Jei žilagalvė Keloglano motina nebūtų radusi penkių kuru­šių-nieko blogo nebūtų atsitikę. Motina su sūnumi nebūtų praradę ramybės, miego. Bet ar vargšas žmogus nepaims nuo žemės blizgančio pinigo? Juk niekas to nė nesužinos!
Senutė parnešė penkis kuršius namo. Keloglanas be galo nudžiugo. Jei motina nebūtų buvusi tokia sena, ji būtų iš džiaugs­mo ėmusi šokti. Bet džiaugsmas greit praeina. Motina su sūnumi niekaip negalėjo nuspręsti, ką pirkti už tuos penkis kuršius, ir susiginčijo. Kiekvienas norėjo vis kitokio daikto ir nesusitarė dėl pirkinio, kuris būtų patikęs abiem.
Nuo vakar vakaro Keloglanas ir jo motina nė trupinio ne­buvo burnoje turėję. Bet jiems nė į galvą neatėjo pirktis karš­tos, minkštos duonos ir lig soties abiem prisivalgyti. Jie visai užmiršo alkį ir miegą. Ko tik jie nesvajojo, laikydami rankoje Penkis kurušius? Keloglanas norėjo arklio. Motina nesutiko:
– Verčiau pirkim asilą! Juk ant arklio aš neužlipsiu.
– Gerai, – sutiko Keloglanas.- Bet tik tegu būna asilas, o ne asilė. Aš mėgstu muziką, ir jis mane linksmins savo balsu.
– Ne, aš to neleisiu! – supyko motina.- Asilė atsives asi­liukų, paskui tie vėl atsives, ir mes praturtėsime.
Bet jos sūnus labai mėgo muziką ir atkakliai spyrėsi.
– Verčiau pirkime dūdelę, aš dūduosiu, o tu klausysies. o motina panorėjo gero sklypo žemės. Bet greit abu suprato,kad už penkis kurušius nenupirksi nei asilo, nei namo, nei že­mės, netgi dūdelės.
Tuo tarpu atėjo naktis, danguje suspindo žvaigždės, skaistus mėnulis žėrė savo šviesą tikratikiams į veidus.
Nakis – miego metas, ir motina su sūnumi atsigulė. Rytą, atsiminę naktinį savo pasikalbėjimą, juodu nusikvatojo ir nutarė pirkti meškerę. Keloglanas su nauja meškere nuėjo prie upės. Kasdien jis sugaudavo po kelias žuvis ir jas nešdavo į turgų. Už vieną žuvį jis gaudavo vieną du kuršius, už dvi – penkis kuršius, už tris – septynis, aštuonis kuršius. Keloglanas pirk­davosi duonos, sūrio, chalvos. Motina su sūnumi valgė, gėrė, ilsėjosi, žodžiu, gyveno puikiai. Juodu džiaugėsi, naudingai iš­leidę penkis kuršius. Bet vieną dieną Keloglanas sugavo didelę žuvį, ir džiaugsmo juodviem vėl kaip nebūta. Žuvis buvo labai graži, bet Keloglanui ji nepatiko. Jis pailso, jam skaudėjo širdį. Ir kaipgi neskaudės! Juk priešais jų namą stovėjo padišacho rūmai, o pro rūmų langą nuo aušros ligi sutemų žiūrėjo jo duk­tė. Mergina juokdavosi, erzindavo Keloglaną, mėtydama į jį įvairiausius skanumynus, kad jam net viršugalvį įskaudo.
Ir šit Keloglanas paėmė žuvį ir ją nunešė į turgų, žmonės lietė jos žvynus ir stebėjosi: ,,Oi kokia puiki žuvis, tiesiog ne­matyta žuvis! Žvynai nelyginant auksas!” Už žuvį siūlė ne ma­žiau kaip dvidešimt penkis kuršius. Bet Keloglanas tik širdo ir piktai žiūrėjo į pirkėjus. Juk tik vakar jis buvo atnešęs keturias žuvis, ir daugiau kaip dešimt kurušių niekas jam ne­davė. Jam rodėsi, kad žmonės iš jo tyčiojasi. O pirkėjai gal­vojo: ,,Turbūt mes jam mažai duodame, dėl to Keloglanas ir nepatenkintas.”
Na tegu jau, duodu tau trisdešimt kurušių,- sakė jie.
O aš duodu penkiasdešimt! – įsikišo kitas.
O aš – septyniasdešimt! – sakė trečias.
Imk lirą  ir atiduok man žuvį,- sušuko ketvirtasis.
Dabar Keloglanas visiškai įtūžo. Jis pasiėmė žuvį ir sugrįžo namo. Ir namie ilgai negalėjo apsiraminti.
– Kas atsitiko? Ko tu toks nuliūdęs? Kodėl nepardavei žu­vies? – klausinėjo Keloglano motina.
Sūnus susiraukė:
– Žmonės juokiasi, tyčiojasi iš manęs. Jie siūlė trisdešimt, penkiasdešimt, septyniasdešimt kurušių. Jei kas nors būtų da­vęs šimtą kurušių, aš būčiau pardavęs žuvį, bet tokio pirkėjo neatsirado.
Motina nusišypsojo.
– Žuvis labai graži, žmonės nesijuokė iš tavęs! Verčiau bū­tum nepykęs tuščiai, o žuvį pardavęs.
Tada Keloglanas treptelėjo koja ir suriko:
– Jie juokėsi iš manęs!
– Gerai, tebūnie, kaip tu sakai. Suvalgysime žuvį patys. Išdarinėk ją upėje, o aš iškepsiu.
Keloglanas pagriebė žuvį ir nuėjo prie upės. Iš pradžių jis ją nuvalė, paskui nupjovė galvą ir išskrodė vidurius. O žuvies pilve buvo dubenėlis – visai jau pažaliavęs nuo smulkių dumb­lių. Bet kai tik Keloglanas nušveitė dubenėlį, jis apspango nuo nematyto blizgesio. Keloglanas negalėjo suprasti, kas atsitiko. Mažas dubenėlis spindėjo taip skaisčiai, tartum būtų degęs. Gal jis koks nepaprastas, auksinis, stebuklingas? Keloglanas jį pa­nėrė į vandenį. Vanduo dubenėlyje bematant pavirto auksu, auksas pabiro ant upės dugno. Keloglanas, lyg galvą būtų pa­metęs, vėl panėrė dubenėlį į upę ir išliejo vandenį šalia savęs. Vos tik vanduo pasiekė žemę – ir vėl pavirto auksu. Keloglanas iš džiaugsmo viską užmiršo pasaulyje. Jis vis sėmė ir sėmė dubenėliu vandenį, graibė iš jo auksą. Staiga kažkas palietė jam petį. Keloglanas pakėlė galvą: prieš jo akis, visa apsitaisiusi šilkais ir aksomu, stovi padišacho duktė, šypsosi. Ak, kokia buvo ta jos šypsena!
– Atiduok man dubenėlį! – paprašė padišacho duktė. Keloglanas nieko neatsakė, tik į akis merginai pažiūrėjo.
– Tai ką, ar atiduosi man tą dubenėlį? Duok jį man, ir aš tau viską padarysiu, seksiu paskui tave, kur panorėsi. Keloglanas tylėjo. Bet greitai atsitokėjo.
„Keista, labai keista,- pagalvojo Keloglanas.- Juk dar šįryt padišacho duktė iš manęs tyčiojosi, į mane mėtė skanumynus. o dabar gražuolė vos ant kelių prieš mane nesiklaupia. Taip viskas keista, nesuprantama, tartum sapne.”
– Aš viską dėl tavęs padarysiu – pakartojo mergina. Staiga Keloglanas nusišypsojo, ir parodė  liežuvį  galingojo padišacho dukteriai. Įsikišęs dubenėlį į antį, jis pasakė:
– Eik paskui mane!
Keloglanas eina, ir vis greityn. Mergina vos spėja paskui jį Eina jie skersgatviais, gatvėmis – žmonės tik žiūri pastatę akis Ogi buvo ko stebėtis! Padišacho duktė, kaip šunelis paskui šei­mininką, bėga paskui driskių vaikėzą. Niekas nesuprato, kas čia darosi. Bet nei Keloglanas, nei padišacho duktė tartum nematė nustebusių žmonių. Staiga jie atsidūrė miesto pakraštyje. Mergina širdyje tikėjosi, kad ji su Keloglanu išeis į svetimą šalį ir ten apsives. Keloglanas jau seniai jai patiko. Bet vaikinas buvo kvailas, jam nė į galvą tat neatėjo. Urnai jis sustojo po medžiu įr išsitiesė ant žolės. Paskui išsiėmė iš užančio stebuklingąjį dubenėlį. Padišacho duktė vėl tarė:
–  Atiduok man dubenėlį, aš dėl tavęs viską galiu atiduoti.
– Nieko man nereikia,- atsakė Keloglanas,-tu tik turi ristis kūlio tol, kol tau pasakysiu „gana”. Tada ir galėsi pasi­imti dubenėlį.
Padišacho duktė pasižiūrėjo į savo suknelę: jai buvo gaila tepti gražias drapanas. Bet juk ji gaus dubenėlį, kuris vandenį paverčia auksu! Dėl to dubenėlio galima nieko nesigailėti. Neilgai galvojusi, mergina atsirėmė rankomis į žemę ir pradėjo ristis kūlio. Ji taip gražiai ir vikriai ritosi, tartum būtų gimusi oirko šokėja. Persiritusi keletą kartų, padišacho duktė išsitiesė ant žemės. Aplink ją kilo debesys dulkių. Mergina apsipylė prakaitu, smėlis lipo prie veido, virsdamas į purvą. Plaukai išsidraikė, krito ant veido. Mergina tapo panaši į auksinį kamuoliuką.
o Keloglanas kvatojosi, pliaukšėjo delnais, daužė kumščiu į žemę, rietė aukštyn kojas, stvarstėsi už pilvo. Jis tiesiog springo iš juoko. Pagaliau Keloglanas pasakė merginai:
– Imk dubenėlį, dabar jis tavo!
Šokinėdama iš džiaugsmo, padišacho duktė pasigriebė dubenėlį ir nuėjo namo. Eidama galvojo: „Koks keistas tas Keloglanas: juokdarys ir toks dosnus. Dabar suprantu, kodėl neturteliai ir lieka neturtėliai.”
Vis  dėlto  merginai  buvo  nesmagu,  kad Keloglanas lengvai atidavė jai dubenėlį, nieko už tai nepaprašęs. Tiesa, ji liūdėjo neilgai. Juk auksinis dubenėlis dabar yra jos, Ji gali tenkinti visus savo norus, o visa kita nesvarbu. Padišacho a buvo tokia laiminga tarsi Mahometas ją būtų pasiėmęs į rojų. Kai mergina prisiartino prie padišacho rūmų, ji staiga palinko kaip pakirstas medis. Smalsūs žmonės ją matė su Keloglanu ir apie tai papasakojo padišachui. Bet jie, žinoma, daug ką pridėjo ir pagražino. Išgirdęs jų kalbas, padišachas baisiai įtūžo, jis išvertė penkerias duris, sudaužė du langus, penkiasdešimt lėkščių, septyniasdešimt stiklinių, nukapojo viziriams galvas, nugalabijo tris pašas, keturiasdešimt karininkų, penkis šimtus kareivių. Bet galingojo padišacho rūstybė nepraėjo. Jis nutarė dar nugalabyti savo dukterį. Vargšę merginą atidavė į budelio nagus. Budelis ją užsivedė ant aukšto kalno ir ėmė ruoštis kirsti jai galvą.
Daug žmonių buvo nugalabijęs budelis. Nukirsti žmogui galvą jam buvo vieni niekai. Bet, pamatęs liūdnas merginos akis, budelis jos pasigailėjo, rankos jam ėmė drebėti, akys prisipil­dė ašarų.
– Mažoji sultone, aš negaliu tau nukirsti galvos. Prižadėk man, kad niekad nesugrįši namo, ir aš tave paleisiu.
Budelis nusišluostė ašaras ir pridūrė:
– Man gėda ir sakyti: aš turiu gauti tavo marškinius. Tik nepagalvok blogai: ne sau ir ne savo dukteriai juos imu. Marš­kinius aš iškruvinsiu ir parodysiu tavo tėvui. Antraip jis mani­mi nepatikės.
Mergina užlindo už uolos, nusivilko marškinius ir atidavė budeliui. Po to gražuolė atsisveikino su juo ir nuėjo, pasitik­rinusi, ar tebeturi auksinį dubenėlį. Ilgai mergina ėjo per kal­nus. Keloglanas irgi klajojo po kalnus, bet juk pasaulis platus, ir jie nesusitiko.
Nelaimingasis Keloglanas nieko daugiau negalėjo galvoti, jis visai iškvaišo. Jei jis būtų bent truputį turėjęs proto, juk ne­būtų atidavęs savo dubenėlio! Ir dabar visą laiką aimanavo:
– Oi, mano dubenėlis, oi, mano dubenėlis!
Ėjo metai vįeni po kitų, o jis vis klajojo ir negalėjo užmiršti ūksimo savo dubenėlio.
O padišacho duktė pasiekė gražų miestą. Ten ji nuėjo prie ir dyko upės kranto ir keletą kartų panėrė savo dubenėlį į vandenį ir jį išliejo.O kas buvo toliau? Pirmiausia ji nusipirko marškinius ir pasisiūdino  vyriškus drabužius, mat ji norėjo, kad būtų laikoma vyru. Po to mergina pasistatydino puikius rūmus. Ji prisisamdė tarnų, aprengė juos šilko drabužiais, iškaišytais auksu auksu ir sidabru. Miestelėnai greitai praturtėjo, varguolių vaikai žaidė auksiniais pinigėliais. Ir tuo nė kiek nereikėjo stebėtis, – juk padišacho duktė vietoj penkių kurušių mokėdavo penkias auksines monetas, o neturtėlius gausiai apdovanodavo pinigais, Bet auksas nesibaigė. Naktimis, kai visi sumigdavo, mergina nueidavo prie baseino, kelis kartus prisemdavo dubenėlį vandens ir susižerdavo iš jo auksą. Bet niekas to ir nenumanė, niekas ne. žinojo, iš kur ji gauna pinigų. Žmonės nesiliovė kalbėję: „Kokie nematyti lobiai, pasaulyje dar nebuvo tokio turčiaus!”
Garsas apie turtuolį pasklido po visą šalį, gandai apie nere­gėtus lobius pasiekė ir kitas karalystes. Pas turtuolį pradėjo važiuoti padišachai ir sultonai, ir visi jie piršo jam į žmonas savo dukteris. Juk jie nežinojo, kad vyriški drabužiai dengia mote­rišką širdį! Bet turtuolis atmesdavo visus jų pasiūlymus. Kartą mergina sužinojo, kad pas ją atvažiuoja jos tėvas. Padišacho duktė apsidžiaugė. Ji liepė pataisyti kuo geriausius pietus, o pati nekantraudama laukė tėvo.
Ir šit padišachas atvyko Į rūmus. Jį lydėjo jo brolis ir vizi­riai. Jie išdidžiai puikavosi žvilgančiais puošniais drabužiais. Bet kai svečiai suėjo į rūmus, juos išsyk apakino neregėtas jų prašmatnumas. Netrukus jie išvydo jauną tarną, stovintį ant viršutinės laiptų pakopos, ir šnibžtelėjo palydovui:
– Ar ne šitas bus jūsų turčius?
– Ne, čia tik žemutiniųjų menių tarnas.
Svečiai pakilo aukščiau. Ten ant marmurinių laiptų jie vėl pamatė gražų jaunikaitį brangiais drabužiais. Padišachas pa-, klausė palydovą:
– Tikrausiai šitas ir bus turčius?
– Ne, čia tik viduriniųjų menių tarnas. Mūsų ponas laukia jūsų viršuje.
Pagaliau padišachas ir jo palyda užkopė į aukštutiniąsias me­nes. Jiems reikėjo truputį palaukti, bet buvo sutikti labai maloniai. Turtuolis pasiteiravo svečių sveikatos, paskui visi šne­kučiavosi, juokėsi, linksminosi. O pietūs buvo tokie gardūs, kad padišachas vos liežuvio nenusikando. Jis greitai prisisotino, bet vis valgė ir valgė. Rodės, tuoj tuoj sprogs. Tada turtuolis paėmė dubenėlį, pripylė į jį vandens. Vanduo pavirto auksu. Jaunuolis vėl pripylė vandens, ir jis vėl pavirto auksu. Padi­šachas ir jo palydovai pastatė akis. Jiems iškrito iš rankų šaukš­tai, valgis visai nebelindo. Turtuolis surinko monetas, padaė jas padišachui.
– Monetos jūsų, padišache, – tarė jaunuolis.    .
Padišachas padėkojo turtuoliui, susiskaitė monetas, padavė jas viziriui, liepdamas jas saugoti ir grąžinti, kai bus namie.
Padišachas tuoj sumanė įsigyti stebuklingąjį dubenėlį. Jis priėjo Prie jaunuolio, tyliai jo paprašė:
– padovanok man tą dubenėlį, o už tai aš tau duosiu, ko tik tu panorėsi.
Turtuolis šyptelėjo.
– Nėra tokio daikto, kuris būtų vertas šio dubenėlio, juk vanduo jame pavirsta auksu.
Padišachas parodė į savo vainiką ant galvos:
– Nori šito?
– Ne, vainikas, sostas telieka jums. Padarykime taip: kuris iš jūsų žmonių nusiris kūlio toliausiai, tam ir atiteks dubenėlis.
Padišachas susiėmė už galvos. Jis buvo labai storas ir dar daug prisivalgęs! Dubenėlis atiteks ne jam, o kuriam nors jo viziriui! Ką daryti? Bet staiga jis sumetė:
–    Gerai, teišlošia dubenėlį bet kuris maniškis, o kai sugrįš namo, aš jam nukirsiu galvą, ir dubenėlis bus mano.
–    Galime pradėti, viziriai, – paliepė padišachas. Buvo gražu pažiūrėti, kaip vertėsi kūlio padišachas ir palydovai. Seni, stori ir po tokių sočių pietų! Svečiai griuvinėjo vienas ant kito, kažką murmėjo, apsipildami prakaitu, jų ran­kos ir kojos drebėjo. Bet jie stengėsi kaip galėdami. Kol jie vartaliojosi, padišacho duktė juos paliko ir apsirengė ta pačia suknele, su kuria išėjo iš tėvo namų, susišukavo plaukus, kaip anuomet nešiojo, ir sugrįžo. Svečiai vis dar tebesiraičiojo. Ro­dės, tuoj tuoj jie išgrius nusigalavę. Mergina priėjo prie padi­šacho, paėmė jam už rankų, pakėlė nuo žemės ir tarė:
– Užteks, tėve, dėl kažkokio dubenėlio tu gaišini paskutinę savo sveikatą.
Padišachas pažino dukterį, apkabino ją, prisispaudė prie krū­tinės:
– Garbė alachui, tu išlikai gyva, ir aš galiu tavęs pasižiūrėti.
Ir tuoj pat jis parodė į savo artimuosius,
– Aš verčiausi geriau juos, taigi taigi, dubenėlis turi atitekti man.
Mergina nusišypsojo, paglostė tėvui barzdą, buvo metas, kada aš išlošiau dubenėlį. O tu norėjai už
tai mane nužudyti. Gali sau eiti, tu pralošei. Padišachas išėjo tylėdamas, nuleidęs galvą. Sušaukęs savo palydovus išsinešdino. Daugiau jis čia neberodė akių. O duktė ir nelaukė jo. Ji laukė tik Keloglano!
Į visus pasaulio kraštus ji išsiuntinėjo žygūnus ieškoti Keloglano. Po ilgų septynerių metų jie jį surado ir atvedė padišacho dukterį. Pamatė Keloglanas auksinį dubenėlį, įr sugrįžo protas. Jie susivedė ir laimingai gyveno.

Comments

comments