Kitą kartą gyveno senukas ir senutė, jie turėjo tris vaikelius. Senukai buvo labai neturtingi, dažnai pristigdavo net duonos pavalgyti. Vienas vaikelis
prašė tėvo, kad leistų jį pas žmones tarnauti, duonelės
pasiieškoti. Tėvas sako:
– Eik.
Vaikas ėjo, ėjo, priėjo girią ir sutiko tokį senelį.
Senelis klausia:
– Kur eini, vaikeli?
– Einu pas žmones tarnauti, duonos sau ieškoti.
– Tai gerai, – sako senelis, – eik pas mane avelių ganyti.
Vaikas apsidžiaugė ir nuėjo pas tą senelį.
Rytą senelis liepė vaikui ginti aveles į ganyklą.
Davė jam krepšelį ir stiklinaitę ir pasakė:
– Avelių nevarinėk, tegu eina, kur jos nori, o tu sek paskui. Kai avelės grįš namo, parnešk man parodyti, ką jos ėda ir ką geria.
Senelis išleido aveles ganytis. Jos ėjo sau pulku,o vaikas sekė paskui. Priėjo didelę upę. Avelės perplaukė į kitą pusę ir nuėjo sau tolyn, net neužmatyti,o vaikas pasiliko. Atsisėdo ant kranto ir laukia,
kol avelės sugrįš. Taip jis nematė, nei ką jos ėda,nei ką geria.
Kai avelės grįžo ir perplaukė atgal per upę, vaikas prisirinko į krepšelį žolių, pasisėmė į stiklinaitę vandens iš upės ir nusekė paskui aveles namo. Prie namų išėjo pasitikti senelis. Vaikas jam padavė krepšelį
su žolėmis ir stiklinaitę su vandeniu. Senelis pažiūrėjęs sako:
– Vaikeli, nežinai, ką mano avelės ėda nei ką geria, dėl to man netinki. Už darbą aš tau duosiu stalelį, ir gali sau eiti namo. Kai norėsi valgyti ar gerti, ištark: „Staleli, apsidenk!“ – ir visko bus.
Vaikas padėkojo seneliui, pasiėmė stalelį ir linksmas išėjo namo. Jam beeinant, sutemo. Tada jis užėjo pagiry pas vieną žmogų ir pasiprašė nakvynės.
Kai buvo laikas vakarieniauti, vaikas pasistatė stalelį ir tarė:
– Staleli, apsidenk!
Tuoj ant stalelio atsirado visokių valgymų ir gėrimų. Vaikas pats pavalgė ir pavaišino visą šeimyną.
Tie labai stebėjosi, o šeimininkas sumanė vaiką apgauti. Kai tas užmigo, jis stalelį pasiėmė, o į jo vietą pastatė kitą, visai panašų.
Rytą atsikėlęs, vaikas išėjo namo ir nešėsi stalelį, džiaugdamasis, kad pralinksmins tėvus tokia nepaprasta dovana. Parėjęs norėjo tuoj pasigirti:
gana prašė stalelį apsidengti, bet tas stovėjo tuščias,kaip buvęs.
Po kiek laiko antras vaikas išėjo pelnytis duonos.
Ir jis eidamas sutiko tą patį senelį, pas kurį pasiliko avelių ganyti. Rytą, genant aveles į lauką, senelis jam įdavė krepšelį ir stiklinaitę, sakydamas:
– Avelės kur eina, tegu eina, jų nevarinėk. Tik grįždamas parnešk parodyti, ką mano avelės ėda ir ką geria.
Avelės ėjo į lauką, vaikas paskui sekė. Kada priėjo upę, avelės perplaukė, o vaikas liko šitoj pusėj.
Vakare, grįžtant namo, jis prisirinko į krepšį žolelių ir pasisėmė iš upės vandens. Parginęs aveles, sutiko tarpvartėj senelį ir padavė jam krepšelį su žolėmis ir stiklinaitę su vandeniu. Senelis pažiūrėjęs sako:
– Nežinai, vaike, ką mano avelės ėda nei ką geria, užtat man netinki. Už darbą aš tau duosiu šitą avinėlį, ir gali eiti namo. Jei tau ko pritrūks, tik sakyk:
„Avinėli, pasipurtyk!“
Vaikas avinėlį išsivedė. Kada jau buvo vakaras, pataikė užeiti pas tuos pačius žmones, kur pirmutinis jo brolis nakvojo. Buvo laikas valgyti vakarienę, bet jis nieko neturėjo, tai paprašė avinėlio:
– Avinėli, pasipurtyk!
Kai tik avinėlis pasipurtė, pribiro didelė krūva pinigų. Vaikas paprašė vakarienės, pavalgė ir užmokėjo.
Visa šeimyna tuo avinėliu labai stebėjosi, o naktį, kai vaikas užmigo, atėjęs šeimininkas avinėlį apmainė.
Rytą vaikas atsikėlęs išėjo namo ir vedėsi avinėlį, džiaugdamasis, kad tėvus pralinksmins. Parėjęs tuoj pasigyrė, kad gerai uždirbo, ir liepė avinėliui pasipurtyti. Bet avinėlis stovėjo kaip stovėjęs, nė nekrustelėjo.
Praėjus vėl kiek laiko, išėjo trečias vaikelis pelnytis duonos. Jis taipgi sutiko senelį ir pasiliko avelių ganyti. Rytą, genant aveles, įdavė jam senelis krepšelį ir stiklinaitę:
– Avelės kur eina, tegu eina, jų nevarinėk. Grįždamas tik parnešk man parodyti, ką mano avelės ėda ir ką geria.
Ir vaikas išėjo paskui aveles. Kada priėjo upę, avelės šoko plaukti, o vaikas jau lieka. Tada vienas avinėlis priėjęs sako:
– Sėsk ant manęs, aš tave pernešiu.
Vaikas užsisėdo ir perplaukė į kitą pusę. Avelės suėjo į tokį puikų sodą, kad negalima nė apsakyti.
Per tą sodą tekėjo upė. Vaikas prisirinko į krepšį visokiausių žolelių, kokių niekad nebuvo matęs, o iš upės prisisėmė tyriausio vandens. Vakare, kai avelės grįžo namo, vaikas sekė paskui. Tas pats avinėlis jį vėl pernešė per upę. Parėjęs namo, jis padavė seneliui krepšelį su žolėmis ir stiklinaitę su vandeniu.
Senelis pažiūrėjęs sako:
– Gerai, vaikeli, žinai, ką mano avelės ėda ir ką geria. Dėl to duodu tau šitą lazdą, ir eik namo. Jei kas tau norėtų ką bloga padaryti, ištarki: „Lazda,duok!“ Grįždamas namo, užeisi pas tuos žmones, kur tavo anuodu broliai nakvojo. Nakvins ir tave meiliai,norėdami apgauti, bet tu liepk lazdai suieškoti, ką tavo broliai paliko.
Kada vaikas išėjo, viskas taip nutiko, kaip jam sakė senelis. Beeinantį keliu užpuolė žmogžudžiai.
Tada jis sako:
– Lazda, duok!
Išmušė lazda visus žmogžudžius, o jis išliko gyvas.
Atėjo pas tuos žmones, kur jo broliai nakvojo. Kada jis užmigo, norėjo šeimininkas ir jo lazdą pavogti, bet tuo metu jis pabudo ir liepė:
– Lazda, duok!
Pradėjo lazda mušti šeimininką. Paskui vaikas liepė suieškoti, ką jo broliai paliko. Lazda tol mušė, kol šeimininkas atidavė stalelį ir avinėlį. Viską pasiėmęs, vaikas parėjo namo.
Toliau su senelio dovanomis visi laimingai gyveno.

Comments

comments