Anais metais strazdas susisuko lizdą eglaitės viršūnėje. Jis jau buvo vaikus išperėjęs, kada lapė, prie eglės priėjusi, ėmė šaukti:
– Kiti jau sėja, o aš dar nė arklo neturiu! Kirsiu šitą eglaitę, arklą dirbsiuosi.
Strazdas ėmė prašyti, kad nekirstų, kad lizdo su mažais vaikeliais neišgaišintų.
Tada lapė sako:
– Duok man vieną vaiką, tai nekirsiu.
Strazdas jau norėjo paklausyti lapės užgaido, tik iš gailesčio nežinojo, kurį vaiką atiduoti: žnybia vieną pirštą, žnybia antrą – visus skauda! . .
Kol juodu lygosi, atskrido sena varna ir sako strazdui:
– Tu, strazdeli, neimk į galvą, tegul kerta! Kurgi jos kirvis? Lapė jai parodė uodegą ir ėmė ja kapoti eglę, bet strazdas pamatė, kad čia niekų darbas, ir lapei nė vieno vaiko neatidavė..
Lapę pagavo baisus pyktis, ir ji sumanė gudruolę varną apgaule priveikti. Nubėgo į pašlaitę ir išsitiesė lyg nudvėsusi.
Atskrido varna, nutūpė lapei ant galvos ir svarsto: ar kirsti į akį, ar nekirsti?
Tačiau lapė klastūnė ją tik capt.
Varna maldaute maldauja:
– Daryk, ką nori, tik nedaryk taip, kaip mano seneliui: jį įkišo į rato stebulę ir parito į pakalnę.
O lapė, trokšdama kuo daugiau pikto varnai padaryti, tuojau pasiėmė ratą, įgrūdo ją į stebulę ir paleido nuo kalno. Varna, pro vieną pusę įkišta, pro kitą pati išskrido ir taip nuo lapės išsigelbėjo.
Nutūpusi berže, sako:
– Per didelis pyktis visuomet protą aptemdo.
Comments
Gairės: Lapė, lietuvių, Lietuvių liaudies pasakos, strazdas, varna, trumpos pasakos