Buvo senis ir senelė, turėjo vištytę aukso kojytėm. Ta vištytė sudėjo aukso kiaušinėlį. Padėjo jį ant lentynos. Pelė bėgo ir numetė, ir sudaužė. Bobutė raudot, vištytė kudakadot. Skrenda varna prošal ir klausia:

— Bobut bobut, ko tu raudi?

— Kaipgi aš neraudosiu! Turėjau vištytę aukso kojutėm — sudėjo aukso kiaušinėlį. Padėjau jį ant lentynos. Pelė bėgo ir numetė, ir sudaužė. Tai kaipgi aš neraudosiu!

Varna ėmė ir uodegą išsipešė. Tos varnos gūžta buvo ąžuole. Nuskrenda ji į gūžtą. Ąžuolas pamatė, kad varna be uodegos, ir klausia:

— Varna varna, ko tu be uodegos?

— Kad tu žinotum, kas pasauly dedas, ne taip pasidarytum! Buvo senelis ir senelė, turėjo vištytę aukso kojytėm. Ir sudėjo aukso kiaušinėlį. Padėjo jį ant lentynos. Pelė bėgo ir numetė, ir sudaužė. Bobutė raudot, vištytė kudakadot, o aš uodegą išsipešiau.

Ąžuolas ėmė ir šakas nusilaužė. Po tuo ąžuolu buvo pasitaisęs briedis guolį. Ateina briedis gultų, pamato — ąžuolas be šakų, ir klausia:

— Ąžuol ąžuol, ko tu be šakų?

— Kad tu žinotum, kas pasauly dedas, ne taip pasidarytum! Buvo senelis ir senelė, turėjo vištytę aukso kojytėm. Ir sudėjo aukso kiaušinėlį. Padėjo jį ant lentynos. Pelė bėgo ir numetė, ir sudaužė. Bobutė raudot, vištytė kudakadot, varna uodegą išsipešė, aš šakas nusilaužiau.

Briedis ėmė ir ragus nusilaužė. Nueina briedis į upę gertų. Upė pamatė, kad briedis be ragų, ir klausia:

— Briedi briedi, ko tu be ragų?

— Kad tu žinotum, kas pasauly dedas, ne taip pasidarytum! Buvo senelis ir senelė, turėjo vištytę aukso kojytėm. Ir sudėjo aukso kiaušinėlį. Padėjo jį ant lentynos. Pelė bėgo ir numetė, ir sudaužė. Bobutė raudot, vištytė kudakadot, varna uodegą išsipešė, ąžuolas šakas nusilaužė, o aš ragus nusilaužiau.

Upė krauju pavirto. Tuokart gaspadinė maišė duoną, pritrūko vandenio ir sako mergai:

— Merga merga, bėk į upę vandenio atnešų.

Merga nubėgo į upę, žiūri — upė krauju pavirtus. Ir sako:

— Upe upe, ko tu krauju pavirtus?

Upė jai ir sako:

— Kad tu žinotum, kas pasauly dedas, ne taip pasidarytum! Buvo senelis ir senelė, turėjo vištytę aukso kojytėm. Ir sudėjo aukso kiaušinėlį. Padėjo jį ant lentynos. Pelė bėgo ir numetė, ir sudaužė. Bobutė raudot, vištytė kudakadot, varna uodegą išsipešė, ąžuolas šakas nusilaužė, briedis ragus nusilaužė, o aš krauju pavirtau.

Merga ėmė ir sudaužė uzboną. Pareina ji namo — gaspadinė ir klausia:

— Merga merga, kur tu uzboną padėjai?

— Kad tu žinotum, kas pasauly dedas, ne taip pasidarytum! Buvo senelis ir senelė, turėjo vištytę aukso kojytėm. Ir sudėjo aukso kiaušinėlį. Padėjo jį ant lentynos. Pelė bėgo ir numetė, ir sudaužė. Bobutė raudot, vištytė kudakadot, varna uodegą išsipešė, ąžuolas šakas nusilaužė, briedis ragus nusilaužė, upė krauju pavirto, aš uzboną sudaužiau.

Gaspadinė ėmė ir visą tešlą pašalėm išmėtė. Ateina gaspadorius, žiūri — visos pašalės tešlos primėtytos. Įėjo jis gryčion ir sako:

— Gaspadin gaspadin, kam tu tešlą pašalėm išmėtei?

Gaspadinė ir sako:

— Kad tu žinotum, kas pasauly dedas, ne taip pasidarytum! Buvo senelis ir senelė, turėjo vištytę aukso kojytėm. Ir sudėjo aukso kiaušinėlį. Padėjo jį ant lentynos. Pelė bėgo ir numetė, ir sudaužė. Bobutė raudot, vištytė kudakadot, varna uodegą išsipešė, ąžuolas šakas nusilaužė, briedis ragus nusilaužė, upė krauju pavirto, merga uzboną sudaužė, aš tešlą išmėčiau.

Gaspadorius ir sako:

— Kad taip, tai aš imsiu ir nusišausiu.

Gaspadinė dui raudot, dui raudot:

— Nesišauk, gaspadorėl vyrel, nesišauk! Kurgi aš be tavęs našlelė pasidėsiu?! Vilkai nematė tos bobpalaikės ir jos vištpalaikės! Tik nesišauk!

— Kad taip, tai aš nesišausiu, tik tu tešlą surankiok.

Ir gaspadinė su merga pradėjo tešlą iš pašalių rankiot ir vėl rėčkon dėliot.

Comments

comments