Buvo trys broliai: du gudrūs ir vienas kvailas. Kartą visi trys išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Gudrieji broliai eina vienu keliu, o kvailys vienas pats – kitu keliu.

Paėjęs kokį galą, kvailys ėmė juos šaukti:
– Ee, broliai! Eikit šen! Žiūrėkit, ką aš čia radau!
Tuodu broliai šnekasi:
– Eiva pasižiūrėti, gal tas kvailys ir gerą kokį daiktą rado.
Atėjo pas jį:
– Tai ką tu čia radai?
Tas rodo akėčvirbalį radęs:
– Ar matot, koks čia geras iešmas briedžiui kepti?
Tuodu nusispjovė ir sako:
– Mat kad jau kvailas, tai kvailas. Nei briedžio, nei nieko, o jis džiaugias akėčvirbalį radęs – geras iešmas jam būsiąs briedžiui kepti.
Taip tarė ir nuėjo sau. Bet kvailasis brolis, paėjęs galelį, ėmė vėl šaukti:
– Broliai, broliai! Eikit šen, ką aš čia dabar radau!
Tuodu tariasi eiti, tariasi neiti, bet vėl susišnekėjo:
– Ar eiva, ar ką, gal tas kvailys ir ką gera rado.
Priėję žiūri – kvailys prie sauso gluosnio atsistojęs ir bešūkaująs. Tuodu klausia:
– Ko tu čia šūkauji? Ką dabar radai?
– Žiūrėkit, koks čia sausas medis briedžiui kepti.
Tada gudrieji broliai užpykę sako:
– Et, tiktai susidėk su kvailiu! Be reikalo mudu jo tik klausome. Nei briedžio, nei nieko, o jis šaukia ir šaukia. Eiva mudu sau. Ir vėl gudrieji nuėjo savo keliu, o kvailys savo.
Kiek paėjęs, kvailys ir vėl šaukia:
– Eee! Broliai, broliai! Eikit šenai! Žiūrėkit, ką aš čia radau! Ee!
Gudrieji broliai nebenori klausyti, bet šis šaukia ir šaukia. Tuodu ir vėl tariasi:
– Kad jau taip jis šaukia ir šaukia, ar eiva pažiūrėti, ar ką: gal ir rado ką gera.
Ateina, klausia:
– Ką dabar radai?
Šis sako:
– Gi žiūrėkit – briedis!
Dabar jau ir šiuodu nudžiugo, pamatę briedį.
Tuoj visi jį nuspaudė, atsinešė tą sausąjį gluosnį, tą akėčvirbalį – iešmą, tik neturi nė vienas ugnies.
Mato – nelabai toli, už kūlynų, smilksta kūrenasi ugnelė.
Tuoj gudriųjų brolių vienas nuėjo ir rado bjaurų senį, ugnį bekūrenantį. Brolis prašo:
– Seneli, duok man ugnelės.
Senis sako:
– Pasakyk negirdėtą neregėtą pasaką, tai duosiu ugnies, o jei nepasakysi, tai rėžį rėšiu iš nugaros.
Tasai šiaip sako, taip sako – mikt, mikt, nieko neišeina. Senis tuoj išrėžė jam iš nugaros rėžį.
Gudrusis brolis nuėjo sau.
Eina antras brolis iš tų gudriųjų. Ir vėl taip pat senis sako:
– Pasakyk negirdėtą neregėtą pasaką, tai duosiu ugnies, o jei nepasakysi, tuoj rėžį rėšiu iš nugaros.
Tas vėl šį tą sakinėja, sakinėja, bet nieko neišsako, ir gana. Ir tam senis rėžį išlupo iš nugaros.
Dabar nuėjo kvailys prašyti ugnies. Senis ir jam sako:
– Pasakyk negirdėtą neregėtą pasaką, tai duosiu ugnies. Jei nepasakysi, tuoj rėžį rėšiu iš nugaros.
Bet šis tuoj jam taip atsakė:
– Aš pasakysiu, tiktai tu man nesakyk – meluoji, o kad tu man pasakysi – meluoji, aš tau du rėžius rėšiu iš nugaros.
Senis prisižadėjo nesakysiąs. Tada kvailys ėmė sakyti:
– Gi aš einu, einu per mišką ir pamačiau drevę.
Prilipęs žiūriu – toj drevėj geneliai. Aš tuoj į drėvę įlindau, visus genelius išmušinėjau, nusipešiau, išsiskrodžiau, susikūriau ugnelę, nusvilinau, išsikepiau ir suvalgiau. Lendu iš tos drevės laukan – gi nebegaliu išlįsti. Parėjau namo, atsinešiau kirvelį, prasikirtau didesnę skylę ir išlindau laukan.
Ir vėl einu, einu per tą mišką, klausaus ir girdžiu:
trata, braška, barška, švilpia, atūžia tiesiai į mane. Žiūriu, žiūriu – devynios stirnos viena koja bešokančios. Aš per tą koją pokšt, ta kojelė triokšt ir nulūžo. Aš stirnų galveles nusukinėjau, kailelius nusimausčiau ir einu.
Vėl einu, einu per tą mišką, girdžiu: spengia, bimbia, kaukia, čypia, švilpia. Žiūriu, žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną. Aš tuos vilkus nugainiojau, tą bitelę susigavau ir nešuosi. Ta bitelė man prinešė pilnas stirnenas medaus.
Toliau einu, einu ir priėjau plačią upę. Kai ėjau per lieptą – ir įlūžau, man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito. Ką aš darysiu! Man saldaus vandenėlio gaila palikti, o neturiu kuo gerti.
Gi mąsčiau mąstęs, nusivožiau nuo galvos kaukolėlę ir pradėjau gerti tą vandenilį.
Gėriau, gėriau, kol saldus buvo, visą išgėriau ir vėl einu. Ir ėmė visi žmonės iš manęs juoktis. Aš dar žvalgausi, ko jie čia iš manęs juokiasi, – gi sako:
„Žiūrėk, žmogau, tau ant galvos kaukolės nebėra!“
Aš kapt sau su ranka – ir įsmego visi pirštai į smegenis.
Nusispjovęs grįžtu atgal, pasiėmiau savo kaukolėlę, užsidėjau ant galvos ir einu.
Man dar buvo likusios tris stirnenos, pilnos medaus, o septyniose – tiktai vieni koriai. Aš iš tų korių nusilipdžiau kumeliukę ir joju. Prijojau prie smuklės – neturiu kuo kumeliukės pririšti; gluosnio šaką nusilaužiau, prismeigiau, toji ir stovi. Įėjau į vidų – tuščia. Einu prie savo kumelaitės, gi žiūriu – tas gluosnis, kur aš ją prismeigiau,išaugęs ligi pat dangaus.
Aš tuo gluosniu pradėjau lipti, lipau, lipau ir įlipau į dangų. Tuoj tas savo tris stirnenas su medum nunešęs atidaviau ponui Dievui. Man ponas Dievas dovanojo septynias karves. Aš tas karves varausi prie skylės, kur įlipau į dangų. Gi žiūriu – mano kumelaitė su visu gluosniu paėjus į šalį. Na, manau sau, ką dabar aš darysiu?
Nusivariau tas karves pas šventąjį Petrą, su juo sumainiau į penkis maišus pelų. Iš tų pelų pradėjau vyti virvę, vijau, vijau ir nusivijau. Įsibedžiau baslį, prisirišau tą virvę ir leidžiuosi žemyn. Leidausi, leidausi ir pritrūkau virvės, tai ir kybau ore.
Atjojo arklininkai, susikūrė po manim ugnį.
Kaip sprogo ugnies sprogulė į mane ir išdegė man užpakaly drevę. Atlėkė bitės, susimetė į tą drevę ir prinešė medaus. Aš, viena ranka į virvę įsikibęs, turiuos, o antra ranka medų kabinu. Kabinau, kabinau, matai, ir labai sunkus palikau, virvė man nutrūko, ir nukritau į pragarą.
Senis klausia:
– Ką gi tu matei pragare?
Šis sako:
– Gi žiūriu, žiūriu – mano tėvas tavo tėvu oran bejojąs!
Senis nebeištvėrė:
– Meluoji, taip negali būti!
Tuoj kvailys išrėžė jam du rėžius iš nugaros, pasiėmė ugnies, atsinešė, iškepė briedį, ir visi pavalgė.

Comments

comments