Gyveno kartą Kaire, Alacho globojamame mieste, toksai kurpius, lo­pantis senas kurpes. Vardu jis buvo Marufas ir turėjo pačią, vardu Fatima, visų šaukiamą Ragana, nes ji garsėjo bjauriu būdu, irzlumu, amži­nai kėlė vaidus ir niekada nesutarė su gėda ir sąžine. Vyrą ji laikė po padu, kas dieną koneveikė ir plūdo tūkstantį kartų, o jis bijojo pačios niekšybės ir pykčio, nes buvo protingas žmogus ir užvis labiausiai saugo­jo gerą vardą. Manėsi jis labai sunkiai, kai, būdavo, uždirba truputį dau­giau, visus pinigus jai išleidžia, o kai uždirba mažai, pati tą naktį išgiežia apmaudą ant jo kūno ir sugadina jam sveikatą, ir naktį paverčia juodes­ne už savo sąžinę. Buvo ji kaip toji, apie kurią poetas yra pasakęs:
Praleidau tiek naktų su žmonele Be miego, bluosto nesudėjęs! Kodėl neuždaviau nuodų slapčia? Vargų nebūčiau tiek turėjęs!
Daug vargo patyrė Marufas per savo pačios užgaidas, o kartą štai kas nutiko.
Marufai,— pareiškė ji,— norėčiau, kad šį vakarą parneštum man paplotį su medum!
Jei bus tokia aukštybių Alacho valia, užsidirbsiu pinigų ir parne­šiu, nes dabar, prisiekiu Alachu, neturiu nė dirhemo, bet viliuosi, jog praamžis man pagelbės,— atsiliepė Marufas.
Nenoriu girdėti tokių žodžių!— suriko Fatima.— Man nerūpi, ar jis tau pagelbės, ar ne, bet be papločio su medum gali akyse man nesi­rodyti, o jei pasirodysi be papločio, ši naktis prilygs tau laimei, kurios silaukei, kai mane vedei ir pakliuvai man į nagus!
Alachas maloningas,— atsakė Marufas, o paskui išėjo vargšelis pėsčių apniauktu veidu. Ir sukalbėjo jis rytmetinius poterius, ir atidarė dirbtuvėlę, ir kreipėsi į Alachą šiais žodžiais:
Meldžiu tave malonėti pinigų papločiui ir apsaugoti šiąnakt nuo nedorėlės pykčio!
Ir prasėdėjo jis dirbtuvėje iki pat pusiaudienio, bet nesulaukė geidžiamo darbo, tik dar didesnė baimė apniko, ir jis pasikėlė iš vietos ir užrakino dirbtuvę neišmanydamas, kaip nusipirkti paplotį su medum, nes duonai, ir tai neturėjo nė skatiko.
Eidamas pro papločių prekijo krautuvėlę, jis stabtelėjo baimės gildoma širdimi, ir jo akys pritvinko ašarų. Prekijas tai pastebėjo ir paklausė:
–    Ei meistre Marufai, kas tau nutiko, kad verki? Papasakok man savo bėdą.
Ir papasakojo Marufas savo istoriją, o baigdamas tarė:
–    Kietaširdė pati įsigeidė, kad parneščiau jai paplotį su medum, o prasėdėjau dirbtuvėje iki pat pusiaudienio ir netgi duonai neužsidirbau, tad bijau ir namo grįžti pas pačią.
nusijuokė prekijas ir tarė:
Anokia čia bėda ir būta ko bijoti! Kiek svarų papločių tau reikia?
Penkių svarų,— atsakė Marufas.
Ir atsvėrė jam prekijas penkis svarus, bet pridūrė:
–    Aliejaus turiu, bet pristigau medaus. Galiu pasiūlyti nebent cukranendrių melasos, o ji, tiesą pasakius, gardesnė ir už medų. Ar nebus bėdos, jei vietoj medaus įkrėsiu melasos?
Gėda buvo Marufui rodytis per daug išrankiam, juo labiau kad prekeivis nereikalavo pinigų iš karto, ir jis tarė:
–    Didelio čia daikto, įkrėski melasos.
Ir prekijas pakepė jam papločius aliejuje, ir išvoliojo melasoje, ir taip gardžiai sutaisė, jog karalius, ir tas būtų liežuvį nurijęs. O prekijas dar paklausė:
Gal tau reikia duonos ir sūrio?
Taip,— atsakė Marufas. Ir prekijas davė jam duonos už keturis pusdirhemius ir sūrio už pus dirhemį, o papločių prikepė už dešimt pusdirhemių, ir tarė:
–    Žinoki, Marufai, kad būsi man kaltas penkiolika pusdirhemių. O ir eik pas savo pačią ir būk laimingas, o šį pusdirhemį pasiimk pirčiai. Grąžinsi skolą po dienos, dviejų ar trijų, bet ne anksčiau, kol Alacho valia užsidirbsi pragyvenimui ir turėsi pinigų daugiau, nei galėsi išleisti. O pačios irgi šiukštu neskriausk.
Pasiėmė Marufas papločius, duoną ir sūrį ir nuėjo namo, laiminda­mas prekiją ir nurimusios širdies gilumoje sakydamas: „Šlovė tau, Ala­che dosnusis ir maloningasis!” O kai grįžo namo, pati paklausė:
—    Ar parnešei paplotį?
—    Aišku,— atsakė Marufas ir padėjo papločius prieš pačią. Fatima žvilgtelėjo į papločius, pamatė, kad jie sutaisyti su cukranen­drių melasa, ir sušuko:
—    Argi aš tau nesakiau, kad atneštum paplotį su medum? O tu tyčia pasielgei priešingai, parnešei papločių su cukranendrių melasa!
Atsiprašė kurpius Marufas ir bandė teisintis:
– Aš parnešiau tokių, nes prekijas pažadėjo palaukti pinigų.
– Ką čia man paistai! — suriko pati.— Nevalgysiu aš papločių, kol neparneši su medum!
Ir įtūžusi griebė papločius ir tėškė juos vyrui veidan, ir dar pikčiau suriko:
—    Nešdinkis iš namų, sąvadautojau, ir parnešk man gerų papločių! Ir taip smogė jam kumščiu per veidą, kad išmušė dantį, ir kraujas pliūptelėjo Marufui ant krūtinės. Tuomet įniršęs kurpius nesmarkiai sudavė jai per galvą, o Fatima griebė jam už barzdos ir įniko ją draskyti. Sušuko Marufas: „O musulmonai!” — ir įpuolė vidun kaimynai, ištrau­kė vyro barzdą iš pačios nagų, ir ėmė graudenti moteriškę ir gėdinti sa­kydami:
—    Visi mes mielai suvalgytume papločius su cukranendrių melasa! Ko taip engi tą vargšą žmogų? Ar tau ne sarmata?
Ir taip ją ramino ir tramdė, kol pagaliau juodu sutaikė, bet, kai žmo­nės išėjo, Fatima prisiekė nevalgysianti tų papločių nė kąsnelio. Tuomet Marufas, kuriam jau grobas grobą rijo, tarė sau: „Jeigu ji prisiekia nevalgysianti papločių, aš pats juos suvalgysiu”. Ir sėdęs ėmė kirsti per abu žandus, o Fatima, vos pamačiusi, kad jis valgo, vėl pratrūko šaukti:
– Te Alacho valia tai, ką tu valgai, nuodais pavirsta ir tau kūną su­pūdo!
– Ką čia šneki? — atsiliepė Marufas, nenustodamas valgyti, ir susi­juokė: — Juk prisiekei, kad neimsi į burną papločių, tad ir neimk, o Alachas dosnus ir maloningas, ir jeigu tokia bus jo valia, rytoj vakare parnešiu tau paplotį su medum, ir galėsi pati viena jį suvalgyti.
Ir Marufas pradėjo ją raminti ir maldyti, bet Fatima plūdo jį, keikė ir užgauliojo ligi pat ryto, o išaušus pasiraitojo rankoves, ketindama jį pri­mušti, ir Marufas jai tarė:
—    Duok man laiko, ir aš tau parnešiu kitą paplotį.
Ir nuėjo jis mečetėn, pasimeldė ir nužingsniavo į dirbtuvę, bet vos tik  ją atidarė ir atsisėdo savo vieton, pasirodė du teisėjo parankiniai ir tarė:
—    Kelkis ir eik pas teisėją, nes tavo pati tavimi skundžiasi ir atrodo ji taip ir taip.
Ir suprato iš jų žodžių Marufas, jog tai Fatima, ir tarė: „Tenubaudžia ją aukščiausiasis Alachas!” — ir pasikėlęs nuėjo kartu su parankiniais. O kai įžengė į teisėjo būstą, pamatė, jog pati sėdi aprišta ranka ir krauju ištepta čadra, gailiai verkia ir šluostosi ašaras.
– O žmogau,— kreipėsi į jį teisėjas,— ar tu nebijai aukščiausiojo Alacho? Kaip tu išdrįsai taip primušti pačią, sulaužyti jai ranką ir iš­daužti dantį? Kaip tu gali šitaip ją skriausti?
Jeigu iš tikrųjų ją primušiau,— atsakė Marufas,— ir dantį iš­daužiau, nuteisk mane sulig savo valia, bet viskas buvo taip ir taip, ir mudu sutaikino kaimynai.
Ir jis papasakojo teisėjui visą istoriją nuo pradžios ligi galo, o teisėjas, būdamas geros širdies žmogus, išsitraukė ketvirtį dinaro ir davė jam tar­damas:
—    Imki, žmogau, šį pinigą ir nupirki jai paplotį su medum, ir paga­liau susitaikykit abudu.
—    Jai atiduok pinigus,— paprašė Marufas.
Ir Fatima pasiėmė pinigus, o teisėjas juodu sutaikė ir kreipėsi į juos tokiais žodžiais:
—    Moterie, klausyk savo vyro, o tu, žmogau, gražiai su ja elkis ir būk atlaidesnis.
Ir, teisėjo sutaikinti, juodu paliko jo būstą, ir Fatima nuėjo savo keliu, o Marufas grįžo atgal į dirbtuvę ir atsisėdo į savo vietą. Staiga priešais pasirodė abu teisėjo parankiniai ir pareikalavo:
—    Atiduoki tai, kas mudviem priklauso.
Betgi teisėjas nieko iš manęs nepaėmė! — sušuko jiems Maru­fas. — Net priešingai — pats davė man ketvirtį dinaro.
Mums nerūpi, ar teisėjas paėmė iš tavęs pinigų, ar pats davė, bet jeigu neatsiteisi su mumis, jėga atsiimsime, kas priklauso.
Sulig tais žodžiais nuvilko kurpių prekyvietėn, ir ten jis pardavė savo įnagius, ir tik tada, kai davė jiems pusę dinaro, juodu atstojo. Ir Maru­fas parėmė galvą ranka ir taip sėdėjo nieko neveikdamas, nes neturėjo įnagių. Ir taip jam berymant, staiga pasirodė du bjaurūs pažiūrėti žmogėnai ir kreipėsi į jį šiais žodžiais:
—    Kelk, žmogau, ir skubėk pas teisėją, nes tavo pati skundžiasi tavi­mi!
Didžiai nustebo Marufas ir sušuko:
—    Juk teisėjas ką tik mudu sutaikė!
—    Mudu siųsti kito teisėjo: dabar tavo pati apskundė tave mūsiškiam. Ir Marufas nuėjo su jais, melsdamas Alachą gelbėti nuo pačios ir ją nubausti, o ją išvydęs, paklausė:
– Bene mudu nesusitaikėme, o geroji moterie?
– Niekados nebus santaikos tarp mūsų! — atkirto Fatima.
Ir tuomet Marufas žengė prieš teisėją, ir papasakojo jam, kas iš tikrų­jų nutiko, ir pridūrė:
—    Toks ir toks teisėjas ne per seniausiai mudu sutaikė. Ir teisėjas suriko ant Fatimos.
—    Ak tu, paleistuve! Ko ateini pas mane skųstis, jeigu jau susitaikei su vyru?
– O jis mane ir vėl mušė! — atrėmė Fatima. Ir teisėjas juodviem įsakė:
Tuoj pat susitaikykit: tu jos nebemušk, ir ji nesišiauš prieš tave! Juodu susitaikė, ir teisėjas tarė Marufui:
– O dabar susimokėk mano parankiniams!
Ir Marufas davė parankiniams, kas priklauso, ir grįžo atgal į dirbtu­vę, atidarė ją ir atsisėdo lyg apkvaitęs nuo užgriuvusių bėdų. Ir taip jam besėdint, staiga įbėgo vienas žmogus ir sušuko:
—    O Marufai, kelk ir greičiau slėpkis: žmona apskundė tave aukš­čiausiajam teisėjui, ir tavęs ateina Abu Tabakas, didysis rykštininkas.
Pašoko Marufas ir, užrakinęs dirbtuvę, nudūmė Pergalės vartų pu­sėn. O turėjo jis viso labo penkis dirhemus, gautus už savo įnagius, tad nusipirko duonos už keturis dirhemus ir už vieną — sūrio ir išsmuko pro vartus. Ir atsitiko tai žiemovidžiu, po priešvakario pamaldų. Kai tik atsidūrė Marufas miesto šiukšlyne, pratrūko lyti it iš odmaišių, akimoju permirko visi drabužiai, ir jis prisiglaudė al-Adilijos mečetė­je. Ir pamatė, kad ji visa apgriuvusi, saugykla tuščia ir be durų, ir įnėrė vidun, slėpdamasis nuo lietaus. Buvo jis visas kiaurai permerktas, ašaros sruvo iš akių, ir nevilties apimtas, susikrimtęs tarė sau vienas: „Kurgi aš pabėgsiu nuo tos paleistuvės? Meldžiu tave, o viešpatie, atsiųsk man kokį savo padarą, kuris nuvestų mane į tolimą kraštą, kad pati nerastų ten kelio!” Ir taip jam besėdint ir beaimanuojant, ūmai prasivėrė siena, ir pasirodė milžinas, kurį išvydus Marufui plaukai pasišiaušė ant galvos, ir kreipėsi į jį šiais žodžiais:
– Žmogau, kodėl šį vakarą su trikdei man ramybę? Jau du šimtus metų čia gyvenu ir nė karto nesu matęs, kad čionai kas nors užeitų ir darytų tai, ką tu darai. Pasakyk man, kas tau nutiko ir ko tu pagei­dauji, ir aš išpildysiu tavo norą, nes mano širdį perveikė užuojauta tavo skausmui.
– Kas tu toks esi? — paklausė tuomet kurpius, ir milžinas atsa­kė:
—    Aš čia gyvenu.
Tuomet Marufas jam papasakojo viską, kas jam nutiko su pačia, ir milžinas paklausė:
—    Jei nori, nugabensiu tave į tokį tolimą kraštą, kad pati neras ten kelio?
– Noriu,— atsakė Marufas, ir milžinas įsakė:
– Sėsk man ant sprando.
Ir Marufas užsisėdo ant sprando, ir milžinas pakilo į orą, ir skrido nuo vakarinių pamaldų ligi aušros, paskui nusileido aukšto kalno viršūnėje ir tarė:
—    O žmogau, nusileisk nuo šito kalno, o kai pamatysi miesto vartus, eik pro juos ir žinok, jog tavo pati niekada neras ten kelio ir nesugebės tavęs pasiekti.
Taip taręs, paliko jį ir dingo, o Marufas atsisėdo sutrikęs ir nustebęs, ir taip sėdėjo iki saulėtekio, ir tuomet tarė sau: „Atsistosiu ir nusileisiu nuo šio kalno, nes, čia besėdėdamas, nieko neišsėdėsiu”.
Jis nusileido nuo kalno ir pamatė aukštų mūrų apsuptą miestą, o jame — dangų remiančius rūmus ir prabangius namus, džiuginančius akį savo prašmatnumu. Ir žengė jis pro vartus, ir pamatė miestą, glos­tantį sugraudintą širdį. Ir kai atsidūrė prekyvietėje, miestelėnai ap­spito jį iš visų pusių žiopsodami ir stebėdamiesi neregėtais drabužiais, nes patys vilkėjo visiškai kitokiais apdarais. Ir pagaliau vienas jų paklausė:
—    Ei žmogau, ar tu svetimšalis?
Ir kai Marufas atsakė: „Taip”,— nepažįstamasis ir vėl paklausė:
– O iš kokio krašto būsi?
– Iš palaimintojo Kairo,— atsakė Marufas.
– Ar seniai jį palikai? — paklausė žmogus, ir Marufas atsakė:
– Vakar po pietų.
Tuomet žmogus pratrūko kvatoti ir sušuko visu balsu:
—    Eikit visi čionai, paklausykit, ką jis šneka!
—    O ką jis šneka? — susidomėjo miestelėnai, ir nepažįstamasis paaiškino:
—    Jis tvirtina, kad kilęs iš Kairo, o išvykęs iš miesto vakar po pietų! Ir visi prapliupo kvatoti, ir apsupo Marufą sakydami:
– Ar iš proto išsikraustei, žmogau, jei paistai tokius niekus? Kaip gali tvirtinti, jog tik vakar po pietų palikai Kairą, o šįryt atsidū­rei šičia, jeigu iš tikrųjų ligi mūsų miesto reikia keliauti ištisus metus?
– Tai jūs išsikraustėt iš proto,— atrėmė Marufas,— nes aš sakau gryną teisybę. Štai duona, kurią atsinešiau iš Kairo, ji dar visai šviežia.
– Ir jis parodė jiems duoną, ir visi ėmė stebėdamiesi ją apžiūrinėti ir ragauti, nes buvo nė kiek nepanaši į duoną, valgomą jų krašte. Ir vis daugiau žmonių spietėsi aplink Marufą, ir vienas kitam kalbėjo:
—    Jūs tik pažiūrėkit, štai duona iš Kairo!
Ir visame mieste kilo sujudimas, vieni tikėjo atvykėlio žodžiais, kiti netikėjo ir tyčiojosi iš jo. Ir tuo metu prijojo raitas ant mulo vienas pirklys, lydimas dviejų vergų, prasiskyrė kelią pro minią ir sušuko:
—    Ei žmonės, kaip jums ne gėda grūstis aplink svetimšalį, šaipytis iš jo ir tyčiotis? Duokite jam ramybę!
Ir jis tol šūkavo ant visų, kol nuginė šalin, ir niekas nedrįso jam prieš­tarauti. Ir tuomet pirklys kreipėsi į Marufą:
—    Eik čionai, brolau, ir daugiau neįkyrės tie žmonės, kurie neturi nei gėdos, nei sąžinės!
Sulig tais žodžiais jis pasisodino Marufą ant mulo ir nusivežė į didelius prašmatnius namus, ir paprašė sėstis į vietą, deramą nebent karaliams, ir paliepė vergams atvožti skrynią ir ištraukti apdarą, kokiu vilki tik patys turtingiausi pirkliai, ir aprengė juo savo svečią. O ka­dangi Marufas buvo išvaizdus vyras, tad su tuo apdaru tapo panašus į pirklių vadą. Paskui šeimininkas pareikalavo patiesti staltiesę, ir vergai nustatė ją visokiausiais gardžiais rinktiniais patiekalais, ir juodu pavalgė ir atsigėrė, ir tuomet pirklys paklausė:
– Kuo vardu būsi, brolau?
– Vardu esu Marufas,— atsakė svečias,— o iš amato — kurpius, lopau ir taisau senas kurpes.
– Iš kokio miesto esi atkilęs? — paklausė vėl šeimininkas, ir Maru­fas atsakė:
– Iš Kairo.
– O iš kurio kvartalo? — neatlyžo pirklys.
– Nejaugi pažįsti Kairą? — klausimu atsakė Marufas, ir pirklys atitarė:
– Taip, ir aš esu kilęs iš Kairo.
– Aš gyvenau Raudonojoje gatvėje,— atsakė tuomet Marufas.
– O ką tu pažįsti toje gatvėje? — paklausė pirklys.
– Tą ir tą,— atsakė Marufas ir paminėjo keletą žmonių.
– O pažįsti šeichą Ahmadą, smulkmenų pirklį? — paklausė šei­mininkas.
– Tai mano kaimynas, prekiauja gretimais,— atsakė Marufas.
– O kaip jis laikosi? Ar sveikas? — pasidomėjo šeimininkas.
– Kuo geriausiai,— atsakė Marufas.
– O kiek vaikų turi? — paklausė pirklys.
– Tris,— atsakė Marufas.— Mustafą, Muhamadą ir Alį.
– Ąr Alachas nepašykštėjo jiems savo malonės? — vėl paklausė pirklys.
– Ne,— atsakė kurpius.— Mustafa laikosi kuo puikiausiai, jis mokslo vyras ir mokytojas. Muhamadas prekiauja smulkmenomis, atidarė krautuve šalia tėvo krautuvės, o prieš tai vedė ir susilaukė sūnaus, vardu Hasanas.
– Telaimina tave Alachas už geras naujienas! — sušuko pirklys, Marufas pasakojo toliau:
– O Alis vaikystėje buvo mano bičiulis. Mudu dažnai žaisdavome auge ir bėgiodavome persirengę krikščionių drabužiais, ir vogdavome krikščionių knygas iš bažnyčios, parduodavome jas, o už pelnytus pi­gus prisipirkdavome visokių valgymų. O kartą taip jau nutiko, jog krikščionys mus užklupo bevagiant knygas ir apskundė tėvams, o Alio tėvui pagrasino: „Jei nesudrausi savo sūnaus ir neužginsi jam vogti, įskųsime tave karaliui”. Alio tėvas juos numaldė, o sūnui įkrėtė į kailį, ir ilgai netrukus Alis pabėgo, dingo be pėdsakų, ir štai jau dvidešimt metų niekas negauna apie jį žinios.
Ir tuomet pirklys tarė:
—    Aš esu Alis, šeicho Ahmado sūnus, o tu, Marufai,— mano bičiulis!
Ir juodu džiaugsmingai pasisveikino, o kai atsiglėbesčiavo, pirklys įklausė:
—    Sakyk man, Marufai, kas tave čionai atginė iš Kairo?
Ir Marufas papasakojo jam apie savo pačią Fatimą, visų šaukiamą ragana, ir apie tai, kaip jinai jį skriaudusi, ir baigdamas tarė:
—    Nebegalėdamas tverti tų nuoskaudų, pabėgau Pergalės vartų įsėn, ir ten užklupo mane liūtis, ir aš pasislėpiau apgriuvusioje al-Adilijos mečetėje, atsisėdau ten ir ėmiau gailiai aimanuoti, ir pasirodė man tenykštis milžinas, ifritas iš džinų padermės, ir paklausė, ko aš dėjuoju, ir apsakiau jam savo vargus, o jis pasisodino mane ant kupros visą naktį skraidino tarp dangaus ir žemės, ir šįryt nuleido ant kalno viršūnės, ir paliepė eiti į šį miestą. Nukopiau nuo kalno ir įžengiau į miestą, o kai žmonės apstojo mane ir įniko kamantinėti, pasakiau, jog vakar palikau Kairą, bet jie manim netikėjo, ir tuomet atjojai tu, apgynei nuo tų žmonių ir parsivedei į namus. Štai kodėl pabėgau aš iš Kairo. O kodėl tu atkeliavai čionai? Ir atsakė jam pirklys Alis:
—    Kai buvau septynerių metų, vėjai gaudėsi mano galvoj, ir nuo da pradėjau klaidžioti iš vieno miesto į kitą, iš vieno krašto į kitą, kol galiau atkakau į šį miestą, vadinamą Ichtijanu al-Hutanu. Pamačiau, žmonės čia taurūs ir geros širdies, ir įsitikinau, jog užjaučia jie rguolius ir duoda skolon, ir tiki viskuo, ką tik jiems sakai, ir tariau jms: „Esu pirklys, o mano prekės dar kelyje, ir norėčiau gauti pastogę

kur galėčiau susikrauti savo labą”. Patikėjo jie mano žodžiais, atituštino vieną sandėlį, ir tuomet pasakiau jiems: „Ar nepaskolins jūsų kuris tūkstančio dinarų, kol ateis mano prekės, man reikia pinigų kuriems ne kuriems reikalams sutvarkyti”. Ir jie paskolino man tiek, kiek prašiau, ir nuėjau į prekyvietę, ir pamačiau reikalingų prekių, ir prisipirkau jų, o rytojaus dieną pardaviau ir pelniau penkiasdešimt dinarų, ir vėl prisipirkau visokių prekių, o paskui po truputį susidrau­gavau su žmonėmis, ir jie pradėjo mane gerbti ir net pamilo, o aš vis prekiavau ir kroviausi pinigus. Žinoki, brolau, jog liaudies išmintis sako: „Pasaulis laikosi apgaule ir klasta, ir svetimame krašte daryk ką tik nori”. Taigi, jei imsi kalbėti kam pakliūva: „Iš amato aš vargšas kur­pius ir pabėgau nuo savo pačios, ir tik vakar palikau Kairą”,— tavimi niekas nesikliaus, ir, kol gyvensi šiame mieste, visi iš tavęs tyčiosis. O jeigu pasakysi: „Mane atnešė čionai ifritas”,— visi bėgs nuo tavęs, ir kiekvienas šalinsis perspėdamas kitus: „Tas žmogus demono apsėstas, ir kas prie jo prieis, tą ištiks bėda!” — Ir tokios kalbos nepridės tau šlovės, o ir man pakenks, nes visi žino, kad esu taipjau kilęs iš Kairo.

– Ką gi man daryti? — paklausė Marufas, ir Alis atsakė:

Aš tave pamokysiu ir, jei tokia bus Alacho valia, rytoj duosiu tau tūkstantį dinarų, jojamą mulą ir vergą, kuris bėgs priešaky rodydamas kelią priekyvietėn. Tu įjosi į prekyvietę ir pamatysi mane sėdint tarp pirklių. Tave išvydęs, aš pasikelsiu, pasisveikinsiu ir, lyg žinodamas tavo aukštą kilmę bei luomą, pabučiuosiu tau ranką, o paskui imsiu tave klausinėti, ar atgabenai tokių ir tokių audimų, ir tu sakysi: „Į va­lias”. O kai jie įniks mane klausinėti, kas toks esi, aš tave išgarsinsiu ir išaukštinsiu jų akyse ir pasakysiu: „Išnuomokite jam sandėlį prekėms ir krautuvę”,— ir apskelbsiu tave esant be galo turtingą ir dosnų. O kai prieis prie tavęs elgeta, duok jam nešykštėdamas, ir jie įsitikins, jog sakiau tiesą, jog iš tikrųjų esi toks dosnus ir lobingas, ir tave pamils. O paskui pasivadinsiu tave į svečius ir pasikviesiu taipjau pirklius, ir supažindinsiu tave su jais, idant sueitumėte į bendrystę ir drauge pre­kiautumėte, ir dalytumėtės prekėmis. Taip prabėgs nedaug laiko, ir tu susikrausi didelius turtus.

Ir rytui išaušus, pirklys Alis įteikė Marufui tūkstantį dinarų, aprengė dailiais drabužiais, pasodino ant mulo ir, davęs žadėtą vergą, tarė:

Tegu Alachas nuima nuo tavęs atsakomybę už šią gudrybę, nes esi mano bičiulis^ ir man privalu parodyti tau širdį. Nusikratyk visų rūpesčių ir išmesk iš galvos savo vargus su pačia, ir niekam daugiau apie ją nepasakok.

– Te Alachas atsiteisia tau geru už visa tai, ką man padarei! — sušuko Marufas ir, sėdęs ant mulo, išjojo, o vergas nubėgo pirmas ir nuvedė jį ligi pat prekyvietės vartų. Ten jau sėdėjo susirinkę visi pirkliai, o tarp jų — ir Alis. Vos tik išvydo jis Marufą, pašoko iš vietos ir, puolęs prie jo, sušuko:

— Tebūnie palaiminta ši diena, o pirkly Marufai, gėrio ir malonės viešpatie!

Ir, visiems matant, pabučiavo jam ranką tardamas:

— O broliai, štai pirklys Marufas pagerbė jus savo atsilankymu, pasveikinkit jį!

Sulig tais žodžiais Alis ženklu paliepė jiems pagerbti Marufą, ir taip Marufas išaugo jų akyse. Kai visi nusilenkė Marufui, Alis padėjo jam nulipti nuo mulo ir pasisveikino, o paskui vedėsi į šalį čia vieną pirklį, čia kitą ir visiems liaupsino savo bičiulį.

— Ar jis pirklys? — klausinėjo jie, o jis sakė:

— Taip, tai visų pirklių pirklys, ir niekur nerasi lobingesnio, nes ir jis, ir jo tėvas, ir jo protėviai nuo amžių garsėja turtais tarp Kairo pirklių, ir turi jis bendrų ir Indijoje, ir Sinde, ir Jemene, o dosnumu jam niekas neprilygsta. Tad žinokite, kokio aukšto jis rango, šlovin­kite jo didybę ir visa kuo jam tarnaukite. Ir žinokite, kad čionai atvyko jis ne prekiauti, o pasižvalgyti po svečius kraštus — jam nebūtina keliauti svetur dėl pelno ir dovio, nes turi jis tiek turtų, kad nė ugnis neįstengtų jų suryti, o aš — vienas jo nesuskaičiuojamų tarnų.

Ir Alis tol liaupsino Marufą, kol pirkliai iškėlė jį aukščiau pačių aukščiausiųjų ir pradėjo vienas kitam šlovinti jo dorybes. O paskui ap­spito jį iš visų pusių ir ėmė vaišinti visokiais valgiais bei gėrimais, ir net pats pirklių vadovas atėjo su juo pasisveikinti. Ir tuomet Alis, visiems pirkliams girdint, pradėjo jį klausinėti:

— O viešpatie, gal kartais atvežei truputį tokių ir tokių audimų?

– Į valias,— atsakinėjo jam Marufas (mat tą dieną Alis rodė jam prabangius audimus ir mokė jį skirti brangesnius nuo pigesnių).

– O viešpatie,— paklausė tuomet vienas pirklys,— gal atvežei geltonos gelumbės?

Į valias! — atsakė jam Marufas.

– O raudonos kaip gazelės kraujas? — neatlyžo pirklys.

Į valias! — vėl atsakė Marufas.

Ir kiekvienam, kas tik teiraudavosi kokio audimo, atsakinėjo tais pačiais žodžiais: „Į valias!”

O kai pagaliau vienas pirklys kreipėsi į Alį ir paklausė: „Pirkly Ali, ar tavo kraštietis įsigeidęs įmanytų atvežti čionai tūkstantį rietimų prašmatniausių audimų?” — Alis jam atsakė:

— Jis pasiimtų juos iš vieno savo nesuskaitomų sandėlių, ir ten liktų visko tiek, kiek buvo.

Taip jiems besėdint, pasirodė elgeta ir ėmė tarp pirklių sukiotis, ir vieni numetė jam pusę dirhemo, kiti — varioką, o diduma nieko nedavė. Kai pagaliau elgeta priėjo prie Marufo, šis išsitraukė saują aukso ir supylė jam į rieškutes. Ir elgeta padėkojo, ir palinkėjo jam Alacho palaimos, o pirkliai didžiai nustebo ir taip sušneko:
—    Iš tiesų tai karaliaus vertas dovis — jeigu jis elgetai duoda aukso neskaičiuodamas, tikriausiai jis iš tų turtuolių, kurie turi lobių be skaičiaus, o jeigu būtų priešingai, nebūtų elgetai pažėręs saujos aukso!
Ilgai netrukus priėjo prie Marufo pavargėlė, ir jis vėl pasiėmė saują aukso ir jai supylė, ir ji nuėjo, šlovindama jo dosnumą, ir papasakojo visiems varguoliams, ir tie vienas po kito pradėjo traukti voromis, o jis sėmėsi auksą saujomis ir dalijo rankom neprilaikydamas, kol išdavė visą tūkstantį dinarų. Tuomet suplojo delnais ir tarė:
—    Iš tiesų Alachas vienintelė mūsų parama ir niekada neatsako pagalbos!
Ir pirklių vadovas jį paklausė:
– Kas tau nutiko, o pirkly Marufai?
– Man toks įspūdis,— atsakė Marufas,— jog šiame mieste gyvena vieni varguoliai ir pavargėliai. Jei būčiau žinojęs, jog taip yra, būčiau įsipylęs krepšin truputį daugiau pinigų ir išdalijęs juos neturtėliams. Da­bar man baugu, kad mano viešnagė svetur gali užtrukti ir aš, ko gero, pristigsiu aukso. Nesu pratęs atsakyti varguoliui, o ką gi aš darysiu, jei prieis kuris prie manęs?
– Pasakyk jam: tepadeda tau Alachas,— patarė pirklių vadovas.
Nepratęs aš taip daryti, ir dabar ta mintis man neina iš galvos. Būtų ne pro šalį gauti bent tūkstantį dinarų išmaldai dalyti, kol atkaks mano karavanas.
– Ne bėda,— atsiliepė pirklių vadovas ir nusiuntė tarną namo, o kai šis atnešė pinigus, įteikė Marufui tūkstantį dinarų. Ir Maru­fas dosniai dalijo išmaldą kiekvienam prieinančiam elgetai, iki pa­sigirdo šaukimas į pusiaudienio maldą. Žmonės nuskubėjo į didžiąją mečetę sukalbėti pusiaudienio maldos, o Marufas tuo tarpu išbarstė likusius dinarus virš maldininkų galvų. Žmonės gręžėsi jo pusėn dė­kodami, o pirkliai nesiliovė stebėtis jo taurumu ir dosnumu.
Paskui Marufas kreipėsi į kitą pirklį ir, pasiskolinęs tūkstantį dinarų, vėl juos išdalijo. Pirklys Alis žiūrėjo, ką daro jo bičiulis, bet nieko negalėjo jam pasakyti, o Marufas mėtė pinigus į šalis, kol pasigirdo šaukimas į vakarines pamaldas. Ir vėl nuėjo Marufas mečetėn, ir ten pasimeldė, ir išžarstė paskutinius pinigus. Taip ligi uždarant prekyvietės vartus, jis pasiskolino penkis tūkstančius dinarų ir išdalijo juos varguoliams, ir skolindamasis kiekvienam sakė:
—    Kai tik atkaks mano karavanas, grąžinsiu, ir jei pageidausi aukso, duosiu aukso, o jei pageidausi audimų, duosiu tau audimų, nes iš tiesų turiu visko į valias.
Vakare pirklys Alis pasikvietė jį į svečius, o drauge pasišaukė ir visus pirklius, ir pasodino Marufą vidury, pačioje garbingiausioje vietoje, ir šis kalbėjo vien tik apie audimus ir lobius, ir kiekvieną sykį, ko nors paklaustas, atsakinėjo: „Turiu visko į valias”.
Rytojaus dieną Marufas vėl nujojo prekyvietėn ir pradėjo iš naujo skolintis pinigų ir dalyti juos varguoliams, ir taip darė jis dvidešimt die­nų, ir prisiskolino šešiasdešimt tūkstančių dinarų — ir per tą laiką neatėjo nei karavanas, nei pragaištis. Ir žmonės sunerimo dėl savo pinigų, ir ėmė taip kalbėti:
—    Marufo karavano vis nematyti! Ar ilgai jis dar skolinsis iš žmonių pinigus ir dalys juos varguoliams?
Ir vienas pirklys taip patarė:
Būtų ne pro šalį pasikalbėti su jo kraštiečiu pirkliu Aliu. Ir nuėjo visi drauge pas Alį, ir tarė jam:
O pirkly Ali, Marufo prekių nei girdėti nei regėti!
—    Pasisemkite kantrybės,— atsakė jiems Alis.— Karavanas atkaks ilgai netrukus.
O paskui, likęs su Marufu akis į akį, jam tarė:
– Ką tu išdarinėji, Marufai? Ką aš tau sakiau: „Pakepk duoną” ar „Sudegink”? Pirkliai sukėlė triukšmą dėl savo pinigų, skundžiasi, kad esi kaltas jiems šešiasdešimt tūkstančių dinarų, kuriuos tu pasisko­linai ir išdalijai plikšiams. Iš kur gausi pinigų skoloms grąžinti, jei nie­ko neperki ir neparduodi?
– Niekai! — atrėmė Marufas.— Dideli čia pinigai — šešiasdešimt tūkstančių dinarų! Štai atkaks karavanas, tada ir sugrąžinsiu: kas pa­geidaus — atsiims audimais, kas pageidaus — auksu ir sidabru atsei­kėsiu.

– O galybių Alache! — sušuko Alis.—Bene tu turi kokių prekių?
– Į valias! — atkirto Marufas.

– Teapsaugo mus Alachas ir jo pranašai nuo tavęs ir tavo klas­tų! — sušuko Alis.— Argi dėl to mokiau tave tų žodžių, kad man juos kartotum? Palauk, atversiu aš žmonėms akis ir viską apie.tave išklosiu!
– Eik, ko lauki! — atšovė Marufas.— Bene aš koks vargeta? Mano karavane visko į valias, ir kai tik jis atkaks, antra riek pirkliams atiduosiu. – Bene man ko reikia?
Neištvėrė pirklys Alis ir, baisiausiai įširdęs, sušuko:
– O akiplėša, aš tau parodysiu, kaip mane begėdiškai apgaudinėti!
– Daryk kaip išmanai,— atsakė jam Marufas.— Šiaip ar taip, jie gaus palaukti, kol atkeliaus mano karavanas, o tuomet atsiims visą gerą ir dar su kaupu.
Ir pirklys Alis davė jam ramybę, ir, eidamas šalin, pats vienas ta „Jei anksčiau jį liaupsinau, dabar nieku gyvu nevalia jo smerkti, dar pasirodysiu melagis, ir tada man tiks tie žodžiai, kurie sako: „Kas pirma giria, o paskui peikia, tas dusyk meluoja”.
Ir dar labiau įširdo pirklys Alis, nebeišmanydamas ką toliau dary Ir kai atėjo pas jį pirkliai ir paklausė: „O pirkly Ali, ar kalbėjai juo?” — jis atsakė:
—    O žmonės! Man gėda ir baugu, nes pats esu jam paskolin tūkstantį dinarų, todėl negaliu užsiminti jam apie pinigus. Neklausėte mano patarimo, patikėdami jam savo pinigus, tad ir dabar man nesiguoskite. Patys eikite ir reikalaukite, o jei neatiduos — skųskitės miesto karaliui ir taip jam sakykite: „Tai apgavikas, jis apgavo mus”,— karalius tikriausiai jums padės.
Nuėjo pirkliai pas karalių ir papasakojo jam, kas nutiko, ir taip ja tarė:
—    O laiko valdove iš tiesų nebežinome, ką daryti su tuo pirkli kuriam dosnumu niekas neprilygsta. Jis elgiasi taip ir taip, o visa, ką gauna, pilna sauja dalija varguoliams. Jeigu jis būtų skurdžius, tikr širdis jam neleistų imti saujomis auksą ir švaistyti jį į visas puses, o jeigu jis iš tiesų lobingas, tai pasitvirtins, atkakus jo karavanui. Ir vis dėlto mes nepastebėjome jį turint kokios mantos, nors jis nesiliauja kalbėję jog pertekęs turtais ir tik atvykęs čionai anksčiau už savo karavaną, kai tik užsimename apie kokį audimą, atsako murns: „Turiu to į valias Jau nemaža laiko prabėgo, o karavano nei girdėti, nei regėti, ir nūn jis mums kaltas šešiasdešimt tūkstančių dinarų, kuriuos išdalijo varguoliams, ir tie šlovina jį ir liaupsina jo dosnumą.
O tas karalius buvo godus turtų, godesnis už patį Ašabą, ir k tik jis išgirdo apie Marufo dosnumą ir taurią širdį, pagavo jį baisi gobšumas, ir tarė jis savo veziriui:
Jeigu tas pirklys neturėtų didelių turtų, tikriausiai nebūtų tol dosnus. Be abejo, netrukus atkaks jo karavanas, ir tuomet apipuls pirkliai, o jis apipils juos pinigais. O juk aš turiu didesnę teisę į tui pinigus negu visi pirkliai, tad pageidaučiau su juo susipažinti ir sueiti į bičiulystę, kol atkaks karavanas. Ir tuomet nespės pirkliai nė atsikvošėti, ir aš anksčiau už juos viską susiglemšiu. O paskui ištekinsiu už j dukterį ir susikrausiu jo lobius į savo iždą.
O laiko valdove,— atsakė jam veziris,— aš manau, kad jis sukčius, o sukčius, kaip žinai, sugriauna gobšuolio namus.
—    O veziri,— atsiliepė karalius,— aš pats jį išmėginsiu ir sužinosiu ar jis sukčius, ar sako teisybę, ir taipogi ištirsiu, ar išaugęs jis ištek­liuje, ar ne.
– O kaip tu jį išmėginsi? — paklausė veziris, ir karalius atsakė:
– Turiu aš tokį brangakmenį. Liepsiu pašaukti Marufą, pakviesiu jį čionai, o kai jis atsisės, pagarbiai jį pasveikinsiu ir parodysiu tą brangakmenį. Jeigu jis pažins brangakmenį ir pasakys, kiek jis vertas,— vadinasi, tai lobingas ir didžiaturtis žmogus, o jeigu nepažins, tai bus įrodymas, jog jis sukčius ir apsimetėlis, ir aš įsakysiu jį nubausti šiurpia mirtimi.
Taip taręs, karalius liepė pašaukti Marufą ir įsikvietė menėn, ir Marufas, įžengęs į rūmus, pasisveikino su karalium, o karalius irgi pasisveikino su juo savo ruožtu ir, pasisodinęs šalimais, paklausė:
– Tai tu būsi pirklys Marufas?
– Taip,— atsakė Marufas, ir karalius ėmė klausinėti toliau:
– Buvo čionai atėję pirkliai ir skundėsi man, kad esi jiems kaltas šešiasdešimt tūkstančių dinarų. Ar teisybę sako?
– Teisybę,— patvirtino Marufas.
– Kodėl gi negrąžini jiems skolos? — paklausė karalius.
– Turi palaukti, kol atkaks mano karavanas,— tarė Marufas,— ir tuomet atiduosiu jiems antra tiek, kiek skolinau, ir jei pageidaus auk­so — atseikėsiu auksu, jei panorės sidabro — atsilyginsiu sidabru, o jei paprašys atsiteisti prekėmis — duosiu prekių. Ir tasai, kuriam esu kaltas tūkstantį dinarų, atsiims du tūkstančius, nes pagelbėjo man savo tūkstančiu išsaugoti gerą vardą tarp varguolių, o turto turiu į valias.
Ir tarė jam karalius:
—    O pirkly, imk šį brangakmenį ir pasakyk man, koks tai akmuo ir ko jis vertas.
Ir padavė jam brangakmenį sulig laukiniu riešutu didumo (o kara­lius pirko jį už tūkstantį dinarų ir nepaprastai brangino, nes kito tokio neturėjo). Marufas paėmė akmenį ir, suspaudęs nykščiu ir smilium, sutraiškė, nes buvo tai labai trapus brangakmenis.
– Kodėl tu sutraiškei brangakmenį? — sušuko karalius.
– O laiko valdove,— susijuokęs tarė Marufas,— čia ne brangak­menis, o paprastas mineralas, vertas daugių daugiausia tūkstančio di­narų. Kodėl tu vadini jį brangakmeniu, jei čia paprastas akmuo? Tikras brangakmenis kainuoja septyniasdešimt tūkstančių dinarų! Brangak­meniai man apskritai atrodo niekam verti ir nė kiek manęs nedomina, jei didumu neprilygsta graikiškam riešutui. Kaipgi tu, karalius būda­mas, gali vadinti brangakmeniu gabalą uolienos, vertą tūkstančio dinarų? Tačiau jūsų krašte tai atleistina: visi jūs čia skurdžiai ir neturite neįkainojamų lobių.
– O pirkly,— kreipėsi į Marufą karalius,— ar turi tokių brang akmenių, kuriuos mini?
– I valias,— atsakė Marufas.
Ir pašoko karaliui baisus gobšumas, ir jis paklausė:
– Ar duosi man tikrų brangakmenių?
– Kai tik atkaks mano karavanas,— atsakė Marufas,— duosiu tai jų į valias, ir ko tiktai pageidausi, visko turiu į valias ir visko tau duo siu už dyką.
Didžiai nudžiugo karalius ir pasakė pirkliams:
—    Eikite sau ir laukite atvykstant karavano, tuomet ateisite pas mane ir gausite, kiek priklauso.
Ir pirkliai išsiskirstė. Tai šit kaip Marufui klojasi reikalai su pirk­liais. O karalius tuo tarpu kreipėsi į vezirį ir taip jam pasakė:
– Pasimeilink pirkliui Marufui ir pasikalbėk su juo apie šį bei tą, o paskui užsimink jam, kad turiu dukterį ir kad jis galėtų ją vesti. Tuomet mes susiglemžtume visas jo gėrybes.
– O laiko valdove,— atitarė veziris,— iš tiesų man nepatinka to žmogaus elgesys, ir, man rodos, tai melagis ir sukčius. Išmesk iš galvos tą mintį, kad neprarastum dukters.
Mat anksčiau veziris pats buvo prašęs karalių jo dukters rankos, bet jam nieko neišėjo: sužinojusi jo ketinimus, karalaitė griežtai pasi­priešino.
—    Ak tu, apgavike! — sušuko tuomet karalius.— Tu nelinki man gero, nes pats anksčiau piršaisi mano dukrai, tik ji nesutiko tekėti, o dabar ketini pastoti kelią vedyboms, kad mano duktė liktų it žemė pūdymuoti, kol tu paimsi ją į žmonas. O dabar klausyk, ką aš tau pasakysiu: nebedėk jokių vilčių į šią bylą ir nebešmeižk man pirklio! Kaip jis gali būti sukčius ir melagis, jei įspėjo, kiek iš tikrųjų mokėjau už tą brangakmenį, ir jį sutraiškė, nes tas jam nepatiko? Jis turi į valias tikrų brangakmenių, o kai pasipirš mano dukrai ir pamatys, kokia ji gražuolė, neteks galvos ir beprotiškai ją pamils, ir apipils brangenybė­mis ir lobiais. Ir tu nori, kad nei man, nei dukrai neatitektų tokie turtai!
Veziris nepasakė nė žodžio, bijodamas užsitraukti karaliaus rūstybę, tačiau pats vienas tarė: „Pjudyk bandą šunimis!”
Paskui, stengdamasis įsiteikti Marufui, kreipėsi į jį šiais žodžiais:
– Karalius iš tiesų tave labai pamilo ir nori atiduoti tau savo dukterį, o ji išvaizdi ir neregėto grožio. Ką tu į tai pasakysi?
– Man labai malonu,— atsakė Marufas,— bet tegu jis palaukia, kol atkeliaus mano karavanas: išpirka už karalaitę nemaža, ir reikia tu rėti karaliui deramą vestuvinę dovaną, o šiuo metu man striuka su pinigais. Verčiau tegu karalius palaukia, kol ateis mano karavanas su prekėmis, tuomet turėsiu nesuskaitomus turtus ir kaip vestuvinę dovaną galėsiu atkrauti penkis tūkstančius kapšų pinigų, be to, išdalyti tūkstantį kapšų varguoliams ir elgetoms pirmosios nakties išvakarėse, ir dar tūkstantį kapšų paaukoti tiems, kurie lydės mane vestuvių eisenoje, ir tūkstantį kapšų skirti kariuomenės ir šventės dalyvių vaišėms. Man reikia šimto brangakmenių, kuriuos padovanosiu karalaitei rytą po pirmosios nakties, ir dar tiek pat brangakmenių vergams ir eunuchams — kiekvienas gaus po brangakmenį, idant skaisčiau sušvistų jauna­martės šlovė. Taipjau noriu aprengti šimtą nuogų bedalių ir išdalyti išmaldą visiems neturtėliams, o tai neįmanoma, kol neatkeliavo mano karavanas,— lobių turiu į valias, ir visos tos išlaidos man nė motais.
Ir veziris pasišalino, visa tai išgirdęs, ir papasakojo karaliui, ką jam dėstė Marufas, ir karalius tarė:
– Kaip tu gali sakyti, jog šis žmogus sukčius ir melagis, jeigu jis pilnas tokių ketinimų?
– Ir vis dėlto neatsiimu savo žodžių,— atsiliepė veziris.
Ir užsirūstino karalius, piktai užriko ant vezirio ir pagrasino:
—    Prisiekiu savo galva! Jei nesiliausi taip šnekėjęs, nudėsiu! O dabar eik pas jį ir atvesk čionai, ir aš su juo susitarsiu!
Nuėjo veziris pas Marufą ir tarė jam:
– Eik pasikalbėti su karalium!
– Klausau ir pildau jo norą! — atsakė Marufas ir nuėjo pas kara­lių.
Nesiteisink tais pačiais žodžiais, kokiais teisinaisi prieš vezirį,— tarė jam karalius.— Mano iždas pilnas su kaupu, tad imk raktus ir semkis tiek pinigų, kiek tau reikia ir kiek pageidauji. Renk varguolius ir daryk kaip išmanai, o dėl mano dukters ir jos vergių nekvaršink sau galvos — kai ateis tavo karavanas, pagerbsi savo žmoną kaip tinkamas. Kantriai lauksime išpirkos, iki ateis tavo prekės, o dabar mudu abu būsime lygūs.
Taip taręs, įsakė islamo šeichui surašyti vedybų sutartį, ir tas surašė karalaitę su pirkliu Marufu. Ir karalius pradėjo ruošti vestuves ir pa­liepė išpuošti miestą — sudundėjo būgnai, stalai lūžo nuo visokiausių vaišių, gatvėse pasirodė juokdariai ir komediantai. Marufas sėdėjo ant suolo jungtuvių menėje, ir jam rodė savo meną komediantai, magai, šokėjai, neregėtų judesių ir įstabių pramogų meistrai ir muzikantai, o Marufas tik įsakinėjo iždininkui tardamas: „Nešk aukso ir sidabro!” Ir iždininkas tempė auksą ir sidabrą, o Marufas vaikščiojo tarp svečių, muzikantų ir šokėjų ir saujomis dalijo pinigus, šelpė elgetas ir varguo­lius ir rengė nuogus bedalius, ir buvo tai triukšmingos vestuvės. Iždininkas vos spėjo nešti pinigus iš iždo, o veziriui plyšo širdis iš pykčio, bet jis nedrįso pasakyti nė žodžio.
Tik pirklys Alis didžiai stebėjosi, kaip šitaip švaistomi tokie turtai, ir tolydžio kalbėjo pirkliui Marufui:
– Kada gi pagaliau Alachas ir jo pranašai atves tave į protą? Ne­gana to, jog pražudei pirklių labą, o dabar ir karaliaus pinigus kleidi!

– Kas tau rūpi? — atrėmė jam pirklys Marufas.— Kai tik atkaks mano karavanas, antra tiek karaliui duosiu!
Ir nesiliovė metęs svetimus pinigus, širdies gilumoje sakydamas: „Suk juos devynios! Kas bus — tas, nuo likimo nepabėgsi!”
Ir vestuvės truko keturiasdešimt dienų, o keturiasdešimt pirmąją įvyko eisena pas jaunąją, ir prieš jos rūmus susirinko visi emyrai ir kariai, ir kai ji pasirodė Marufui, jis ėmė žarstyti auksą virš žmonių galvų. Jaunoji ėjo su prašmatnia palyda, o jaunasis saujomis mėtė pinigus. Ir tada, kai Marufas atsidūrė karalaitės menėje, ir atsisėdo į aukštą sostą, kai nusileido užuolaidos ir užsivėrė durys, kai visi išėjo palikdami jį vieną su nuotaka, jis suplojo delnais ir nugrimzdo į giliau­sią liūdesį, ir, tolydžio plodamas delnais, prabilo šiais žodžiais:
Nėra tokios galybės ir jėgos, kuri pranoktų aukščiausiąjį ir visa­galį Alachą!
Tesaugo tave Alachas, o mano viešpatie! — sušuko karalaitė.— Kas atsitiko? Gal esi nesveikas, kad taip liūdi?
– Kaipgi aš neliūdėsiu,— atrėmė Marufas,— jei tavo tėvas man tokį rūpestį uždavė ir taip pasielgė, lyg būtų žalią javą sudeginęs?
– Ir ką gi tau padarė mano tėvas? — paklausė ji.— Sakyk!
– Atvedė mane pas tave, mano karavanui neatkakus,— atsiliepė Marufas,— o aš taip norėjau bent šimtą brangakmenių tavo vergėms padovanoti, kiekvienai duoti po brangakmenį, idant džiaugtųsi ir sa­kytų: „Iš tiesų mano viešpats padovanojo šią brangenybę tą naktį, kai su mano ponia susituokė!” Ir svajojau tokiomis dovanomis pagerbti tavo aukštą rangą, idant dar skaisčiau sušvistų tavoji šlovė. Man iš tiesų pritinka dalyti brangenybes, nes turiu jų į valias.
– Mesk tas mintis iš galvos ir negraužk sau širdies menkais nie­kais,— atsakė karalaitė.— Man nepristigs kantrybės laukti, kol atkaks tavo karavanas, tad dėl manęs nesikrimsk, o ir dėl mano vergių nesi­sielok. O kai atkeliaus tavo karavanas, turėsime pakankamai ir visokių lobių, ir kitokių turtų.
Ir atėjo naktis, kokių gyvenime daugiau nebūna, o kai išaušo rytas ir Marufas, apsitaisęs karališkais drabužiais, žengė į karaliaus menę, visi, kurie ten buvo, atsistojo ir su juo pasisveikino ir palinkėjo jam laimės ir Alacho palaimos, o jis atsisėdo šalia karaliaus ir paklausė:

—    Kur iždininkas?
– Štai jis stovi priešais tave,— atsakė karalius, ir Marufas paliepė jam:
– Nešk čionai garbės apdarus ir aprenk visus vezirius, emyrus ir didžiūnus!
Iždininkas tuoj pat atnešė tai, kas buvo įsakyta, ir Marufas sėdė­damas ėmė dalyti kiekvienam prieinančiam dovanas, duodamas tai, kas priklauso sulig padėtim ir rangu. Ir taip praleido Marufas dvide­šimt dienų, ir per tą laiką nepasirodė nei karavanas, nei prekės.
Bet štai vieną dieną iždininkas, išvydęs pražūtingai tuštėjant iždą, atėjo pas karalių tuo metu, kai jo žentas buvo išėjęs, o menėje sėdėjo tik veziris, pabučiavo žemę prie valdovo kojų ir kreipėsi į jį šiais žo­džiais:
– O laiko valdove, pasakysiu tau vieną dalyką, kurio ilgiau nebe­galiu slėpti bijodamas tavo rūstybės. Žinoki, jog mūsų iždas beveik visai tuščias ir pinigų liko tik truputis, o po dešimties dienų teks jį uždaryti, nes jame bus kaip iššluota.
– Iš tiesų, o veziri,— tarė tuomet karalius,— mano žento karava­nas labai jau užtruko kelyje, ir apie jį nėra jokios žinios.
Ir nusijuokė veziris, išklausęs karaliaus žodžius, ir taip jam tarė:
– O laiko valdove, tebūnie tau maloningas Alachas! Buvai pernelyg lengvatikis ir klioveisi sukčium ir melagiu, kuris, deja, tavo nelaimei neturi jokių prekių, o ir jokia pragaištis neateina jo atsiimti. Juk jis tave apgaudinėjo be paliovos ir turtus tavo iššvaistė, ir dukterį pa­ėmė, jokios išpirkos nedavęs. O tu? Ar ilgai dar nuolaidžiausi tam mela­giui?
– O veziri,— tarė karalius,— ką mums daryti ir kaip sužinoti teisybę?
– O laiko valdove,— atsakė veziris,— niekas taip sumaniai neiš­trauks iš vyro paslapties kaip jo žmona. Pakviesk dukterį, tegu atsistoja už užuolaidos, ir sužinosime teisybę įkalbėsiu ją, kad apsukriai iškamantinėtų Marufą, o paskui mums praneštų, kaip yra iš tikrųjų.
– Gerai sumanyta,— pritarė karalius,— ir jeigu, o varge! paaiškės, kad iš tiesų jis sukčius ir melagis, nubausiu jį šiurpia mirtimi!
Sulig tais žodžiais karalius pasikėlė ir drauge su veziriu nuėjo į gyve­namąją menę, paliepė pakviesti dukterį, ir ji atskubėjusi — o vyro tuo metu   nebuvo   rūmuose — atsistojo   už   užuolaidos   ir   paklausė:
– Ko pageidauji, o tėve?
– Pakalbėk su veziriu,— atsakė jis.
– Ko pageidauji, o veziri? — paklausė karalaitė.
– Žinoki, o mano ponia, — prabilo veziris,— jog tavo vyras išblaškė visą tavo tėvo naudą ir vedė tave, nedavęs jokios išpirkos, ir nors be paliovos peni mus pažadais, netesi savo žodžio, ir jo karavano nei regėti nei girdėti. Trumpai drūtai, norėtume, kad papasakotum mums, kas jis per vienas.
– Iš tiesų jam žodžių pirkti nereikia,— atsakė karalaitė.— Jis atei­na pas mane ir žada užversti brangakmeniais, lobiais ir audimais, bet li­gi šiol nieko akyse nesu mačiusi.
– O ponia,— prabilo vėl veziris,— pasistenk šiąnakt su juo pasikal­bėti ir, išmoningai parinkdama žodžius, taip jam pasakyk: „Atverk man širdį ir nieko nesibaimink, nes jeigu jau esi mano vyras, niekados nere-gsiu tau pinklių. Pasakyk man visą teisybę, o aš sugalvosiu, kaip tave iš bėdos išgelbėti”. Ir šiaip jam kalbėk, ir taip, ir pamyluok, ir stenkis jį palenkti, kad viską tau išpažintų, o paskui mums papasakosi, ką iš jo iš­gavai.
– O tėve,— atsakė karalaitė,— kas jau kas, o aš sugebėsiu viską iš jo sužinoti.
Ir ji išėjo, o po vakarienės kaip paprastai pasirodė jos vyras Marufas, ir ji pasikėlė jo pasitikti, ir paėmė jam už pažastų, ir įniko jį gundyti pa­čiomis didžiausiomis pagundomis — o kaip puikiai sugeba moterys ap­sukti vyrams galvą, kai nori ką nors išpešti ar apdumti akis! Tad kerėjo jį žodžiais, saldesniais už medų, ir tol meilinosi, kol atėmė protą. O pas­tebėjusi, kad Marufo širdis pakankamai palenkta ir nebeištrūks iš apža­vų raizgų, taip jam tarė:
—    O mano mylimasis, o mano akių atgaiva, o mano sielos vaisiau, te niekada Alachas neišplėšia tavęs iš mano glėbio ir teneišskiria mudviejų lemtis, nes meilė tau suvešėjo mano širdy, o aistros liepsna amžinai de­gina man kepenis! Niekados tau nenusikalsiu ir nenusidėsiu, bet meldžiu liautis slapukavus ir pagaliau pasakyti visą teisybę, nes su klasta netoli tenueisi ir vienas kartas vis dėlto nemeluos. Sakyk, ar ilgai dar seksi pa­sakas ir meluosi mano tėvui? Sakyk, nes man baugu, kad melas išeis aikštėn kur kas anksčiau, nei prasimanysi naują suktybę, ir tuomet jisai palieps įmesti tave į kalėjimą. Geriau atvirai man viską pasipasakok, ir nieko blogo tau neatsitiks, tik akmuo nebeslėgs krūtinės. Kai atskleisi man teisybę, galėsi nesibaiminti atpildo. Ar ilgai dar man tvirtinsi, jog esi turtingas pirklys ir turi karavaną ir prekių į valias? Jau šitiek laiko prabėgo, o tu man vis kali: „Mano prekės, mano prekės!” O tų tavo pre­kių nei regėti, nei girdėti, bet užtat veidą vis labiau niaukia liūdesys. Jei tavo žodžiuose nebuvo nė kruopelės teisybės, pasakyk man, kaip yra iš tikrųjų, ir, jei tokia bus Alacho valia, rasiu būdą išgelbėti tave iš bėdos.
—    O mano valdove,— atsakė jai Marufas,— nuoširdžiai tau viską išpažinsiu, o paskui daryk kaip išmanai.

—    Pasakok,— paragino jį žmona,— tik meldžiu neslėpti teisybės, nes tiesa — išsigelbėjimo luotas, o melo venk, nes jisai nedaro garbės meluojančiam. Alachas įkvėpė tą, kuris yra pasakęs:

Teisybei atsiduok, te ji tave globoja,

Nors degintų vėliau tave ugnim pavojų.

Alachą melsk malonės. Tik kvailys geidauja

Valdovą rūstinti, kai vergui pataikauja.

—    O mano valdove,— atsiliepė tuomet Marufas,— žinoki, jog aš įaiptol ne pirklys ir neturiu nei prekių, nei karavano. Savo krašte buvau kurpius ir turiu ten žmoną, vardu Fatimą, šaukiamą Ragana, ir nutiko man su ja tokie ir tokie dalykai.
Ir papasakojo jai visą istoriją nuo pradžios ligi galo, o karalaitė, išklausiusi jo pasakojimą, gardžiai susijuokė ir tarė:
—    Iš tiesų esi nepėsčias meluoti ir sukčiauti!
– O mano valdove,— atitarė Marufas,— tesaugo tave aukščiausias Alachas, kad visą gyvenimą vestum į doros kelią ir sklaidytum rūpesčius!
– Žinoki,— atsiliepė karalaitė,— jog apgavai mano tėvą ir susukai am galvą savo besaikėmis pagyromis, ir jis, gobšumo pagautas, išleido mane už tavęs. Paskui tu iššvaistei jo iždą, ir veziris įtaria tave meluojant. Kiek kartų, kalbėdamas su mano tėvu, jis sakydavo: „Iš tiesų tai sukčius ir melagis”,— bet tas netikėdavo jo žodžiais, nes kadaise veziris ats siekė mano rankos, tik aš nesutikau už jo tekėti ir būti jo žmona, bet štai prabėgo kuris laikas, ir tėvas sunerimęs mane paprašė: „Iška-lantinėk Marufą, tau jis prisipažins”. Ir aš palenkiau tavo širdį, ir atsiskleidei tai, kas buvo užskleista. Tėvas tvirtai nutarė tave nubausti, bet uk tu esi mano vyras, ir aš neisiu prieš tave. Jei pasakyčiau, kaip yra iš krųjų, ir pasitvirtintų, kad esi melagis ir sukčius, kuris karalaites veda iš kelio ir švaisto karalių turtus, jis niekad neatleistų tau tos nuodėmės, be abejo, įsakytų tave nužudyti, o tarp žmonių pasklistų gandas, jog ištekėjau už sukčiaus ir melagio, ir tai nepridėtų man garbės. O paskui, ko gero, jis panorėtų išleisti mane už kito, bet aš nieku gyvu nesutikčiau, tad ir mirti turėčiau. Tad kelkis ir persirenk baltaodžiu belaisviu, pasi­imk penkiasdešimt tūkstančių dinarų iš mano skrynios, sėsk ant žirgo ir jok į tokį kraštą, kur nesiekia mano tėvo ranka, ir ten pasidaryk pirkliu. Paskui parašysi man laišką ir slapčia atsiųsi per žygūną, kad žinočiau, kuriame krašte laikaisi. Siųsiu tau pinigų kiek įmanydama, ir tavo tur­tai tolydžio didės. O kai pasimirs tėvas, duosiu tau žinią, ir pargrįši šlovinamas ir gerbiamas, o jei anksčiau pasimirs vienas mūsų, susitiksime ten, kur būsime pašaukti Alacho malonės dėka. Taip bus visų geriausia. Ir kol būsime sveiki ir gyvi, nuolat tau rašysiu ir siųsiu pinigų. Tad kel­kis ir bėk, kol dar šviesa nenuvaikė tamsos ir kol nepastojo kelio kliūtys ir neapsiautė iš visų pusių pražūtis.
—    O mano valdove,— atsiliepė Marufas,— tu mano apgintis ir glo­ba.
Taip taręs, Marufas persirengė baltaodžio belaisvio apdaru ir paliepė arklininkams pabalnoti risčiausią iš visų ristūnų, o kai jam atvedė žirgą, atsisveikino su karalaite ir, nakčiai baigiantis palikęs miestą, nujojo ke­liu, ir kiekvienas, jį išvydęs, manė, jog tai šuoliuoja valdovo belaisvių kuris, išsiųstas kelionėn su kokiu įsakymu.
Dienai išaušus, karalaitės tėvas su veziriu atėjo į sėdimąją menę, ir karalius įsakė pakviesti dukterį, o kai ji atsistojo už užuolaidos, tėvą: paklausė:
—    O dukra, ką pasakysi?
—    Štai ką pasakysiu,— atsiliepė karalaitė,— teapjuodina Alachą veidą tavo veziriui, kaip jis geidė apjuodinti vyro veidą mano akyse.
—    Kaip tai suprasti? — paklausė karalius.
—    Vakar,— prabilo karalaitė,— vyrui parėjus, dar nespėjau užsi minti apie rūpimą dalyką, staiga pasirodė eunuchas Faradžas su laišku rankoje ir tarė: „Po rūmų langais stovi dešimt baltaodžių belaisvių, ji davė man šį laišką ir įsakė: „Išbučiuok už mus rankas mūsų viešpačiui pirkliui Marufui ir įteik jam šį laišką. Mes iš tų belaisvių, kurie lydi j karavaną, ir gavome žinią, kad jis vedė karalaitę, ir atskubėjome pranešti, kas mums kelyje nutiko”.
Paėmiau aš tą laišką ir perskaičiau šiuos žodžius: „Nuo penkių šimt belaisvių jo šviesybei mūsų viešpačiui pirkliui Marufui. Pranešame tai kai mus palikai, užpuolė klajokliai ir stojo su mumis į mūšį, ir buvo jų tūkstančiai raitelių, o mūsų — penki šimtai belaisvių. Ir kilo tai mūsų nuožmios kautynės, ir klajokliai pastojo mums kelią, ir štai js trisdešimt dienų mes kaunamės, todėl ir nespėjome laiku atkakti. Jie atėmė iš mūsų du šimtus rietimų audimų ir nukovė penkiasdešimt belaisvių.”
Ir Marufas, išgirdęs šiuos žodžius, sušuko: „Tenubaudžia juos Alachas! Kurių galų kautis su klajokliais dėl dviejų šimtų rietimų? Didelio čia daikto — du šimtai rietimų! Argi buvo verta gaišti dėl tokio menknieko juk tie du šimtai rietimų kainuoja daugių daugiausia septynis tūkstančius dinarų! Turiu nedelsti ir joti jų paskubinti, o tai, ką pagrobė klajokliai,— menkas turtas, ir mano ištekliai dėl to nė kiek nesumažės. Tarsime, kad daviau tai klajokliams kaip išmaldą.”
Sulig tais žodžiais jis pasišalino juokdamasis ir nė kiek nesikrimsdamas, kad tiek turto pražuvo ir tiek belaisvių galvas paguldė, o kai jis išė­jo, žvilgtelėjau pro rūmų langą ir pamačiau, jog visi tie dešimt baltao­džių belaisvių, atvežusių laišką, dailūs kaip mėnuliai, ir kiekvienas vilki apdaru, vertu dviejų tūkstančių dinarų, ir nėra tarp mano tėvo belaisvių nė vieno, kuris bent iš tolo galėtų jiems prilygti.

Ir išjojo mano Marufas su savo belaisviais, laišką jam atvežusiais, pa­siryžęs pats savo karavaną atvesti, ir ačiū Alachui, kad nepasakiau jam nė vieno tų žodžių, kuriuos liepei persakyti: būtų tik nusijuokęs ir iš manęs, ir iš tavęs, o gal būtų pažvelgęs pažeminimo kupinu žvilgsniu ir netgi ėmęs manęs neapkęsti. Ir būčiau užsitraukusi nešlovę per tavo vezirį, kuris prikalbėjo apie mano vyrą nederamų žodžių.
—    O dukra,— prabilo karalius,— iš tiesų nesuskaitomi tavo vyro turtai, ir jis nėmaž jų netausoja, o kai atvyko į mūsų kraštą, nuo pat pirmos dienos dosniai dalijo išmaldą varguoliams. Ir dabar, jei tokia bus Alacho valia, ilgai netrukus parvyks su visomis prekėmis, ir apipils mus gėrybėmis.
Sulig tais žodžiais karalius paguodė dukterį ir išplūdo vezirį. Taip du­krai pavyko pergudrauti tėvą.
Tai šit kas nutiko karaliui. O Marufas tuo tarpu, sėdęs ant žirgo, jojo nuliūdęs nykia dykuma nežinodamas, į kurį kraštą pasiduoti. Ir verkė jis graudžiomis ašaromis, draskomas išsiskyrimo kančių, neregėdamas jokios išeities, ir mieliau būtų pasirinkęs mirtį vietoj bevaisio gyvenimo. Taip jis jojo apdujęs nuo sielvarto, jojo iki pat pusiaudienio, kol prijojo nedidelį kaimą ir netoliese pastebėjo žmogų, ariant lauką dviem jau­čiais. Alkio genamas, jis prijojo artyn ir pasisveikino:
– Ramybė jums! Artojas atsakė jam:
– Būk sveikas, pone! Gal būsi iš sultono belaisvių?
– Taip,— atsakė Marufas, ir artojas pasiūlė:
– Gal apsistosi pas mane ir pasivaišinsi?
Ir Marufas suprato, jog artojas iš dosniųjų, ir tarė jam:
– O brolau, kaip matau, neturi nieko, kuo galėtum mane pavaišinti, tad kodėl kvieti į svečius?
– O pone,— atsakė artojas,— visur gali rasti ko nors gero. Nusėsk nuo žirgo, kaimas šalia pat, nubėgsiu atnešti tau pietų, o arkliui — pa­šaro.
Jeigu kaimas šalia pat,— atitarė Marufas,— aš ir pats galiu dar greičiau nujoti, nusipirkti ko reikia prekyvietėje ir pavalgyti.
– O pone,— atsiliepė artojas,— kaimas nedidelis, prekyvietės nėra, ir niekas ten nei perka, nei parduoda. Vardan Alacho, būk geras, palūkėk ir nežeisk man širdies, o aš veikiai sulakstysiu į kaimą.
Ir Marufas nušoko nuo žirgo, o artojas paliko jį vieną ir nuėjo į kaimą atnešti pietų.
Ir Marufas atsisėdo jo laukti ir tarė sau vienas: „Štai atitraukiau var guolį nuo darbo, tad geriau pasikelsiu ir imsiu arti, kol jis pargrįš, ben tuo atlyginsiu jam skriaudą”. Ir jis griebė už žagrės, ir paragino jaučius tačiau paarė vos truputį, ir žagrė užkliuvo, ir jaučiai sustojo kaip įbesti Marufas juos paragino, bet jie nė nekrustelėjo iš vietos. Tuomet jis žvil­gtelėjo į žagre ir pamatė, kad ji užkliuvo už auksinio žiedo. Ir tuomei jis išžarstė žemes ir išvydo, jog žiedas pritvirtintas vidury marmurinėj plokštės, didumo sulig girna. Patempęs jis kilstelėjo plokštę, ir apačio­je pasirodė laiptai į požemį. Ir Marufas nusileido žemyn, ir atsidūrė pa­talpoje, panašioje į pirtį su keturiais portikais, ir vienas portikas nuo pai žemės iki lubų buvo prikrautas aukso, kitas — smaragdų, perlų ir kora­lų, trečias — safyrų, Badachšano rubinų ir turkių, o ketvirtas — dei­mantų, brangiųjų metalų ir visokiausių rūšių brangakmenių. O pačian vidury stovėjo vaiskaus krištolo skrynia, pilna neįkainojamų brangak­menių, kurių kiekvienas buvo didumo sulig graikišku riešutu, o an skrynios antvožo buvo užkelta gryno aukso dėželė, ne ką didesnė už cit­riną.
Ir Marufas, visa tai išvydęs, be galo nustebo ir apsidžiaugė, ir tan sau vienas: „Pažiūrėsim, kas yra toje dėželėje?” Atvožė ją ir pamate aukso žiedą su smulkiai išrašytais vardais ir užkeikimais, tarytum skruz dėlių nupėduotą. Netyčia patrynė tą žiedą, ir staiga pasigirdo balsas”

– Klausau, klausau tavęs, o viešpatie! Reikalauk — ir gausi viską Gal pageidauji, kad įkurčiau kaimą, ar sugriaučiau kokį miestą, ar nu-žudyčiau kokį karalių, ar užpilčiau kokią upę, ar dar ką nors padary čiau? Ko tik pageidauji, viską įvykdysiu, jei tokia bus visagalio valdovo dienos ir nakties kūrėjo, valia!
– Kas tu toks esi, o Alacho- kūriny? — paklausė Marufas.
Esu šio žiedo tarnas ir darau viską, ko pageidauja tasai, kuris tur šį žiedą. Viską išpildau, ko tik jis trokšta, ir niekada negaliu prieštaraut jo įsakymams. Aš esu džinų sultonas, o mano kariauną sudaro septynias dešimt dvi kiltys, ir kiekvienoje kiltyje — septyniasdešimt du tūkstančia demonų, ir kiekvienas iš tų tūkstančių valdo tūkstantį maridų, ir kiek vienas maridas turi tūkstantį pagalbininkų, ir kiekvienas pagalbinin kas rikiuoja tūkstantį šėtonų, ir kiekvienas šėtonas turi savo žinioj tūkstantį džinų, ir visi jie klauso manęs ir nedrįsta man prieštarauti O aš esu priburtas prie šio žiedo ir negaliu neklausyti to, kas jį mūvi o štai dabar tu jį turi, ir aš esu tavo tarnas. Tad sakyk, ko pageidau ji, ir aš išklausysiu tavo žodžius ir pildysiu visus tavo norus visada ir visur, jūroje ir sausumoje, tik patrink šį žiedą — ir turėsi mane šali mais. Bet žiūrėk, netrink jo du kartus iš eilės, nes sudeginsi mane šių paslaptingų vardų liepsna ir neteksi manęs, ir paskui gailėsies. Tad žinai, kas aš esu, ir to pakanka!
Kai žiedo tarnas papasakojo Marufui, kokią jis turi galią, šis pa­klausė:
—    O kuo tu vardu?
– Mane šaukia Abu-s-Sadatu,— atsakė maridas, ir Marufas vėl pa­klausė:
– O Abu-s-Sadatai, sakyk, kokia čia menė ir kas pribūrė tave prie šios dėžės?
– O viešpatie,— atsakė maridas,— čia yra iždinė, o priklauso ji Ša-dadui, Ado sūnui, tam pačiam, kuris pastatė Iramą Daugiakolonį, o kito tokio miesto visame pasaulyje nerasi. Aš tarnavau Šadadui prie jo gy­vos galvos, ir šis žiedas priklausė jam. Šadadas pats jį padėjo iždinėn, o dabar jis — tavo.
Ir paklausė tuomet Marufas:
– Ar sugebėtum iškelti žemės paviršiun visa tai, kas čia sudėta?
– Tai labai paprasta,— atsakė Abu-s-Sadatas.
– Tuomet iškelk viską ir nieko nepalik! — įsakė Marufas.
Ir Abu-s-Sadatas parodė ranka į žemę, ir ji prasivėrė, ir jis nužengė į jos gelmes ir dingo kuriam laikui. Ir staiga išdygo iš po žemių neregėto grožio liekni jaunikaičiai, ir kiekvienas jų turėjo po auksinį krepšį, ku­piną aukso. Išpylė juos ir vėl dingo, ir pasirodė iš naujo, nešini aukso ir brangakmenių prikrautais krepšiais, ir taip jie vaikščiojo ištisą valandą, kol pagaliau pasakė: „Iždinėje nebeliko nieko”.
Ir tuomet vėl išdygo Abu-s-Sadatas, ir pasakė Marufui:
– O viešpatie, iškėlėme viską, kas tik buvo iždinėje! Ir Marufas paklausė:
– O kas tie dailūs jaunikaičiai?

– Tai mano sūnūs,— atsakė maridas.— Tokiam darbui neverta šauktis talkon pagalbininkų, o mano sūnūs išpildė tavo pageidavimą, laikydami garbe tau tarnauti. O dabar sakyk, ko dar pageidauji?
– Ar negalėtum gauti man mulų ir skrynių ir sukrauti visus tuos lo­bius į skrynias, o skrynias užkelti ant mulų? — paklausė Marufas.
– Tai labai paprasta,— atsakė Abu-s-Sadatas ir suriko didžiu balsu, ir stojo prieš jį sūnūs, o buvo jų aštuoni šimtai.
– Tegu vieni jūsų pasiverčia mulais, o kiti — neregėto grožio balta­odžiais belaisviais, kad pačiam niekingiausiam neprilygtų nė pats praš­matniausias kokio karaliaus belaisvis, kiti tegu tampa mulų varovais, o dar kiti — tarnais!
Taip jie ir padarė, kaip liepė tėvas, ir septyni šimtai jų virto mulais, o kiti — tarnais. Tuomet Abu-s-Sadatas pašaukė savo pagalbininkus, kai jie pasirodė, dalį pavertė ristais žirgais su brangakmeniais nusagstytais auksiniais balnais. Išvydęs visa tai, Marufas paklausė: .— O kur skrynios? O kai jos atsirado, įsakė:
—    Prikraukite jas aukso ir brangiųjų akmenų, tik žiūrėkite, kad kie kviena rūšis būtų sudėta skyrium.
Ir jie išpildė jo norą, o skrynias užkėlė ant trijų šimtų mulų
O Abu-s-Sadatai,— tarė tuomet Marufas,— ar gali man gaut prabangių audimų?
– Kokių pageidauji? — paklausė Abu-s-Sadatas.— Egiptietiškų, si riškų, persiškų, indiškų ar romėniškų?
– Duok man po šimtą rietimų iš kiekvienos šalies ir sukrauk juo ant šimto mulų,— atsakė Marufas.
– O viešpatie,— atsiliepė Abu-s-Sadatas,— duok man laiko, kad spėčiau persakyti tavo norą savo pagalbininkams: paliepsiu kiekviena kilčiai nuvykti į kokį kraštą ir atgabenti iš ten po šimtą rietimų, ir mani pagalbininkai beregint pasivers mulais ir sugrįš, apsikrovę audimais.
– Kiek laiko pageidauji? — paklausė Marufas, ir maridas atsakė
– Kiek trunka naktis. Kai tik išauš diena, turėsi visko, ko trokšti
– Gerai,— sutiko Marufas.
Ir įsakė ištempti jam palapinę, o kai šis noras buvo išpildytas, Maru fas atsisėdo palapinėje ir pareikalavo valgymų ir gėrimų. Ir Abu-s-Sa datas jam tarė:
—    O viešpatie, ilsėkis palapinėje, o mano sūnūs stovės sargyboje ii tave saugos, tad gali nieko nesibaiminti. O aš tuo tarpu sušauksiu save pagalbininkus ir išsiuntinėsiu juos pildyti tavo noro.
Taip taręs, Abu-s-Sadatas nuėjo, o Marufas liko sėdėti prie gausii vaišių, o priešais jį išsirikiavo marido sūnūs, pasivertę baltaodžiais be laisviais ir šeimynykščiais.
Ir taip jam besėdint, pargrįžo artojas, nešinas dideliu mediniu dube niu lęšienės ir maišu miežių. Netikėtai išvydo jis ištemptą palapinę ir belaisvius, stovinčius prieš Marufą sukryžiuotomis rankomis, ir pagalvojo kad tai sultonas bus atvažiavęs ir įkūręs stovyklą jo lauke. Jis stabtelėję žado netekęs ir sau vienas tarė: „O, bent jau dvi vištas būčiau papjovęs ir iščirškinęs sultonui svieste!”
Ir jau buvo begrįžtąs papjauti tų vištų ir iščirškinti sultonui, bet Marufas jį pastebėjo, pašaukė ir įsakė belaisviams:
—    Atveskite jį čionai!
Ir belaisviai atvedė artoją su dubeniu lęšienės rankose, ir pastatė prieš Marufą.
– Ką čia neši? — paklausė Marufas.
– Atnešiau tau pietus, o tavo arkliui — miežių. Neužsigauk ant ma­nęs — iš tikrųjų nežinojau, kad pats sultonas apsistos čia po žygio, o jei būčiau žinojęs, būčiau papjovęs dvi vištas ir pavaišinęs tave gardžiu pa­tiekalu.
– Ne sultonas čia atvyko,— atitarė Marufas,— o aš, jo žentas. Bu­vau su juo susipykęs, bet štai atsiuntė jis savo baltaodžių belaisvių prašydamas susitaikyti, ir dabar jau grįšiu atgal į miestą. O tu pataisei man vaišes, manęs nepažinodamas, ir aš mielai pasinaudosiu tavo svetingu­mu, ir nors čia paprasčiausia lęšienė, nieko daugiau nevalgysiu, tik tavo pietus.
O paskui liepė pastatyti dubenį vidury staltiesės ir valgė, kol pasisoti­no, tuo tarpu artojas prisikimšo pilvą rinktinių skanskonių. Tuomet Ma­rufas nusimazgojo rankas ir leido valgyti belaisviams, ir tie kibo į val­gių likučius ir sočiai prisikirto. O kai jie pavalgė, Marufas prikrovė skli­diną dubenį aukso ir tarė artojui:
—    Neškis namo ir atlankyk mane mieste, ir aš deramai tave priimsiu. Pasiėmė artojas dubenį, kaupiną aukso, nusivarė jaučius ir pargrįžo
į kaimą jausdamasis taip, lyg pats būtų buvęs karaliaus žentas. O Maru­fas linksmai ir smagiai leido vakarą — atėjo pas jį mergelių iš lobių sau­gotojų tarpo, grojo visokiais instrumentais ir šoko, ir taip praslinko nak­tis, nepalyginama su mirtingųjų gyvenimo naktimis.
Išaušo rytas, ir jis nespėjo nė atsipeikėti, o jau pasirodė tolumoje de­besis dulkių, ir kai jis išsisklaidė, pasimatė apkrautų mulų vilkstinė. Ir buvo ten septyni šimtai mulų, nešinų audimų rietimais, o iš šalių traukė jaunutėliai varovai, nešikai, šeimynykščiai ir deglininkai, o pats Abu-s-Sadatas jojo priekyje, raitas ant mulo, kaip vilkstinės vadovas, ir prie­šais jį siūbavo nusagstyti brangakmeniais neštuvai su keturiais raudono­jo aukso bumbulais.
Prijojęs prie palapinės, Abu-s-Sadatas nusėdo nuo mulo, pabučiavo žemę po Marufo kojomis ir kreipėsi į jį šiais žodžiais:
O viešpatie, viskas padaryta sulig tavo pageidavimu, o štai neštu­vai, juose — apdaras, paimtas iš iždinės, toks prabangus, kokio nedėvi nė vienas karalius. Renkis ir sėskis į neštuvus, ir sakyk, ko pageidauji.
O Abu-s-Sadatai,— atsiliepė Marufas,— norėčiau parašyti laišką ir nusiųsti tave su juo į Ichtijano al-Hutano miestą pas savo uošvį, teny­kštį karalių. Tačiau eik pas jį, pasivertęs išvaizdžių žygūnu.
—    Klausau ir pildau tavo norą,— atsakė Abu-s-Sadatas. Tuomet Marufas parašė laišką ir užantspaudavo, ir Abu-s-Sadatas
paėmė jį ir išjojo pas karalių.
Jis įžengė į karaliaus rūmų menę ir išgirdo jį taip kalbant:

– O veziri, iš tikrųjų mano širdis nerimsta dėl žento, ir man baugi kad jį bus nukovę klajokliai. O, jei aš žinočiau, kurlink jis nujojo, imčia savo kariauną ir skubėčiau jo pėdomis. O, kodėl išvykdamas jis manę neperspėjo!
– Tesaugo tave Alachas nuo patiklumo! — atsiliepė veziris.— Prisiekiu tavo galvos saugumu, tasai žmogus suprato, kad mes jį įtariame ir pabėgo nuo nešlovės, nes tai ne kas kitas kaip sukčius ir melagis
Ir tuo metu stojo prieš karalių žygūnas, pabučiavo žemę po jo ko j o mis ir palinkėjo ilgų ilgiausių metų, amžinos šlovės ir laimės.
—    Kas tu esi ir ko tau reikia? — paklausė karalius.
—    Esu žygūnas,— atsakė Abu-s-Sadatas,— ir atvykau tavo žente siųstas. Jis pats ilgai netrukus atvyks su visa vilkstine, o štai mane siunčia pas tave su laišku. Prašom.
Ir karalius paėmė laišką, perskaitė ir pamatė ten tokius žodžius: „Geriausi linkėjimai mūsų uošviui, šlovingajam karaliui! Aš parvykstu su karavanu, tad jok su kariauna manęs pasitikti.”
—    Tenujuodina Alachas tau veidą, o veziri! — sušuko karalius.— Kiek kartų šmeižei mano žentą, vadinai sukčium ir melagiu, o štai jis atvyksta su savo karavanu! Tu esi apgavikas ir melagis, o ne kas kitas!
Ir veziris nuleido galvą susigėdęs ir sutrikęs, ir tarė:
– O laiko valdove, nebūčiau kalbėjęs tų žodžių, jei nebūčiau pasi­gedęs pernelyg užtrukusio karavano ir baiminęsis dėl pinigų, kuriuos jis iššvaistė!
– Apgavike! — suriko karalius.— Kas tie pinigai, palyginti su jo lobiais? Jis apipils mus turtais, kai tik atvyks su karavanu!
Sulig tais žodžiais karalius įsakė išpuošti miestą, paskui nuėjo pas du­kterį ir tarė:
—    Turiu tau gerą žinią! Tavo vyras atvyksta, ir ilgai netrukus pama­tysim jį čia su visu karavanu! Pranešė jis man tai laišku, ir aš joju jo pa­sitikti!
Didžiai nustebo karalaitė ir tarė sau viena: „Išties keisti dalykai! Ne­jaugi jis tyčiojosi iš manęs ar šaipėsi, ar norėjo mane ištirti, sakydamas esąs vargšas? Šiaip ar taip, šlovė Alachui, kad niekuo nepakenkiau savo vyrui!”
Tai šit kaip klojosi reikalai Marufui. Tuo tarpu Alis, Kairo pirklys, pastebėjęs puošiant miestą, pasidomėjo, kas atsitiko, ir gavo atsakymą: „Pirklys Marufas, karaliaus žentas, atvyksta su karavanu!” Ir tarė sau vienas pirklys Alis: „O galybių Alache! Kokią dabar iškrės jis šunybę? Juk jis atėjo pas mane plikas, bėgdamas nuo savo pačios! Iš kurgi bus gavęs karavaną? Gal karalaitė, gelbėdama vyrą nuo nešlovės, prasimanė kokią gudrybę, nes karaliams viskas įmanoma? Tepadeda jam aukštybių Alachas ir teapsaugo jį nuo gėdos!” O kiti pirkliai džiaugėsi ir linksminosi, tikėdamiesi pagaliau atsiimti skolas.
Tuo tarpu karalius sutelkė kariauną ir išžygiavo pasitikti žento, o Abu-s-Sadatas grįžo pas Marufą ir pasakė, jog išpildė jo norą.
—    Kraukite! — įsakė tuomet Marufas.
Ir belaisviai šoko krauti nešulių ant mulų, o Marufas, persirengęs prašmatniu apdaru, sėdo į neštuvus ir pasidarė tūkstantįsyk didingesnis ir prakilnesnis už patį karalių.
Ir vos tik jis nukeliavo pusę kelio, išvydo priešaky karalių su visa kariauna, ir karalius, prijojęs artyn, pamatė Marufą su prašmatniu apdaru sėdint neštuvuose. Ir puolė prie jo karalius, ir pasisveikino linkė­damas ilgiausių metų, ramybės ir palaimos. Ir visi karalystės didžiūnai taipjau pasisveikino su juo, ir pasidarė aišku, jog Marufas sakė teisybę ir nė trupučio nemelavo.
Ir Marufas įžengė į miestą su tokia palyda, jog liūtas, ir tas tulžimi apsilietų iš pavydo. Ir pirkliai puolė jo pasitikti, ir bučiavo žemę po jo kojomis, o pirklys Alis jam tarė:
—    Galų gale pasisekė tau ši gudrybė, o sukčių šeiche! Bet tu nusi­pelnei, kad aukštybių Alachas tau būtų palankus ir nešykštėtų, malo­nių!
Nusijuokė Marufas, išgirdęs šiuos žodžius, paskui įžengė į rūmus ir, atsisėdęs į sostą, tarė:
—    Skrynias su auksu neškite į mano uošvio iždinę, o audimų rie­timus — čionai!
Ir belaisviai pradėjo nešti skrynią po skrynios ir rietimą po rietimo, ir ardyti vieną po kito, ir traukti lauk, kas viduje sudėta, kol pagaliau atplėšė visus septynis šimtus nešulių. Ir Marufas atrinko pačius gra­žiausius audimus, ir įsakė:
—    Štai šiuos nuneškite karalaitei, tegu išdalija savo belaisvėms, taip­jau imkite štai šią skrynią su brangakmeniais ir nuneškite karalaitei, tegu apdovanoja savo eunuchus ir belaisves!
Paskui ėmė jis dalyti audimus pirkliams, kuriems buvo įsiskolinęs, ir kiekvienam, kam buvo kaltas tūkstantį dinarų, davė audimų už du ar daugiau tūkstančių, o vėliau įsakė mėtyti išmaldą varguoliams ir el­getoms, ir karalius žiūrėjo į tai, bet negalėjo nė žodžio prieš pasakyti. Ir Marufas nesiliovė dalijęs išmaldas ir dovanas, kol išdalijo septynis šimtus rietimų, o paskui prisiminė kariuomenę ir ėmė dovanoti kariams tauriuosius akmenis, smaragdus, rubinus, perlus, koralus ir kitokius lobius, ir dalijo juos saujomis, rankos neprilaikydamas.
—    O sūnau,— pagaliau kreipėsi į jį karalius,— gana jau to davimo,
iš tavo karavano maža kas beliko!
—    Turiu turtų į valias! — atrėmė Marufas.
Ir dabar niekas nedrįso netikėti jo žodžiais, niekam nekilo mintis apkaltinti jį melu, ir Marufas nepaisė, kiek ir kam duoda, būdamas tikras, jog žiedo tarnas atneš jam visko, kiek tik jis pageidaus.
Ir atėjo pas karalių iždininkas, ir tarė jam:
—    O laiko valdove, iš tiesų tau sakau: iždinė lūžta nuo lobių, jau nebėra kur krauti likusių skrynių. Kur dėsime aukso ir brangakmenių perteklių?
Ir karalius paliepė atidaryti naują iždinę. O kai Marufo žmona pamatė, kas darosi, dar labiau pašoko jai džiaugsmas, ir stebėdamasi ji tarė sau širdy: „Ak, kaip norėčiau sužinoti, iš kur jis semia visus tuos lobius?” Ir visi pirkliai džiaugėsi Marufo doviu, ir linkėjo jam laimės, o pirklys Alis stebėjosi neatsistebėdamas ir sau vienas kartojo: „Tik pa­žiūrėk! Kiek jis turbūt prisimelavo ir kiek suktybių prasimanė, kad gautų tokius turtus! O jie, aišku, nepriklauso karalaitei, kitaip neda­lytų jų varguoliams. Ak, kaip gražiai yra kažkas pasakęs:

Kai duoda dovanų karalius gausiai, Dosnumo priežasties ginkdie neklauski. Alachas irgi duoda pagal norą. Lįst į akis ir klausinėt — nedora.”

Tai šit kaip klostėsi jo reikalai. O karalius vis netikėjo savo akimis ir niekaip negalėjo atsistebėti Marufo elgesiu, jo dosnumu ir didžiadvasiškumu dalijant pinigus. O Marufas, apdalijęs visus varguolius, nuėjo pas žmoną, ir jinai pasitiko vyrą džiugi, laiminga, šypsanti, ir, bučiuodama jam ranką, paklausė:
Ar tu šaipeisi iš manęs, ar norėjai mane ištirti sakydamas: „Aš vargšas ir pabėgau nuo savo pačios”? Bet šlovė Alachui, kad niekuo nepakenkiau tavo geram vardui! Tu — mano mylimasis ir esi man visų brangiausias, kad ir koks tu būtum — turtingas ar vargšas. Tik noriu sužinoti, ko tada siekei pasakodamas man nebūtus daiktus.
Norėjau ištirti ir patikrinti, ar nuoširdžiai mane myli, ar dėl pi­nigų ir šios žemės gėrybių. O dabar esu tikras, jog tavo meilė nuo­širdi ir nesavanaudiška, todėl tapai man dar brangesnė. Dabar žinau, ko esi verta!
Sulig tais žodžiais Marufas nuėjo į nuošalią menę, patrynė žiedą, ir stojo prieš jo akis Abu-s-Sadatas, ir tarė:
—    Aš — tavo tarnas, reikalauk, ko pageidauji! Ir Marufas įsakė:
—    Noriu, kad atneštum iš savo iždinės prašmatniausią apdarą mano žmonai ir neįkainojamų papuošalų, tarp kurių turi būti keturiasdešim­ties brangakmenių vėrinys — toks, kokio niekas nėra regėjęs pasaulyje!
—    Klausau ir pildau tavo norus! — atsakė Abu-s-Sadatas ir bemat atnešė tai, kas buvo įsakyta.
Ir Marufas, atleidęs žiedo tarną, pasiėmė apdarą ir papuošalus, grįžo pas žmoną ir, dėdamas prieš ją dovanas, tarė:
—    Imki ir puoškis, nes tu man — visų brangiausia!
Pažvelgė karalaitė į tuos pašvitus ir ko nenualpo iš džiaugsmo. Tarp visų prabangių daiktų pamatė ji porą auksinių kojų papuošalų, nusag­stytų įstabaus darbo brangakmeniais, ir antriešius, ir auskarus, ir juos­tą — vargu ar įkainotų kas pinigais visus tuos turtus. Ir apsivilko ji suknią, pasidabino papuošalais ir tarė Marufui:
O mano viešpatie, norėčiau pasilaikyti šį apdarą kokioms iškil­mėms ir šventėms.
Vilkėk jį kas dieną,— atitarė jai Marufas.— Iš tiesų tau sakau: turiu tokių apdarų tau į valias.
O kai šitaip išsipuošusią karalaitę išvydo belaisvės, visos be galo apsi­džiaugė ir puolė bučiuoti jam rankų, ir Marufas paliko jas, ir, užsida­ręs vienas kitoje menėje, patrynė žiedą, ir stojo prieš jį žiedo tarnas.
– Atnešk man dar šimtą tokių apdarų su visais papuošalais,— įsakė Marufas, ir tarnas atsiliepė:
– Klausau ir pildau tavo norą!
Ir tuojau pat atnešė apdarus, ir į kiekvieną apdarą buvo suvynio­ti papuošalai. Ir Marufas pašaukė belaisves, o kai jos atėjo, įdavė kiek­vienai po apdarą, jos pasipuošė ir tapo nelyginant didžiaakės dausų hurijos, o karalaitė švietė tarp jų tarytum pilnatis tarp žvaigždžių. Ir viena vergė papasakojo apie tai karaliui, ir karalius, įžengęs pas dukterį, išvydo, kad ji stulbina visus, kas tik ją regi, kaip ir jos belaisvės, ir di­džiai nustebo. Grįžo jis savo menėn ir, pasikvietęs vezirį, viską jam apsakė ir paklausė:
– O veziri, ką tu į tai atsakysi?
– O laiko valdove,— atsiliepė veziris,— taip pirkliai niekad nedaro: metų metus jie laiko audimų rietimus ir parduoda tik naudą pajutę. Bene pirkliai galėtų prilygti dosnumu Marufui ir iš kur jie gautų tiek pinigų ir brangenybių, kiek turi nedažnas karalius? Bene pirkliai galėtų jų turėti skrynių skrynias? Matyt, čia bus kokia negirdėta paslaptis. Klausyk manęs, ir aš tau atskleisiu visą teisybę apie šį dalyką.
– Klausau, o veziri,— atsakė karalius, ir veziris tarė:
Susitik su Marufu ir, draugiškai nusiteikęs, meiliai su juo pašne­kėk, o paskui pasakyk: „O ženteli, norėčiau su tavim ir su veziriu, ir su niekuo daugiau, nueiti į sodą pasivaikščioti”. Paskui, kai nueisim į sodą, paliepsim nustatyti staltiesę vynu, ir aš jį nugirdysiu. Kai jis nusigers, aptems jam protas, ir nebeliks nuovokos, ir mes iškvosime visą teisyb apie tą dalyką, ir jis išduos mums savo paslaptį, nes vynas — išdaviką O kai jis atskleis mums teisybę, mes sužinosim visą bylą ir pasielgsii su juo kaip tinkami. Iš tiesų jo darbai man kelia baimę, kad jo šird galbūt geidžia valdžios: palenks karius dosnumu nešykštėdamas pinigi ir atsisės į tavo sostą, ir išplėš iš tavo rankų karalystę.
—    Teisybę sakai,— pritarė karalius.
Ir taip jie praleido naktį, susitarę dėl to vyliaus. O kai išaušo rytas karalius nuėjo menėn ir atsisėdo į sostą, ir tuo metu ūmai subėgo nu liūdę tarnai ir arklininkai. Ir karalius paklausė:
Kas atsitiko?
– O laiko valdove,— atitarė jie,— vakar vakare arklininkai išsuka vo arklius ir davė pašaro mulams, kurie atgabeno nešulius, o kai ryt; atėjom arklidėn, pamatėm, jog belaisviai pavogė ir arklius, ir mulus Mes išieško jom visas arklides, bet neradom nei arklių, nei mulų, o ka nuėjom į belaisvių būstą, neaptikom nė gyvos dvasios — protas neneša kaip jie sugebėjo pasprukti.
Nustebo karalius, nes neįtarė, jog Abu-s-Sadato parankiniai iš tiesi buvo arkliai, mulai ir belaisviai, ir nežinojo, kad tai džinai, žiedo tarnai.
– O prakeiktieji! — tarė jis tarnams. — Kaip jūs galėjot nepaste bėti pabėgant tūkstantį gyvulių, penkis šimtus belaisvių ir antra tiek tarnų?
– Iš tikrųjų neišmanom,— atsakė tarnai,— kaip tai atsitiko, kad jie visi pabėgo.
– Eikit šalin,— paliepė jiems karalius,— o kai jūsų ponas pasi rodys iš haremo, papasakokit jam viską.
Pasišalino tarnai iš karaliaus akių ir susėdo nebežinodami nei ką daryti, nei ką galvoti, ir taip jiems besėdint, išėjo iš haremo Marufą ir, pastebėjęs juos susirūpinusius, paklausė:
—    Kas atsitiko?
Ir papasakojo jie, kokia bėda ištiko, o Marufas sušuko:
—    Bene jie to verti, kad šitaip dėl jų krimstumėtės? Eikite sau ir imkitės darbo!
Sulig tais žodžiais atsisėdo juokdamasis, nei pykdamas, nei sieloda masis. Ir karalius pažvelgė veziriui veidan, ir tarė:
—    Kas tai per žmogus, kad nė kiek nebrangina turto? Matyt, čia bus kokia paslaptis.
Ir persitaręs dar keliais žodžiais su veziriu, kreipėsi į Marufą
—    O ženteli, labai norėčiau, kad mes trise — tu, aš ir veziris —  nueitume į sodą pasivaikščioti. Ką į tai pasakytum?
—    Mielai,— atsakė Marufas.
Ir visi trys pasikėlė, ir išėjo į sodą, kur visų vaismedžių buvo po porą, šakos dangų rėmė, giedojo paukščiai ir švelniai čiurleno vanduo kanaluose. Ir įžengė jie pavėsinėn, kurią išvydus liūdesys sklaidės iš širdies, ir susėdę ėmė šnekučiuotis, ir veziris įsileido berte berti negirdėtas istorijas, sąmojus ir smagius nutikimus, ir Marufas klausėsi jo kalbų, kol jo pietų metas. Tada tarnai paklojo staltiesę, nustatė ją visokiausiais valgiais ir atnešė ąsotį vyno, o kai jie pasisotino ir nusimazgojo rankas, veziris pripylė taurę ir padavė karaliui, ir šis išgėrė, ir veziris vėl pripildė taurę ir kreipėsi į Marufą šiais žodžiais:
– Imki taurę gėrimo, prieš kurį net pati išmintis lenkia galvą.
– O kas tai? — paklausė Marufas, ir veziris atsakė:
– Tai žilaplaukė mergelė, be vyro likti Alachas skyrė jai dalią, bet užtat ji liūdesį vaiko ir širdžiai teikia džiaugsmo be saiko.
Ir taip ilgai jis gundė Marufą išgerti, ir liaupsino taurųjį vyną, jo ne­sakomą gardumą, viliojo dailiomis eilėmis ir šmaikščiais pasakojimais, kol pagaliau įkalbino išlenkti taurę ir pasiekė savo tikslą, Ir įniko veziris pilti vieną taurę po kitos, o Marufas tik gėrė, mėgavosi ir džiūgavo, kol susidrumstė protas ir dingo nuovoka, ir nustojo skirti teisybę nuo neteisybės. O kai veziris pastebėjo, kad Marufas nusigėrė ir kad jo girtumas priėjo kraštą ir peržengė visas ribas, kreipėsi į jį šiais žodžiais:
– O pirkly Marufai, prisiekiu Alachu, netveriu smalsumu, iš kur gavai tokių brangenybių, kokių galėtų pavydėti net Persijos karaliai? Kol  gyvi nesame matę pirklio, kuris turėtų tiek turtų ir būtų toks snus kaip tu! Elgiesi tu kaip karalius ir anaiptol ne kaip pirklys, tad pasakok dėl Alacho, kas toks esi, kad žinotume tavo luomą ir rangą. Taip taręs, įniko jis meilintis Marufui ir visaip jį mulkinti, ir šis, protą metęs, galiausiai prisipažino:
– O aš nei pirklys, nei karalaitis!
Ir papasakojo visą istoriją nuo pradžios iki galo. Ir tuomet veziris suko:
—    Meldžiu tavęs dėl Alacho meilės, o viešpatie mano Marufai, parodyk mums tą žiedą, kad pamatytume, kaip jis nulietas!
Ir Marufas nusimovė žiedą, ir nieko nenutuokdamas apsvaigusialva, tarė:
—    Še, pasižiūrėk.
Ir veziris paėmė žiedą, apžiūrėjo iš visų pusių ir paklausė:
– O jei patrinčiau jį, ar pasirodytų tarnas?
– Žinoma,— atsakė Marufas.— Patrink jį, ir pasirodys tarnas, pats jį pamatysi.
Ir patrynė veziris žiedą, ir staiga pasigirdo balsas:
—    Klausau tavęs, o viešpatie! Reikalauk — ir gausi viską! Gal  sugriauti kokį miestą ar įkurti naują, ar nužudyti kokį karalių? Ko tik pageidauji, viską padarysiu neprieštaraudamas.
Ir veziris parodė į Marufą, ir įsakė žiedo tarnui:
—    Griebk šitą niekšą ir nutrenk į nykiausius tyrus, kokių tik esam žemėje, kad nerastų jis nei valgymo, nei gėrimo ir numirtų iš alkio ir troškulio, ir sielvarto, ir kad niekas apie jį nebeišgirstų!
Ir žiedo tarnas pakėlė Marufą, ir nuskriejo su juo tarp dangau ir žemės. Ir kai Marufas tai pamatė, suprato, kad žūtis neišvengiama ir kad jo nelenks pikta dalia, ir pravirkęs paklausė:
– O Abu-s-Sadatai, kur tu leki su manim?
– Lekiu numesti tave į žemės tyrų ketvirtį, o kvailas padare — atsiliepė žiedo tarnas.— Kas, turėdamas tokį talismaną, duoda i žmonėms pasižiūrėti? Tu nusipelnei to, kas tave ištiko, ir jei nebijočia Alacho rūstybės, paleisčiau tave tūkstančio sieksnių aukštyje, ir suplešytų tave vėjai, dar žemės nespėjus pasiekti.
Ir Marufas neatsakė džinui, neatsiliepė nė vienu žodžiu, kol Abu-Sadatas atskrido žemės tyrų ketvirtin ir, ten jį pametęs, grįžo atgal,  palikdamas nelaimingąjį vidury negyvenamos žemės.
Štai kas nutiko Marufui. O veziris tuo tarpu, gavęs į rankas žiedą tarė karaliui:
– Na, bene aš tau nesakiau, kad jis melagis ir sukčius, o tu manin netikėjai.
– Tavo teisybė,— atsiliepė karalius.— Tenešykšti tau sveikatos Alachas, o veziri! Duok man apžiūrėti tą žiedą!
Ir veziris pažvelgė į jį su pagieža, spjovė jam į akis ir tan
—    O mažaproti, kodėl aš turėčiau jį atiduoti tau? Manai, ir toliau tau tarnausiu, dabar tapęs tavo viešpačiu? Aš neketinu nė gyvybe tau dovanoti!
Taip taręs, patrynė žiedą, o kai pasirodė tarnas Abu-s-Sadata įsakė jam:
—    Griebk šį stačioką ir nutrenk ten pat, kur numetei ir jo sukčių žentą!
Nutvėrė Abu-s-Sadatas karalių ir nuskrido. Ir karalius jį paklausė
– O mano viešpaties kūriny, sakyk, kuo aš nusikaltau?
– Nežinau,— atsiliepė žiedo tarnas,— bet mano valdovas tai man įsakė, o aš negaliu neklausyti to, kas turi žiedą.
Ir nulėkė jis iki tos vietos, kur buvo numetęs Marufą, paleido rankų karalių ir grįžo atgal, ten jį palikęs. Ir karalius išgirdo verkiantį Marufą, priėjo artyn ir viską papasakojo, ir abu susėdę ėmė skųst pikta dalia, neturėdami vilties prasimanyti valgio ir gėrimo.
Štai kas juodviem nutiko. O veziris tuo tarpu, nusikratęs Marufo ir karaliaus, pasikėlė ir išėjo į sodą, paskui įsakė sukviesti visus karius ir sušaukė tarybą, ir papasakojo visiems, ką padaręs su Marufu ir kara­lium, ir atskleidė jiems žiedo galią, ir taip tarė:
– Jei nepaskelbsite manęs savo sultonu ir valdovu, liepsiu žiedo tarnui jus visus paimti ir pamesti žemės tyrų ketvirtyje, ir ten pasimirsite iš alkio ir troškulio.
– Nedaryk mums nieko blogo! — sušuko visi.— Mes iš tiesų džiau­giamės, kad esi mūsų sultonas, ir nuolankiai klausysim tavo įsakymų.
Ir taip norom nenorom pripažino jį savo sultonu. Ir veziris paliepė juos apdovanoti garbės rūbais, ir ėmė reikalauti iš Abu-s-Sadato, ko tik norėjo, o žiedo tarnas tuoj pat tenkino jo pageidavimus. O paskui veziris atsisėdo į sostą, ir visa kariauna jam nusilenkė, ir jis davė kara­laitei žinią: „Pasirenki, šiąnakt ateisiu pas tave, kai tik įsigeisiu”.
Ir apsiverkė karalaitė, susikrimto netekusi tėvo ir vyro ir paliepė persakyti veziriui šiuos žodžius: „Pakantrauk kurį laiką, kol gedėsiu velionio vyro, o paskui liepk surašyti vedybų sutartį ir ateik kaip pri­dera.” Tačiau veziris įsakė jai taip pasakyti: „Nenoriu nei kantrauti, kol tu gedėsi, nei ilgai laukti, ir vedybų sutartis man nė motais. Nepai­sau aš, kas dera ir ko nedera daryti, ir šiandien pat pas tave ateisiu”. Ir karalaitė liepė jam atsakyti: „Laukiu tavęs ateinant, ir tebūnie kaip tu nori”. O tai buvo gudrybė.
Vos gavęs tokį karalaitės atsaką, veziris apsidžiaugė, ir širdis jam ko neiššoko iš krūtinės — taip ji liepsnojo meile karalaitei. Ir jis paliepė surengti vaišes visiems žmonėms, ir pasakė:
—    Vaišinkitės, nes tai vestuvių puota — šiandien vakare aš einu pas karalaitę.
Ir tarė jam šeichas, islamo žinovas:
—    Nevalia tau eiti pas ją, kol nepasibaigė gedulas ir kol nesurašei vedybų sutarties.
—    Man nerūpi nei gedulas, nei kitokios kliūtys, o ir tu per daug manęs negaišink savo kalbomis! — sušuko veziris.
Ir šeichas nutilo, išsigandęs vezirio pykčio, tiktai kariams tarė:
—    Jis tikras nedorėlis, nepripažįsta nei tikėjimo, nei įstatymų. Ir kai tik nusileido vakaras, veziris nuėjo pas karalaitę ir pamatė,
kad ji apsirengusi kuo gražiausiais rūbais ir pasipuošusi kuo prašmatniausiais papuošalais. O karalaitė, jį išvydusi, šypsodama žengė pasitikti ir tarė:
—    Tai palaimos naktis! Ir jei tu būtum nužudęs mano tėvą ir vyrą, ir geriau būtų buvę.
—    Ir nužudysiu abu! — atsiliepė veziris.
Ir karalaitė jį pasodino, ėmė juokauti ir meilės žodelius kalbėti, o kai šitaip primalonėjo ir šypsniais apkerėjo, galva jam apkvaito ir protas išgaravo. O karalaitė stengėsi įsiteikti veziriui, kad atimtų žiedą ir jo džiaugsmą paverstų sielvartu, sekdama mintimi, gimusia garbano­mis padabintoje galvoje. Ir ji pasielgė su juo taip, kaip tasai, kuris pasakė:

– Ko nelaimėjau kardu niekada, Laimėjau šiandie vylium ir klasta. Grįžtu namo nūnai su laimikiu, Saldžiausiu vaisium nešinas lekiu.

Ir kai veziris pamatė jos žavesį ir kerinčią šypseną, pašoko jam aistra, ir pareikalavo jis karalaitės prielankumo. Bet vos tik jis prisiartino, karalaitė atšlijo ir pravirkusį tarė:
—    O mano valdove, argi nematai, kad į mus žiūri žmogus? Dėl Alacho, būk toks geras, apsaugok mane nuo jo žvilgsnio. Nejaugi tau malonu būti su manim, kai jis žiūri į mus?
Įsiuto veziris ir paklausė:
– Kur tasai žmogus?
– Štai čia,— atsakė karalaitė,— tavo žiedo akyje! Antai pakėlė galvą ir žiūri į mudu.
Ir veziriui dingtelėjo, kad tai žiedo tarnas žiūri į ją, ir nusijuokęs tarė:
– Nesibaimink, tai žiedo tarnas, o jis klauso mano žodžio.
– Aš bijau ifritų! — sušuko karalaitė.— Nusimauk žiedą ir numesk kaip galima toliau.
Ir veziris nusimovė žiedą, padėjo ant priegalvio ir pasislinko artyn, o karalaitė taip spyrė jam į paširdžius, kad jis išgriuvo aukštielninkas, nuovokos netekęs. Pašaukė tuomet karalaitė saviškes, o kai tos subėgo, įsakė:
—    Sučiupkit jį!
Ir keturiasdešimt vergių sučiupo vezirį, o karalaitė paskubomis griebė žiedą nuo priegalvio ir jį patrynė. Ir ūmai pasirodė Abu-s-Sa­datas, ir tarė:
– Klausau tavęs, o mano ponia!
– Imk šitą nedorėlį,— paliepė jam karalaitė,— ir įmesk į kalėjimą, ir žiūrėk, kad grandinės būtų kuo sunkesnės!
Ir Abu-s-Sadatas nutvėrė vezirį, ir įmetė į rūstų kalėjimą, paskui sugrįžo atgal ir tarė:
—    Įmečiau jį kalėjiman.
—    O kur tu nunešei mano tėvą ir vyrą? — paklausė karalaitė.
—    Aš palikau juos žemės tyrų ketvirtyje,— atsakė jis, ir tuomet i paliepė:
—    Įsakau tau: kad tuoj pat man juos parneštum!
—    Klausau ir pildau tavo norą! — atsakė ifritas ir nuskrido, ir ol jis lėkė, kol pasiekė žemės tyrų ketvirtį, o ten nusileido, ir išvydo karalių ir Marufą sėdint ir verkiant, ir apraudant savo liūdną dalią. Ir ifritas jiems tarė:
—    Nebijokit, aš atlėkiau jūsų išgelbėti!
Ir papasakojo, kas nutiko veziriui, o paskui pridūrė:
—    Aš pats įkalinau jį savo rankomis, vykdydamas karalaitės valią, dabar jos įsakymu skraidinu jus atgal.
Apsidžiaugė karalius ir Marufas, išgirdę šią žinią, ir ifritas pakėlė juodu ir nuskrido, ir nepraslinko nė valanda, o jis jau vedė juos pas karalaitę. Ir karalaitė pasikėlė, juos išvydusi, ir pasisveikino su tėvu ir vyru, o paskui jiems pasiūlė pailsėti ir pasivaišinti visokiais valgiais ir saldumynais. Ir taip jie sulaukė ryto.
Kitą dieną karalaitė aprengė tėvą prašmatniais drabužiais ir aptaisė prabangiais rūbais, ir pasakė:
—    O tėve, sėski į sostą ir būki karalium, kaip tau priklauso, o savo žentą padaryki veziriu, ir tegul stovi jis tau iš dešinės. Pranešk savo kariaunai, kas nutiko, ir paliepk atvesti vezirį iš kalėjimo, ir įsakyk jį nudėti ir sudeginti, nes iš tikrųjų jis nedorėlis — ketino įstatymo ne­paisydamas su manim gyventi, nei vedybų sutarties nesudaręs, nei, teisėtu vyru tapęs. Be to, pats man pasisakė esąs netikėlis ir didžiavosi, kad nepripažįsta jokio tikėjimo. Rūpinkis dabar savo žentu, kurį padarysi veziriu ir pastatysi sau iš dešinės.
Ir atsakė karalius:
– Klausau, o dukra, ir pildau tavo norus, tik iš pradžių atiduok žiedą arba man, arba savo vyrui.
– Iš tiesų,— atsiliepė karalaitė,— tas žiedas nei tau, nei jam netinka mūvėti, verčiau aš pati jį turėsiu ir kur kas geriau už jus abu saugosiu. Sakykit man, ko tik pageidaujat, o aš reikalausiu to iš žiedo tarno. Kol aš sveika, nieko blogo nebijokit, o kai pasimirsiu, darykit su žiedu, ką širdis palieps.
– Protingai pasakyta,— pritarė karalius ir, pasikvietęs žentą, nuėjo į posėdžių menę.
O kariauna sielvartavo kiaurą naktį baisėdamasi piktadariu veziriu, pasmerkusiu pražūčiai karalių ir jo žentą, taipjau nuskriaudusiu karalaitę — mat jie galvojo, kad jis, vedybų sutarties nesudaręs, įsi­brovė į jos menę. Tad krimsdamiesi, jog tas nedorėlis būsiąs išniekinęs islamo įstatymą, susirinko kariai posėdžių menėje ir ėmė plūsti šeichą, islamo žinovą, ir jam priekaištauti:
– Kodėl tu nesustabdei jo, kodėl leidai užtraukti nešlovę kara­laitei?
– O žmonės,— teisinosi šeichas,— tasai niekšas — tikras nedorėlis, bet jis turi žiedą, ir nei aš, nei kas kitas negali jam priešintis! Aukštybių Alachas jam atlygins, o jūs tylėkit, kad visų jūsų neišžudytų!
Ir taip kariams susirinkus posėdžių menėje ir žodis po žodžio bešnekant, staiga įžengė vidun karalius, o su juo — žentas Marufas. Kai tik kariai juos išvydo, apsidžiaugė ir pašokę pasisveikino, ir pa­bučiavo žemę po jų kojomis. Paskui karalius atsisėdo į sostą ir papa­sakojo jiems visą nutikimą, ir atlėgo jiems skausmas.
Ir karalius įsakė išpuošti miestą ir atvesti vezirį iš kalėjimo, o kai šis ėjo pro karius, visi plūdo jį, keikė ir koneveikė, kol jis radosi prieš karalių. O kai jis stojo prieš karalių, šis paliepė nubausti jį šiurpia mirti­mi. O paskui karalius paskyrė Marufą veziriu ir pastatė iš dešinės, ir nuo tos dienos likimas nešykštėjo jiems džiaugsmo ir laimės, ir niekuo ne­drumstė ramybės, ir taip nugyveno jie penkerius metus. O šeštais me­tais karalius pasimirė, ir karalaitė paskelbė Marufą sultonu vietoj tėvo, tačiau žiedo jam nepatikėjo.
Ir per tą laiką susilaukė ji berniuko, nuostabiai gražaus, stulbinančio visus savo dailumu. Prižiūrėjo ir augino jį auklės, ir nešiojo ant rankų, ir suėjo jam penkeri metai. Ir tuomet jo motina susirgo mirštama liga, ir, pašaukusi Marufą, pasakė:
– Aš sergu.
– Alachas apsaugos tave nuo mirties, o mylimoji! — sušuko Maru­fas, bet karalaitė tarė:
– Turbūt aš mirsiu. Neprašau tavęs rūpintis sūnumi, bet užtat meldžiu saugoti šį žiedą, nes bijau dėl tavęs ir vaiko.
– Nieko bloga nenutiks tam, ką globoja Alachas! — atsakė Maru­fas.
Ir karalaitė nusimovė žiedą, ir atidavė Marufui, o kitą dieną atsidavė aukštybių Alacho malonei, ir jos vyras liko vienas karaliauti ir savo žodžiu karalystę rikiuoti.
Ir nutiko taip, jog vieną dieną jis mostelėjo nosine, duodamas ženklą visiems palikti posėdžių menę, ir kariai išsiskirstė ir išsivaikščiojo į namus, o jis nuėjo į sėdimąją menę ir sėdėjo ten, kol praslinko diena ir atsėlino vakaras su nakties tamsa. Ir tuomet suėjo pas jį kaip papras­tai pašnekovai, didžiūnai iš didžiūnų, ir nustūmė jie laiką iki pat vidur­nakčio, maloniai šnekėdamiesi ir linksmindamiesi, o paskui paprašė leidimo pasišalinti ir, Marufui leidus, išsivaikščiojo į namus. Ir atėjo tuomet vergė, nuvilko dienos drabužius ir apvilko naktiniais, paguldė ir ėmė trinti jam kojas, kol jis užsnūdo, o tada išėjo ir grįžo į savo patalą ir užmigo. Tokia buvo jos byla.
Tuo tarpu karalius Marufas miegojo ir bemiegodamas ūmai pajuto kažką gulint šalia. Ir pabudo jis persigandęs, ir sušuko:
Meldžiu tavo globos, Alachai, nuo šėtono, akmenimis mušto! Ir atsimerkęs pastebėjo greta gulint pažiūrėti baisingą moteriškę.
Kas tu? — paklausė jis.
—    Nebijok,— atsiliepė ši,— aš tavo pati Fatima, pravardžiuojama Ragana.
Ir tuomet Marufas pažvelgė jai į veidą, ir pažino ją iš pasibaisėtinos išvaizdos ir ilgų, išsikišusių ilčių.
—    Iš kur tu čia atsiradai ir kokia dvasia atnešė tave į šį kraštą? — paklausė jis, ir Fatima atsakė klausimu:
—    O kokiame tu krašte?
—    Ichtijano al-Hutano mieste,— atsiliepė Marufas.— O kada tu palikai Kairą?
– Ką tik,— atsakė Fatima.
– Kaip? — nustebo Marufas.
—    Žinoki,— atsakė Fatima,— kai susikivirčijau su tavimi, šėtono sukurstyta tau pakenkti ir apskųsti teisėjams, ilgai tavęs ieškojau ir niekur negalėjau surasti. Ir teisėjai tavęs teiravosi, bet ir jie nieko įepešė. Prabėgo dvi dienos, ir aš ėmiau graužtis suvokusi, jog pati esu kalta, bet graužtis buvo per vėlu. Taip aš prasėdėjau keletą dienų siel­vartaudama, kad tavęs netekau, ir neilgai trukus suvalgiau viską, ką turėjau, ir teko man prašyti išmaldos. Ir ėmiau vaikščioti nuo vienų, pavydo vertų, prie kitų, pagailos vertų, ir taip maniausi nuo tos dienos, kai mane palikai, ir mitau paniekos penu, juodą vargą brisdama. Ir kas naktį skendėjau ašarose, apverkdama išsiskyrimą su tavimi ir savo liūdną apleistos moters dalią, gėdą ir pažeminimą.
Ir ji ėmė pasakoti Marufui, kas jai nutiko, o jis žiūrėjo į ją stebėdamasis. Ir pagaliau ji tarė:
—    O vakar, visą dieną išvaikščiojusi ir nieko nepelniusi — kiekvienas, kurį tik paprašydavau duonos kąsnelio, plūsdavo mane ir nieko teduodavo,— sutemus nuėjau gulti tuščiu pilvu, vietos sau nerasdama š alkio ir patirtų nuoskaudų. Ir man taip besėdint ir beraudant, ūmai tojo prieš akis žmogysta ir paklausė: „O moteriške, ko tu verki?” atitariau aš: „Iš tiesų tau sakau, turėjau vyrą, kuris rūpinosi manimi ir pildė visus mano norus, bet jis dingo, ir aš nežinau, kur jis dėjosi, ir, pati viena likusi, kenčiu vargus negandus!” — „O kuo vardu tavo vyras?” — paklausė žmogysta. „Marufas vardu”,— atsakiau. Ir tuomet žmogysta tarė: „Pažįstu jį, o tu žinoki, kad vyras tavo dabar sultonas viename mieste, ir jeigu tik panorėtum su juo susitikti, tuoj pat išpildyčiau tavo norą”. Ir aš sušukau: „Pasigailėki ir nuneški mane pas jį!” Ir tas padaras nutvėrė mane, iškėlė tarp dangaus ir žemės ir atskraidi į šiuos rūmus, o čia pasakė: „,Eik į aną menę ir surasi savo vyrą bemiegantį guolyje”. Įėjau vidun ir išvydau tave visoj šitoj prašmatnybėj, manau, jog dabar manęs nebeapleisi — šiaip ar taip, aš tavo pati  Ačiū  Alachui, kad jis vėl mudu sujungė!
—    Bene aš tave palikau? Argi ne tu pati norėjai manimi nusikr tyti skųsdamasi čia vienam teisėjui, čia kitam? — atsiliepė Mar fas.— O galiausiai apskundei mane aukščiausiajam teisėjui ir užsiundei Abu Tabaką, didįjį rykštininką, kad įkištų mane kalėjiman! Noro nenorom gavau bėgti nuo tavęs.
Ir jis papasakojo, kas jam nutiko, kaip tapo sultonu, vedęs kar liaus dukterį, kaip pasimirė karalaitė, palikdama jam penkerių metų sūnų. Ir Fatima išklausiusi tarė:
—    Tai, kas nutiko, buvo mudviem aukštybių Alacho skirta, ir daba kai su kaupu už viską atkentėjau, dedu viltis į tavo kilnią širdį ir tikiuosi, kad manęs nebeišginsi ir leisi kaip išmaldą valgyti duoną kasdieninę.
Ir ji tol maldavo ir žeminosi, kol Marufui atlėgo širdis, ir j pasakė:
– Atgailauk už visa pikta, ką esi padariusi, ir gyvenk iš mano malonės, ir turėsi vien džiaugsmo dienas, bet jei iškrėsi ką bloga, paliepsiu tave nudėti, nes dabar nieko nebebijau. Ir išmesk iš galvos tą mintį, jog vėl galėsi skųstis manimi aukščiausiajam teisėjui ir siundyti mane Abu Tabaku,— aš sultonas, ir žmonės manęs bijo, o aš bijau tik aukštybių Alacho. Be to, aš turiu užburtą žiedą, ir kai patrinu jį, stoja prie mane žiedo tarnas, vardu Abu-s-Sadatas, ir tuoj pat man atneša, k tik pageidauju. O jeigu nori sugrįžti į savo miestą, duosiu tau tiek turtų kad ganės visam gyvenimui, ir mikliai nusiųsdinsiu tave į gimtąjį kraštą, o jeigu nori čia likti, paliepsiu įrengti tau rūmus, išklosiu juos gražiausiais šilkais ir duosiu dvidešimt vergių, kad tau tarnautų, ir įsakysi tave gardžiai maitinti ir prašmatniai rengti, ir gyvensi didžiausiam ištekliuje kaip karalienė, kol pasimirsi arba kol pasimirsiu aš. K atsakysi į mano žodžius?
Norėčiau likti su tavimi,— atsiliepė Fatima ir pabučiavo Marufui ranką, ir atgailaudama pasižadėjo nieko bloga nebedaryti, ir jis padovanojo jai atskirus rūmus, davė vergių ir eunuchų, ir ėmė ji ten gyventi lyg karalienė.
Ir Marufo sūnus pradėjo lankytis ir pas ją, ir pas tėvą, bet Fatima iš pirmos dienos jo nepamėgo, nes buvo ne jos vaikas, o kai jis pastebėjo pagieža ir neapykanta degant jos akis, ėmė jos lenktis ir neapkęsti. Marufas tuo tarpu visai pamiršo savo žmoną Fatimą, pravardžiųojamą Ragana, nes buvo ji virtusi žila sene ir pažiūrėti bjauria nelyginant nusišėrusi beždžionė, šlykštesne už dėmėtąją gyvatę, juo labiau kad kitados buvo taip skaudžiai uždavusi širdį, kaip niekas nesugeba užduoti. O sena patarlė sako: „Blogas darbas iš pašaknų kerta jausmus ir daigina neapykantą širdies gilumoje”. Ir priglaudė ją Marufas ne susižavėjęs jos pagirtinomis dorybėmis, o stačiai iš gailestingumo, labu darbu norėdamas įtikti aukštybių Alachui. Ir kai ji suvokė tapusi svetima vyrui, pašoko jai baisi neapykanta, ir pavydas aptemdė protą, o šėtonas pakuždom įteigė mintį, kad pagrobtų ji žiedą ir atimtų vyrui gyvybę, ir pati taptų karaliene. Ir vieną naktį išėjo ji iš savo rūmų ir pasuko į rūmus, kur gyveno Marufas, jos vyras. O tuo metu karaliaus sūnus tūnojo, žiburio nedegdamas, atilsio vietoje, palikęs duris atlapas, ir, pastebėjęs ją skubant į tėvo rūmus, pats vienas tarė: „Įdomu, ko ta ragana sėjo iš savo rūmų tamsos priedangoje ir bėga į tėvo rūmus? Negali ūti, kad ji šiaip sau vaikščiotų naktimis!”
Taip taręs, nepastebimai nusekė įpėdin. O juosėjo jis trumpą Damasko plieno kardą, kurio niekada nenusijuosdavo, eidamas pas tėvą,— toks brangus buvo jam tas kardas. Ir tėvas, matydamas jį su tuo kardu, juokdavosi ir sakydavo: „O galybių Alache! Iš tiesų nuostabus tavo kardas, bet kol gyvas, sūnau, neisi su juo į karą ir niekam galvos nenu­irsi!” O sūnus atsakydavo: „Būtinai nukirsiu galvą, kuri bus verta nukirsti!” Ir karalius juokdavosi iš jo žodžių.
Ir kai berniukas nusėlino paskui tėvo žmoną, išsitraukė kardą iš maksties ir nusekė ją iki pat rūmų, o ten atsistojo prie durų ir įsižiūrėjęs pamatė, kad ji kažko ieško ir kalba: „Kurgi jis nudėjo tą žiedą?” Ir tuomet jis suprato, jog Fatima ieško žiedo, ir ėmė kantriai laukti, kol jį suras. Ir kai ji sušuko: „Štai jis!” ir pasisuko eiti, berniukas pasislėpė iž durų, o Fatima, žengdama per slenkstį, nenuleido akių nuo žiedo ir jau buvo jį betrinanti, bet karalaitis kilstelėjo ranką su kardu ir kirto ai per kaklą. Fatima tik sukliko ir išvirto negyva.
Marufas pakirdo iš miegų ir pamatė žmoną gulint kraujo klane, o sūnų stovint su nuogu kardu rankoje, ir paklausė:
– Kas yra, sūnau?
– O tėve,— atsiliepė karalaitis,— kiek kartų esi man sakęs: „Iš tiesų nuostabus tavo kardas, bet kol gyvas, sūnau, neisi su juo į karą ir liekam galvos nenukirsi!” O aš tau sakydavau: „Būtinai nukirsiu galvą, curi verta bus nukirsti!” Ir štai dabar nukirtau juo galvą, vertą nu­virsti.
Ir papasakojo karaliui, kaip viskas buvo, ir Marufas suskato dairytis žiedo, bet niekur nerado. Tuomet žengė prie Fatimos ir ėmė ieškoti, kol pamatė, kad ji laiko sugniaužusi jį saujoje. Ir tuomet jis ištraukė žiedą iš jos rankos, ir tarė:
— Iš tiesų esi tikras mano sūnus, ir tegu Alachas saugo tave šiame ir aname pasaulyje, kaip tu apsaugojai mane nuo šios nedoros moteriškės! Nieko gero ji nepadarė, tik užsitraukė sau pelnytą pražūtį.
Paskui karalius Marufas pašaukė šeimynykščius, o kai tie subėgo, papasakojo jiems, ką ketino padaryti jo žmona Fatima, pravardžiuo­jama Ragana, ir įsakė paimti jos kūną ir padėti kur nors ligi ryto. Taip jie ir padarė, kaip buvo liepta.
Ir kitą dieną parikiavo keliems tarnams ja pasirūpinti, ir tie numazgo­jo jos kūną ir suvyniojo į drobulę, ir iškasė kapą, ir palaidojo. Ir taip ji, atkakusi iš Kairo, nukeliavo į kapus.
Vėliau Marufas išsiuntė žygūną pakviesti artojo, pas kurį viešėjo pabėgęs nuo karaliaus, o kai šis atvyko į rūmus, padarė jį savo patarėju ir veziriu, stovinčiu iš dešinės. Ir sužinojo jis, kad artojas turi neregėto grožio ir dailumo dukterį, didžių dorybių ir kilnaus elgesio mergelę, ir veikiai ją vedė, o neilgai laukus apvesdino ir sūnų. Ir gyveno jie laimingi ilgus metus, ir niekas nedrumstė ramybės šventos, ir mėgavos jie palaima beribe, kol jų neatlankė linksmybės griovėja, kuriai pasi­rodžius namai ištuštėja ir sūnūs bei dukros netenka globėjų. Tebūnie pašlovintas gyvasis, kuris niekad nemiršta ir savo rankose laiko regimos ir neregimos karalystės raktus!
O tarp kitų pasakojimų yra dar..

Comments

comments