Kartą vieniems vargetoms sodiečiams gimė berniukas. Visai dar mažutį jį apsėdo piktoji dvasia. Ir vos ta piktoji dvasia apsi­rinko sau berniuką per buveinę, jo tėvai ėmė ir pasimirė. Anūkas auginti liko senai bobulei. Bėgo metai. Bernaitis augo. Ir štai jam sukako dvidešimt metų. Nuėjo bernaitis kartą į mišką malkauti. Paregėjo jį ten geroji dvasia ir sako piktajai savo sesei:
– Nuo tos dienos, kai tu apsėdai šitą bernaitį, jis bėdų neat­sigina: tėvai pasimirė, vargai iš visų pusių spaudžia, ko tik jis imasi, viskas jam iš rankų krinta. Matyt, iš tikrųjų tu galinga.
– Kurgi ne! — apsidžiaugė piktoji dvasia. — Vadinasi, tu tiki, kad aš esu galinga?
– Tikiu, tikiu. O dabar užleisk man vietą.
Sutiko piktoji dvasia ir nulėkė sau. Geroji dvasia beregint pasidarė bernaičio globėja, o tasai nieko nenujaučia, kerta žabus, ir tiek. Bet netrukus atsisėdo bernaitis pailsėti ir susimąstė: „Kad­gi mes nors kiek prakustume, mano bobulė vargo nebe­vargtų. O dabar, jeigu mane ištiks kokia nelaimė, kas ją maitins? Imsiu ir įkalbėsiu ją kokiam turtuoliui parsisamdyti. Gal už pa­valgymą kas nors priims mudu tarnystėn…”
Nebe malkos bernaičiui galvoj, eina jis namo su bobule pasi­tarti. Ta sutiko.
Patraukė bobulė su anūku pas turtingą setchėjų, vieną iš keturių garsiausių setchėjų visoje karalystėje. Įėjo juodu pro vartus ir at­sisėdo prie laiptų. Eina pro duris setchėjus su pačia, žiūri — prie jo rūmų laiptų senutė su bernaičiu sėdi. Setchėjus klausia:
—    Ką pasakysite?
—    Ogi mano bobulė ir aš prašom tave, šviesiausias pone, mus tarnystėn priimti, — atsako bernaitis. — Mums daug nereikia, kad tik ryžių gautumėm.
Setchėjus pagalvojo, pagalvojo ir sako:
—    Gerai, pasilikite.
O bernaitis vėl prašo:
—    Leisk man virtuvėje patarnauti ir kambariuose. Setchėjus ir vėl sutiko. O bobulei pavedė vištas ir antis ganyti, žiūrėti, kad paukščiai ryžių pasėlių neiškapstytų ir džiovinamų grūdų nelestų.
Bernaitis netingėjo, dirbo neatsitiesdamas. Šeimininkai buvo juo patenkinti.
Praėjo treji ar ketveri metai. Pasiprašė bernaitis piemeniu pa­skiriamas. Ir gebėjo jisai tūkstančius buivolų vienas sužiūrėti. Ir tvartą, būdavo, iškuopia, ir pakinktus sutaiso.
Kartą turtuolis sako pačiai:
—    Nuo tos dienos, kai šis bernaitis įsiprašė už piemenį, mes jo nematėme. Eime, pažiūrėsime, kaip jis galvijų žiūri.
Nuėjo turtuolis su pačia, dairosi — ogi tvartas švarus švaru­tėlis, viskas savo vietose, pakinktai sutaisyti, buivolai sotūs. Grįžo šeimininkai namo patenkinti ir šnekasi:
—    Tasai bernas mums tiesiog radinys. Tarpsta mūsų buivolai, jo prižiūrimi. Stengiasi piemuo, ne dėl akių dirba.
Vieną gražią dieną bernaitis nusprendė suginti buivolus į kūdrą ir begindamas ant kažko suklupo. Žengė dar žingsnį ir vėl suklu­po. Mat visas kūdros dugnas buvo vieni aukso luitai. „Kad juos kur, tuos nelemtus akmenis! — galvoja sau bernaitis. — Visas kojas į juos apsidraskiau. Šitaip dar ir kaktą prasimušiu”.
Paėmė jis vieną luitą ir sako:
—    Imsiu ir nunešiu tą akmenį bobulei. Jau kad gražus jis, tai gražus.
Vargšas piemuo kaip gyvas aukso nebuvo regėjęs. Parsivarė jisai buivolus namo, nuėjo pas bobulę ir rodo jai akmenį:
—    Žiū, bobule, kokį gražų akmenį radau. Paregėjo bobulė auksą, išsigando:
—    Kur tu, anūkėli, tokį didžiulį aukso luitą ėmei? Nešk jį grei­čiau iš kur atnešęs! Man ne tik į rankas imti, bet ir pažiūrėti į jį baisu.
Išgirdo bernaitis, kad čia auksas, paėmė luitą, nunešė atgal, įmetė į kūdrą, bet tą vietą dėl visa ko įsidėmėjo.
Sumanė tos šalies karalius savo aukščiausius patarėjus iš­bandyti. Paliepė jis keturiems žygūnams vykti pas keturis žy­miausius patarėjus ir pakviesti juos į rūmus. Kai patarėjai at­kako, karalius tarė jiems:
—    Šiąnakt jūs turite saugoti rūmus.
Sėdi patarėjai tuščioje salėje keturiese ir nežino, ką veikti. Reiktų akyliems ir ausyliems būti, o jiems tik rūpi, kaip čia pato­giau atsigulus ir saldžiau numigus. Vidury nakties įsigavo ka­ralius į salę, kur savo patarėjus paliko, žiūri — ogi visi keturi knarkia, net sienos dreba. Perširdo karalius ir įsakė sargybai, kad ryt rytą visiems tiems apsileidėliams patarėjams galvas nukirstų.
Kitą dieną karalius įsakė sušaukti keturis garsiausius setchėjus. Išsigando mūsų setchėjus, mat jau žinojo, kad karalius buvo sušaukęs į rūmus keturis žymiausius patarėjus ir visiems ne­žinia už ką galvas nukirto. Nėr kas daryti setchėjui, ruošiasi jis palikti namus. Lieja graudžias ašaras vaikai ir šeimynykščiai, nebesitiki šeimininką gyvą pamatysią. Tik kur buvęs, kur nebuvęs ateina piemuo ir klausia:
—    Ko jūs visi taip sielojatės?
Nupasakojo setchėjus savo bėdą. O bernaitis sako:
—    Gal aš tai nakčiai už tave į rūmus nueičiau? Apsidžiaugė setchėjus. Nubėgo geriausių savo rūbų atnešti: tepasipuošia piemuo tą vieną naktį. Išruošė piemenį kelionėn. Gavo gražius rūbus bernaitis ir dar paprašė kardo kuo aštresnio. Pasiėmė kardą ir nuėjo su trimis garsiausiais setchėjais rūmų sergėti.
Trys setchėjai iki pusiaunakčio šnekučiavo, o bernaitis atsi­gulė ir neva miega. Prisišnekėjo setchėjai ir užsnūdo vienas po kito. Žiūri bernaitis — šnarpščia visi trys. Atsikėlė jis patyliu­kais ir laukia, kas toliau bus.
Vidury nakties karalius vėl išėjo iš savo menės ir sėlina į salę pas setchėjus. Žiūri bernaitis — įslinko kažkas. Kad stvers jis kardą, kad šoks ant neprašyto svečio — tuoj į gabalus sukapos. Vos vos karalius sveiką kailį išnešė.
Tris kartus buvo įsėlinęs karalius, ir tris kartus bernaitis jį kardu išvijo.
Rytą karalius įsakė visiems trims miegaliams setchėjams nu­kirsti galvas, o bernaitį pasišaukė į savo menę ir klausia:
– Kuo tu vardu, setchėjau?
– Aš — tokio ir tokio setchėjaus sūnus, — atsakė bernai­tis.
Išsišaukė karalius setchėjų ir klausia:
—    Ar teisybė, kad tai tavo sūnus?
Setchėjus nusilenkė karaliui ligi pat žemės ir atsakė:
– Teisybė, šviesiausiasis karaliau, tai mano sūnus.
– Na, jeigu jis tavo sūnus, tebūnie ir mano.
Tasai karalius turėjo vienturtę dukterį, neregėto gražumo mer­gelę. Nusprendė karalius išleisti ją už to drąsuolio. Iškėlė jiems smagias vestuves. Karalius buvo senas ir neilgai trukus atidavė sostą jaunajam žentui. Taigi vargias bernaitis, gerosios dvasios globojamas, tapo karaliumi.
Jaunasis karalius prisiminė, kad piemenaudamas aukso buvo radęs. Paprašė jis savo įtėvį pasiųsti tarnus, kad tą auksą parga­bentų ir gerai jį paslėptų.
Vieną dieną pas jaunąjį karalių turėjo sueiti vyriausieji karo vadai. Nuėjo jis pas senąjį karalių pasiklausti, kaip juos priimti turįs. Senasis karalius ir sako:
—    Tu ne karališkos giminės. Todėl būtinai juos priimk drauge su karaliene.
Jaunasis karalius pasišaukė pačią, ir eina juodu abu į didžiąją menę. O tuo tarpu piktoji dvasia atlėkė pas gerąją dvasią ir sako:
—    Tu paėmei savo globon vargetą ir jį karaliumi padarei! Di­delę ir tu galią turi. Bet dabar atsitrauk, jis mano.
Geroji dvasia paklausė piktosios dvasios ir nuskrido sau. Tik kad sužaibuos, kad sugriaudės perkūnas, ir ūmai karalius prabilo tokiais žodžiais, kokių nei jis pats, nei dvariškiai nesitikėjo.
—    Girdite — perkūnas griaudžia. Visai kaip anais laikais, kai aš buivolus laukuose ganiau.
Vos tik jis taip pasakė, karalienė pašoko, apsipylė ašaromis ir nubėgo pas tėvą.
—    Tėve, nedera man, karaliaus dukrai, būti vargetos piemens pačia. Aš atsižadu tokio vyro. Jis ką tik visiems girdint pasisakė, kad buivolus ganęs, perkūnas jam tai priminė. Kaip aš dabar žmo­nėms į akis pažiūrėsiu!
Perpyko karalius, liepė buvusį piemenį suimti ir šaltoj on už­daryti.
Dar nė pusdienio jaunikaitis šaltojoj neišbuvo, o geroji jo globėja jau aplankė piktąją dvasią ir tarė jai:
—    Garbioji mano giminaite, labai galinga tu pasirodei. Vos tik spėjau tau savo vietą užleisti, mano globotinis braukšt ir už grotų atsidūrė. Gana tau. Užleisk man vėl globėjos vietą.
Piktoji dvasia net pašoko iš džiaugsmo: vadinasi, jos galia tikrai didelė. Ir mielai nuskrido sau. Geroji dvasia, ėmusi globoti jaunikaitį, įkvėpė jam išganingą mintį.
„Reikia būti atsargesniam su žmonėmis, — pagalvojo jis. — Priplepėjau ko nereikia ir šaltojoje atsidūriau. Bet juk dar niekas nežino, kad aš už grotų. Paprašysiu savo įtėvį išimti paslėptąjį auksą. Tegu paliepia iš to aukso iškalti šimtą buivolų ir šimtą auksinių dubenų, o rytoj tegu atsiunčia man”.
Nieko nelaukęs, jis pasikvietė kalėjimo viršininką ir sako:
—    Karalius liepia tau pasiųsti žygūną pas mano tėvą. Tegu jisai sušaukia auksakalius ir užsako j iems nukalti iš aukso šimtą buivo­lų ir šimtą dubenų. Ir ne vėliau kaip ryt rytą viską teatgabena man.
Nedrįso kalėjimo viršininkas nepaklausyti ir viską padarė taip, kaip buvo palieptas.
Setchėjus tuoj pat sušaukė geriausius meistrus ir uždavė jiems darbo. Auštant šimtas gražiausių auksinių buivolų sto­vėjo ant šimto dubenų iš gryno aukso.
Rytą karalius pro langą paregėjo pulką mergelių su aukso dubenimis. Keista jam susirodė ta eisena, ir jis liepė tarnui mer­geles pašaukti. Kai mergelės prisiartino, karalius paklausė:
—    Kam jūs nešate tuos puikius dubenis? Kam priklauso šitie aukso buivolai?
—    Mūsų ponui,— atsakė mergelės.
Atspėjo karalius, kas tasai ponas, apsidžiaugė ir pašaukė dukrą:
—    Dukrele mano, ne bėda, kad tavo vyras dūsavo, prisiminęs tuos laikus, kai ganė buivolus. Va kokiais žaislais tavo vyras vaikas būdamas žaidė. Anie buivolai — ne bet kokie gyvuliai. Jie iš gryno aukso. Taigi neširsk ir kuo greičiau su savo vyru susi­taikyk.
Paliepė karalius nedelsiant išleisti žentą iš šaltosios ir tuoj pat grąžino jam sostą.

Comments

comments