Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du gudrius, tre­čią, jauniausiąjį, kvailutį. Pro pat tėvo namus tekėjo plati upė, ir sūnūs iš eilės turėjo eiti per ją žmonių kelti. Kartą prie vyriausiojo brolio priėjo nepažįstamas žmogus ir sako: — Perkelk mane per upe!

Gerai. Kitame krante žmogus klausia:

Ką nori gauti už darbą: sieką aukso ar tris gerus daiktus? Tasai aukso norėtų.

Gerai! — žmogus davė jam aukso ir prapuolė.

Antrą naktį tas pat nutiko-viduriniajam broliui. Trečią naktį kvai­lutis turi eiti žmonių kelti. Ateina tasai pats žmogus.

— Perkelk mane!

Gerai. Kitame krante žmogus klausia:

Na, kvailuti, ko nori: sieko aukso ar trijų gerų daiktų?

Et, ką čia niekus! Imsiu naudingus daiktus — bent žinai, ką turi.

— Žiūrėk tu man, tai tu gudresnis už anuos, kad taip šneki. Še žirgo ašutas. Jei kada tau prireiks žirgu pasiversti, tik įsikąsk ašuto galą ir pasakyk: „Noriu būti žirgas ir niekas kitas!” Tuoj pat pavirsi į žirgą. O žmogumi šitaip gali atvirsti: įsikąsk ašutą ir sakyk: „Noriu būti žmogus ir niekas kitas!” O va čia balandžio plunksna. Jeigu prireiktų balandžiu pasiversti, įsikąsk tą plunksną ir sakyk: „Noriu būti balandis ir niekas kitas!” Tuojau pavirsi į balandį. O žmogumi šitaip gali atvirsti: įsikąsk balandžio plunksną ir sakyk: „Noriu būti žmogus ir niekas kitas!” Ir dar imk žuvies žvyną. Jei prireiktų žu­vimi pasiversti, įsikąsk žvyną ir sakyk: „Noriu būti žuvis ir niekas kitas.” Tuojau pavirsi į žuvį. O žmogumi šitaip gali atvirsti: įsikąsk žvyną ir sakyk: „Noriu būti žmogus ir niekas kitas!”

Sulig tais žodžiais nepažįstamasis dingo kaip vandenyje. O kvai­lutis tuojau pasivertė į žuvį, perplaukė upę ir iškeliavo į platų pa­saulį. Ejo, ėjo — priėjo tokį didelį, tamsų mišką, kad nė negalvok prasigauti. Tačiau kvailučiui vienas juokas. Pasivertė į balandį ir plast plast viršum miško, kol pamatė laukymę. Bet ir laukymė ten buvo: nei galo, nei krašto nematyti. Kvailutis pasiverčia į žirgą ir beregint peršuoliuoja laukymę, o kitoje pusėje randa karaliaus pilį. Na, ką jis darys? Eina į pilį tarnauti. Gerai — sulygsta. Netrukus ka­ralius važiuoja į svečius pas kitą karalių ir kvailutį pasiima už tarną. O to karaliaus duktė buvo graži kaip saulė ir žvitri kaip žaibas. Tai žiūrėk, kas pasidarė — kvailučiui jinai taip patiko, jog jis nebesižinojo, kur dėtis. Bet kas duos vargšui karalaitę? Taip ir liko. Vieną dieną kvailučio karalius gauna blogą žinią: toks ir toks priešas niokojąs jo žemes — tegul namo skubąs. Karalius išbalo kaip drobė ir tuojau išlėkė kuo greičiausiai namo gelbėti, ką dar galima. O antra­sis karalius sako:

— Kur čia vienas bėgsi — ar žinia, ką ten rasi. Einu ir aš bėdoj pagelbėti.

Parlekia namo: o varge, — ir negalvok tokiam priešui akyse ro­dytis. Ką dabar? Ir tada svečias karalius susizgribo:

— Gaila! Jei turėčiau rankoje savo didįjį kalaviją, tai vienas to niekšo kariuomenę sudulkinčiau. Bet kaip tu jį greitosiomis gau­si — kelias tolimas. Jei kas ligi ryto kalaviją atgabentų, tam nė savo dukters nepagailėčiau.

Tai išgirdęs, kvailutis strimagalviais nurūko to kalavijo. Čia į žirgą, čia į balandį, čia į žuvį pasiversdamas, tik skuba iš visos svei­katos. Švyst pašvyst — jau ir ten. Įlekia suplukęs pas karalaitę: te­gul paduodanti tėvo didįjį kalaviją, ten ir ten rytoj jo reikėsią!

Rytoj? — nustebo karalaitė. — Juk tu nestengsi laiku nuneš­ti — kelias tolimas.

Ką čia šneki. Bene tu žinai, kaip aš nešiu? Lėksiu žirgu, skrisiu balandžiu, plauksiu žuvim — duodu žodį, dar šįvakar būsiu tenai.

Toji netiki: žmogus negali žirgu lėkti, balandžiu skristi ir žuvim plaukti.

— Na tai žiūrėk! Laiko mažai, bet ką darysi su tokia užsispyrė­le? — sušuko kvailutis ir pasivertė į žirgą. O žirgas prašo:

— Mieloji mergele, išrauk man tris ašutus iš karčių ir pasaugok! Toji išrauna. Kaip mat žirgas atvirsta kvailučiu, kvailutis pasi­verčia į balandį. Balandis prašo:

— Mieloji mergele, išpešk man iš sparno tris plunksnas ir pa­saugok!

Toji išpeša. Kaip mat balandis atvirsta kvailučiu, kvailutis pasi­verčia į žuvį. Žuvis prašo:

— Miejoji mergele, išlupk man iš uodegos tris žvynus ir pa­saugok!

Toji išlupa. Tada kvailutis beregint atvirsta žmogum ir lėks su tuo kalaviju. Tačiau karalaitė neleidžia ir sako:

Kas tiek gali, turi būti nepaprastas žmogus; seniai tokį troškau per vyrą gauti — pagaliau radau.

Gerai, — atsako kvailutis, — aš irgi seniai tokios dailios nuo­takos norėjau — pagaliau radau.

Trumpai drūtai sutarė vestuves ir išsiskyrė. Vienu gaištu kvailu­tis žirgu peršuoliavo laukymę, balandžiu perlėkė mišką, žuvimi per­plaukė upes, ir dar gerai nesutemo, o didysis kalavijas jau pilyje. Tuo metu tik virėjas tebuvo namuose, kiti išėję karalystės sienų sergėti. Tasai virėjas — gudruolis, kokių su žiburiu nerasi — sako:

— Tu parnešei kalaviją, bet kas tokį sunkų pakels? Aš, tur būt, nė makštų nepajudinčiau — tiek tos jėgos teturiu.

— Kas žino, pamėgink!—nusišaipė kvailutis.

O virėjas, ‘nenaudėlis, paėmė kalaviją, nukirto kvailučiui galvą, numetė į krūmus ir nuskubėjo pas karalių: girdi, jis esąs parnešęs kalaviją! O svečias karalius džiaugiasi:

— Vyras esi, būsi mano žentas!

Ir kad ėmė kalaviju kapoti! Viens du —iš priešo nė šešėlio ne­beliko. Visų džiaugsmui nebuvo galo. O jau kitą dieną svečios šalies karalius pasiėmė virėją, savo šaunųjį žentą, ir išvažiavo namo.

Kvailutis guli nebe gyvas krūmuose. Tik vieną sykį atkeliauja tasai pats žmogus, kurį jis kitados per upę perkėlė, ir žiūri — kvailu­tis besąs nukirstas. Tuojau išsiuntė kranklį gyvojo vandens atnešti, ir šit kvailutis vėl sveikutėlis. O žmogus gerai nubarė kvailutį, pirštu grūmodamas:

— Kvailuti, kvailuti, kam davei virėjui kalaviją? Dabar žirgu, ba­landžiu ir žuvimi skubėk pas savo sužadėtinę, o jei ne, tai dar šįvakar ją sutuoks su nenaudėliu virėju!

Kvailutis tik dabar sumetė, kas pasidarė, ir išsigandęs davė kojom garo. Švyst pašvyst, ir jis sužadėtinės tėvo pilyje. Įeina vidun — vi­sur linksmybė, viskas išpuošta, viena tik nuotaka liūdna ir nemato, kad jos tikrasis atėjo. Kvailutis pamojo ranka, ši pastebėjo ir tuojau prie jo puolėsi.

Kvailutis apsakė, kas nutiko. Tėvas klauso ir netiki, nors ir mato, kad virėjas staiga išbalo. Galop nuotaka sako virėjui:

— Jeigu tu esi tas tikrasis, tai pasiversk į žirgą, balandį ir žuvį. Menki juokai! Visi vestuvininkai laukia akis išpūtę, kas čia bus.

O virėjas, kaktą suraukęs, murma:

— Kurgi tu rasi tokį žmogų? Tu tik paerzinti mane nori.

— Taigi, kad rasiu! Va šitas vyras gali, nes jo širdy nėra vietos niekšybėms, — atkirto nuotaka.

Ir štai kvailutis pasivertė j žirgą; karalaitė įkišo į karčius anądien išrautus tris ašutus — tie priaugo, kaip ten buvę. Kvailutis pasivertė į balandį; nuotaka įkišo į sparną išpeštas plunksnas, tos priaugo, kaip ten buvusios. Kvailutis pasivertė į žuvį; nuotaka pridėjo prie uodegos išluptus žvynus, tie priaugo, kaip ten buvę.

Visi dabar pamatė, kad virėjo būta apgaviko, ir jį tuojau nubaudė o kvailutį su karalaite suvesdino.

Comments

comments