Tinginys Achmedas

Pasaulyje esama daug tinginių, bet nėra nė vieno bent kiek panašaus į Tinginį Achmedą. Achmedas buvo didžiausias tin­ginys pasaulyje, niekas negalėjo su juo lygintis tinginyste. Musų Achmedas tik sėdėjo kiauras dienas ir niekad nieko neveikė. Jis buvo vienturtis motinos sūnus, jo tėvas ir broliai buvo mirę. Motina tenkino visas sūnaus užgaidas, kaip įmanydama jį lepino. Tinginys Achmedas nuolat snausdavo išsidrėbęs prie tan-dyro. Jei jam reikėdavo nueiti į sodą ar į patį mažiausią namo kambarį, jis imdavo svirduliuoti iš vieno šono į kitą. Motina tuoj bėgdavo prie Achmedo: „Kas atsitiko, mano mieliausias?”— klausia ji. Achmedui sunku net atsakyti, jis tik svirduliuoja kaip svirduliavęs. Ir motina ima spėlioti, ko norėtų jos sūnus. „Gal tau šio, gal tau to? Gal tu alkanas? Gal nori į sodą? Gal tau paskinti gėlių? O gal nori į kiemą?” — vargšė motina iš­skaičiuoja viską, kas jai į galvą ateina. Kai pagaliau atspėja, sūnus nustoja svirduliavęs ir nenorom sako. „taigi”. Vargšė mo­tina penėjo sūnų iš šaukštelio, o kai jis užsinorėdavo pasivaikš­čioti, užsiversdavo ant kupros ir taip valkiodavo ant savęs.
Taip viskas būtų likę ir po šiai dienai, bet visada atsitinka tai, ko nelauki.
Padišachas, kurio šalyje Achmedas gyveno, turėjo tris duk­teris. Dar padišachas turėjo sūnų, bet jau seniai niekas nebuvo jo matęs. Vieni manė, kad jis klajoja po svetimus kraštus, ki­ti— kad jis išėjo iš proto ir dėl to jo žmonėms nerodo.
Na kaip ten buvo, kaip ne, o padišacho dukterims atėjo lai­kas tekėti. Daugumas manė, kad vyriausioji jau bus peraugusi. Bet niekas nedrįso to pasakyti: visi labai bijojo galingojo pa­dišacho. O šis nė negalvojo apie dukterų vedybas. Staiga vieną dieną jis nutarė visas vienu metu išleisti už vyrų. Tik jis buvo visokių keistenybių mėgėjas ir neklausė dukterų: „Kokių vyrų jūs norėtumėte”, o paliepė joms: „Atneškite man po arbūzą, ir koks bus arbūzas, toks bus ir vyras!”
Vyriausioji duktė buvo graži. Ji atnešė tėvui pernokusį ar­būzą. Vidurinioji duktė atnešė nunokusį arbūzą. O jauniausioji duktė buvo nepanaši į tėvą: ji nemėgo užuolankų, visada ėjo trumpiausiu ir tiesiausiu keliu. Be to, ji buvo staigaus būdo, ir ji atnešė tėvui visai žalią arbūzą. Pamatęs vyriausiosios dukters arbūzą, padišachas nusprendė ją išleisti už didžiojo vizirio sū­naus. Tas buvo protingas, taurus jaunikaitis, išmintingas ir darbš-
tus. Viduriniąja dukterį padišachas išleido už kito vizirio sū­naus. Tam buvo dvidešimt penkeri—dvidešimt šešeri metai, jis irgi buvo išmintingas, darbštus, gražus ir niekad neprieštarau­davo tėvams.
Kada padišachas perpjovė jauniausiosios dukters arbūzą, jis nepatikėjo savo akimis. Arbūzas buvo visai žalias, be sėklų. Duktė negalėjo apsirikti. Juk ji buvo pati gražiausia ir pati pro­tingiausia ir niekad nedarydavo kvailysčių. Kodėl mergina iš­sirinko tokį arbūzą? Tikriausiai ji tiesiog pasijuokė iš tėvo. Pa­dišachas įtūžo ir net pagalvojo, ar nevertėtų jos nužudyti. Bet susitvardė ir nusprendė ją kitaip nubausti. Padišachas prisiekė išleisti jauniausiąją dukterį už tokio žmogaus, kuris būtų panašus į žalią arbūzą. Į visus savo šalies kampus išsiunti­nėjo šauklius ir jiems liepė surasti patį1 didžiausią tinginį, vangiausia ir kvaijiausia žmogų į jaunikius savo jauniau­siajai dukteriai. Išgirdę šią žinią, gudrūs tinginiai ir mulkiai apsidžiaugė. Jie nutarė taikytis į padišacho žentus. Gudrieji apsitaisė išeiginiais drabužiais ir, atėję pas padišachą, ėmė kaip beįmanydami girtis savo vangumu, skystaprotybe ir tinginyste. Kai kurie taip guviai rodė tokį kvailumą ir tinginystę, kad pa­dišacho artimieji negalėjo atsistebėti. Bet, išėję pro kiemo var­tus, visi gudragalviai manė jau apgavę padišachą ir bematant atvirsdavo tokiais, kokie buvo visada. Niekas nė pagalvoti ne­galėjo, kad padišachas gudresnis už juos visus ir juos stebi. Padišacho duktė gudruoliams neatiteko, o jie patys skaudžiai gavo į kailį.
Šaukliai vis ieškojo jaunikio. Jų balsai pasiekė ir Tinginio Achmedo ausis. Bet jis tik pasimarkstė ir kaip visada ėmė svir­duliuoti. Motinai jis pasakė: „Užspausk man rankomis ausis, ten gatvėje kažkas šūkauja, man ausyse spengia, neduoda ramy­bės.” Dabar motina pirmąkart nepaklausė sūnaus užgaidų. Sū­nui ji liepė gerai pasiklausyti, ką sako šaukliai. Motina įkal­binėjo sūnų: „Ai Achmedai, mano Tinginy Achmedai, paklau­syk mano patarimo: eik ir pasirodyk padišachui. Gal jis išleis už tavęs savo dukterį. Juk kada nors aš numirsiu, kaip tau tada bus? Jei vesi, sūneli, padišacho dukterį, ligi mirties ramiai gyvensi.”
Taip kalbėjo motina, bet sūnus jos nesiklausė. Pagaliau ji užsivertė sūnų ant pečių, atgabeno į rūmus ir numetė prie pa­dišacho sosto. Padišachas labai nustebo: jis niekad nebuvo ma­tęs, kad toks didelis vyras sėdėtų motinai ant nugaros. Jis pa­galvojo, kad motina ir sūnus tyčia taip padarė. Padišachas visko pradėjo klausinėti Tinginį Achmedą, bet tas nieko neatsakinėjo. Jis tik spoksojo į motiną ir šnibždėjo:
—    Motin, ką sako tas žmogus? Aš negaliu suprasti ilgų jo kalbų. Ir pats negaliu ilgai šnekėti. Pasakyk, kad jis nutiltų.
Tinginys Achmedas buvo toks suglebęs, mieguistas, kad pa­dišachas net sujuko, bet tuoj pat vėl įtūžo:
—    Lauk iš čia! Aš dar niekad nemačiau tokio ingio. Lauk, o jei ne, aš tave sutrypsiu!
Padišachas šaukė kaip padūkęs, o Tinginys Achmedas nė nesukrutėjo. Jis tik baikščiai pažvelgė į motiną ir pravirko. Padišachas pašoko ir suriko:
—    Lauk, lauk kuo greičiau!
Motina vėl užsivertė Tinginį Achmedą ant kupros ir šniokš­tuodama, kas žingsnis sustodama, išėjo iš rūmų. Padišachas ly­dėjo juos akimis. Vargšė moteris vos jį bepavelka, praeiviai stebisi ir neatsistebi, o Tinginys Achmedas nieko aplink nema­to. Tada padišachas suprato: žmogus, kurio jis ieškojo, jau su­rastas. Išmaišyk visą pasaulį, o antro tokio slunkiaus niekur nesurasi. Ir padišachas liepė kelti vestuves.
Iškart atšoko trejas vestuves. Valgė, gėrė, linksminosi ke­turiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Po vestuvių jauniau­sioji padišacho duktė parėjo į Tinginio Achmedo namus. Ji buvo turtingo padišacho duktė, ir tėvas su kraičiu jos nenuskriaudė. Mažame Tinginio Achmedo namelyje ji vargais negalais sutal­pino savo mantą. Dalį sukišo po lova, dalį sukrovė į kampą. Tinginys Achmedas irgi sėdėjo kampe ir padėrusiomis akimis žiūrėjo į savo žmoną.
Mergina tylėjo, nesišypsojo, neverkė, bet ir nesistebėjo. Ji gerai žinojo, už ko ėjo.
Tinginys Achmedas vedė galingo padišacho dukterį, tapo garsaus valdovo žentu, bet jo gyvenimas nė kiek nepasikeitė.
Kai jis ko nors užsinorėdavo, imdavo svirduliuoti, tuoj pri­bėgdavo prie jo motina ir atspėdavo jo užgaidas. Ji darydavo viską, ko tik sūnus užsimanydavo. Padišacho duktė, sėdėdama kampe, žiūrėdavo į vyrą, bet tylėdavo, nerodydama savo pykčio.
Kartą Tinginys Achmedas kaip paprastai ėmė svirduliuoti,
— Gal tau į kiemą reikia? — paklausė motina.
— Taigis,— atsakė Tinginys Achmedas.
Tada padišacho duktė pakilo ir šypsodamasi pastojo vyro motinai kelią:
— Nesirūpinkite, aš pati išnešiu savo vyrą! Tinginio Achmedo motina sumišo:
— Oi, dukra mano, nedaryk to! Tu lepi, plonutė, gražutė, tau šis darbas netinka!
Eet padišacho duktė spyrėsi.
— Jis mano vyras, aš jį ir išnešiu,— atsakė ji.
Ji užsivertė Tinginį Achmedą ant pečių, nunešė jį į virtuvę. Uždariusi virtuvės duris, atsivedėjusi metė vyrą ant aslos. Tin­ginys Achmedas net nesuprato, į ką atsitrenkė, ir graudžiai pravirko. Padišacho duktė nė klausyti nenorėjo. Priėjo prie ži­dinio, išsitraukė nuodėgulį ir degančiu jo galu pradėjo tvoti Tinginį Achmedą. Mušė per galvą, per nugarą, per rankas. Ant vyro kūno neliko vietos, kur nebūtų kliuvęs žmonos smūgis. Nuo nuodėgulio tik kibirkštys žiro į visas puses. Bet ir dabar Tinginiui Achmedui buvo sunku pasijudinti. O ilgai gulėti ne­krutėdamas jis negalėjo: skaudėjo šonus. Tada sukaupė jėgas ir atsistojo. Prišoko prie durų, durys uždarytos. Jis pradėjo vers­ti duris ir vis tiek jų neatidarė. Tada Tinginys Achmedas puolė prie lango, atlapojo jį, nušoko žemyn. Jis nudribo aukštielnin­kas visai be jėgų. Visą kūną gėlė, degė lyg ugnyje. Jis ilgai negalėjo nė žodžio ištarti. Achmedas spoksojo į žmoną, persi­svėrusią per langą, ir į nuodėgulį, kurį ji laikė rankoje.
Žmona riktelėjo Achmedui:
— Gana tinginiauti, išeik iš čia, imkis darbo ir tapk žmo­gumi. Kol nebūsi žmogus, namo nesugrįžk!
Po to padišacho duktė uždarė langą ir nuėjo.
Tinginio Achmedo motina girdėjo vaitojimus, smūgius, bet ji bijojo padišacho dukters ir nedrįso užstoti sūnaus. Marti ty­lėjo. Nuodėgulį ji pasidėjo šalia savęs ir ėmė virti pietus, siu­vinėti ir dainuoti — ji turėjo gražų balsą. Bet ji visai neparodė, kad būtų pavargusi ir supykusi.
Tinginys Achmedas užmigo. O kai pabudo, pajuto skausmą ir alkį. Jis ėmė sukti aplink namą: vidun įeiti bijojo. Bet mo­tina neišėjo į kiemą ir valgyti neišnešė.
Dabar Tinginys Achmedas suprato, kad teks pačiam pelnytis duoną. Pirmąkart gyvenime jis nuėjo į turgų. Ir ėmė daryti tai, ko niekad nedarė: ėmė dirbti. Jis ligi vakaro nešiojo sun­kius krovinius ir uždirbo penkis kūrusius. Už vieną kurušį nu­sipirko duonos ir sūrio, prisivalgė ligi soties. Likusius pinigus įsidėjo į kišenę ir išdrožė namo. Pasibeldė į duris. Motina nu­sileido žemyn, paklausė: ,,Kas ten?”
—Čia aš,— atsakė Tinginys Achmedas.— Čia aš, Achmedas! Motina atidarė duris.
— Mano Achmedai! Mielas mano sūnau, įeik! Įeik į savo namus!
Bet Tinginys Achmedas tartum negirdėjo motinos žodžių.
— Ar namie chanumė? — paklausė jis.
— Namie!
— Ar nuodėgulį rankoj tebelaiko?
— Tebelaiko.
Tinginys Achmedas suvirpėjo iš baimės, atidavė motinai keturis kūrusius ir pasakė:
— Še, imk, perduok keturis kūrusius chanumei, o aš einu! Greitai vėl sugrįšiu!
Motina jį įkalbinėjo pasilikti, glostė jam rankas, bet veltui. Tinginys Achmedas tartum nesuprato motinos maldavimų ir išėjo. Motina sielvartavo, bet ką ji galėjo padaryti? Uždarė duris, užlipo aukštyn. Keturis kūrusius atidavė marčiai. „Šituos pinigus,— pasakė ji,— prašė tau perduoti Tinginys Achmedas.”
Padišacho duktė ilgai žiūrėjo į keturis kūrusius, paskui pi­nigus padėjo į gražią dėžutę.
— Na, Tinginy Achmedai! Būk vyras, mano Achmedai! — pratarė padišacho duktė, prisispaudusi dėžutę prie krūtinės.
Jei žmonės būtų tatai pamatę, tikriausiai būtų pasakę: „Ši mergina beprotiškai myli pinigus arba Tinginį Achmedą!”
Kitą vakarą Tinginys Achmedas vėl parėjo. Tą dieną jis nuo pat aušros dirbo pas alaVuotoją, plovė indus, pūtė dumples. Uždirbo vienuolika kūrusių. Už vieną kurušį ligi soties pavalgė, dešimt parnešė namo. Pasibeldė į duris, motina nulipo žemyn. Tinginys Achmedas paklausė:
— Ar chanumė namie?
— Namie,— atsakė motina.
— Nuodėgulis jos rankoj?
— Rankoj!
— Tai perduok chanumei dešimt kūrusių, rytoj aš vėl par­eisiu.
Tinginys Achmedas apsisuko ir išėjo. Motina savo maldavi­mais jo nesulaikė. Ją nustebino spėrus jo žingsnis, jo vikrumas. Kaip jis pasikeitė! Motina ilgai jį lydėjo žvilgsniu. Paskui užlipo aukštyn ir marčiai atidavė dešimt kūrusių. Ši juos padėjo į dė­žutę, kalbėdama:
— Ai, Tinginy Achmedai! Tinginy Achmedai!
Jei žmonės būtų tatai pamatę, būtų pasakę: „Ši mergina be galo myli Tinginį Achmedą.”
Taip bėgo dienos, slinko mėnesiai. Tinginys Achmedas kas vakarą pareidavo pas motiną ir klausdavo vis to paties. Išgirdęs, kad chanumė tebelaiko nuodėgulį, jis išeidavo. O Achmedas da­bar uždirbdavo po dvidešimt kūrusių.
Vieną dieną Tinginys Achmedas parėjo dar prieš saulėlydį. Motinai atidavė pinigus ir pasakė, kad rytoj iškeliaująs su karavanu į tolimus kraštus ilgiems metams. Achmedas pabu­čiavo motinai į ranką, paprašė nusilenkti žmonai, apsisuko ir išėjo neatsigręždamas.
Ilgai ilgai nuo Tinginio Achmedo nebuvo jokios žinios. Vieni sakė: „Jis numirė”, kiti: „Pateko į nelaisvę.” Jau niekas jo ir nebelaukė. Tik žmona vis ilgėjosi jo. Ji kas vakarą jo laukė tą pačią valandą, kai jis, būdavo, parneša pinigus. Tą valandą ji imdavo dėžutę, glausdavo prie krūtinės, ašarodama:
— Ak, Tinginy Achmedai! Sugrįžk pas mane! Aš laukiu ta­vęs, Tinginy Achmedai! Atsiųsk bent žinelę nuo savęs!
O Tinginys Achmedas vis galvojo apie žmoną ir motiną. Motina jį įpratino tingėti, o žmona sumušė nuodėguliu, bet vis tiek jis jas mylėjo. Jis labai norėjo joms nusiųsti bent menką žinelę, bet kaip? Jis buvo toli nuo žmonių, dykumoje. Ne kiek­vienas išdrįs keliauti per tokią dykumą: juk ten nėra nei van­dens, nei medžių.
Tik debesys metė šešėlį ant žemės, bet ir šešėlyje buvo karš­ta kaip žaizdre. Dar pasibaigė vanduo. Žmonės vienas po kito mirė nuo troškulio, dvėsė kupranugariai. Garbė alachui, jiems pavyko užeiti šulinį. Iš džiaugsmo žmonės alpo, bet džiaugsmas greitai praėjo. Šulinys buvo labai gilus, ir vandens jame ne­buvo matyti. Įmetė akmenį, ir staiga pasigirdo silpnas tekšte­lėjimas. Žmonėms sugrįžo viltis. Jie atsinešė storų virvių, jas sumezgė, vieną galą apvyniojo aplink vieną savo bendrakelei­vį ir jį nuleido į šulinį.
— Dūstu! Dūstu! Gelbėkite! — suriko jis. Jį ištraukė, ir jis griuvo kaip negyvas.
— Veikiausiai jis tik išsigando,— kalbėjo žmonės.
Nutarė leisti šulinin kitą žmogų. Jam atsitiko tas pat, jis irgi griuvo kaip negyvas. Visi nusiminė ir ėmė melstis alachui. Tik vienas Tinginys Achmedas nesumišo. Jis pagalvojo: „Tingi­nys— juk tai vien vardas toks beliko.” Prisirišęs virvę prie juostos, jis paliepė:
— Leiskite mane šulinin! Jeigu imsiu šaukti, vis tiek manęs nekelkite, o leiskite žemyn.
Taip jie ir padarė. Tinginys Achmedas nešaukė, neprašė pa­galbos. Nusileidęs į šulinio dugną, Achmedas labai nustebo:
prieš jo akis be galo, be krašto driekėsi granatų sodas. Vidury sodo buvo didelis baseinas. Prie baseino giliai susimąsčiusi sė­dėjo gražuolė. Ji nepastebėjo Tinginio Achmedo, ir jis jos ne­pašaukė — juk keliauninkai taip laukė vandens. Achmedas grei­tai atsirišo virvę, prisėmė kibirą vandens ir davė ženklą traukti kibirą aukštyn. Po to jis prisėmė kitą kibirą, jį taip pat ištraukė. Tą akimirką mergina kilstelėjo galvą. Ji nustebusi pažiūrėjo į Achmedą. Nustebo ir jis. Mergina prie baseino buvo labai pa­naši į tą, kuri buvo jo žmona. Kažin ar galėjo atsirasti pasau­lyje kita tokia gražuolė!
— Kas tu esi, žmogau? Kaip čia patekai? — paklausė mer­gina.—Cia niekas negali įsigauti nei ant paukščio sparnų, nei po gyvatės pilvu, kaipgi tau pavyko?
Tinginys Achmedas apsakė merginai viską, kaip jam buvo, nuo pradžios iki galo.
—  O tu? — paklausė jis.— Kaip tu čia atsidūrei? Merginos akyse pasirodė ašaros.
— Neklausinėk! Kad galėčiau papasakoti, reikia daug laiko. Verčiau eik iš čia, palik mane. Jei tuojau neišeisi, gali palydėti gyvybę!
Tai pasakiusi, mergina greitai aprišo virvę aplink Tinginio Achmedo liemenį. Paskui ji nuskynė kelis granatus, juos sudėjo į krepšį ir įdavė Achmedui.
— Imk, gal jie tau pravers. O dabar kuo greičiausiai eik iš čia!
Keleiviai ėmė traukti Achmedą. Bet kai jis jau beveik pasie­kė šulinio kraštą, virvė staiga nutrūko, ir Tinginys Achmedas nukrito prie gražuolės kojų. O atsitiko štai kaip. Žmonės jam pavydėjo. „Dabar jis girsis ir juoksis iš mūsų, kai mes jį iš­trauksime”,—galvojo jie. Ir tas, kuris šaukė „dūstu”, nupjovė virvę. Bet Tinginys Achmedas neužsimušė. Žemė buvo minkšta, ir jis tik truputį pablyško iš skausmo.
— Nėra kas bedarą, aš irgi lieku čia, su tavimi,— tarė jis gražuolei.
Gražioji mergina pravirko ir Achmedui apsakė savo siel­vartą. Jau septyneri metai, kai ji gyvenanti pas baisų divą. O tas sodas yra divo sodas, ir jis nieko į jį neįsileidžiąs. Jei tik kas čia įkeliąs koją, divas jį nužudąs, mėsą suvalgąs pats, o kaulus išmetąs varnoms.
— O kaip tu čia patekai? Kodėl divas tavęs nenužudė? — paklausė Achmedas.
Baisusis divas buvęs labai malonus gražuolei, gerai elgęsis su ja. Bet verčiau jis būtų ją nužudęs! Juk gražuolė buvusi didžiojo padišacho duktė ir ją sužadėję su kito padišacho sūnu­mi. Divas ją pagrobęs, atskyręs nuo jaunikio, užbūręs jį, ir štai jau septinti metai, kaip jos jaunikis beprotis, O divas nutaręs pats vesti garžiąją merginą. Jau ir vestuvėms ruošiąsis. Netrukus divas turįs užmigti ir miegoti keturiasdešimt dienų, paskui jis ją vesiąs ir išrausiąs iš jos širdies kas užvis brangiausia,,, O nuo jo pabėgti neįmanoma,
— Nejaugi nieko negalima padaryti? Ar aš negaliu tau pa­dėti?
Gražuolę sugraudino Achmedo užuojauta; jos akyse sužibo ašaros. Bet ją išgelbėti galėjo tik divo mirtis, o jį nudobti ga­lima tik miegantį, įvarius jam durklą į tarpuakį. Kas tą pa­darys? Kur surasti tokį, kuris būtų stiprus kaip tūkstantis žmo­nių, su plieno širdimi?
Tinginio Achmedo blykstelėjo akys.
— Aš tą padarysiu. Aš buvau pramintas tinginiu, bet dabar tai nesvarbu. Aš turiu ir jėgų, ir širdį. Aš tave išgelbėsiu!
Mergina graudžiai pravirko. Divas dar nemiegojo. Jis galįs iš tolo užuosti žmogaus kvapą. Jis galįs sukelti uraganą. Tada Tinginio Achmedo akys aptemsiančios ir divas ramiausiai jį už­mušiąs. Nelaimingojo Achmedo mirtis taip buvo arti. Gražuolė su gailesčiu žiūrėjo į jį.
— Užmiršk mane ir bėk,— maldavo ji. Bet Tinginys Achmedas mirties nebijojo.
— Aš tave išgelbėsiu, net jei žūčiau pats,—pasakė jis.
— Tu esi drąsiausias iš drąsiausiųjų. Bet jei tu dabar pasi­liksi — žusi,—atsakė gražuolė.—Sugrįžk po penkių dienų, tada divas miegos. O dabar bėk.
Ji nuvedė Achmedą prie šulinio ir davė jam krepšį, pilną granatų.
Oi. kaip buvo sunku išlipti iš šulinio! Tinginys Achmedas kabinosi už išsikišusių akmenų, už samanų, kruvinai susidraskė rankas ir kojas. Bet pagaliau išsikapstė viršun ir lengviau at­siduso.
Keleiviai jau seniai buvo nuėję. Toli, toje pusėje, kur dingo karavanas, pasirodė dulkių debesėlis,—veikiausiai artinosi kitas karavanas. Netrukus karavanas priėjo. Žmonės ėmė klausinėti Achmedą, kur ir iš kur jis einąs. Karavanas traukė į gimtąjį mūsų jaunikaičio miestą. Iš džiaugsmo Achmedui norėjosi skristi paukščio sparnais. Žmonėms jis atidavė krepšį su granatais ir paprašė:
— Kai pasieksite miestą, paklauskite, kur yra Tinginio Ach­medo namas. Kiekvienas jums jį parodys. Krepšį su granatais atiduokite moterims, kur tame name gyvena, ir pasakykite, kad tuos granatus siunčia Tinginys Achmedas, kad ir jis pats ne­trukus sugrįš. Alachas jums atlygins už jūsų gerumą!
Keleiviai pažadėjo išpildyti Achmedo prašymą. Jie jį pa­valgydino ir pagirdė, o paskui atsitolino. Tinginys Achmedas liko prie šulinio, sėdi, dienas skaičiuoja. Ir štai praėjo penkios dienos. Penktosios vakare jis ėmė leistis į šulinį. Daug jėgų padėjo leisdamasis ir tik šeštosios priešpiečiais pasiekė dugną. Mergina vis tebesėdėjo prie baseino, laukė Achmedo. Rankose ji laikė didžiulį kardą. Gražuolė pribėgo prie Achmedo, nupurtė dulkes nuo jo drabužių, įspraudė jam į rankas kardą ir pasakė:
— Aš dar niekad nesu mačiusi tokio drąsuolio kaip tul Paskui ji jam parodė kelią pas divą. Jie ilgai ėjo stebuklin­gai gražiais sodais, per menes, išpuoštas auksu, sidabru, dei­mantais. Pagaliau jie pasiekė divo kambarį. Divas buvo labai didelis ir bjaurus. Nepasakosime, koks jis buvo, kad neišsigąs-tumėte. Jis taip knarkė, kad buvo girdėti danguje, ir žmogui kėlė baimę. Bet Tinginys Achmedas nesudrebėjo. Jis priėjo prie divo ir suvarė kardą jam į tarpuakį, kaip buvo liepusi mergina. Į keturias puses trykštelėjo kraujas. Divas pašoko iš savo guo­lio, gailiai sustaugė. Jis dar tebebuvo gyvas, tvirtai rėmėsi į žemę kojomis ir dairėsi aplinkui. Tuoj jis pamatė Tinginį Ach­medą. Divui vieni niekai būtų buvę vienu mostu nudobti priešą. Bet jis nesijudino.
— Ei, vaikine, smok dar kartą! Užmušk mane! — paprašė divas.
Gražioji mergina pravirko.
— Smok, smok dar kartą. Antraip mes žuvę,—paprašė ji Achmedą.
Baisusis divas iškart nenusibaigė, bet buvo sunkiai sužeis­tas. O dar blogiau buvo tai, kad jis staiga prisiminė visas pik­tadarybes, kurias padarė žmonėms, ir jį pradėjo graužti sąžinė. Verčiau mirti, negu gyventi, žinant, koks tu piktadarys. Achme­das dar kartą kirto divui kardu. Tarsi didžiulis kalnas divas nugriuvo žemėn ir numirė. Gražioji mergina ėmė garbinti alachą:
— Dabar mano jaunikis atburtas, jis veikiausiai sveikas ir protą atgavęs!
Dabar Tinginys Achmedas atsiminė savo žmoną. Jis užsino­rėjo kuo greičiausiai sugrįžti namo, viską jai papasakoti. Bet. gražuolė jam patarė iš pradžių apeiti divo sodą ir rūmus ir išvaduoti visus jo belaisvius. Taip jie ir padarė. Paskui pasiėmė, kiek tik pakėlė, brangenybių, viską sukrovė ant arklių ir lei­dosi kelionėn, Gilusis šulinys pavirto ilgu, dulkinu keliu. Jie jojo dieną ir naktį ir dar vieną dieną ir naktį ir pagaliau atjojo į miestą, kur gyveno Tinginys Achmedas, Kartu su gražiąja mergina Achmedas nubėgo į mažą savo namelį. Duris jiems atidarė nepažįstama suvargusi moteris, Achmedui ji pasakė, kad jo motina ir žmona pasistačiusios gražius rūmus, o namelį ati­davusios jai. Tinginys Achmedas nustebo, Gražioji mergina nu­sišypsojo: „Ko tu stebiesi? Juk granatai, kuriuos tu nusiuntei namo, buvo iš rubino.”
Vargšė moteris jiems parodė kelią į rūmus.
Kaip apsidžiaugė Tinginio Achmedo žmona ir motina! Ver­čiau nė neklausinėkite, vis tiek niekas negalės apsakyti jųjų džiaugsmo. Moterys puolė jam ant kaklo, jį bučiavo, glėbes­čiavo, kol pavargo. Paskui Achmedui papasakojo, kaip gyveno, ką veikė.
Gražioji mergina iš jų kalbos sužinojo, kad ji pateko į mies­tą, kur gyvena jos jaunikis, ir kad karalaitis, kurs septynerius metus nesirodė žmonėms, dabar jodinėja gatvėmis. O kai padi­šachas patyrė, kas išlaisvino jo sūnaus nuotaką, jis visus pasi­kvietė į savo rūmus. Jauniausioji padišacho duktė — Tinginio Achmedo pati, pasislėpė kampe.
Padišachas ir jo sūnus apsiverkė iš džiaugsmo, pamatę gra­žiąją merginą. O paskui visi ėmė linksmintis.
— Pagaliau baigėsi mūsų vargai, pagaliau atėjo laimė,— kalbėjo žmonės.
Tada padišachas prisiminė jauniausiąją savo dukterį: „Kaipgi jai sekasi? Kur ji, ar dar gyva? O jos vyras, tas juokingas žmogus, kas jam nutiko?” Ir padišachas nuliūdo. Jis net savo šaukštą išmetė. Ir staiga pažino kitus šaukštus ir lėkštes ant stalo: juk tai jauniausiosios jo dukters kraitis! Padišachas pa­šoko iš užstalės.
— Aš suradau savo dukterį! Garbė alachui! — sušuko jis i apsiverkė iš džiaugsmo.
Tada jo duktė puolė tėvui ant kaklo.
Kai padišachas sužinojo, kad didįjį žygdarbį atliko jo dukters vyras, Tinginys Achmedas, jis labai nustebo.
Padišachas buvo labai senas, o jo sūnų žmonės dar tebe­laikė ligoniu, todėl ir nutarė atsisakyti sosto ir į jį pasodinti Tinginį Achmedą.
Achmedas atsisakė, ir padišachas gavo jį įkalbinėti. Bet greit Achmedą vėl apėmė tinginys, ir jis sutiko.
Daug metų jis gražiai valdė šalį, laimėjo daug karų, žmonės praturtėjo, ir visi jį pamilo.
Bet tik vienu punktu jis ir liko tinginys: jis neturėjo sūnaus. Po tėvo mirties jo giminė turėjo išnykti… Tada tikratikiai su­galvojo tokią išeitį: į Tinginio Achmedo sostą jie pasodino ne vieną žmogų, o keletą. Tie žmonės buvo dori, išmintingi ir gerai valdė šalį. Bet žmonės ilgai dar negalėjo užmiršti Tinginio Ach­medo.

Comments

comments

Gairės: , , , , , , ,