Vieną kartą toks senukas kirto miške žabarus ir atgulė apypietės. Tik staiga žiūri — lokė jo kojas beuostanti. Jisai buvo ją šalin bege­nąs, o lokė rodo jam sūnų, girdi, tegul imąs jį auginti.
Gerai, paėmė. O tas pradėjo neregėtai greit augti, ir kad jau jo stiprumėlis, kad gudrumėlis! Jį praminė Lokių Krišium.
Sykį Lokių Krišius sumanė po pasaulį pasižvalgyti: tegul tėvas nukaląs gerą lazdą — į kelionę trauksiąs. Gerai. Tėvas nukalė dvidešimties pūdų lazdą ir davė sūnui pa­žiūrėti, ar gera bus. Sūnus pakilojo, pakilojo — lyg ir nieko. Bet jis ją šviesias į orą, tada tikrai pamatysiąs. Ir Lokių Krišius taip aukštai išmetė lazdą, jog ji ir iš akių prapuolė. Daug laiko praėjo, kol lazda švilpdama ėmė žemyn kristi. Tada Lokių Krišius vikriai kyšt po ja mažąjį pirščiuką, ir lazda į kablį sulinko.
Nieko nedarysi — tegul tėvas dar dešimtį pūdų pridedąs ir tvir­tesnę lazdą nukaląs! Tėvas pridėjo. O Lokių Krišius kai sviedė aukš­tyn ir pakišo didįjį pirštą — lazda vėl sulinko. Tegul pridedąs dar dešimtį pūdų! Pridėjo, ir sūnus vėl į aukštį paleido, šį kartą ant smi­liaus krito ir tik mažumėlę tesulinko. Na, būsianti gera! — Lokių Kri­šius padėkojo ir išėjo į pasaulį.
Ėjo, ėjo ir patiko didelį vyrą, kuris, virve kalną apjuosęs, nori jį į slėnį nuversti.
– Laba diena, kaimyne, kam tu tą kalną tąsai?
– A, toks jau mano amatas — Kalnavertys esu.
– Mat kaip, tu besąs ne iš kelmo spirtas, tai eime drauge. Kalnavertys sutiko, paliko kalnus, ir abudu eina šnekučiuodami.
Eina, eina — žiūri, žvejys prie jūros žuvis gaudo. Jo meškerykotis — laivo stiebas, o vietoj valo lyną pasirišęs.
– Laba. diena, ikaimyne, ką tu cia su tuo rąstu kvailioji?
– A, tai aš žvejoju toks mano amatas!’
– Niekai, kas tai per amatas — eime geriau drauge!
Žvejys sutinka, ir eina visi trys stipruoliai, kad net žemė liumpsi.
Eina, eina — galop prieina varsto platumo upę. Laimė, per ją didelis tiltas nutiestas. Pereina tiltą, pamato tolėliau didelę pilį su sunkiais vartais. Atkėlė vartus ir drąsiai suėjo į vidų.
Gerai, taip diena ir baigėsi.
Rytą Lokių Krišiui va kas šovė į galvą: jis su Kalnaverčiu eisiąs į mišką medžioti, o Žvejys tegul namus prižiūrįs ir vakarienei jiems putros išverdąs.
Gerai. Tuodu išėjo, o Žvejys putrą verda. Į vakarą atėjo toksai vyras — žmogaus sprindis, barzdos sieksnis — ir prašo valgyti.
Žvejo širdis gera: pakabins putros, ir tegul valgo. Bet kai tik pa­silenkė prie katilo, tasai žmogeliukas jam iš užpakalio kapt už gaurų ir kad duoda, kad duoda, kiek tik lenda. Žvejys leisgyvis įsispraudė į kampą. Kol tasai gaivelėjosi, žmogeliukas čiupo nagan katilą ir visą putrą iškabino.
Vakare tiedu pareina iš miško išalkę — putros nėra nė pauostyt.
—    Et, — sako Lokių Krišius piktas,— koks tu nugrubnagis esi! Rytoj geriau tegul Kalnavertys namuose lieka, pažiūrėsim, kaip jis išvirs putrą!
Gerai. Namuose Lieka Kalnavertys. Ak tu dievulėliau! Ir jam kailį išdirbo tas mažiukas vaiduoklis, ir putra vėl neišvirta liko.
Tai matydamas, Lokių Krišius vakare už galvos griebėsi. Ar jo tie draugai užžavėti, ar koks čia galas? Jis nebežino nė ką manyti, todėl rytoj liksiąs pats putros virti, pamatysiąs, kas ten dedasi.
Gerai. Išaušta rytas. Lokių Krišius verda putrą, net kunkuliuoja. Kur buvęs, kur nebuvęs, vėl prie židinio atlenda mažasai žmogeliu­kas: girdi, ir jam duok kokį šaukštą.
— Gerai, gerai — kiek tik nori! — atsako Lokių Krišius ir jau taisosi tos putros įkrėsti. Bet kai tik pasilenkė, žmogeliukas jam į gaurus. Tada Lokių Krišius papykęs kai šoko, kai griebė jį už barz­dos, tai tas net pasispardyti negavo. Iškėlė į viršų kaip žiurkę už uodegos ir barzdą ąžuolo trinkon įspraudė.
Kai draugai parėjo, Lokio sūnus nusivedė juos parodyti, kur tą mažylį įkyliavo. Bet kas čia dabar? Nueina — ogi tas su visa trinka išlėkęs.
Tada visi trys gerai prikirto pietų ir sugulė pokaičio.
Vakare Lokių Krišius sako:
—    Žinot ką, draugai? Man nepatinka šiaip miegoti: eisiu šiąnakt ant plačiosios upės tilto pasidarbuoti. O išeidamas pripilsiu tris puo­dus vandens. Judu, namuose likę, šiąnakt gerai žiūrėkit į pirmąjį puodą: jeigu vanduo nepasikeis, tai man gerai klojasi, jeigu kiek paraus, tai dar pusė bėdos; o jei pasidarys raudonas kaip įkaitinta geležis, tai jau visai blogai. Todėl budėkite ir sergėkite mano likimą!
Gerai. Taip jie ir darysią. Ir Lokių Krišius išėjo ant plačiosios upės tilto. Nuėjo, apsidairė — visur tylu. Ką veikti? Pasidėjo šalimais sa­vo lazdą ir laukia. Tik staiga apie pusiaunaktį girdi: per tiltą joja trigalvis raitelis sidabro žirgu — net dunda. Lokių Krišius čiupt laz­dą ir pastojo kelią.
Trigalvis šaukia:
– Traukis iš kelio! Lokių Krišius atrėžia:
– Nė nemanau!
– Na, jei toks stipruolis esi, tai pūsk išilgai upės, pažiūrėsiu, kaip toli nupūsi!
– Ir pūsiu, bet tu pūsk pirmas, jeigu taip užsimanei! — atrėžia Lokių Krišius.
Trigalvis kai pūstelėjo, tai per du varstus nupūtė. Po to pūstelė­jo Lokių Krišius ir pustrečio varsto nupūtė. Smarkiai papyko tri­galvis ir šoko su Lokių Krišium galynėtis. Bet tasai kai džiovė savo sunkia lazda, tai trigalvio galvos kažinkur nusirito, o liemuo čia pat ant tilto sudribo. Lokių Krišius pasiėmė sidabro žirgą, iš didžio par­jojo į pilį ir padėkojo draugams: gerai darę, kad akių nesudėję.
Kitą vakarą Lokių Krišius prisakė draugams budėti prie antro vandens puodo ir vėl išėjo ant plačiosios upės tilto. Apie vidunaktį vėl atjoja koks šešiagalvis raitelis aukso žirgu. Lokių Krišius pasto­ja kelią.
– Šešiagalvis šaukia:
– Traukis iš kelio!
– Nė namanau — laidyk gerklę, kiek tinkamas!
— Ak taip!—sukriokė šešiagalvis.— Na, jei toks stipruolis esi, pūsk išilgai upės, pažiūrėsiu, kaip toli nupūsi!
—  Pats pirmas pūsk, jei taip užsimanei! Šešiagalvis kai pūstelėjo, tai per tris varstus nupūtė. Paskui pūtė Lokių Krišius ir nupūtė pusę varsto toliau.
Tada šešiagalvis šoko galynėtis. Lokių Krišius kai drožė savo sunkia lazda, tai visos šešiagalvio galvos kažin kur nusirito, o lie­muo čia pat ant tilto sudribo. Lokių Krišius užšoko ant aukso žirgo, iš didžio parjojo į pilį ir padėkojo draugams: jie gerai darę, kad bu­dėję, jo likimą sergėdami.
Trečią vakarą Lokių Krišius ypatingai prisakė draugams budėti ir trečio vandens puodo iš akių neišleisti. Tie, žinoma, prižadėjo. Lokių Krišius ramia širdžia nueina ant tilto ir laukia. Apie pusiau­naktį girdi: kad atjoja, kad atbilda raitelis deimanto žirgu, regis, visas tiltas sugrius. Prijoja arčiau: žirgas kaip saulė spindi, o raitelis su dvylika galvų.
„Ar pasiuto! — galvoja Lokių Krišius.—Čia tai turėsiu darbo.”— Ir atsistoja su lazda skersai kelio.
Dvylikagalvis šaukia:
– Traukis iš kelio, skurli!
– Nė nemanau! — atkerta Lokių Krišius.
—    Ak taip, na, jei toks stipruolis esi, tai pūsk išilgai upės, pa­žiūrėsiu, kaip toli nupūsi!
—    Pats pirmas pūsk, jei taip užsimanei! Dvylikagalvis kai pūstelėjo, tai per penkis varstus nupūtė. Paskui pūtė Lokių Krišius, bet tenupūtė puspenkto varsto. Tatai
patiko dvylikagalviui, ir jis greit šaukė Lokių Krišių galynėtis. Pra­sidėjo baisios grumtynės: net tiltas ėmė drebėti, kai juodu ten susi­rėmė. Lokių Krišius vienuolika galvų nudaužė ir pristigo jėgų. No­rėdamas mažumą atsikvėpti, jis sako:
—    Pailsėkime!
O dvylikagalvis taip įsismarkavęs, kad nė nemėgink sustabdyti.
—    Kaip bus, tegu būna — vienam ar kitam galas! —atrėžė jisai.
—    Bet tu tik pagalvok! — dar kartą tarė Lokių Krišius.— Vėjas ir lietus liaujasi, tik tu vienas nenori.
Na gerai, jei vėjas ir lietus liaujasi, tai ir jis liausis valandėlę.
Abudu ilsisi. O Lokių Krišius tuo metu nusitraukė kairį batą ir paleido į pilį — ar tik jo draugai nemiega. Batas nukrito ant pilies stogo, o tie — nei mato, nei girdi: sumigę, nenaudėliai! Nusiavė de­šinį batą ir tą nusviedė — vėl nieko. Pagaliau metė savo sunkią laz­dą. Toji pilies stogą į šipulius sudaužė, tik tada tie miego maišai atsibudo. Sukilo, pažiūrėjo — oi, kas darosi!— trečiajame puode vanduo raudonas kaip įkaitinta geležis. Tada vienas liko prie puodo likimo sergėti, antras pasičiupo sunkiąją lazdą ir velka ją vilkte Lo­kių Krišiui, kiek sveikata leidžia. Kai tik atitempė, grumtynės prasi­dėjo iš naujo. Bet šį kartą Lokių Krišius gerai užtaikė: kai trenkė per paskutinę galvą, <toji nežinia kur nusirito, o liemuo nudribo nuo dei­manto žirgo.
Netverdamas džiaugsmu, Lokių Krišius sėdo ant deimanto žirgo ir iš didžio į pilį parjojo.
Tuodu miegaliai drebina kinkas: kad tik neišpertų kailio už tą miegojimą. Tačiau Lokių Krišius sako:
—    Pylos nusipelnėte, bet šį kartą dovanosiu. Geriau pataisykite vakarienę. Pašėlusiai valgyt noriu.
Gerai. Lokių Krišius pavalgė vakarienės ir atgulė. Po tokio sun­kaus darbo pūtė į akį tris dienas ir tris naktis.
Gerai išsimiegojęs, Lokių Krišius pasirąžė, pavalgė ir sako Žvejui:
—    Nuritink nuo olos tą akmenį! Ten anądien tasai barzdukas su visa ąžuolo trinka įlindo.
Žvejys stūmė, stūmė tą akmenį — neįveikia, ir gana. Ir Kalnaver­tys su tuo akmeniu prisikamavo, bet taip pat nieko nepadarė. Galop pats Lokių Krišius ėmėsi, tai jau kad griebė! Stačiai pasakysim, nė apsidairyti nespėjo — akmuo jau ir nustumtas. Na, ką dabar? Tegul surandą virvę, jis leisiąsis su lazda pas tą senį. Tik jeigu apačioje virvę pajudinsiąs, tegul traukią jį į viršų.
Gerai — viens, du! Virvė jau ir čia. Lokių Krišius su savo lazda rankoje įsilipo į pintinę ir nusileido į dugną.
Nusileidęs rado dailius kambarius. Įėjo, ogi žiūri — trys princesės: viena geležies, antra plieno, trečia sidabro grandinėmis surakintos. Lokių Krišius ir klausia:
—    Kas jus čia surakino?
—    Velnias! — tos atsakė. — Mes jau septyneri metai čia kamuo­jamės.
Tai išgirdęs, Lokių Krišius sutraukė grandines, išvadavo prince­ses ir davė ženklą jas traukti viršun.
Draugai ištraukė princeses ir pamatė, kas jų per grožybė. Tada
tiems nedorėliams šovė į galvą piktas darbas. Jiedu pasiėmė princeses ir nudūmė, o Lokių Krišių olos dugne paliko. Tasai, vargšelis, apačioje judino judino virvę, bet mato, kad nie­kas viršun netraukia, numojo ranka ir ėmė galvoti, ką toliau daryti.
Galvojo, galvojo—tik va staiga metė akį ir pamatė senas užmū­rytas duris. Beregint išlaužė jas su lazda ir—ką pamatė? Nagi tasai pats barzdukas guli sau šilkų patale. Tai čia ir yra tas velnias. Ko belaukti? Vožė su lazda tam velniui, kad žinotų. Buvo jau bepribai­gicįs piečių, iiik sit tasai puolė maldauti, kad nors pusgyvį paliktų, jei ne kitaip.

—    Gerai! — Lokių Krišius atsakė.— Aš tave paliksiu pusgyvį, bet už tai turi mane į žemės viršų išnešti.
– Taip, taip — tas mielai tinkąs.
Tada jis atsisėdo barzdžiui ant kukšteros, ir tas išnešė viršun pro tą pačią olą, kur Lokių Krišius buvo nusileidęs. Po to barzdžius tuo­jau smuko atgal olon, nes bijojo Lokių Krišiaus, kad vėl nepradėtų kailio vanoti. O Lokių Krišiui kas — tegul sprunka. Tik pačią olą su ta sunkiąja lazda užkimšo, kad barzdžius niekada nebeišlįstų į šį pasaulį žmonių kankinti.
Dabar Lokių Krišius nuėjo pas karalių ir rado savo draugus vestuves bekeliančius. Tos princesės, kurias juodu parvedė, buvo karaliaus dukros, todėl jis atidavė jas draugams per pačias. Mat, juodu sumelavo karaliui: girdi, jie išgelbėję jo vaikus.
Bet kai tik princesės pamatė Lokių Krišių, tėvui tuojau pasakė:
—    Šitas yra mūsų tikrasis gelbėtojas.
Tada karalius už Lokių Krišiaus išleido savo jauniausiąją dukterį, o tuodu apgavikus nubaudė.

Comments

comments