Kartą lokys Andrievas, vilkas Juris ir lapė Ana
sumanė po pasaulį pakeliauti. Lokys paviržio pasiėmė avilį su medum, vilkas ėriuką, o klastūnė lapė pagalvojo: „Aš kelyje ką nutversiu ir nieko neįsidėjo. Keliauninkai stebisi, kaip ji manysis be valgymo, o lapė atsakė, kad ji serganti ir jai valgyti esą uždrausta.
Jei taip, tai taip. Ištraukė visi į kelionę. Ėjo, ėjo, kol vakaras sutemo. Vilkas vakarienei suėdė ėriuką, lokys medų ėmė kabinti, tačiau visą sudoroti nevaliojo. Lapei valgyti niekas ir nepasiūlė: ką čia ligonį erzinsi! O jai jau žarna žarną ryja, tačiau sakyti ji nieko nesako.
Pavalgę visi nuėjo gulti. Lapė apsimetė mieganti, bet, kai tik išgirdo vilką ir lokį knarkiant, patylom atsikėlė, pritykino prie lokio avilio ir gerai prisišveitė. Ėsdama galvoja, ką daryti, kad lokys jos neįtartų. Galvojo, galvojo ir sugalvojo: likusiu medum ištepė vilkui snukį ir ramiai sau išsitiesė ant šono.
Kitą rytą lokys pirmas pabudo ir eis savo avilio pasižiūrėti. Tuščias! Jis tuojau prie lapės prišoko ir šaukia:
– Klausyk, sesele Ana! Kam tu mano medų iškabiaai?
– Nepataikei, broleli Andrievai! Argi ligoniui valgymas galvoje? Tur būt, brolis Juris bus prie tavo avilio pripuolęs. Žiū, kaip ramiai guli, lygiai kaip persiėdęs. Ir visi žabtai meduoti. Jis ir bus iškabinęs!
Lokys tuojau vilką užgriuvo, pastatė jį ant užpakalinių kojų ir kad ims ausų duoti, neklausdamas, ar kaltas, ar nekaltas. Lapė tuo laiku galvoja: ,,Lokio man jau nebaisu, bet žinok dabar, kaip su vilku bus. Geriau jiems uodegą parodyti.” Ir greitai nuskuodė miškan, tačiau vilkas, iš lokio ištrūkęs, paskui ją nulapatavo. Prisivijęs lapę, šaukia:
– Dabar galas tau už tavo suktybę! Lapė mato, kad nėra kur sprukti, ir sako:
– Galas tai galas, ko čia ginčytis, tiktai mane garbingai užkask gilioj gilioj duobėj, kaip kad mano tėvą užkasė. Eime atgal, pamiškėje mačiau tokią duobę. Tuojau pasižiūrėsiu, ar neužgriuvusi. Jei neužgriuvus, tai šūktelėsiu tave. Tada atlėk įsibėgėjęs ir kišk mane į duobę, kaip visus numirėlius kiša.
Lapė nuėjo prie duobės, atsistojo kitoje pusėje ir šaukia:
– Neužgriuvusi, bėk šen!
Vilkas atlėkė kaip tik gali lapės į duobę kišti, bet, kai šoko per tą duobę, tai stačia galva įsivertė ir liko tįsoti, o lapė nuėjo sau juokdamasi.
Comments
Gairės: Lapė, Lietuvių liaudies, Lietuvių liaudies pasakos, lokys, trump, trumpos pasakos, vilkas