Tad buvo karalius. Jis turėjo sunų ir dukterį. Bet jie gyveno vidury girių ir už vandenų, jie niekad žmonių nematė. Kai užaugo tie sunūs ir duktė, tai jie ėjo per girias žmonių ieškoti. Išeina iš girios. Sako jisai:
Seserie mano, ar tu matai tą žiburį, kur aš matau?
– Matau ir aš.
Dabar brolis seseriai sako:
–    Eisiu arčiau pažiūrėt, kas ten gyvena. O seserį paliko vidury lauko – sako:
–    Sėsk po šituo medžiu, o aš eisiu, kalaviją išsitraukęs, artyn pažiūrėt.
Priėjo artyn – žiūri, kad devyni plėšikai vakarienę valgo. Jisai su kalaviju barkštelėjo į duris. Siuntė tas vyriausias plėšikas – sako:
–    Eikit pažiūrėt, kas čion beldžia.
Vienas išeina per duris, o tas karaliūnaitis ėmė ir nukirto tą plėšiką. Nesulaukę kiti to ateinant, eina pažiūrėt, kur jisai yra, tik liko tas vyriausias plėšikas. Išeina – tai nukirto karaliūnaitis ir tuos, kiek jų ten buvo. Sako tas vyriausias:
–    Kas čion, kad neateina mano Šeimyna?
Išeina. O to karaliūnaičio kalavijas nuo kraujų užrūdijęs, tai kirto tą vyriausią ir nenukirto, tik įkirto į Šoną kaklo. įeina karaliūnaitis į vidurį pažiūrėt: devyni kambariai, devynios lovos, devyni stalai, devynios sakutės, šaukštai devyni ir peiliai devyni. Išvaikščiojo visus kambarius – kad nieko nėra, nė gyvos dvasios. Pašaukė savo seserį:
–    Eik šen, sesuo mano, čia mudu gyvensim.
Tuos plėšikus suslėpė į rūsį visus, o tą vyriausią ant viršaus paguldė.
O karaliūnaitis išėjo į girias medžioti. Pagavo liūtą ir parsinešė į namus. Davė pastatyt žvėryną ir įleido tą liūtą. Paskui vėl išėjo į girią – pagauna mešką. Eina toliau – pagauna Šerną. Parsiveda namo ir suleido į žvėryną. Ir sako seseriai:
–    Sesuo, duok man užkąst, nes aš parvedžiau iš girios porą žvėrių: mešką, šerną.
Paskui sako:
–    Sesuo mano, aš eisiu vėl į girią – gal pagausiu greičiausius žvėris.
Pagauna lapę ir zuikį, parveda į namus pas seserį. O kai jis ėjo į girią, tai įėjo į tą rūsį sesuo. Ir šneka tas plėšikas, kuris pusgyvis liko,- sako:
–    Mergele, pasveikink mane – aš tau duosiu pinigų, tave visą pinigais apipilsiu!
Sako mergina jam:
–    Bet kur aš rasiu tokių vaistų tau? Sako tas plėšikas:
–    Nueik į devintą kambarį. Rasi rykštę, ir po slenksčiu akmuo. Tai tu su ta rykšte mostelk – atsidarys akmuo. Tai rasi devynis butelius vaistų – rasi gyvo seno jauno sveiko gražaus greito tvirto vandenio. Tai tu man užtepsi kaklo šoną gyvu sveiku vandeniu – užgis mano sopulys. Tada patepsi mane jaunu gražum vandeniu – būsiu jaunas ir gražus. Tai tada mudu tuoksimės. Bet turi nudaigot brolį.
–    Bet kaip mudu savo brolį nudaigosim? Sako:
–    Kai jis pareis iš girios, kai prašys pas tave valgyt arba gert, tai tada sakyk: „Broli, ar tu nutrauktum, kad aš tau dešimčia šilkų dvilinkai užpakaly pirštus suriščiau?” Paskui šauk mane.
Taip ir padarė ta mergina, kaip plėšikas paliepė. Parėjo brolis namo, parvedė lapę ir zuikį ir įleido į žvėryną. Paskui sako sese­riai:
–    Sesuo, duok man užkąst. Sako sesuo:
–    Sėsk, brolau, į krėslą, te tau užkąst.- Paskui sako: – Brolau mano, ar tu nutrauktum, kad aš tau dešimčia šilkų dvilinkai užpakaly rankas suriščiau?
Sako brolis:
– Na, surišk,- manė, kad sesuo juokauja. Ėmė jam surišo pirštus užpakaly.
– Dabar,- sako,- trauk, broli mano.
Traukė brolis – nenutraukė tų šilkų. Šaukė sesuo savo draugą:
– Eik šen pas mane – daigosiu brolį už tave. Atėjo jos draugas ir brolį norėjo daigoti. Sako brolis:
– Palaukit, duokit man pas savo žvėris nueit atsisveikint.
Nuėjo brolis atsisveikint žvėrių. Uždūdavo žvėrimi pro verksmus. Sako lapė ir zuikis:
– Kodėl mūsų karaliūnaitis taip liūdnai dūduoja? O liūtas ir šernas sako:
Pulkim ir atleiskim jam rankas!
Pripuolė liūtas, nutraukė jam tuos šilkus. Šernas puolė tą plėšiką skersa galva. Nusigando plėšikas, kad toks žvėris ant žmogaus puolasi,- ėmė jo iš rankų kalavijas išpuolė. Karaliūnaitis paėmė kalaviją ir nukirto plėšiką. Paskui sako seseriai:
–    Sesuo mano, aš tave laikiau už savo seserį. Mudu vaikščiojom po tokias girias, per tokius ėjom vandenis, ir aš tave vis vedžiausi, kur ėjau – ir tavęs niekur nepalikau. O dabar tu man tokia pasidarei negera!
Tai jisai liepė tokią grandinę nukalt ir nupirko katilą didžiulį, savo seserį liepė savo kambary prie sienos prikalt, perjuosė grandine, tą katilą padėjo, liepė visur langus uždaryt, tą kambarį dūmų prirūkint. Pasakė:
–    Sesuo, kai tu šitą katilą ašarų priverksi ir šitą grandinę sudilysi, tai tada mano būsi sesuo, o aš žinosiu, kad tavo esu brolis.
O jisai pasiėmė savo visus žvėris susikabino su aukso grandine.
Vieną sykį karaliūnaitis ėjo prie marių. Prieina arčiau prie marių kad atvažiuoja laivas, ir tame laive yra karaliūnaitienė, iš kitų žemių parvažiuoja, iš svečių. Sfovi vežimas krašte, ir vežėjas laukia karaliūnaitienės parvažiuojant. Išėjo karaliūnaitienė iš laivo, įsėdo į karietą. Važiavo per tiltą – patinka tris slibinus laukiant, ir jų neleidžia. Vienas slibinas
sako:
–    Kad tu man pasižadėsi, tai mes jus praleisim.
O tasai karaliūnaitis su savo žvėrimis stovi palei tą tiltą. Ėmė pripuolė, visiems trim tiem slibinam liežuvius ištraukė, susidėjo sau į krepšį, užsikabino ant pečių ir ėjo su tais, kurie važiavo. Pasakė tai merginai karaliūnaitis:
–    Tu man pasižadėsi: tai aš tave išgelbėjau. Toji mergina sako:
–    Pasižadu. Sėsk į mano karietą, žvėris prisirišk prie karietos ir veskis.
Tasai karaliūnaitis užmigo karietoj. Ėmė tas vežėjas susišnekėjo – sako:
–    Parvažiavus sakyk, kad aš tave išgelbėjau nuo tų slibinų! Pasiža­dėk man! Kad tu man nepasižadi, tai tave nužudysiu.
Ji pasakė:
–    Bet kaip aš tau pasižadėsiu, kad šitas karaliūnaitis mane išgel­bėjo?
Tai jisai pasakė:
–    Męs jį nukirskim ir išmeskim iš karietos, tuos žvėris paleiskim ir važiuokim namo į savo dvarą.
Taip jiedu ir padaro ir parvažiavo namo. Patinka karalius ir karalienė, klausia:
–    Na, kaip jums ėjosi svetimoj žemėj? Ką jūs girdėjot? Sako duktė:
–    Ak, nelaimė kely mus ištiko. Sutikom tris slibinus – užkirto mums kelią. Tai ėmė mano vežėjas juos atginė nuo manęs, tai aš jam pasiža­dėjau.
Sako karalius ir karalienė:
–    Na, kad jis ir neturtingas, bet kad jis atginė, o tu kad jau prižadė­jai – ir eik.
Susivažiavo karalių į vestuves.
O tas karaliūnaitis liko, kur jį nužudė. Tai zuikis ir lapė bėgo į tuos namus, kur yra ta sesuo su grandine perjuosta. Nuėjo į devintą kambarį, rado rykštę ir po slenksčiu akmenį. Mostelėjo –  Atsidarė ak­muo. Rado devynis butelius vaistų – gyvo jauno seno sveiko tvirto gražaus greito vandenio. Atnešė ir patepė karaliūnaitį gyvu sveiku van­deniu – atsikėlė, šneka:
–  A, tai,- sako,- gardžiai miegojau… Liūtas sako:
–    Bet pažiūrėk, kur tu atsigulei, o kur atsikėlei. Pirma tu gulėjai karietoj, o dabar – ant pievos šalia vieškelio.
Sako karaliūnaitis:
–    Tai dabar, žvėrys mano, eisim į tą dvarą, kur toj mano karaliūnaitienė.
Nueina į tą dvarą – kad jau rengiasi tuoktis važiuot. Karaliūnaitienė su tuo vežėju šneka. Ir karaliai sako:
– Už tokio neturtingo eina tokia turtinga karaliūnaitienė! O kiti klausydami sako:
– Kur ji neis, kad ją išgelbėjo iš mirties!
O tasai karaliūnaitis klauso, kaip jie šneka. Bet jisai sako:
– Karingi karaliai, kad jisai išgelbėjo – tegul ženklus parodo. O ponai sako:
– Kokius ženklus ims iš slibinų?
Tai jis išėmė tuos liežuvius ir ištiesė per stalą:
–    Koksai ženklas? Kas ją gelbėjo, tai tas ženklus turi, o kas negelbėjo, nė ženklų neturi. Žiūrėkit, kokį ženklą gali iš slibino imti!
Tai pamatė visi karaliai, kad teisybė, kad jis atgynė nuo slibinų. Pašaukė tą vežėją, kuris buvo pasirengęs su karaliūnaitiene tuoktis važiuot, pasakė:
–    Traukis šalin nuo jos: atėjo mylimasai, kuris nuo mirties išgelbėjo! O tas iŠ sarmatos persišovė, ant dvaro išėjęs. O tas karaliūnaitis važiavo tuoktis ir tame pačiame soste sėdėjo su karalium ir tam pačiam stale gėrė ir valgė.
–    Tai dabar tu mano esi žentas ir turi mano dukterį. Te tau pusę mano turto ir gyvenk taip kaip aš.

Comments

comments