Buvo karalius ir turėjo tris dukteris: viena graži, kita gražesnė, o jauniausioji – gražiausia. Tėvas norėjo į Vilnių važiuoti tarnaitės – apsižiūrėti, kiaulėms apšerti, apsišluoti.
Jauniausioji duktė sako:
– Tėvai, nereikia man tų tarnaičių: aš pati apsižiūrėsiu. Kai važiuosi į Vilnių, parvežk man gyvų gėlių puokštę.
Išvažiavo karalius į Vilnių. Vienai nupirko šilko suknią, antrai nupirko skepetą brangią, o jauniausiajai dukteriai gyvų gėlių visame mieste niekur nerado.
Važiuoja namo per girią. Tik žiūri – šalia kelio tupi baltas vilkas, ant jo galvos – gyvų gėlių puokštė.
Karalius sako vežėjui:
– Lipk iš karietos, paimk tas gėles ir atnešk.
Bet vilkas prašneko:
– Galingas karaliau, ne taip pigu gauti gyvų gėlių puokštę.
Karalius klausia:
– Ko tu nori? Aš tave pinigais apipilsiu.
– Nereikia man tavo pinigų, tik prižadėk atiduoti, ką pirmiausia sutiksi.
Karalius pagalvojo: „Namai dar toli, sutiksim gal kokį žvėrį ar paukštį.“ Ėmė ir prižadėjo vilkui atiduoti, ką pirmiausia sutiks, o už tai gavo gyvų gėlių puokštę.
Bet nieko daugiau kelionėje karalius nesutiko. O kai parvažiavo į savo dvarą, pirma išbėgo jo pasitikti jauniausioji duktė ir pamatė, kad tėvas labai nusiminęs.
– Ko toks liūdnas, tėveli? – paklausė karalaitė.
– Kaip aš nebūsiu liūdnas, – atsakė karalius, – kad pažadėjau tave baltam vilkui: ateis trečią dieną į dvarą, tau reikės su juo eiti.
Trečią dieną atėjo vilkas į dvarą, sušvilpė.
– Atiduokit man, ką žadėjot!
Karalius sumanė gudrumu vilką apgauti. Aptaisė kambarinę kaip karalaitę ir nuvedė vilkui. Tas sako:
– Sėsk ant manęs, nunešiu į savo dvarą.
Mergaitė atsisėdo jam ant nugaros, ir vilkas nulėkė į girią. Pribėgo tą vietą, kur tupėjo su gėlių puokšte ant galvos, ir sako:
– Sėskim pailsėti.
Susėdo pailsėti. Vilkas klausia:
– Ką tavo tėvas veiktų, jei šitą girią valdytų?
– Mano tėvas neturtingas, – atsakė mergaitė, – jis medžius kirstų ir statines darytų, jas parduotų ir vis duonos kąsnį turėtų.
Vilkas sako:
– Tai ne toji. Sėsk ant manęs, nešiu į tą dvarą, iš kur tave paėmiau.
Parnešė ją, vėl sušvilpė:
– Atiduokit man tikrąją, o kad neduosit, išgriausiu visą dvarą.
Verkia tėvas, motina:
– Eik, vaikeli, kad jau esi pažadėta baltam vilkui.

Užsisodino vilkas karalaitę ant nugaros ir nunešė į tą pačią vietą, kur su ana sėdėjo. Ir vėl klausia:
– Ką tavo tėvas veiktų, jei šitą girią valdytų?
– Mano tėvas medžius kirstų ir naujus dvarus statytų, tai kad dabar turtingas, paskui dar turtingesnis būtų.
Vilkas sako:
– Tai toji pati. Sėsk ant manęs, nešiu į savo dvarą.

Nunešė per girias, per raistus į savo dvarą: rūmai dailiai išstatyti, kiemai akmenimis išgrįsti. Karalaitė sako:
– Gražus dvaras, tik man bus ilgu be tėvo ir motulės.
– Pagyvenk čia metus, – sako vilkas, – tada eisim tavo tėvų aplankyti.
Karalaitė viena gyvena tame dvare. Po metų pareina baltas vilkas ir sako:
– Šiandien tavo vyriausioji sesuo išteka. Renkis į vestuves, aš tave nunešiu. Bet kai ateisiu tavęs paimti, tu nieko neklausyk, nei tėvo, nei motinos.
Vos tik sušvilpsiu, viską mesk ir eik pas mane, kitaip nerasi kelio pareiti per girias.
Nunešė ją į vestuves ir paliko. Tėvai labai apsidžiaugė ir niekur nebenorėjo jos leisti. Bet kai atėjo vakaras, ir už langų vilkas sušvilpė, karalaitė viską metė ir išbėgo iš puotos. Vilkas užsisodino ją ant nugaros ir parnešė į savo dvarą.
Prabėgo dar metai. Atėjo vėl vilkas ir sako:
– Renkis į vestuves: šiandien tavo vidurinė sesuo išteka. Dabar abudu eisim pas tavo tėvus ir tenai nakvosime.
Kai baigėsi vestuvių puota, senoji karalienė nuvedė savo dukterį ir baltąjį vilką į kambarėlį ir liepė gulti. Vos tik karalienė išėjo, vilkas nusimetė savo kailį ir pavirto dailiu jaunikaičiu.
Bet senoji karalienė, už durų patykojusi, irgi matė, kaip vilkas pavirto jaunikaičiu. Tuoj ji sušaukė mergas, liepė užkurti virtuvėje krosnį ir įmesti į ugnį vilko kailį. Vos tik kailis ėmė spirgėti, jaunikaitis pašoko iš lovos, vėl pavirto baltu vilku ir kaip vėjas
išūžė pro duris.
Apsiverkė nuliūdusi karalaitė ir išėjo ieškoti savo jaunikaičio. Ėjo per girias, per tankumynus – niekur neatsekė nei kelio, nei takelio. Taip vaikščiojo pusę mėnesio, kol priėjo trobelę vidury girios. Įeina į vidų, žiūri – vėjas sėdi ir skaito. Klausia jį:
– Vėjeli pūtėjėli, ar nematei balto vilko?
– Pūčiau dieną, pūčiau naktį, bet niekur balto vilko nemačiau, – atsakė vėjas ir davė jai tokią kurpaitę.
– Su šita kurpaite galėsi žengti po šimtą mylių.
Nužengė karalaitė pas žvaigždę ir klausia:
– Žvaigždele spinduolėle, ar nematei balto vilko?
– Spindėjau visą naktį, bet nemačiau.
Davė jai žvaigždė tokią kurpaitę, kad galėjo žengti po du šimtus mylių. Nužengė pas mėnulį ir klausia:
– Mėnesėli žiburėli, ar nematei balto vilko?
– Žibėjau visą naktį, bet nemačiau.
Ir mėnulis davė jai tokią kurpaitę, kad galėjo žengti po keturis šimtus mylių. Nužengė pas saulę ir klausia:
– Saulele šviesele, ar nematei balto vilko?
– Mačiau, bet tavo baltas vilkas kitą rengiasi vesti, – atsakė saulė. – Jis gyvena stiklo kalne, dieną baltu vilku laksto, o naktį jaunikaičiu atvirsta. Kai tu nužengsi palei tą kalną, rasi kalvę. Įėjus paprašyk apkaustyti rankas ir kojas ir nukalti keturių  sieksnių grandinę. Tik tada užlipsi ant to kalno ir rasi vilko dvarą.
Davė jai saulė tokią kurpaitę: kad ji žengė – penkis šimtus mylių nužengė. Davė tokį ratelį: kad ji samanas verpė – šilko siūlai vijosi. Davė tokį peilį: kad ji medį drožė – aukso skiedrelės krito.
Ir išėjo karalaitė balto vilko ieškoti. Nužengė už devynių girių, už devynių upių, rado stiklo kalną, o prie to kalno stovi kalvė. Apkaustė kalvis jai rankas ir kojas, nukalė keturių sieksnių grandinę, ir užlipo karalaitė ant stiklo kalno. Tenai rado puikius rūmus ir įsiprašė, kad ją priimtų lovų kloti ir ruoštis.
Viską apsiruošus, atsisėda karalaitė ir verpia saulės dovanotu rateliu. Bet savo veido nerodo, apsigobus galvą skara, kad jos nepažintų.
Pamatė balto vilko antroji mergelė, kad ji šilko siūlus verpia, ir prašo:
– Bobut, atiduok man šitą ratelį.
– Jei leisi po jaunikio lova šiąnakt pergulėti, tai atiduosiu.
– Leisiu.
Bet vakare ji davė jaunikiui gerti stiprių gėrimų, ir tas atsigulęs tuoj užmigo. Tada nuvedė bobutę į jo kambarį ir leido po lova pergulėti.
O toji, vos atsigulus, pradėjo viską pasakoti:
kaip jos buvusios trys seserys, ji jauniausioji ir gražiausia; kaip tėvas ją pažadėjęs baltam vilkui; kaip ji ėjusi į seserų vestuves – vienose buvusi viena, antrose buvę abudu; kaip motina liepusi mergoms jo kailį sudeginti, o jis su vėju išūžęs pro duris; kaip dabar ji verkdama ėjusi ieškoti, klausinėjusi vėją, žvaigždę, mėnulį ir saulę; kaip saulė jai pasakiusi, kad matė baltą vilką, bet tas jau kitą rengiasi vesti; kaip kalvis sukaustęs jai rankas ir kojas, nukalęs keturių sieksnių grandinę, ir ji užlipusi ant stiklo kalno; kaip atidavusi antrai mergelei saulės dovanotą ratelį, o ji leidusi vieną naktį pergulėti po jaunikio lova.
Bet jaunikaitis kietai miegojo ir nieko negirdėjo.
Tik sargybiniai, budėję prie durų kiaurą naktį, girdėjo bobutę kalbant ir rytą pasakė savo ponui:
– Ką ten toji bobutė šiąnakt po jūsų lova tiek daug šnekėjo…
Parūpo ir jaunikaičiui tai sužinoti, jis žadėjo kitą naktį nemigti ir pasiklausyti.
O karalaitė apsiruošė, paklojo lovas ir atsisėdusi drožinėja pagalėlius saulės dovanotu peiliu. Ji drožia – aukso skiedrelės krinta.
Pamatė antra mergelė ir prašo:
– Bobut, atiduok man šitą peilį.
– Jei leisi dar vieną naktį po jaunikio lova pergulėti, tai atiduosiu.
– Leisiu.
Vakare ji vėl davė jaunikiui stiprių gėrimų, bet tas juos išpylė ir atsigulė negėręs.
Naktį karalaitė, po lova gulėdama, vėl ėmė pasakoti, kaip ji baltam vilkui buvo pažadėta ir kaip per didelį vargą jį surado, bet tas kitą vesti rengiasi.
Jaunikaitis viską girdėjo ir suprato, kad pirmutinė jo mergelė atsirado. Rytojaus dieną jis sukvietė daug svečių ir pasakė:
– Pikta ragana buvo mane užkeikusi. Aš tol turėjau baltu vilku lakstyti, kol mergelė mane taip pamils, jog dėl manęs jokio vargo nepabijos. Vai, ačiū tau, karalaite, kad mane iš piktų burtų išvadavai.
Tuoj buvo iškeltos šaunios vestuvės. Svečiai devynias dienas ūžė ir šoko, net stiklo kalnas dundėjo.

Comments

comments