KARALIŠKASIS TIGRAS
Kitą kartą gyveno karalius su karaliene. Ir buvo jo dvare karo taryba: keturi išmintingi patarėjai — keturi karaliaus ramsčiai, buvo žvaigždininkas — karaliaus akys; be to, devynios galybės dvariškių, ponų, tarnų ir tarnaičių — karaliaus palyda. Visi ne iš kelmo spirti, kaip nuo seno buvo paėję. Tačiau nei pats karalius, nei išmintingieji jo patarėjai nemokėjo kerėti, mat senieji išminčiai jau kadai kadės buvo išmirę. Krimtosi dėl to karalius, nerado sau vietos ir mąstė: „Blogi mano popieriai: kol gyvenam ramiai — aš dar karalius, bet jei užpuls priešai — nulėks mano galvelė”.
Įeina vieną rytą karalius su savo palyda į didžiąją menę, ten kaip visuomet žvaigždininkas, keturi patarėjai ir galybė visokių dvariškių ir ponų pasveikina jį. Tik ūmai dingtelėjo karaliui išganinga mintis: o kodėl jam nenukeliauti pas Didįjį išminčių į kitą karalystę ir ten nepasimokyti kerėjimo? Pasakė jis balsu, ką sumanęs, ir prašo patarimo karalienę, žvaigždi-ninką ir keturis išmintinguosius patarėjus. Visi ėmė liaupsinti karalių už tokį gudrumą. Karalienė pasiprašė, kad karalius ją drauge vestųsi, kaipgi ji viena be vyro liksianti. Žvaigždininkas ir keturi išmintingieji patarėjai taip pat pasišovė karalių lydėti — jiems irgi reikią kerėjimo pasimokyti. Prižadėjo karalius juos vestis, ir jau kitą dieną jis pats, karalienė, žvaigždininkas ir keturi išmintingieji patarėjai patraukė į kelionę. Ejo, ėjo jie ir po septynių dienų atėjo pas Didįjį išminčių, prašosi priimami jo globon, kerėjimo pamokomi. Priėmė juos išminčius, ir taip uoliai mokėsi jo mokiniai, kad neilgai trukus galėjo kuo tik nori pasiversti: žvėrimi ar piktu milžinu — jaku, šokėjo dvasia — konthopu ar paukščiu su žmogaus galva — haruda.
Išmoko jie visokių gudrybių ir namo pasiprašė. Išleido juos Didysis išminčius. Eina vieną dieną karalius su savo palydovais, eina antrą, eina trečią ir niekaip iš tankios girios neišeina. Rodos, ta giria nei galo, nei krašto neturi. Argi daug reikia pasiklysti tokiose lūžtvėse! Kaip tyčia ir valgio trupiniai teliko. O misdamas miško uogomis ir šaknimis greitai kojas padžiausi. Vos paeina karalius, nosį nukabino. Susišaukė jis savo palydovus pasitarti ir sako:
— Visi mes sumenkom, nusikamavom, visi mirtimi vaduoja-mės. Ką gi darysim? Ko griebsimės?
Žvaigždininkas žemai nusilenkė karaliui ir atsakė:
— Aš žinau, ko griebtis, didysis karaliau. Juk ne veltui mes kerėti mokėmės. Mums reikia pasiversti galiūnu tigru. Tada turėsime girioje visko lig valios. O kai pasieksime savo karalystę, Vėl žmonėmis atvirsime.
Patiko karaliui toks žvaigždininko patarimas.
— Mums belieka susiskirstyti, kas kuo pasivers,— tarė jis. Keturi aukštieji patarėjai panoro virsti keturiomis letenomis,
zvaigždininkas pasirinko uodegą, karalienė pasiskyrė liemenį, o tigro galvą teikėsi sau pasiimti pats karalius. 1
Sustojo visi ratu ir buria. Vos Tik buvo ištarti paskutiniai burtažodžiai, keliauninkai tartum skradžiai žemę prasmego, o vietoj jų atsirado didžiulis tigras ir šoko į dygią tankynę grobio ieškoti. Nei žvėrių, nei paukščių girioje netrūko. Kasdien tigras būdavo sotus sočiausias. Savo karalystės jis nesiilgėjo, o netrukus ir Visai ją pamiršo, lyg jos nė būti nebuvę.
Stai kodėl karališkasis tigras stipresnis už kitus plėšriuosius žvėris. Juk tigro uodega — zvaigždininkas, liaunas liemuo — tai gražuolė karalienė, galva su baisingais nasrais — tai pats karalius, o keturios tvirtos letenos su aštriais nagais — keturi patarėjai, keturi karaliaus ramsčiai.
Comments
Gairės: karališkas tigras, pasakorius, pasakos, pasakų knygos