Lokys atsivertė į žmogų ir įžengė į trobą. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau netrukus ir lokys prisiminė savo piktą lemtį ir atsidusęs tarė:
— Kad tu, broleli, man padėtum iš slibino nagų ištrūkti! Vienas nepajėgiu jo perveikti, o jei dviese stvertume, tai slibinas turėtų galą gauti! Rytoj aš vėl į lokį pavirsiu, tada ir imsimės darbo.
Rytą brolis pasišaukė savo šešiasparnį. Sudrebėjo žemė, sušvilpė vėjas, ir šešiasparnis su vanagu ir vėžiu kaip mat atrūko. Lokys pamanė, kad čia slibinas atlėkė, bet brolis jį nuramino:
— Čia ne slibinas, ne, tai mano žirgas, o tiedu — bičiuliai. Vieną dorai uždirbau, kitus dorai įsigijau.
— Tai gerai, broli! Jeigu tokį žirgą ir tokius padėjėjus turi, tai slibiną nugalėsimi Jis gyvena tvirtoje uolos pilyje, visi tenai skubėsime.
Viens du — ir visi prie slibino pilies. Brolis su savo šešiasparniu tuojau pat buvo vidun besileidžiąs, bet lokys sudraudė:
— Nesikarščiuok! Tu, broleli, šiandien su vanagu ir vėžiu likis čionai, vidun tik mudu su šešiasparniu eisim. Šešiasparnis veiks jėga, o aš gudrumu. Rytoj bus tavo eilė, o poryt visiems ganės darbo.
Jeigu šiandien mudviem pasisektų jį surišti, tai daugiau nė nereiktų. Užmušti pirmą dieną — visai neįmanomas dalykas, nes slibino mirtis neima. Vis dėlto kovą pradėsime negaišdami, kad iki vakaro, kol saulutė dar nenusileidusi, ką – ne-ką nuveiktume.
Akmens durys subildėjo ir sugriuvo. Visa uola sudrebėjo — šešiasparnis su lokiu įsilaužė vidun ir susikibo su slibinu: čia žemė dunda, čia uola skyla, čia perkūnas griaudžia, čia kaži kas dusliai mauroja. Ir taip ligi pavakarei. Tada visi triukšmai nutilo, ir šešiasparnis su lokiu išėjo kruvini iš slibino būsto.
Darbas buvo atliktas — slibinas surištas. Visi patraukė namo — pailsės ir atsikvėps, kad rytoj galėtų toliau darbą varyti. Rytą lokys užsikėlė pirmas. Jis pažadino brolį, sakydamas:
— Kelkis, broleli, laikas prie darbo! Šiandien tavo eilė. Mes liksim už pilies, o tu pro išverstas duris eik į vidų. Tenai pamatysi dar dvejas duris: vienas po dešinei, kitas po kairei. Durys po kairei bus karna užrištos, tenai neik, tame kambary guli surištas slibinas. Jis tave vien kvapu prisitrauks ir praris. O po dešinei eik drąsiai, ten gyvena mūsų didžiausia padėjėja — graži karalaitė. Slibinas ją pasigrobė ir uždaręs laikė savo pilyje. Paprašyk jos, kad mėgintų iškvosti slibiną, kur yra paslėpta jo nemirtingumo galia!
Taip ir padarė. Brolis tyliai nuėjo pas gražiąją mergaitę, pasakė, ko norįs, o toji, nė pusės žodžio netarusi, nuėjo pas slibiną. Slibinas klausinėjo, kamantinėjo, kam jai reikią žinoti, pagaliau vis tik pasakė:
— Galiu ir pasakyti, nes tu vis tiek mano nemirtingumo nerasi.
Matai, už šimto mylių yra tokia pat tvirta uola, kaip šita. Toje uoloje yra pilis, o pilyje — baisus jautis. Tasai jautis ir yra mano nemirtingumas. Jei tą jautį kas užmuštų, vis tiek mano nemirtingumo nepaimtų: užmuštas jaustis virstų į antį. Jei tą antį pagautų ir nugalabytų, vis tiek mano nemirtingumo nepaimtų: nugalabyta antis pavirstų į kiaušinį ir įkristų į jūros dugną.
Taip. Karalaitei to ir tereikia. Jinai viską apsakė broliui, brolis — šešiasparniui, šešiasparnis — lokiui. Tada visi patraukė namo pailsėti ir pasistiprinti prieš rytdienos darbą.
Rytą lokys užsikėlė pats pirmasis. Jis prikukštino brolį, šešiasparnį, vanagą, vėžį, sakydamas:
— Kelkitės, laikas imtis darbo. Šiandien visi turėsime ką veikti.
Negaišdami laiko, visi leidosi kelionėn prie tolimosios uolos. Iš visų gyslų ipadirbėjo, bet pavakare uola jau buvo sugriauta ir siau bingasai jautis užmuštas. Vos tik jautis nusibaigė, iš jo antis purpt, ir išskrido aukštai į padanges. Kai tik ji į padanges, vanagas jai iš paskos, vienu gaištu čiupo ir sudraskė. Kai tik antis nusibaigė, iš jos kiaušinis pliumpt į jūrą ir numarmėjo į patį dugną. Na, dabar vėžiui darbas: jis paskui kiaušinį — ir velka iš gelmės į krantą! Kai tik ištempė ant kranto, šešiasparnis kaukšt į jį su kanopa taip, jog į visas puses išlakstė. Tą pačią akimirką surištasis slibinas už šimto mylių nusibaigė.
Tada — kur buvęs, kur nebuvęs — iš padangių nusileido erelis, iš vandens išnėrė lydys.
Visi trys — lokys, erelis ir lydys — puolė broliui po kojomis, atvirto į žmones ir tarė:
— Ačiū tau, kad atėjai su savo šešiasparniu ir kitais draugais vaduoti mūsų iš slibino nagų. Dabar jau visada būsime žmonės. Mes esam laimingi, o podraug ir tavo seserys — mūsų pačios. Jos dabar bus karalienės, o mes karaliai, kaip ir anksčiau buvome. Slibinas padvėsė, mes gyvensim. Tik reikia namo skubėti, nes mūsų valdiniai seniai mūsų gailauja ir laukia.
— Skubėk, bet ir galvos nepamesk, — atsakė brolis. — Juk namai nepabėgs, o pirmiausia eisim pas mano seseris, pasiimsim jas ir nusigausim į slibino pilį, kur liko gražioji karalaitė. Mes juk turim žinoti, kaip jai yra. Nevalia pamiršti, kad ji buvo didžiausioji mūsų padėjėja.
Taip ir padarė. Visi nuskubėjo į slibino pilį pažiūrėti karalaitės.
Ak tu dievulėliau, kaip jinai nudžiugo! Su ašaromis puolė berneliui broleliui ant kaklo ir kūkčiodama tarė:
— Dėkui, berneli, kad išgelbėjai mane iš slibino nagų! Man priklauso didelė karalystė, kurią iš savo tėvo paveldėjau. Bet karaliaus ji neturi. Būk mano karalius, aš būsiu tavo karalienė. O šešiasparnis, tasai didžiavyris, liks čionai nugalėto slibino pilyje gyventi!
Taip ir sutarė. Ir visi išsiskirstė kas sau: šešiasparnis likosi slibino pilyje, vanagas nuskrido į padanges, vėžys nuropojo į vandenį, brolis vedė dailiąją karalaitę, o visi kiti didžiai laimingi į savo karalystes iškeliavo.
Senų senovėje vienas tėvas turėjo keturis vaikus: vieną sūnų ir tris dukteris. Dukterys gerai rūpinosi senu tėvu, o sūnus vis taikė žilagalviui kur geresnį kąsnelį.
Gairės: ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, Šešiasparnis žirgas, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė
Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus, trečią kvailą. Kartą tėvas pasišaukia sūnus ir sako:
— Klausykite! Ką visi namuose beveiksimi, gal kuris iš jūsų norėtumėt pasaulyje laimės paieškoti?
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Senas kapšiukas, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Dėkingi gyvūnai
ienas tėvas turėjo tris sunūs — du gudrius,
trečią kvailą. Tėvas sunkiai manėsi, reikėjo
siųsti sūnus uždarbio ieškoti. Davė kiekvie-
nam po tošinukę su paviržiu, ir jie išėjo. Ėjo,
ėjo, kol užsimanė pietų. Protingieji broliai
sako:
— Ką mes kiekvienas savo valgysim kaip susipešę? Pirmiau su-
valgykim jaunėlio paviržj, kad jam lengviau būtų nešti.
Suvalgė ir eina visi toliau, kol užsinorėjo pavakarių. Protingieji
valgė kiekvienas savo paviržj, o kvailučiui nieko nedavė. Tasai sako:
— Broliai, ir aš noriu valgyti!
— Kas tau liepė taip greit savo duoną suvalgyti! — tiedu atrėžė.
Liko vargšelis nevalgęs. Pavalgę pavakarius, vėl visi keliauja
toliau, kol ateina vakarienės metas. Protingieji valgo kiekvienas iš
savo tošinės, o kvailučiui nieko neduoda. Tasai sako:
— Broliai, ir aš noriu valgyti!
— Ar tavo tošinė kiaura, kad viską iš jos išbarstei? — atkirto
tiedu.
Eina gulti vargšelis nevalgęs. Rytą atsibunda — protingieji bro-
liai nuėję, palikę jį vieną miške. Ką dabar daryti? Nusprendžia, kad
eis, kaip saulė eina, — vis kelią užtaikys. Eina, eina, kol pamato
didelį skruzdėlyną, ant kurio vėjas užvertęs storą medį. Skruzdės
gailiai prašo, kad pagelbėtų — negalinčios to medžio nuversti. Kvai-
lutis palenda po medžiu, atsispiria ir nuverčia!
— Ačiū, ačiū!—dėkoja skruzdėlės. — Sunkią valandą mes tau
padėsim!
Eina toliau, girdi bites gailiai dūzgiant, kad ateitų pagalbon. Kvai-
lutis pasižiūri — lokys lipa j drevę medaus kopinėti. Kai paleido į
lokį tą pačią tuščią tošinę, ta jam tiesiai į nosį. Išsigandęs lokys ke-
beriokš žemėn ir duok dieve kojas.
— Ačiū, ačiū! — padėkojo bitės. — Sunkią valandą mes tau
padėsim!
Eina toliau ir išgirsta kranklį gailiai kranksint. Pasižiūri — ogi
jo vaikas iš lizdo iškritęs. Pakėlė kvailutis krankliuką ir į lizdą įdėjo.
— Ačiū, ačiū!—padėkojo kranklys. — Sunkią valandą tau pa-
dėsiu!
Ejo kvailutis toliau, kol pamatė didelį dvarą. Eis pas poną darbo
ieškoti. Ponas sako:
— Duosiu tris darbus: jei padarysi, gausi sieką auksinių, jei ne —
odą nudirsiu!
Kvailutis galvoja: „Reikia pamėginti, tėvas namie laukia su už-
darbiu.” Vakare ponas sako:
— Šiąnakt turi iš laukų visus javus parvežti, vienu klojimu iš-
kulti ir grūdus išvėtyti.
Atsisėdo kvailutis ant jaujos slenksčio ir sunkiai atsiduso. Kaip
tokį darbą nuveiksi? Kur buvus, kur nebuvus, skruzdėlė ir čia:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — pernakt reikią viską suvežti ir iškulti. O skruzdė
ramina:
— Nesirūpink, mes suvešim ir iškulsim.
Prisirinko skruzdėlių — net juoda, velka ir kulia, velka ir kulia.
Aušrelei brėkštant, viskas pabaigta, javai iškulti, grūdai krūvose.
Ponas rytą tik pečiais gūžčioja: kas galėjęs pamanyti! Vakare kvai-
Tučiui jis užduoda kitą darbą:
— Šiąnakt ant šio kalnelio turi pastatyti vaško bažnyčią.
Atsisėdo kvailutis ant kalnelio ir sunkiai atsiduso. Kur buvus,
kur nebuvus, bitė atskrido:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — pernakt reikią vaško bažnyčią pastatyti. O bitė
ramina:
— Nesirūpink, mes pastatysim.
Atskrido bičių devynios galybės ir tik siuva, tik siuva — aušrelei
brėkštant, bažnyčia stovi gražut gražutėlaitė. Ponas rytą tik ranko-
mis pliaukštelėjo: tai stebuklas! O vakare jis užduoda kvailučiui ki-
tą darbą:
— Ant vaško bažnyčios bokšto turi užtupdyti auksinį gaidį.
Atsisėda kvailutis prie bažnyčios durų ir sunkiai atsidūsta. Kur
buvęs, kur nebuvęs, kranklys ir čia:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — reikią auksinį gaidį ant bokšto “užtupdyti. O krank-
lys ramina:
— Nesirūpink, ir šitai padarysim. Sėskis man ant nugaros, gausi-
mės j velnio pilį.
Atsisėdo kvailutis krankliui ant nugaros ir nė apsidairyti ne-
spėjo, kai velnio pilį praskrido. Kranklys pro langą įplasnojo vidun
ir pačiupo auksinį gaidį. Bet kranklys su dviem skristi negali, turi
žeme bėgti. Išgirdę triukšmą, velniai iš paskos genasi. Jau beveik
prisivijo juos, bet kranklys nukrėtė lašelį vandens nuo sparno, ir
tuojau didelis ežeras radosi. Kol velniai laivo sulakstė, jie jau toli.
Tačiau velniai ir vėl ant kulnų lipa. Tada kranklys nuo antro sparno
nupurtė smėlio grūdelį, ir tuojau didelis kalnas radosi. Kol velniai
kastuvo sulakstė, jie jau toli. Tačiau velniai neatstoja ir vėl lenda
kaip smala. Tada kranklys numetė vieną plunksną, ir tuojau tankus
miškas radosi. Kol velniai kirvio sulakstė, jie jau dvare — ir užtupdė
gaidį ant bokšto viršūnės. Rytą ponas stebisi neatsistebi ir kvailutį
į padanges kelia. Tegul liekas pas jį, duosiąs savo dukrą už žmoną.
O kvailutis ne — kur čia su ponais dėsies — pasiima savo uždarbį ir
eina pas tėvą.
Pareina namo — protingieji broliai jau grįžę ir tėvui pilnas ausis
pripasakoję, kad jie visą laiką kvailučio ieškoję ir negalėję eiti
uždarbiauti. Bet.kai tėvas sužinojo tiesą, tai labai papyko, protin-
guosius brolius išvarė į žmones darbo mokytis, o su jaunėliu abudu
laimingai gyveno.
Senas kapšiukas
ienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus,
trečią kvailą. Kartą tėvas pasišaukia sūnus
ir sako:
— Klausykite! Ką visi namuose beveik-
simi, gal kuris iš jūsų norėtumėt pasaulyje
laimės paieškoti?
Gerai. Vyriausiasis eis. Tėvas išlydėjo jį į kelionę, laimės palin-
kėjo. O kaip toliau vyriausiajam sekėsi, tuojau pamatysim. Pirmą
dieną joja — gerai, antrą dieną irgi nieko neatsitinka, o trečią die-
ną, lyg tyčia, prijoja kryžkelę su tokiu užrašu: „Jeigu pirmu keliu
josi, žirgui bus gerai, jei antru keliu josi, pačiam bus gerai, jei
trečiu keliu josi, abiem bus gerai.” Tai pamatęs, vyriausiasis galvo-
ja: ,,2inok dabar, kuris kelias pirmas, kuris trečias, josiu geriau
atgal…”
Na, jos vidurinysis sūnus. Bet, kryžkelę prijojęs, taip pat gal-
voja: „Žinok dabar, kuris kelias pirmas, kuris trečias, josiu geriau
atgal!”
Pagaliau jos kvailutis. Tas prijojo kryžkelę, pagalvojo ir taip
sako:
— Dešinė visada laimę neša! Tai aiškus dalykas, kad tas kelias,
kur ir jojikui, ir žirgui geras, turi būti dešinėje. Josiu po dešinei,
trečiuoju keliu.”
Ir nujojo. Kiek pajojęs, jis netyčia dirst žemyn ir pamatė seną,
suplyšusį kapšiuką.
— Tiek jau to!—sušuko kvailutis. — Kad ir senas, bet galiu
paimti. Jei pinigų pelnysiu, bus kur įsidėti.
Nulipa nuo žirgo ir paima. O senasai kapšiukas saulėje susitrau-
kęs labiau nei bobausis. Betgi susitraukusį daiktą lengva ištaisyti:
paglamžei saujoje—ir gerai. Tačiau kai tik kvailutis kapšiuką pa-
trynė, tikri stebuklai pasidarė: atsirado beregint-trys nykštukai ir
klausia kvailutį, ko šis norįs, ką įsakąs.
— Ko noriu? Pinigų noriu! Kas gi tuščia kapšą nešioja? Kita ver-
tus, kas man kelyje dykai valgyti duos? Badu juk nemirsiu, todėl
duokite šen pilną kapšą pinigų!
Viens du!—nykštukai su pinigais jau ir čia. Ką dar kvailutis
įsakysiąs?
— Ką įsakysiu? Parodykite man kelią pas tpkį poną, kur žmogus
gali ne tik gerą duoną pelnytis, bet ir pinigo susikrauti!
— Gerai, gerai. Tiktai jok šituo keliu. Tris dienas jojęs, prijosi
kryžkelę. Ten pasuk po dešinei ir pataikysi, kur reikia.
Kvailutis taip ir padarė. Ir va trečią dieną, saulutei leidžiantis,
jis prijojo puikią karaliaus pilį. Sulygo tenai tarnauti. O karalius
turėjo labai gražią vienturtę dukterį. Karalaitei kvailutis labai pa-
tiko; tačiau kaip už tokio eisi? Tėvas neleis. Kvailučiui karalaitė irgi
patiktų; bet kaip tokią gausi? Karalius greičiau jį po velnių pavarys,
o ne dukrą atiduos. Taip ir buvo kurį laiką. Tik ūmai kvailučiui šovė
gera mintis į galvą. Jis palamdo kapšą, iššaukia nykštukus ir įsako
jiems atnešti pas jį karalaitę. Vienu mirksniu nykštukai su karalaite
ir čia.
— Klausyk, mergele, — kvailutis sako, — gal eisi už manęs? Aš
žinau, kad tėvas neleis, bet senis turėtų pagalvoti. Ne jis su manim
visą amžių gyvens, o tu. Ko čia jam taip baisiai spyriuotis?
— Gerai, gerai, berneli, — atsako karalaitė,— mėginsim tėvą pri-
kalbėti. Še tau žiedą, turėk ženklą nuo manęs, gal būt, kad mums sek-
sis. O dabar aš turiu namo skubėti, kad tėvas nepasigestų.
— Skubėk, skubėk, mergele, bet ir aš tau turiu šį tą dovanoti.
Še, imk šitą kapšiuką. Tik įsidėk į galvą: per daug tu jo neglamžyk,
nes atlėks trys nykštukai ir prašys darbo.
Karalaitė manė nepastebėta grįžti, bet kur tau! Karalius pamatė,
kad ji pas kvailutį buvo. Na ir užkūrė pirtį!
— Kur buvai! Kas čia per kapšas? Kur jį gavai?
— Mielasis tėveli, gerasis tėveli, su tuo kapšu negalima juokauti:
jei tik patrinsi, tuojau nykštukai atsiras!
— Duok jį tuojau šen, noriu pažiūrėti!
Nieko nedarysi — reikia duoti. Karalius palamdė, nykštukai ir
čia — ko norįs, ką įsakysiąs?
— Įsakau kvailutį nunešti į jūrą ir pasodinti į bokštą be durų
ir langų!
Akies mirksniu medinis bokštas gatavas ir kvailutis jame užda-
rytas. Karalaitė verkia rauda, bet ką čia beišverksi.
Tai papuolė kvailutis. Bet jei bėdoj galvos nepamesi, tai nė pats
velnias tavęs nesuries. Taip ir kvailučiu! buvo. Jis pagalvojo šiaip,
pagalvojo taip, galop išsiėmė peiliuką ir ėmė bokšto sieną gremžti.
Gremžė, gremžė, žiūri — į trečią dieną jau tokia skylutė, kad gali
mažąjį pirštuką iškišti. Na, gremžia dar tris dienas —jau galva iš-
lenda. Pagaliau devintą dieną kvailutis visai didelę skylę pragremžė.
Dabar jis nusivijo iš paklodžių virvę ir nusileido lig pat vandens. O
kur dėtis? Laimė, kitą rytą, saulutei tekant, žvejai plaukė su valtimi
tinklų traukti. Juos išvydęs, kvailutis ėmė visa gerkle šaukti, kad
jo pasigailėtų. Žvejai geri žmonės, minkštaširdžiai, nugabeno kvai-
lutį į krantą. Nors žemė ir svetima kvaikičiui, nepažįstama, bet ir
tai gerai, kad jau ant kranto.
„Ko čia pajūrio smiltis ilgai mindžioti, —galvoja kvailutis. —Ge-
riau eisiu į mišką kokios uogos paieškoti.”
Nueina į mišką — tai stebuklai!—kas gi ten taip riejasi? Palen-
kia vieną krūmą, praskiria antrą, prieina arčiau, ogi keturi bičiu-
liai — lokys, šuo, paukštis ir skruzdė — dėl grobinio susikibę.
— Argi gražiu bičiuliams peštis?
— O ką daryti, — tie atsako, — jei nėra, kas grobinį padalina?
— Va tai tau, šitokio čia daikto, duokite man!
Ir ėmė kvailutis dalinti. Lokiui atiduoda didžiausius kaulus, šu-
niui kojas, paukščiui minkštimą, o skruzdei kiaušą, kad darganos
metu turėtų kur prisiglausti.
Keturi bičiuliai liko labai patenkinti. Jie suėdė kiekvienas savo
dalį ir sako:
— Už tokį gerą padalinimą, jaunikaiti, norėtume tau atsimokėti.
Klausyk, jei kada gyvenime prisireiktų lokiu pasiversti, tai tik su-
šuk: „Lokeli, šen!” —ir tuojau būsi lokys. Jei tau prisireiktų šunimi
pasiversti, tai sušuk: „Šunyti, šen!”—tuojau būsi šuo. Jei tau pri-
sireiktų paukščiu pasiversti, tai sušuk: „Paukšteli, šen!”—tuojau
būsi paukštis. Jei tau prisireiktų skruzde pasiversti, tai sušuk:
„Skruzdėlyte, šen!”—tuojau būsi Skruzdė.
O kvailučiui to ir gana. Jis tuoj pat sušuko „Sūnyti, šen!” ir pa-
sivertė į šunytį. Nubėgo prie jūros ir sušuko: „Paukšteli, šen!” Tuoj
pat virto paukščiu, perskrido jūrą, nutūpė prie karalaitės lango ir
taip gražiai ėmė čiulbėti, jog toji norom nenorom langą pravėrė.
Kai tik langas atsidarė, paukštelis įskrido j vidų, atvirto žmogumi
ir apsakė visa, ką pergyveno, kaip išsigelbėjo, kaip atskrido. Tatai
išgirdusi, karalaitė be galo apsidžiaugė. Betgi jaunuolių džiaugsmas
neilgai truko. Vienas niekšingas tarnas už durų nuklausė ir pranešė
karaliui, kad kvailutis, paukšteliu pasivertęs, parskrido. Karalius iš
pykčio net pažaliavo, susišaukė žmones ir liepė paukštelį sugauti —
ir pats dar šoko padėti. Na, atėjo laikas kvailučiui parodyti savo
galią. Jisai sušuko: „Lokeli, šen!”, ir tada ėmė visus iš eilės lamdyti.
Pagaliau lokys pasigriebė patį karalių ir trumpai drūtai paklausė:
— Duosi kvailučiui savo dukrą ar ne?
— Duosiu, duosiu, tik paleisk mane gyvą!
Gerai. Lokys vėl atvirsta kvailučiu ir spiria, kad rytoj pat ves-
tuves keltų. Nieko neveiksi — karalius turi taisyti vestuves. .
Bet tuoj po vestuvių karalius kitokių šunybių užsimanė. Jis su-
sidėjo su velniu ir prisakė jam pamėginti kvailutį, jo žentą, nuga-
luoti. Tokiems dalykams velnias greitas. Nėra tos dienos, kad kara-
liaus žentui kokio kebelio nepadarytų. Galop tas nebegali tverti ir
sako savo .pačiai:
— Klausyk, jeigu šiandien velnias vėl atsitrenks, tai tu apsimesk
labai meili, žodžio negailėk ir pabandyk išklausti, kur jis laiko savo
jėgą paslėpęs. Aš į kambarį atnešiu tris lazdeles, pasiversiu skruz-
dėle, po jomis pasislėpsiu ir klausysiu, ką jūs kalbėsitės.
Gerai. Vidurdienį velnias jau čia. Kur vyras esąs?
— Nėra šiandien namie.
Velnias dar nenori tikėti, bet nieko daugiau nemato, reikia pati-
kėti. Karalaitė užveda ir šiokias kalbas, ir tokias — nori išklausti, kur
velnio jėga, bet vis nieko. Pagaliau ,sako:
— Klausyk, aš girdėjau, kad tu savo jėgą nešiojiesi užantyje. Ir
jei kas tavo jėgą iš ten išvogtų, tai galas tau. Ar tiesa? Ar taip
ir yra?
— Ne, ne, — atsako velnias,—mano jėga ne užanty, o kauluose.
O mano kaulus tik lokys gali sulaužyti, daugiau niekas.
— Lokeli, šen! —sušuko skruzdėlė kampe. Akies mirksniu ji pasi-
vertė į lokį ir sudraskė velnią.
— Ar aš nesakiau, kad mums pasiseks, — kvailutis sako savo
pačiai. — Bet dar turim vieną darbą nuveikti. Pasiversiu skruzdėle,
įlįsiu pas tavo tėvą ir pasiimsiu savo kapšiuką. Jis man priklauso,
tai kuriem galam palikti tavo tėvui?
Taip ir padarė. Dabar kvailutis pasiėmė pačią, parėjo pas savo
tėvą, papasakojo įam, ką pergyveno, kaip vedė, o paskui, kapšą pa-
lamdęs, sako nykštukams:
— Kad man būtų graži pilis ir tiek pinigų, jog visam amžiui
užtektų!
Taip ir pasidarė. Nykštukai dingo, o kvailutis su savo pačia lai-
mingai gyveno.
Vienas tėvas turėjo tris sunūs — du gudrius, trečią kvailą. Tėvas sunkiai manėsi, reikėjo siųsti sūnus uždarbio ieškoti. Davė kiekvienam po tošinukę su paviržiu, ir jie išėjo. Ėjo, ėjo, kol užsimanė pietų. Protingieji broliai sako:
Gairės: Dėkingi gyvūnai, ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto
DEVYNI BROLIAI IR JŲ SESUO ELENYTĖ
Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių
motiną. Vieną gražų pavasarį priešai užpuolė kraštą, ir broliai išjojo karan. Elenytė atliko namie viena.
Ilgai ji laukė brolių. Praėjo devyneri metai, o jų kaip nėra, taip nėra. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo
brolių ieškoti. Važiuoja važiuoja ir nežino, ar toli dar jos broliai. Ir ėmė Elenytė dainuoti:
Sužvenk, kumelėle,
Sužvenk, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai,
Ten mano devyni broleliai!
Sužvingo kumelė, ir Elenytė iš užu šimto mylių išgirdo devynių kumelių žvengimą. Elenytė ir nuvažiavo ton pusėn,
iš kur girdėjo žvengimą. Važiuoja ji pro didelį mišką, žiūri — atbėga kiškelis ir sako:
— Elenyte, pavėžėk mane, atsiveja šaulys su skalikais!
Elenytė paėmė kiškelį ir įsidėjo ratuosna. Skalikai bėgo ir prabėgo pro šalį.
Važiuoja ji toliau ir privažiuoja laumę. Laumė šliaužia geldoje kiaulę pasikinkiusi, žarnomis įsivadelėjusi, bjauriais skarmalais apsitaisiusi. Važiuoja jiedvi ir privažiuoja dvi upes.
Laumė ir sako:
— Elen, Elen, eiva pasimaudyti! Sita upė pienu teka, ana upė krauju verda.
O kiškelis sako:
— Elenyte, Elenyte, laumės neklausyki! Sita upė krauju verda, ana upė pienu teka.
Laumė perpykusi griebė ir išsuko kiškeliui kojytę. Elenytė nepaklausė laumės ir nėjo maudytis. Važiuoja toliau ir vėl privažiuoja dvi upes. Vėl laumė šaukia:
— Elen, Elen, eikš maudytis! Sita upė pienu teka, ana upė krauju verda!
Kiškelis vėl sako:
— Elenyte, Elenyte, neiki! Sita upė krauju verda, ana upė pienu teka.
Laumė perpykusi išsuko kiškeliui kitą kojytę. Elenytė paklausė kiškelio ir nėjo maudytis. Netrukus ir vėl privažiavo
dvi upes. Kiškelis vėl neleido Elenytės maudytis. Laumė išsuko jam užpakalines kojytes. Pagaliau nusuko jam laumė
galvytę, ir kiškelis mirė. Elenytė ir laumė vėl privažiavo dvi upes. Laumė Elenytę vadina kraujo upėje maudytis. Dabar jau
nebuvo, kas perspėja Elenytę, ir ji nuėjo su laume maudytis.
Laumė greičiau iššoko iš upės, užsivilko Elenytės drabužius ir įsėdo jos ratuosna. Elenytei nebuvo kas darą: ji turėjo vilktis laumės skarmalus. Įsisėdo Elenytė geldon ir važiuoja. Laumė drūtu balsu sugiedojo:
Sužvenk, kumelėle,
Sužvenk, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai,
Ten mano devyni broleliai!
Kumelė nepaklausė laumės ir nesužvingo. Tada laumė liepė Elenytei pagiedoti. Elenytė sugiedojo, ir sužvingo kumelėlė. Sužvingo devyni kumeliai visiškai nebetoli. Laumė ir nuvažiavo ton pusėn, liepusi Elenytei sekti paskui. Netrukus abidvi įvažiavo brolių kieman. Broliai laumės nepažino, iš drabužių manė, kad jų sesuo, tik labai stebėjosi: Elenytė buvo labai graži, o šitoji tokia baisi, drūta.
– O čia mano piemenė! — pasakė laumė ir parodė broliams Elenytę. Broliai Elenytės nepažino, bet jos veidelis priminė jiems seserį, ir jie norėjo įsivesti ją rūman. Laumė neleido ir liepė jai naktį arklius ganyti. Broliai įsivedė laumę į vidų, pasodino už stalo, midum, vynu girdė, o Elenytė nuėjo arklių ganyti. Elenytė, ganydama arklius, verkia ir verkdama gailiai dainuoja:
Laumė ragana midų, vyną geria,
Brolių seselė žirgelius gano!
Paskui, žiūrėdama į mėnesio pilnatį, vėl sudainavo:
Oi mėnuli, mėnulėli, pasakyki manei,
Ką danguj beveikia mano tėveliai?
Ir mėnulis jai atsakė:
Tavo tėvelis midų, vyną geria,
Tavo motutė šilko gijas daro.
Laumė ragana išėjo ant priebučio ir, išgirdusi tas dainas,
suriko drūtu balsu:
Tavo tėvas mėšlą mėžia,
Tavo močia skiedras renka.
Broliai išgirdo Elenytę dainuojant. Jiems labai patiko tos dainos. Ir kitą naktį vyresnysis brolis nuėjo drauge arklių ganyti, jos dainuojant paklausyti. Bet jis greit užmigo ir nieko negirdėjo. Trečią naktį nuėjo kitas brolis. Tasai taip pat užmigo ir dainuojant negirdėjo. Taip ėjo visi broliai iš eilės, bet nė vienas negirdėjo. Pagaliau išėjo jauniausias brolis. Nuėjęs atsigulė ir apsimetė miegąs. Tada Elenytė pradėjo kaip kasnakt verkti ir uždainavo:
Laumė ragana midų, vyną geria,
Brolių seselė žirgelius gano!
Elenytei baigus dainuoti, brolis sako:
— Paieškok man galvą!
Elenytė ieškojo jam galvą, o ašaros iš akių ant jo galvos tik byra, tik byra. Tuo metu kažin kas sužibo ant jos rankos,
ir brolis pažino Elenytės žiedelį, kurį motutė buvo palikusi. Brolis nustebęs paklausė, iš kur tas žiedelis? Elenytė jam viską papasakojo. Ir nutarė broliai laumei raganai atkeršyti: kitą dieną jie ištepė kumelę degutu ir pastatė prie durų. Paskui
nuėjo pas laumę ir sako:
— Eime, sesele, po sodą pasivaikščioti!
Laumė išėjo ir, pamačiusi prie duru degutuotą arklį, suriko:
— Ko gi čia toji kumelė stovi?
Broliai sako:
— Sušerk jai, sesele, ranka,— pati nueis.
Laumė sušėrė kumelei, ir jos ranka prilipo. Broliai sako:
—. Serk kita ranka,— toji atšoks!
Laumė sušėrė, ir kita ranka prilipo.
Tada ji spyrė koja,— ir koja prilipo, spyrė kita,— ir kita prilipo. Broliai sako:
— Serk, sesele, pilvu, tai atšoks ir rankos, ir kojos!
Laumė sušėrė, ir visa prilipo. Tada broliai sako kumelei:
— Neški, kumelėle, laumę raganą, kur saulelė nešildo, kur vėjelis neužpučia, kur joks žvėrelis neužeina, kur joks paukštelis neatskrenda!
Paskui dar liepė vyno upėje nusimazgoti, šilko pievoje išsivartyti ir pargrįžti namo. Kumelė taip ir padarė. O broliai ir sesuo gyveno ilgai ir laimingai. Ir dabar tebegyvena, jei dar nemirė.
Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių
motiną. Vieną gražų pavasarį priešai užpuolė kraštą, ir broliai išjojo karan. Elenytė atliko namie viena.
Gairės: devyni broliai ir jų sesuo Elelnytė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Kitados labai seniai gyveno žiaurus šachas. Jisai turėjo dukterį, vardu Chusnoboda. Ji buvo neapsakomai graži. Pavadintum ją mėnuliu, bet ji turi veidą, pavadintum saule, bet ji turi akis. Prie spindinčio jos grožio netgi mėnulio pilnatis nublukdavo
Iš daugelio šalių traukdavo pas ją piršliai. Bet šachas neleido savo dukters už vyro.
Chusnobodos motina buvo iš vargingos šeimos. Šachas dažnai prikaišiodavo jai:
— Dabar tu esi šacho žmona, sočiai valgai, brangiais drabužiais vilki. O jeigu būtum ištekėjusi už vargetos, tai begraužtum
sau molį, užuot duoną valgiusi.
Chusnobodos motina verkdavo, o Chusnoboda, žiūrėdama į ją, kalbėdavo:
— Neleisk manęs už šacho — leisk verčiau už varguolio!
Jeigu laimė man lemta, aš pati padarysiu vyrą šachu, pasodinsiu j sostą vietoje tėvo. Tuomet ir mudviem, ir visiems vargšams gyventi bus lengviau.
Kartą, besėdint šachui soste, atskrido varnas, nutūpė į medj
priešais langą ir ėmė krankti:
— Kr-r-ran! Kr-r-ran! Kr-r-ran!
Šachas sušaukė keturis šimtus patarėjų ir paklausė:
— Ei, patarėjai, ką krankia šis varnas?
— Nežinome, — atsakė patarėjas. — Jis — varnas, o mes — žmonės.
— Budeliai! — šūktelėjo įniršęs šachas.
Kaip grėsmingi juodi paukščiai stojo priešais šachą keturiolika budelių su išgaląstais kalavijais.
— Kam atėjo mirties valanda? Kol šviesa išblaškys šešėlį, mes jam galvą nurisime!
— Išveskite visus patarėjus ir nukapokite jiems galvas! — įsakė šachas.
Chusnoboda šoko prie tėvo:
— Tėve, ar paliksi juos gyvus, jeigu aš atsakysiu į tavo klausimą?
— Jeigu atsakysi, dovanosiu jiems, — tarė šachas.
— Varno krankimas reiškia štai ką: ,,Laimę vyrui suteikia žmona, ir nelaimę — taip pat žmona.”
Šachas taip įtūžo, jog kiekvienas plaukelis ant jo galvos ėmė dygiu dygėti.
— O tu, begėde! Vadinasi, visa mano laimė dėl tavo motinos, beturčio dukters?
Ir šachas įsakė įmesti Chusnobodą į kalėjimą, o patarėjus paleisti.
Praėjo kiek laiko. Kartą bemedžiodamas šachas prijojo upę.
O paupy jisai išvydo žilabarzdį senį, kuris graibė iš upės akmenėlius, kažin ką rašinėjo ant jų ir vėl svaidė į vandenį.
— Ei, seni, ką tu veiki? — paklausė šachas.
— Aš plikšis, varguolis. Negi drįsiu kalbėti su šachu?
— Atsakyk, o jei ne, tai sukaposiu tave! — subliuvo šachas.
— Aš žmonių likimą spėju, — atsakė senis.
— O kas ištiks nenuolankiąją mano dukterį? — paklausė šachas.
Senis ištiesė ranką ir ištraukė iš upės saują akmenų:
— Šachri-Džardžono valstybėje gyvena karžygis, vargingo piemens sūnus. Štai už šito piemens sūnaus ir ištekės tavo
duktė.
Pajuodo Šachas iš įtūžimo.
— Kiek dienų reikia keliauti ligi tos šalies? — paklausė jis.
— Jeigu geru žirgu, tai aštuoniolika mėnesių teks joti.
Grįžo šachas namo ir tris dienas mąstė: „Ką daryti, kad duktė netektų prastam piemeniui?” Ir nutarė numarinti ją kalėjime
badu.
Vyresnysis viziris sužinojo apie jo kėslus. Jam pagailo merginos. Naktį jis išvedė ją iš kalėjimo ir parsivedė namo. Paskui
pasikvietė dailidę, davė jam pinigų ir liepė padirbdinti skrynią, ir tokią, kad nei vėjas neužpūstų, nei vanduo neužlašėtų. Kai
skrynia buvo baigta, viziris tarė:
— Na, Chusnobodą, lipk į skrynią. Duosiu tau valgio keturioms dešimtims dienų ir paplukdysiu skrynią upe. Jei tau lemta
yra gyventi, tai tu liksi gyva. Verčiau ganyti stepėse avis, negu žūti kalėjime.
— Gerai, — sutiko mergina ir įlipo į skrynią.
Vidurnaktį viziris paleido skrynią į upę.
Skrynia plaukė upe tris mėnesius, o merginai vienai dienai paskirto valgio užtekdavo keturioms dienoms, ir taip jinai gyveno.
Ketvirtą mėnesį nunešė upė skrynią į Kara-šacho šalį.
Kaip tik tuo metu įsakė Kara-šachas atnešti jam į rūmus žabų.
— Aš eisiu! — pasisiūlė vienas senis. — Mano namai pilni vaikų, o valgyti nėra kas. Jeigu jūs man ką nors duosite už mano
triūsą, tai mes su vaikaičiais privalgysime ligi soties!
Su kirviu rankose, su virve per juosmenį ištraukė senis į stepę.
Surinko ryšulį šakų ir buvo bekiūtinąs atgal. Bet tuo tarpu jis užsimanė gerti.
„Nagi, nueisiu prie upės, atsigersiu”, — pamanė senis. Atėjo prie upės ir mato — pakraščiu beplaukianti skrynia.
Senis nusimetė drabužius, šoko į vandenį ir ištraukė skrynią ant krašto. Ėmė jis apžiūrinėti skrynią iš visų pusių, o atidaryti
niekaip negali. Tuomet senis prakirto kirviu skylę skrynioje, pažvelgė pro tą skylę ir išvydo nepaprasto grožio merginą.
„Tai veikiausiai bus pirklio duktė, — pamanė senis. — Keliavo, tur būt, su tėvu laivu. O brangus laivas paskendo. Tik ši
skrynia, tur būt, ir bus beišlikusi!”
— Ei, mergele, ar tebesi gyva, ar mirusi? — šūktelėjo senis.
— Gyva! — atsiliepė Chusnoboda iš skrynios.
Senis pagalvojo: „Jeigu nuvesiu Kara-šachui merginą — gal būt, jis gausiai man atlygins.”
Taip jis ir padarė.
Kai, skrynią prakirtus, Kara-šachas išvydo Chusnoboda, jis tuojau pat tarė:
— Tu būsi mano žmona!
Chusnoboda pravirko.
„Aš pasižadėjau tekėti už neturtingo žmogaus, — mąstė ji. — Ką gi man bedaryti?”
O Kara-šachas įsakė keturioms dešimtims merginų sergėti Chusnobodą — akių nuo jos nenuleisti.
Už sodo tekėjo upė.
— Eime, merginos, maudytis! — pavadino kartą Chusnobodą ir nuėjo prie upės.
Tik įbrido jinai į vandenį, ir staiga iš gelmės išnėrė baisinga žuvis ir prarijo ją. Paskui pliaukštelėjo didžiule uodega ir
nuplaukė.
Merginos tekinos nudūmė pas Kara-šachą, papasakojo jam įvykį.
Kara-šachas šoko ant jų, sviedė žemėn vainiką ir auksinį
diržą. Įsakė visiems savo sargybiniams ieškoti Chusnobodos.
O dabar pasiklausykite apie Šachri-Džardžono šalį.
Ten paupyje ganė bandą jaunas piemuo. Netoliese žvejai užmetė savo tinklus.
Piemuo pasiskundė žvejams:
— Mano tėvas pasiligojo ir nepajėgia nueiti į miestą nusipirkti duonos. Nueičiau aš pats, bet nėra kaip bandą palikti.
Duokite man kokią nors žuvį tėvui pavalgydinti.
— Gerai, visa, ką mes dabar sugausime, teks tavo daliai — tarė žvejai ir ištraukė tinklą.
Žiūri — į tinklą pakliuvusi baisinga žuvis.
— Pasiimk ją, piemenie!
Piemuo neįstengė pakelti žuvies — tokia ji buvo didelė. Jis įkinkė penkis jaučius ir šiaip taip parsitempė baisingąją žuvį
namo. Palikęs ją tėvui, pats nuskubėjo prie bandos.
Senis perskrodė žuvį, žiūri — ten begulinti mergina. Pridėjo ranką prie jos širdies — plasta. Tuomet jis įvarvino į burną
keletą lašelių vandens.
Mergina atsipeikėjo, atsikėlė ir žemai nusilenkė seniui.
— Tėvuk, aš labai alkana, duokit man ko nors užvalgyti, — paprašė ji.
Senis, paspirginęs gabalą žuvies, davė jai užsikąsti.
— Kuo jūs verčiatės, tėvuk? — paklausė mergina.
— Buvau piemeniu. Dabar pasenau, ir mano sūnus vietoje manęs gano bandą.
Mergina apsidžiaugė.
— Pagaliau įvyko mano troškimas! — šūktelėjo jinai. — Jeigu norite, aš išteku už jūsų sūnaus!
— Neturime pinigų vestuvėms, — pasipriešino senis.
— Jeigu aš teku savo valia, tai mums nereikia vestuvių puotos, — tarė mergina.
Ir senis sutuokė savo sūnų piemenį su Chusnoboda.
Kitą dieną po vestuvių susikišo Chusnoboda kasas po skarele, priėjo prie puodo, kuriame buvo verdama valgyti. Žiūri — puodo pakraščiai tokie apskretę, jog nebegalima į jį rankos beįkišti.
Kiti indai taip pat nebuvo švaresni. Chusnoboda viską išplovė, išgramdė, iššluostė. Senis, žiūrėdamas į ją, negalėjo atsidžiaugti.
Atsikėlė jis ir priėjo prie marčios.
— Ei, martele! — tarė jis. — Aš senas ir nebegaliu prižiūrėti namų. O sūnus išeina auštant ir grįžta sutemus. Žiūriu aš į tave,
kokia tu darbšti, ir noriu tau padėti. Sakyk, dukrele, ką man daryti?
Chusnoboda atsegė dešiniosios ausies auskarą ir padavė senukui:
— Neškite į prekyvietę. Kai paklaus, kiek kainuoja, pasakykite: „Kiek duosite, tiek.” Kiek duos, tiek ir paimkite.
Senis pasiėmė auskarą, nusinešė į prekyvietę. Kaip tik tą dieną pirkliai supirkinėjo prekes. Priėjo vienas, žiūri — senis
beturįs neregėto gražumo auskarą.
— Kiek kainuoja, tėvuk? — pasiteiravo pirklys.
— Kiek duosite, tiek, pagal sąžinę.
Pirklys pripylė skrynutę aukso ir padavė seniui.
— Ar pakanka jums, ar per maža?
— Aš gi sakiau — kiek duosite, tiek, pagal sąžinę, ir baigtas kriukis.
Pirklys pridėjo dar maišiuką aukso.
— Gabenkitės namo! — tarė jis ir dar priedo davė asilą.
Senis perpyko: „Jis iš manęs juokiasi! Tyčia paimsiu visą auksą — ir tiek jis beregės mane!” Bakstelėjo senis lazdele asilui
į sprandą ir nujojo.
O pirklys mąstė: „Na, jeigu dar vienas toks auskaras pasitaikytų, aš parduočiau juos savo šachui už muitus bei mokesčius
iš septynių pasaulio šalių.”
Namie senis atidavė auksą marčiai.
Kitą savaitę Chusnobodą išsiėmė auskarą iš kairiosios ausies ir vėl pasiuntė senį parduoti.
Vėl nugūrino jis į prekyvietę. Tas pats pirklys išvydo auskarą ir paklausė:
— Kiek nori, tėvuk?
— Aš tau neparduosiu! — atsakė senis. — Tu mane išjuokei.
— Eime su manimi! — tarė pirklys ir nusivedė senį namo.
Jis davė seniui dvi skrynutes aukso; apvilko jį atlasiniu palaidiniu ir padovanojo dar du asilus.
— Tėvuk, kur jūsų namai? — paklausė pirklys.
„Jeigu pasakysiu — jis atims visą auksą”, — pamanė senis.
— Neturiu namų, — atsakė jis.
Senukas atidavė marčiai ir šituos pinigus.
Chusnobodą paslėpė auksą ir tarė vyrui bei uošviui:
— Atveskite dvidešimt meistrų, statydinsime miestą.
Jiedu atvedė meistrus.
— Atsiveskite savo šeimas, — įsakė Chusnoboda meistrams..
Tie atsivedė.
Chusnobodai įsakius, meistrai ėmė statyti didžiulę sieną.
Kasdien visiems duodavo duonos, pinigų, karšto viralo. Visus statytojus gerai aprengė. Išgirdo apie tai žmonės ir iš visų šalių ėmė plaukti pas Chusnoboda. Ji visus priimdavo, apvilkdavo, girdydavo ir penėdavo.
Pravažiuoją keleiviai klausdavo:
— Kas čia stato sieną?
— Piemuo ir jo žmona, — atsakydavo meistrai. — Jeigu jūs darbo ieškote, ateikite. Čia gerai moka, girdo ir maitina.
Per keliolika dienų pas Chusnoboda susirinko žmonių iš penkių tūkstančių namų. Per tris mėnesius aptvėrė lygumą siena
tokio ilgio bei pločio, kaip dešimties dienų kelias. Dvylikoje vietų pastatė vartus. Prie kiekvienų vartų prikalė Chusnobodos atvaizdą ir parašė po juo: „Ši valstybė vadinasi Chusnoboda. Kam reikia duonos, viralo — ateikite ir dirbkite.”
Per metus čia susirinko septyniasdešimt penki tūkstančiai šeimų.
Kiekvienai šeimai Chusnoboda pastatydino namus su terasa bei sandėliu. Prie kiekvienų miesto sienos vartų ji pastatė po
dvidešimt penkis sargybinius ir įsakė jiems:
— Atveskite pas mane kiekvieną, kas pažvelgs į mano atvaizdą.
Išgirdo apie naująjį miestą šalies šachas Šachri-Džardžonas ir įtūžo:
— Kas nenori pripažinti mano, šacho, valdžios? Kas stato miestą mano žemėje? Nebenešios tas galvos ant pečių!
Šachas leidosi į Chusnobodos miestą ir prie vartų išvydo sargybą.
— Kas pastatė šį miestą? — paklausė šachas.
— Ta, kuri atvaizduota šiame paveiksle, — atsakė sargybiniai. — Kai mes jums tarnavome, blogai maitinote mus pačius,
o mūsų šeimoms ir visai nieko nedavėte. O valdovė Chusnobodą gerai maitina ir mus, ir mūsų žmonas, ir vaikus. Ji mums nepašykšti duonos, o mūsų vaikus moko. Daugelis jau išmoko įvairių amatų.
Žvilgtelėjo šachas į atvaizdą ir įsimylėjo gražuolę Chusnobodą. Įžengė jis į miestą, priėjo prie rūmų.
Chusnobodą įsakė įleisti šachą.
— Ko atvykai? — paklausė jinai.
— Aš atėjau nubausti tų, kas man nežinant šeimininkauja mano šalyje. — Ir šachas išsitraukė iš makščių kalaviją.
Bet tuojau subėgo tarnai, pastvėrė šachą, surakino jo rankas ir kojas ir įmetė į kalėjimą.
Sužinoję, kad šachas kalėjime, žmonės džiūgavo:
„Na ir gerai! Tegu šachas sėdi kalėjime. O šacho valdžią mes perduosime Chusnobodai.”
Nuėjo pas Chusnobodą liaudies pasiuntiniai ir išprašė tapti Šachri-Džardžono šalies valdove.
Kartą Chusnobodą pasikvietė vyresnįjį savo vizirį:
— Suskaičiuokite mūsų kariuomenę!
Viziris suskaičiavo. Būta septynių šimtų tūkstančių raitelių ir pėstininkų.
— Paruoškite juos žygiui! — įsakė Chusnobodą.
Keturiasdešimt dienų kariuomenė ruošėsi į kelionę. Paskui Chusnobodą ir jos vyras piemuo ištraukė su kariuomene savo
tėvo miesto link.
Iš stepės į stepę, nuo ežero prie ežero linksmai žygiavo kariuomenė.
Tegu ji sau žygiuoja, o jūs pasiklausykite apie piktąjį Chusnobodos tėvą. Kartą jis sapnavo, tarytum atskridęs erelis, pakėlęs
jį, sustojęs aukštai tarp dangaus ir žemės, ir taręs: „Tu netrukus būsi mano vergas!”
Tuo tarpu šachas riktelėjo ir atsibudo.
Rytą jis sušaukė keturis šimtus patarėjų ir keturiasdešimt keturis vizirius ir įsakė jiems išaiškinti jo sapną. Visi tylėjo.
Šachas prigrasė:
— Jeigu neišaiškinsite mano sapno — nė vieno iš jūsų nepaliksiu gyvo!
Pakilo iš vietos vyresnysis viziris — tasai, kuris kitados buvo išgelbėjęs Chusnobodą nuo mirties kalėjime.
— Jeigu nenužudysi manęs — pasakysiu, ką reiškia tavo sapnas.
— Sakyk!
— Pasičiupęs tave erelis veikiausiai bus priešas. Jis užkariaus mūsų šalį ir pagrobs tave į nelaisvę.
— Oi tu, melagi! — suriko šachas. — Tu kalbi taip, norėdamas prislėgti mano širdį ir prigąsdinti mane. Aš patupdysiu tave
į kalėjimą!
Ir šachas įsakė įmesti vyresnįjį vizirį į kalėjimą.
Bet nuo to laiko šachas nebemiegojo naktimis ir blaškėsi iš baimės savo menėse, kaip sužeistas šernas melduose. Po savaitės
atėjo pasiuntinys.
— Šachri-Džardžono šachas eina tavęs nugalėti su kariuomene, — tarė pasiuntinys. — Greičiau išeik pasitikti nusilenkdamas, ramiai sunėręs rankas ant krūtinės. Jei atiduosi savo sostą — gerai, o jei neatiduosi — pamatysi, kas bus! O štai tau sveikinimas iš mūsų valdovo! — Ir pasiuntinys trenkė šachui kumščiu į galvą.
Šachas iš baimės pasislėpė už sosto atlošos.
Paskui, pasiuntiniui išvykus, šachas tarė viziriams:
— Jeigu Šachri-Džardžono šacho tokie pasiuntiniai, tai kokie jo kariai? Ką mums daryti, viziriai?
— Mes negalime nieko patarti, — atsakė jie. — Ką besakytume — tu mus vis tiek bausi mirtim. Išleisk iš kalėjimo vyresnįjį
vizirį. Su dovanomis bei vaišėmis jis nueis pas Šachri-Džardžono šachą. O kas toliau bus — regėsime.
Šachas įsakė išleisti vyresnįjį vizirį iš kalėjimo. Davė jam aukso bei brangių dovanų ir tarė:
— Eik pas Šachri-Džardžono šachą, įduok jam linkėjimų.
Jeigu pasakys geruoju, kad reikalingas mano miestas, atiduok miestą. Ligi šiol galvą gelia, nebeatlaikysiu kito tokio smūgio.
Vyresnysis viziris nusijuokė:
— Kai išaiškinau tau sapną, tai tu padūkai! O kieno būta tiesos? Šachri-Džardžono šachas ateis, pririš tave kumelei prie
uodegos, nuvarys ją į negyvenamą stepę — ir tu niekingai nusibaigsi!
Šachas nunarino galvą tarytum asilas, įklimpęs į liūną.
Vyresnysis viziris pasiėmė dovanų bei visokių gėrybių ir iškeliavo.
Už miesto jis parašė laišką Šachri-Džardžono šachui, pats pasirašė ir pasiuntė pasiuntinį.
Chusnoboda gavo laišką, liepė pašaukti pas ją vyresnįjį vizirį.
Vyresnysis viziris įėjo, žemai nusilenkė ir atsisėdo. Apsidairė aplinkui, žiūri — priešais jį besėdįs soste jaunas piemuo. Aplinkui bestovį, sunėrę rankas, keturiasdešimt sargybinių. O greta sosto besėdįs kažin kas su šydu ant veido.
— O vyresnysis viziri, — prabilo žmogus, uždengtas šydu, — kaip tu nepabūgai vienas ateiti į mūsų stovyklą? Juk tu beginklis.
— O kas bus, jeigu aš tave nužudysiu?
Vyresnysis viziris iš balso pažino Chusnobodą.
— Kas gi bijos to, kurį jis pats nuo mirties yra išgelbėjęs?
Tuomet Chusnobodą pakėlė nuo veido šydą ir priėjo prie vyresniojo vizirio:
— Širdingai dėkoju tau! Aš likau gyva ir pasiekiau, ko norėjau.
Tą pačią dieną Chusnobodą su kariuomene įžygiavo į miestą.
Emė ieškoti šacho, bet taip ir nesurado. Iš baimės jis tą pačią dieną paspruko, ir daugiau niekas jo neberegėjo.
Emė jaunasis piemuo ir Chusnobodą valdyti šalį. Paleido iš kalėjimo nekaltus kalinius, apdovanojo paleistuosius ir daugelį
paskyrė miestų valdytojais.
Taip įvyko jų troškimai.
Kitados labai seniai gyveno žiaurus šachas. Jisai turėjo dukterį, vardu Chusnoboda. Ji buvo neapsakomai graži. Pavadintum ją mėnuliu, bet ji turi veidą, pavadintum saule, bet ji turi akis. Prie spindinčio jos grožio netgi mėnulio pilnatis nublukdavo
Gairės: chusbonda, ilgos pasakos, Smurto lygis: be smurto, Uzbekų pasakos
KAZIJAS1 IR SAMDINYS
Ar buvo taip, ar nebuvo, tik žmonės šneka, kad kažin kada,
labai seniai, netoli Zaamino gyvenęs jaunas samdinys. Jis darba-
vęsis pas turtingą ir vaidingą bajų. Bajus kabinėdavosi prie jo
dėl kiekvieno menkniekio ir plūsdavo paskutiniais žodžiais.
Galų gale samdiniui įkyrėjo būti ujamam, ir jis išėjo iš bajaus.
Bet už darbą bajus jam nesumokėjo.
Tuomet samdinys nusprendė paskųsti bajų Zaamino kazijuL
Nuėjo pas jį į namus.
— Ko tu, ar skųstis? — klausia kazijas.
— Skųstis, — atsako samdinys. — Bet mano byla, garbin-
giausias kazijau, tokia, jog papasakosiu ją tik jums vienam.
Kazijas iš karto suuodė, kad čia bus galima ką nors nusi-
glemžti, ir liepė visiems išeiti iš kambario.
— Na, dabar pasakok.
— Garbingiausias kazijau, — tarė samdinys, — kiaurus me-
tus dirbau pas bajų ir dabar išėjau, o jis man algos už darbą
nemoka. Labai prašau jus, priverskite jį sumokėti!
— Kiek tau skolingas bajus?
— Už metus darbo — šešis šimtus sidabrinių. Bajus man nė
varioko dar nėra davęs!
Kazijas paklausė:
— O kiek aš gausiu, jei sutvarkysiu šį reikalą?
— Aš vargšas žmogus, — atsakė samdinys, — bet jums,
garbingiausiasis kazijau, ir dviejų šimtų sidabrinių nepašykš-
tėsiu!
— Gerai, pagalvosime, — tarė kazijas. — Ateik čionai rytoj.
Kitą dieną bajus sužinojo, kad jo samdinys buvo nuėjęs
skųstis, ir iš ryto atlėkė pas kaziją.
— Garbingiausiasis, — tarė bajus, — sako, kad buvusis
mano samdinys įgrįstas jums su įvairiais skundais. Neklausykite
jo, gerbiamasis kazijau. Išmeskit už pakarpos šitą dykinėtoją! . .
— Aš pats žinau, ko man klausyti ir ką daryti! — nutraukė
jo žodžius kazijas. — Verčiau sakyk, kiek man duosi, jeigu bylą
spręsiu tavo naudai?
— Šimtą sidabrinių!
— Maža!
— Du šimtus! . .
Nesuskubo kazijas ištarti, kad ir dviejų šimtų maža, tik staiga
j namus įžengė samdinys.
Kazijas pamanė: „Bajus turi pinigų, o samdinys dar neturi.
Gal iš bajaus man bus lengviau gauti du šimtus sidabrinių.”
Ir jis suriko ant samdinio:
— Šmeižike ir vagie, nešdinkis man iš akių! Kaip tu drįsai
mane apgauti? Juk aš tave už tai kalėjime supūdysiu!
Samdinys pažvelgė į kaziją, pažvelgė į bajų ir iš karto
suvokė: „Tur būt, bajus pažadėjo kazijui duoti daugiau už mane!
Nagi palaukit, aš pamokysiu judu!”
Vos bajus nusigręžė, samdinys pamerkė kazijui ir plačiai
išskėtė rankas, tarytum stengdamasis apglėbti kažin kokį didelį
daiktą.
Kazijui suplakė širdis: „Kad tik neprašaučiau! — pamanė
jis. — Bajus godus, dar ir mane apmaus. O samdinys, atrodo,
žada duoti daugiau negu du šimtus sidabrinių pinigų. Žiūrėk,
kaip plačiai rankas išskėtė!”
Kazijas dirstelėjo vogčiomis į samdinį, o tas vėl rankas skečia
dar plačiau ir vėl mirkčioja. Kazijui iš godumo net barzda sukre-
tėjo. Jis atsigręžė į bajų ir sušuko:
— Dabar žinau, kas kaltas, kas teisus! Tau nepasiseks manęs
apgauti! Tuojau pat, neatsikeldamas iš šios vietos, paklok visus
šešis šimtus sidabrinių!
— Kaipgi taip, garbingiausiasis kazijau? — įsižeidė bajus.
— Tegu krinta prakeikimas ant tavo galvos! — sušuko kazi-
jas.— Tu dar su manimi ginčysies? Ar nori į kalėjimą pakliūti?
Išsigandęs bajus tuojau pat atskaičiavo samdiniui pinigus ir,
nesitverdamas pykčiu, išmovė iš kazijo namų.
O samdinys įsikišo pinigus, nusilenkė ir tarė:
— Palaukit truputį — tuojau grįšiu.
Ir taip pat išėjo.
Sėdi kazijas, trina rankas ir svarsto: „Kokia čia dovana, jeigu
ją tik abiem rankomis tegalima apimti? Tur būt, priedui prie
sidabrinių samdinys man dar ir aviną atvarys. Ne, avinas per
mažas! Tur būt, patį kupranugarį!”
Nekantraudamas nenusėdi kazijas vietoje. Prišoko jis prie
durų, pasižiūrėjo, ar neateina samdinys, ir vėl atsisėdo. Paskui
vėl.prilėkė, žvilgtelėjo į gatvę ir vėl grįžo. Ir vis niekaip negali
nusiraminti.
Tegu kazijas tuo tarpu laksto šen bei ten, o jūs pasiklausykite
apie samdinį.
Samdinys iš kazijo nudrožė tiesiog namo ir paslėpė visus
pinigus kuo giliausiai. Paskui nutraukė į prekyvietę prie arbūzų,
išsirinko visų didžiausią ir nupirko jį už penkiakapeikį. Vargais
negalais apglėbęs arbūzą abiem rankom, samdinys grįžo į kazijo
namus. Šiaip taip prasispraudęs pro duris, jisai įsigrūdo į
kambarį.
„Tai vargšas!—džiaugsmingai pamanė kazijas. — Jis man
dar ir arbūzą atvilko! O pati dovana, tur būt, tokia didelė, jog ją
kieme bus palikęs.”
Samdinys padėjo arbūzą ant aslos ir nuritino jį kazijui.
Kazijas leipte nuleipo iš smagumo:
— Aš matau, kad tu geras žmogus: net arbūzo nepatingėjai
gauti!
— O kaipgi kitaip, garbingiausias kazijau! — stebėjosi sam-
dinys-. — Jeigu pažadėjau, savo žodį visuomet tesiu!
Tuo tarpu kazijui suspaudė širdį bloga nuojauta. Bet samdinys
jau perpiovė arbūzą pusiau, pasistūmė vieną arbūzo pusę sau,
antrą — kazijui ir ėmė raginti:
— Vaišinkitės, garbingiausiasis kazijau, valgykite į sveikatą!
Ką beveiksi — įniko kazijas arbūzą tašyti. Ir vis į duris
žvilgčioja.
Prisikirto kazijas su samdiniu lig soties. Samdinys tarė:
— Arbūzą jūs suvalgėte, gerbiamasis kazijau. O dabar leis-
kite man išeiti.
—■ Ką tu sakai? — susijaudino kazijas. — Pakaks gaišti, nešk
greičiau, ką žadėjai!
— Nesijuokit iš manęs, garbingiausiasis! Apie ką dar
kalbate?
— Kaip apie ką? O ką tu man tada rodei, tokį didelį, jog
abiem rankomis neapimsi? Duok šen tą daiktą.
— Oi, garbingiausiasis kazijau, tai juk ir buvo arbūzas!
Patys matėte, koks didžiulis! Kol atvilkau, visai nusiplūkiau. Jūs
mano dovaną priėmėte? Priėmėte. Suvalgėte? Suvalgėte. Tai ko
, gi dar benorite?
Įtūžęs kazijas suriko:
— Nešdinkis iš čia! Šalin man iš akių!
Samdinys išėjo.
O kazijas net susirgo iš pykčio.
Ar buvo taip, ar nebuvo, tik žmonės šneka, kad kažin kada, labai seniai, netoli Zaamino gyvenęs jaunas samdinys. Jis darbavęsis pas turtingą ir vaidingą bajų. Bajus kabinėdavosi prie jo dėl kiekvieno menkniekio ir plūsdavo paskutiniais Skaityti toliau.. »
Gairės: ilgos pasakos, kazijas, Kazijas ir samdinys, Smurto lygis: be smurto, Uzbekų pasakos