Vienas dvarponis buvo susinešęs su piktomis raganomis.
Netoli dvaro šiaudinėj lūšnelėj gyveno toks pabalda vaikinas.
Vieną rytą jis skubėjo į pievas ir nepa­kėlė pono ekonomei kepurės. Kitą kartą, tamsią naktį į dvaro jaują lažan eidamas, įspyrė pono kalei į šoną, kai ta jam pakinklius kandžiojo.
Ponas baisiai papyko ir apleido vaikiną tinginio liga. Jis taip ėmė bodėtis darbu, jog nuo ryto ligi vakaro gulėjo ant krosnies ir nei atsikelti, nei pajudėti nestengė.
Taip gulėjo vargšas kiauras dienas, vos badu nemirdamas. Tik­tai katinui ligonio pagailo. Tai ką perkąsti jam atneša, tai pašnekina, kad laikas neprailgtų.
Kartą vaikinui iš pypkės kibirkštis įšoko į šiaudinį stogą, ir kilo gaisras. Būtų galėjęs gesinti, bet kad nesinori nė piršto pajudinti. Taip ir dairėsi į šalis, kol lūšna ligi pamatų sudegė. Liko viena kros­nis. Tada vaikinas susigraibstė guolį, įlindo į krosnį ir ten su savo katinu apsigyveno.
Vienądien abudu pasijuto baisiai išalkę. Katinas išlindo iš kros­nies ir dumia į kaimą pamedžioti. Kelyje sutiko lapę. Toji sako:
–  Katinėli, aš tave suėsiu! Katinas prašosi:
– Neėsk manęs, kūmute, aš tave į vištidę nuvesiu.
Lapei, žinoma, vištiena geriau, nei išbadėjęs katinas. Ši ir tinka. Katinas nuvedė lapę į dvarą pas pono vištas, atidarė tvarto duris ir sako:
– Šok vidun, vištas ant laktų rasi! Kirsk į sveikatą, kol iš kaimo
grįšiu!
Bet katinas visai nėjo į kaimą,nukiceno pas poną ir sako:
– Krosniadvario ponas tau atsiuntė gyvą lapę. Vištidėje užda­ryta, tik pasigauk!   .
Ponas susišaukė žmones, ir visi būriu nubildėjo į vištidę lapės gauti. Bet vos duris atidarė, lapė tik šmurkšt ir paspruko.
Kol jie ten su lape gaišo, katinas pritykino prie mėsos puodų. Ir pats gerai prisišveitė, ir vaikino daliai pasičiupo.
Vaikinas nelaukė katino taip greit grįžtant ir labai stebėjosi, kad medžioklė gerai nusisekė. O katinas sviedė jam į krosnį mėsos ga­balą ir sako:
– Ko čia stebiesi, tinginio panti! Še, valgyk! Pavalgė abudu ir virto ant šono.
Po kelių dienų pilvas ir vėl gurgti pradėjo. Tada apsivertė ant kito šono. Bet kiek šitaip vartysies? Galiausiai katinas išlindo laukan iš krosnies ir nuėjo į kaimą pamedžioti. Kelyje susitiko vilką. Tas ir sako:
– Katinėli, aš tave suėsiu!
Katinas prašosi:
– Neėsk manęs, dėdyte, aš tave į avidę nuvesiu!
Vilkui, žinoma, aviena geriau, nei išbadėjęs katinas. Šis ir tinka. Katinas nuvedė vilką į dvarą pas pono avis, atidarė tvarto duris ir sako:
– Šok vidun, avis garde rasi! Kirsk į sveikatą, kol aš iš kaimo grįšiu!
Bet katinas visai nėjo į kaimą, o nukiceno pas poną ir sako:
– Krosniadvario ponas tau atsiuntė gyvą vilką. Avidėj uždary­tas, tiktai pasigauk!
Ponas susišaukė žmones, ir visi būriu nubildėjo į tvartą vilko gauti. Bet vos atidarė duris, vilkas tik šast ir paspruko.
Kol visi ten su vilku gaišo, katinas pritykino prie mėsos puodų. Ir pats gerai prisišveitė, ir vaikino daliai pasičiupo.
Vaikinas nelaukė katino taip greit grįžtant ir labai nustebo, o katinas jam nusviedė mėsos gabalą į krosnį ir sako:
– Ko čia stebiesi, tinginio panti. Še, valgyk!
Po kelių dienų abudu vėl išalko. Katinas išlindo iš krosnies ir nuėjo į kaimą pamedžioti. Kelyje sutiko lokį. Tasai sako:
– Katinėli, aš tave suėsiu!
Katinas prašosi:
– Neėsk, lokeli, aš tave nuvesiu į bityną!
Lokiui, žinoma, medus skaniau už viską. Šis ir tinka. Katinas nuvedė lokį į dvarą pas pono bites, atkėlė vartus ir sako:
– Eik vidun, medaus aviliuose rasi! Kirsk į sveikatą, kol aš iš kaimo grįšiu.
Bet katinas visai nėjo į kaimą, o nukiceno pas poną ir sako:
– Krosniadvario ponas tau atsiuntė gyvą lokį. Bityne uždarytas, tiktai pasigauk!
– Nieko nebus,— atsakė ponas.— Jeigu lapės ir vilko mūriniam tvarte nepagavau, kurgi lokį bityne pagausiu! Eik, paleisk lokį iš bityno, paskui grįžk atgalios ir apsakyk, kas per vienas tasai Krosniadvario ponas! Kur jis gyvena? Jei ne, tai saugokis, kailį nudirsiu!
Katinas išleido lokį, grįžo pas poną ir nežino, ką sakyt, ką nutylėt. Pagaliau ponas užriaumojo:
– Na, kas yra? Sakyk greičiau — kur gyvena tasai Krosniadva­rio ponas?
– Kur gyvena? Ogi Krosnies dvare! — atkirto katinas.
– Kur yra tas Krosnies dvaras?

– Pone, kaip čia tau pasakius? — norėjo išsisukti katinas.— Eime drauge, pats pamatysi!
– Na, jei negali pasakyti, tai atvesk pas mane tą Krosniadvario poną!
Nieko nedarysi — katinas turi eit namo ir atvest Krosniadvario poną.
Kitą dieną abudu nuėjo į dvarą. Nuo vieno tilto katinas nustūmė vaikiną į upę ir pats jį ištraukė. Betraukdamas vaikino drabužius suplėšė ir jį patį gerai apdraskė. Tada nudūmė į dvarą ir sako ponui:
– Klausyk, pone, kokia nelaimė! Važiuojam mudu su Krosnia­dvario ponu čionai, o ant tilto arkliai pasibaidė, ėmė daužytis ir išvertė mus į upę. Krosniadvario ponas dar norėjo arklius sulaikyti, bet tie iššoko iš upės, ištempė jį, visus drabužius suplėšė ir dar patį apdraskė. Ten ir palikau begulintį.
Tai išgirdęs, ponas liepė pakinkyti karietą, paimti drabužius ir pats nuvažiavo nelaimingojo gelbėti. Nuvažiavo ten ir mato: Kros­niadvario ponas guli ir kasosi. Aprengė jį brangiais drabužiais ir jau kels į karietą, bet nieko neišeina: Kronsniadvario ponas, tingi­nio pagautas, iš vietos nejuda, tik žvilgčioja čia per vieną petį, čia per kitą.
– Kodėl jis taip dairosi? — klausia ponas katiną.
– Jam, tur būt, drabužiai per prasti, puošnesnių reikėtų! — at­sakė katinas.
Pasiuntė į dvarą puošnesnių drabužių ir jais aprengė. Krosniadvario ponas vėl žvilgčioja čia per vieną, čia per kitą petį. Tada katinas užmynė jam ant kojos, kad liautųsi dairęsis. Tas paklausė, įlipo į karietą, ir abu ponai neskubėdami nuvažiavo į dvarą.
Katinas užrietė uodegą ir bėgo pirma. Kelyje sutiko kiauliaganius ir aviganius. Katinas nuleido uodegą ir šūktelėjo piemenims:
– Oi, kas dedasi! Ten iš paskos piktas nelabas važiuoja. Jei jus paklaus, kieno piemenys esat, tai atsakykit: Krosniadvario pono! Kitaip bus riesta!
Važiuodamas pro piemenis, ponas sustabdė karietą ir paklausė:
Kieno piemenys esat?
Krosniadvario pono!
– Žiūrėk tu man,— nustebo ponas.— Aš jau toks turtingas, bet tiek daug kiaulių ir avių neturiu!
Toliau katinas sutiko piemenis su karvių ir arklių bandomis.
Nuleido uodegą ir šūktelėjo:
– Oi, kas dedasi! Ten iš paskos piktas nelabas važiuoja! Jeigu jus paklaus, kieno jūs piemenys esat, tai atsakykit: Krosniadvario pono! Kitaip bus riesta!
Važiuodamas pro šalį, ponas sustabdė karietą ir paklausė:
– Kieno jūs piemenys esat?
– Krosniadvario pono!
– Žiūrėk tu man,- nustebo ponas. –  Aš jau toks turtingas, bet tiek daug karvių ir arklių neturiu!
Pagaliau katinas pribėgo dvarą. Tas jau iš tolo visas žiburiuoja. Įėjo katinas į rūmus ir rado ten pilna prisigrūdus raganų, Krosnia­dvario pono belaukiančių. Katinas joms kad sušuks:
– Oi, kas dedasi! Ten iš paskos piktas nelabas važiuoja! Bėkit! Bėkit ir lįskit į devintą kviečių kaugę, kitur galas griebs!
Tai išgirdusios, raganos visos iki vienai nulėkė ir sulindo į devintą kviečių kaugę. Abudu ponai galų gale atvažiavo į dvarą ir ėmė vaišintis – val­gyti ir gerti lig sočiai. Tuo laiku katinas prisliūkino prie devintos kviečių kaugės ir ją padegė. Kaip ėmė raganos mėlyna ugnim lieps­noti! Katinas priėjo prie pono, mostelėjo į degančią kaugę ir juokiasi:
– Krosniadvario ponui vienas niekis — kviečių kauge daugiau ar mažiau!
O ponas, per liepsną viską matydamas, šoko raganų gelbėti, bet ugnis ir jį patį pagavo. Taip ir sudegė nedorėlis su savo raganom. Vos tik jie sudegė, vaikino tinginio ligos – kaip nebūta.Vaikinas baisiai prasidžiugo ir sako katinui:
– Tu man labai daug padėjai, kaip aš tau atsimokėsiu?
– Man jokio užmokesnio nereikia!
Ir pabalda vaikinas su gudriuoju katinu ilgas dienas laimingai gyveno.

Comments

comments