Dvi perės

– Aš noriu eiti per žmoną už vyriausiojo padišacho sū­naus,- kalbėjo vyriausioji sesuo,- aukšto, gražaus, narsaus raitelio, puikaus šokėjo. Niekas taip nemoka švytruoti kardu mėtyti ieties. O po tėvo mirties jis įžengs į sostą, ir aš būsiu didžiojo padišacho žmona. Ar gali būti dar didesnė laimė šiame pasaulyje? Ko galima norėti geriau, klausiu aš jūsų?
Vidurinioji sesuo, saldžiai rąžydamasi, tarė:
– Nė girdėti nieko daugiau nenoriu, aš tik trokštu viduri­niojo. Jo akys mėlynos mėlyniausios, o plaukai šviesūs. Sako­ma, ir pats padišachas tokių brangių liemenių neturi, o miesto smuklėse tik jo vieno visi klausosi: tokie saldūs jo žodžiai. Aš ir pati mačiau, kaip jis turguje mušė kažkokį žmogų. Vienu kirčiu partrenkė savo priešininką žemėn, o paskui užmynė jam ant pilvo ir peržengė jį. Aš paklausiau: „Kodėl jis taip pada­rė?” – „Taip jo širdis panorėjo”,- atsakė man. Ko tik panori jo širdis, tą jis ir daro. Ir daugelį jis nugalabijo! Tokį tai aš myliu, ne tik aš viena – visi jį myli. Tėvas jį brangina labiau už kitus vaikus: „Vidurinysis sūnus į mane nusidavęs,-sako jis,- savo įpėdiniu apgarsinsiu vidurinįjį sūnų.” Dabar sakykite, ką kitą man išsirinkti, jei ne jį?
Jauniausioji sesuo nusišypsojo:
– Na gerai jau, gerai. Ir vyriausiasis, ir vidurinysis tebūnie jūsų, mano išrinktasis – jauniausiasis.
Ir, susiėmusi už galvos, ji užsimerkė.
Ji visą amžių su seserimis išgyveno šioje mažutėje medkir­čio lūšnelėje miesto pakraštyje ir net užsimerkusi matė viską aplinkui: štai sienos – plikos, išglaistytos moliu. Viduryje as­los – išklibęs stalas, ir seserys, parimusios ant alkūnių, sėdi aplink. Jos su senomis, gražiai sulopytomis suknelėmis. Ką s tokiomis drapanomis galvosi apie padišacho sūnus! Jos ir Pačios viską supranta, mąstė jauniausioji.
– Mano išrinktasis – jauniausiasis, tebūnie kiti jurns!-“sušuko ji.
Vįdurinioji sesuo juokėsi, nuo jos neatsiliko ir vyriausioji.
– O kodėl,- klausė ji,- jis ne toks, kaip anie du? Niekad sišypso, niekad į nieką nepasižiūri, vis vaikšto vienas. Nie­kas jo nemyli.
Vidurinioji pritarė:
– Taigi,  taigi…  Iš teisybės,  jis niekur nepritinka, jokios naudos iš jo nei žaidimuose, nei kautynėse! Ničnieko! Argi tu negalėjai išsirinkti kito?
Jauniausioji sesuo susisielojo. Myliu jį, ir tiek! – atsakė ji.
– Na ir už ką jį mylėti? – nenustygo seserys.
– Aš jį suprantu! Myliu todėl, kad niekas daugiau jo nemyli. Myliu todėl, kad jis nė į vieną kitą nepanašus. Niekas nežino, ką jis galvoja, bet niekam blogo nelinki. Koks jis geras!..- gynė jį jauniausioji.
Seserys tik šaipėsi.
– Iš kur tu visa tai žinai? – klausinėjo jos.
Jauniausioji sesuo įsižiūrėjo į tamsią naktį. Jos akys buvo tokios mėlynos ir tyros, tartum aplinkui jos būtų mačiusios visai ne tai, ką kiti žmonės. Taip ir buvo.
– Buvo naktis po mūšio,- pasakojo ji ir atsiduso,- perga­lės proga mieste buvo švenčiama šventė. Skaisčiai švietė aikštė. Visi šoko, dainavo. Vyno upės tekėjo. O aš su lopyta savo suknele ir linksmintis nedrįsau. Aš žiūrėjau pro kampą, man norėjosi verkti. Staiga jis priėjo, atsisėdo šalia, paėmė man už rankos: „Ko tu, mergele, nesilinksmini?” – „Linksmybės ne man”,- atsakiau. „Kodėl?” Aš jam parodžiau savo drabužius. Jis suprato. Ir aš jam nepabijojau papasakoti, kaip mes visai nuskurdom po tėvo mirties, kalnuose rovėme žolę vantoms, jas pardavinėjome ir vos ne vos galą su galu durdavome. „Neliū­dėk, mergele”,- sako jis. Uždėjo man ranką ant peties, aš pa­žiurėjau į juodas jo akis ir negalėjau nuo jų atplėšti savo žvilgsnio. „o tu pagalvok, mergele, apie tuos, kas galvas padėjo žiaurioj kovoj”,- kalbėjo jis, o ant blakstienų – ašaros. Nežinau kai išdrįsau nušluostyti tas ašaras. „Tu gera, mergele,- tarė jis.-  Einame šokti.” Ilgai ilgai mudu šokome, paskui aš jam padainavau medkirčio dukters dainą: „Aš neužmiršiu nei tavęs nei tao balso, o tu neužmiršk manęs!” – ir mes atsisveikinome. Aš nulydėjau jį akimis.
išklausė ją seserys, bet nepatikėjo jos žodžiais:
– Žiūrėk, kokia tu gudruolė! – Ir pakilusios ėmė šokti i eiti ratelio, susiėmusios už rankų.
Kada jos taip sukosi, kada pliaukšėjo delnais, tai pasidar dar gražesnės. O jos iš tikrųjų buvo gražuolės, bet gražiausia iš visų buvo jaunėlė. Švelni, liekna, kasos ligi juostos, liemuo išlakus, o širdis – neapsakomo gerumo.
–    Atstokite nuo manęs, papliauškos, nesijuokite. Jeigu jo strėlė nukris ant mūsų stogo, vis tiek aš ištekėsiu už jo. Ką jūs į tai pasakysite? – gynėsi jauniausioji.
Vyriausioji sesuo sukdamasi dainavo:
– Nieko tau neišeis! Aš noriu vyriausiojo, bet ir jaunėlis kad ir koks, vis dėlto padišacho sūnus, aš šiuose namuose esu vyriausia, ir už jo tekėsiu aš.
Vidurinioji irgi nenusileido:
– Ne, tai neįmanoma! Aš noriu viduriniojo, bet ir jaunėlis, šioks ar toks, irgi padišacho sūnus. Aš šiuose namuose vidurinė, aš esu tarp judviejų abiejų, aš tekėsiu už jo!
O jauniausioji žiūrėjo tolumon, į žydrą naktį, ir dainavo medkirčio dukters dainą. Tekantys vandenys stojo jos klausy­damiesi, gėlių žiedai skleidėsi. Ji dainavo, ir viskas aplinkui tilo, viskas rimo… Su jos balso grožiu net lakštingalos suokimas negalėjo lygintis. Nuostabus buvo jos balsas!
Ir jauniausoji duktė vėl pakartojo:
– Jeigu jo strėlė nukris ant mūsų stogo ir jei jis ateis į mūsų namus, aš padainuosiu medkirčio dukters dainą. Jis mane supras, jis mane pamils, jis mane pažins!
Mergina labai mylėjo savo seseris, galvą už jas būtų pa­dėjusi, bet nė už kažin ką nenorėjo joms užleisti jaunėlio padišacho sūnaus. Jos užmiršo miegą, užmiršo, kad jos seserys. Ir ginčas nesibaigė.
Dėl padišacho sūnų varžytinės ėjo ne tik lūšnelėje miesto pakrašty. Varžytinės ėjo visame mieste – turčių namuose ir vargdienių. Visoms merginoms susisuko galvos: rytoj rytą trys padišacho sūnūs užlips ant rūmų stogo, kiekvieno rankose – lankas ir strėlė. Jie įtemps temples, paleis strėles. Kiekvienas ves tą merginą, ant kurios namo nukris strėlė. Taip panorėjo padišachas! Šit kodėl merginos negalėjo užmigti. Bet juk bus paleistos tik trys strėlės, ir tik trims merginoms nusišypso laimė, o visoms kitoms sužulgs viltys…
O dangus jau pašviesėjo, nuraudo. Atėjo rytas. Vyriausiasis padišacho sūnus paleido savo strėlę, ir ji nukrito ant pirmoj vizirio namų stogo. Graži pirmojo vizirio duktė! Jis taikė į tą
Vidurinysis padišacho sūnus mylėjo antrojo vizirio dukterį, jis paleido savo strėlę ant antrojo vizirio namų stogo, o jauniausiasis sūnus įtempė templę ir paleido savo strėlę į dangų. Lyg žaibas nuskrido strėlė per miestą, nukrito į ežerą. Nuėjo ten jaunėlis pasiimti savo strėlės. Kai jis išgriebė ją iš vandens, šalia jo atsirado šuniukas ir ėmė sekti paskui jį. Su­mišo vargšas padišacho sūnus, išsigando. Broliai galvo savo mylimąsias, o jo strėlė nukrito į pelkę, ir dar kažkoks šuniūkštis pritapo… Visi iš jo ims juoktis, tyčiotis! Jauniausiasis padišacho sūnus niekad nė musės nenuskriaudė, o dabar nesusivaldė, pa­griebė nuo žemės akmenį ir metė į šuniuką. Akmuo jam pa­taikė į galvą, bet šis vis tiek neatsiliko. Taip ir nuėjo juodu į miestą, pasiekė padišacho rūmus. Žmonės leipsta iš juoko, visi kvatojasi. Tik padišachas nesijuokė ir brolius sudraudė.
– Ką padarysi, mano sūnau,- pasakė jis,- tokia tavo laimė! Jaunėlis sūnus nusilenkė tėvo valiai, bet visas buvo kaip
nesavas. ,,Argi gali žmogus vesti šunį? Kaip šitaip gali būti?” – galvojo jis.
– Juk tavo nuotaka nė namų neturi, kur ji dabar pasi­dės? – paklausė padišachas.
Jis neturėjo ką atsakyti.
– Vis tiek ji yra būsimoji mano marti, tegu pasilieka rū­muose-pasakė padišachas ir pridūrė: – Paimk sužadėtinę ir eik j savo kambarius.
Nelaimingasis nuleido galvą, prikando lūpą. Teko kentėti! Paėmė šunelį ir nuėjo į savo kambarį. Jis griuvo į lovą, ir aša­ros pabiro iš akiu. Jis gailėjosi taip stipriai įtempęs lanką ir taip toli paleidęs strėlę.
– Ir iš kur atsirado tas šuo? Nejau man lemta vesti šunį?
Taip jis aimanavo, krimtosi ir raudojo. Jis raudojo, o visas miestas juokėsi iš jo. Visos nuotakos pamiršo ir savo viltis, ir nusivylimą. Niekas niekam neberūpėjo, ir visas miestas nieko daugiau nekalbėjo, kaip tik apie jauniausiąjį sūnų ir jo nuotaką: „Susirado sau porą!”
Buvo juoko ir lūšnelėje miesto pakraštyje. Vyriausioji ir vidurinioji sesery iš juoko viską užmiršo. Užmiršo ir jaunėlę savo.Seserį,o  ši nulindo į kampą ir verkė. Ir visame mieste verkė tik du žmonės: jaunėlis sūnus ir jaunėlė medkirčio duktė, bet jaunėlis padišacno sūnus neilgai verkė. Vakare kažkas palietė jam petį. Jis pakėlė galvą. Šalia jo stovėjo mergina, aukš­ta, laiba, kasos ligi kelių. Iš veido į jauniausiąją medkirčįo dukterį panaši, bet su gražia suknia.
– Neverk, nekankinki savęs, tu vesi ne šunį, o mane, pasakė ji ir parodė į pastalę.
Po stalu gulėjo šuniuko oda. Jauniausiasis padišacho sūnus kaipmat pamilo gražuolę. O ji, rodos, sako jam; „Šit ir atėjau dabar viską pamiršk!” Jis taip ir padarė.
O gražuolė buvo gerųjų periu padišacho duktė, jauniausioji iš trijų seserų. Ji labai mylėjo žmones, kurių gyvenimas trum­pas kaip gėlių ir kurie sutverti kartais geri, kartais blogi. Nak­timis ji eidavo per namus, žiūrėdavo, kaip miega žmonės, varg­dienių vaikams rodydavo sapnus, saldžius, gražius, viską, ko jie nematydavo ir negalėdavo matyti pabudę. Ji linksmindavo nuliūdusias širdis. Į savo delnus imdavo šaltas jaunų geraširdžių mergaičių rankas ir jas sušildydavo. Kartais ji įsigaudavo į pa­dišacho rūmus ir eidavo tiesiai pas jauniausiąjį sūnų. Ji žinojo visas geras, tyras, kilnias jo mintis. Kai jaunasis šachzadė vienas klajodavo miesto gatvėmis, ji sekdavo jo pėdomis. Savo rūmuose ant ežero kranto vien apie jį ir tegalvodavo. Gražioji perė viską sugebėjo, ir kai šachzadė paleido savo strėlę, ji ją pritraukė prie savo rūmų, norėdama už jo ištekėti. Taip ir atsitiko.
Šachzadzės akyse blizgėjo ašaros, bet visi sielvartai jau buvo praėję, o ašaros ritosi iš džiaugsmo.
– Tu gerai padarei, neik iš čia niekur! – tarė jis. Periu karaliaus duktė nusišypsojo:
– Aš atėjau ir noriu čia pasilikti. Aš niekur neisiu.
– Kaip gražiai pasakė: „Aš niekur neisiu!” Tik dar ne viskas buvo sutarta. Niekas neturėjo žinoti, kad šuniukas – gražioji perė. Visi turėjo manyti, kad šachzadės pati yra šuo. Jis negalėjo nei paliesti odos, nei jos paslėpti, nei mėginti ją sudeginti. Žmonės iš jo tyčiosis, kad jis vedė šuniuką. Bet jei šachzadė turi gerą širdį, jei jis tikrai myli periu karaliaus dukterj, jis turi kentėti visa tai.
–    Aš kentėsiu ir viską darysiu, kaip tu nori,- tarė šachzadė.- Jeigu man duotum nuodų, aš juos išgerčiau iš tavo rankų!
–    Tik neliesk mano odos, ir viskas bus gerai,- atsakė gražuolė.
Ir jauniausiasis padišacho sūnus dar kartą prisiekė. Atėjo vestuvių diena. Padišachas vesdino vieną dieną visus savo sūnus. Šioms iškilmingiausioms visame pasaulyje vestuvėms padišachas susigrobė iš gretimų kraštų auksą, deimantus safyrus, perlus. Tarp brangenybių buvo suknia iš Indijos, Vyriausiojo padišacho sūnaus nuotaka ją apsivilko ir buvo pati gražiausia, labiausiai iš visų patiko svečiams. Ir šit, kada visi ją garbstė, įėjo kažkokia mergina, ir visas vyriausiojo sūnaus nuotakos blizgesys nublanko. Juodų gražuolės akių žvilgsnis vėrė kiaurai širdį, visiems, kas į ją žiūrėjo, svaigo galvos. Tokia i buvo graži, taip nepanaši į kitas! Ir moterys, ir vyrai nustebę žiūrėjo tik į ją. Gražuolė nebuvo pakviesta į vestuves, kas ji per viena, iš kur ji atsirado – niekas nežinojo: susižavėję paklausti užmiršo. Jai užleido garbingą vietą, patys kilmingiausi, įžymiausi jaunuoliai susibūrė aplink ją. Vyriausiasis ir vidurinysis padišacho sūnūs irgi priėjo, šokti kviečia. Gražuolė juokiasi ir atsisako. Paskui priėjo prie jauniausiojo, paėmė jam už rankų, pradėjo su juo šokti, šnekučiuotis:
–    Neužmiršk savo pažado, mano šachzadė, neliesk mano odos.
Baigėsi šokiai, juodu susėdo nuošaliai, vienas nuo kito akių nenuleidžia. O svečiai kaip įmanydami giria merginą juodomis garbanomis, juodomis akimis, išlakiu liemeniu.
– Tik jau išsirinko ji porą! Susirado, matykit, šunelio jaunikį, šuns vyrą! Atsiminę šuniuką, visi ėmė kvatoti. O iš kur jie galėjo žinoti, kad šuniukas ir yra ta pati gražuolė, su kuria šachzadė šoko!
– Kur šuo?! Kur šuo? Dvi nuotakos čia, o trečiosios nėra! Tegu ateina ir šunnuotakė! – reikalavo svečiai, ir ne pašnibždom, vienas kitam į ausį, o garsiai, visu balsu. Jie norėjo, kad nepažįstamoji gražuolė ir šachzadė viską girdėtų. Perė nesiklausė, o nelaimingasis jaunuolis kramtė lūpas, kankinosi, jis taip norėjo Vįską pasakyti, bet kiek įmanydamas stengėsi valdytis.
O iš gatvės pro vieną langą į vestuves žiūrėjo mergina žydrų akių, liekno stuomens, vargdienė mergaitė skarmale. Ji pamatė šachzadę, sėdintį šalia gražuolės, bet jam nepavyduliavo, jauniausioji medkirčio duktė kitką galvojo:
-Nejaugi taip galėtų atsitikti,- aimanavo ji,- kokia neteisybė kad šachzadės daliai atiteko kažkoks šuniukas, o ne tokia  graži mergina kaip šitoji? Nejau mano mylimasis šachzadė nusipelnė tokio skaudaus likimo – vesti šuniuką?
Ašaros ritosi jos skruostais. O padišacho rūmuose visi juo­kėsi, linksminosi.
Lygiai keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų truko vestuvės. Jauniausiasis padišacho sūnus ir gražioji perė dieną sėdėdavo savo menėse, šnekučiuodavosi. O kai sutemdavo nak­tis, jie vėl eidavo į šventę. Visi tik žiūrėdavo į juos, ir ne tik žiūrėdavo, labai pavydėdavo, stengėsi sužinoti, iš kur atėjo mergina ir kur ji nueis. Mėgindavo pasekti, bet išleisdavo iš akių ir niekaip negalėdavo sužinoti, kur ji dingsta. Iš nelaimin­go jaunojo šachzadės vis tyčiojosi. „Šuo, šunnuotakė, šuniuko jaunikis”,- nėjo svečiams nuo liežuvio. Šachzadė iš tūžmasčio sulyso, išblyško, užmiršo didelę savo laimę, ir jį apėmė noras jiems atskleisti savo paslaptį. Kada keturiasdešimtąją naktį vi­duriniojo sūnaus nuotaka numetė kaulą, pasakiusi: „Tegu pa­graužia šuniukas, mūsų šunnuotakė, eikite ir ją atveskite, teprisiryja lig soties”,- ir nusikvatojo, ir kai paskui ją pradėjo juoktis visi kiti, nelaimingasis šachzadė neiškentė, pašoko, grie­bė po stalu gulinčią šuniuko odą ir įmetė į ugnį. Oda sudegė, ir šachzadė išvydo šalia savęs perę. Ji pažiūrėjo į jį priekaiš­tingai:
–    Tu praradai ir mane, ir savo laimę, viską sugriovei,- tarė ji.- Aš daugiau nebegaliu čia pasilikti ir namo sugrįžti taip pat nebegaliu. Matyt, neverta pasitikėti žmonėmis. Per didelę savo meilę aš tatai užmiršau, nepaklausiau savo tėvų.
Šachzadė norėjo ją apkabinti, bet perė pasivertė į balandę žydromis plunksnomis ir juodomis akimis. Ji purptelėjo pro at­darą langą ir nuskrido.
Šis sielvartas šachzadei buvo didesnis už visas nelaimes, bai­sesnis už mirtį, jis negalėjo jo iškęsti. Arba jis ją suras, arba mirs. Nuėjo šachzadė pas tėvą, pasisakė netekęs savo nuotakos ir paprašė leidimo kelionėn jos ieškoti. Padišachas nusistebėjo, kodėl šachzadė nesidžiaugia, išsivadavęs nuo vedybų su šuniu­ku, ir dar nori jį susirasti. Bet šachas labiausiai mylėjo viduri­nįjį sūnų, ir jis tarė jauniausajam:
– Laimingos kelionės!
Jaunasis šachzadė pakilo į žygį. Jis perėjo kalnus, slėnius, apėjo miestus ir ką tik sutikdamas klausinėjo, ar nematė ste­buklo: gražios merginos arba balandės juodomis akimis ir žyd­romis plunksnomis. Niekas neatsakė: „Taip, matėme.”
Pagaliau šachzadė priėjo mažą miestuką. Ir čia, kaip visur, buvo daug žmonių, susirūpinusių savo bėdomis. Vieni buvo alkani, kiti netekę savo artimųjų. Bet visi jie apkalbėjo vieną nepaprastą atsitikimą. Net žilabarzdžiai seniai, pasilenkę prie ausies iškaršusioms, pusiau apkurtusioms pačioms, šaukė:
–    Žilo plauko sulaukiau, į kuprą surinkau, bet savo am­žiuje tokio atsitikimo negirdėjau: prekyvietėje kažkas atidarė krautuvę ir pilną prigabeno žaislų, ir kokių žaislų, motin, kokių žaislų! Pamatysi – nesusilaikysi į rankas nepaėmęs, nepažaidęs. Vargdieniams vaikams veltui dalija! Krautuvėlė mažutė, o žaislai nesibaigia. Vakarais krautuvė neuždaroma, bet nė vienas vagis nė piršto prie žaislų neprikiša. Nakčia krautuvę saugo balandis – žydras, akys juodos.
Išgirdo jauniausiasis padišacho sūnus. Gal dabar sumažės jo sielvartas? Kai dangus sutemo ir mažuose mūrinių namelių languose suspindo auksiniai žiburėliai, jis nubėgo prie žaislų krautuvės. Atsiklaupė prieš balandę ant kelių, maldavo dovanoti, sugrįžti pas jį.
Balandė atsiduso ir sudejavo:
– Argi aš tave palikau savo valia? Aš negaliu sugrįžti. Vis­kas baigta!
– Nejaugi nieko negalima pataisyti? – paklausė šachzadė.
– Jei mano tėvas, motina ar broliai panorėtų, jie galėtų mus sujungti. Aš pati nedrįstu prašyti. Jų rūstybė didelė, ir tik sesuo gal mūsų pasigailėtų ir mums padėtų. Gražios žmonių dainos užburia perės. Jos tada išpildo viską, ko žmogus gei­džia. Surask merginą su žavingu balsu – ji padės mudviejų varge.
O kur ją surasti? Ar yra žemėje tokia mergina? – su­šnibždėjo padišacho sūnus.
Juodaakė balandė ėmė jam priekaištauti:
– Tu užmaršus. Per vienas iškilmes vargdienė mergaitė tau padainavo nuostabią dainą. Mergaitė visu kuo tau labai pa­tiko. „Neužmiršiu tavęs”,- tu jai pasakei. Ir aš ją mačiau, klau­siausi jos dainos. Ir negalėjau atsižiūrėti ir atsiklausyti. Tokia ji buvo graži, tokios nuostabios buvo jos dainos! Ir aš norėjau tapti tokia pat kaip ji. Kai aš buvau su tavimi ir nusimesdavau odą, tai tapdavau į ją panaši. Medkirčio duktė mylėjo tave… Bet aš bijau prašyti jos pagalbos – iš žmonių tokios aukos nega­lima norėti.
Šachzadė apsidžiaugė:
– Atsiminiau, atsiminiau! Bet aš nežinojau, kad ji mane my­li. Reikia jos maldauti, prašyti jos…
Šachzadė išsiruošė į kelionę, susirado medkirčio dukterį. Paprašė pagalbos. Ši atsakė:
– Viską, ką galėsiu, padarysiu.
Nakčia ji nuėjo prie ežero, atsisėdo ant kranto ir ėmė laukti patekant mėnulio. Mėnulis patekėjo, ir mergina uždainavo.
Jos balsas ėjo iš pačios širdies, buvo švelnus, neapsakomai ražus. Ir kol mėnulis kilo vis aukščiau ir aukščiau, medkirčio duktė be perstojo dainavo vieną dainą po kitos. Baigdama ji padainavo medkirčio dukters dainą. Ir čia pat ji išgirdo plasnojant sparnus ir pajuto ant savo lūpų kažkieno pabučiavimą. Priešais ją stovėjo perė baltais kaip sniegas sparnais. Ji paėmė merginai už rankos:
–    Kokia tu graži, kokia tu gera, mergele! Ir koks nuosta­bus tavo balsas! Tu išspaudei man ašaras. o juk niekad man taip nebūdavo. Sakyk, ko tu nori?
Jauniausioji medkirčio duktė paprašė:
– Tik tiek tenoriu – sugrąžink padišacho sūnui jo mylimąją, išpildyk jų troškimą.
Perė atsiduso:
– Ar tu neturi kito pageidavimo, mergele? Juk šachzadė netesėjo savo žodžio! Jo mylimoji – jaunesnioji mano sesuo, per jį ir paliko mus visus. Visi mes liūdime. Ar tu neturi kito prašymo?
Jauniausioji medkirčio duktė atsiklaupė ant kelių prieš pė­rę:
– Aš myliu šachzadę, aš noriu, kad jis būtų laimingas. Daugiau nieko man nereikia. Prašau tavęs, išklausyk mano prašymo, maldavo ji.
Perė pakėlė ją nuo žemės ir pabučiavo į kaktą.
– Neliūdėk. Tavo noras išsipildys,- pasakė ji ir tuoj pat išnyko. Mėnulis jau leidosi.
O rūmuose jauniausiasis padišacho sūnus pabudo ir šalia savęs pamatė mylimąją. Praėjo sunkios dienos, juodu vėl buvo kartu. Didelis džiaugsmas juos apėmė. Šaipokai dabar nutilo. Jie netvėrė iš pykčio, iš pavydo, bet šachzadė nieko nematė. Pirmiausia jis panorėjo savo žmoną parodyti padišachui. Tas atėjo. Ne iš meilės sūnui – iš smalsumo: norėjo pamatyti nuotaką. Pamatė padišachas ir neteko galvos. Užmiršo, kad jo plaukai žili, kad jo veidas raukšlėtas, ir tik galvojo, kaip paveržti gražiąją perę. Reikia nužudyti jauniausiąjį sūnų! Bjaurus buvo padišachas, tenkindamas savo norus, galėjo nužudyti ne tik jau­niausiąją, o visus tris sūnus. Iš karto tai padaryti jis negalėjo ir nutarė griebtis klastos. Pasišaukė sūnų:
– Rytoj aš vėl ateisiu pas tave, su manimi bus būrys karių. Tu jiems turi padėti dubenį plovo casino pokies online su įsmeigtu auksiniu šaukš­tu viduryje. Mano kariai valgys, o auksinis šaukštas turi sto­vėti tiesiai, plovas nemažėti, o jei plovas baigsis, žinok – tau galas! – pasakė padišachas.
Nelaimingasis šachzadė nuėjo pas gražiąją savo žmoną, ap­kabino jos kelius ir pravirko.
– Kokia bėda tau atsitiko? – paklausė žmona.
Šachzadė vėlai suprato baisius padišacho kėslus. Rytoj jis mirs, o gražioji perė pateks į tėvo nagus. Perė giliai atsiduso ir tarė:
– Nenusimink. Nueik pas jauniausiąją medkirčio dukterį, paprašyk jos pagalbos. Tegu ji šiąnakt prie ežero padainuoja dainą, ir kada, išgirdusi jos balsą, prie jos prieis vyresnioji mano sesuo, tepasako jai: ,,Aš prašau dubenio plovo su auksiniu šaukštu”. Mus gali išgelbėti tik ši graži mergina.
Ir šachzadė nuėjo. Jis atsiklaupė ant kelių prieš jauniausiąją medkirčio dukterį, papasakojo jai savo bėdą, maldavo pagalbos. Jauniausioji medkirčio duktė nusišypsojo, nušluostė šachzadei ašaras.
– Aš pasistengsiu tau padėti! – pasakė ji ir paryčiu atnešė dubenį plovo su auksiniu šaukštu.
Kitą dieną padišachas su būriu karių atėjo į šachzadės sodą. Jie pasiėmė didžiausias lėkštes ir pradėjo valgyti plovą. Valgė valgė, bet plovas nesibaigė ir nė kiek nemažėjo, auksinis šaukš­tas vis tebestovėjo tiesiai viduryje dubens.
Įtūžęs padišachas suriko:
– Valgykite dar! Valgykite dar! Svečiai parodė į išpampusius savo pilvus:
– Mūsų padišache, mes jau prisivalgėme,- maldavo jie.
Padišachas visai padūko, vienam trenkė kumščiu, kitam spy­rė koja. Kariai vėl ėmė valgyti, bet plovo nemažėjo. Padišachas trenkė kumščiu į dubenį ir pasakė:
– Rytoj mes vėl čia ateisime. Surask mums gerą arbūzą, bet tokio dydžio, kad mano kariai valgytų ir negalėtų suvalgy­ti. Jeigu suvalgys – galas tau!
Nelaimingasis šachzadė nuleido rankas. Iš kur pavasarį gau­si arbūzą? O jei kur ir surastum, tai kaip galėtų užtekti vieno arbūzo visam būriui? Nuėjo pas savo žmoną, padėjo galvą jai ant kelių ir viską apsakė. Periu padišacho duktė paglostė šachzadei plaukus ir tarė:
– Mūsų šalyje apskritus metus būna vasara, o jauniausioji s medkirčio duktė puikiu savo balsu, begaline savo meile gali viską padaryti. Eik pas jauniausiąją medkirčio dukterį, maldauk Tegul ji ir šiąnakt prie ežero sudainuoja gražiausias savo dainas ir, kai išgirdusi nuostabų jos balsą, prie jos prisiartins vyresnioji mano sesuo, tepasako: „Jaunesnioji tavo sesuo prašo arbūzo iš mažojo sodo.”
Jaunasis šachzadė iškeliavo į miestą pas medkirčio dukterį, apsakė jai viską, maldavo gelbėti jam gyvybę.
– Aš pasistengsiu tau padėti- atsakė jauniausioji medkir­čio duktė.
Prie ežero ji padainavo gražiausias savo dainas, gavo arbūzą ir jį parnešė.
Atėjo padišacho kariai. Valgė valgė ir negalėjo suvalgyti arbūzo. Tada padišachas apgarsino:
– Rytoj vakare mes ateisime pas tave, ir gražuolė turės mus linksminti. Tu turi mums surasti kūdikį, kuriam dar nėra nė dienos nuo gimimo. Jis turi vaikščioti, kalbėti, šokti, ant pečių jis turi turėti šautuvą, o rankose kardą. Jei nesurasi tokio berniuko – galas tau.
Taip pasakęs, įsiutęs padišachas sugniaužė kumščius ir keik­damasis sugrįžo į savo rūmus.
Nelaimingasis šachzadė neabejojo, kad tokio berniuko nesu­ras. O pats padišachas irgi žinojo, kad tokio vaiko nėra. Argi jis būtų jo reikalavęs, jeigu nebūtų žinojęs? Pagaliau jis pa­sieks savo, nužudys šachzadę! Ir šachzadė nuėjo pas žmoną at­sisveikinti amžinai. Bet periu karaliaus duktė nenusiminė:
–    Nesikankink, neverk, nenustok vilties, brangusis vyre. Susirask medkirčio dukterį su gražiuoju balsu ir įprašyk ją nu­eiti prie ežero. Tepadainuoja geriausias savo dainas ir, kai prie jos prieis vidurinioji mano sesuo, tepasako jai: „Jaunesnioji tavo sesuo pateko į didelę bėdą, nusiųsk jai naujagimį.”
Jauniausiąją medkirčio dukterį krėtė karštis, ji degė kaip ugnyje – jos gyvybė kabojo ant plauko, bet išgirdusi šachza­dės žodžius, ji viską užmiršo, pakilo iš lovos.
Ji tarė:
– Aš pasistengsiu kiek galėdama!
Purtoma karštinės, ji išėjo prie ežero ir vargais negalais jį pasiekė. Atsisėdo ant kranto ir laukė patekant mėnulio. Mėnulis patekėjo – gražuolė pradėjo dainuoti savo dainas. Jai gėlė visus sąnarius, bet gražiausias savo dainas ji dainavo tą naktį, ir puikus jos balsas niekad neskambėjo taip saldžiai. Ji daina­vo ir dainavo, viskas aplinkui nutilo. Bet gražioji baltasparnė perė nesirodė. Jauniausioji medkirčio duktė sudainavo medkir­čio dukters dainą. Tada pasigirdo balsas: ,,Padainuok dar kartą tą dainą, mieloji mergele, dar kartą padainuok!”
Jauniausioji medkirčio duktė dar kartą padainavo dainą. Ir vėl nepasirodė baltasparnė periu duktė, tik atplaukė žodžiai: ,,Gražuole, padainuok dar kartą šitą dainą, dar kartą padainuok, prašau tavęs. Aš žinau tavo prašymą, pasistengsiu jį. išpildyti, o tu kol kas dainuok!”
Gražiosios merginos gyvybė jau geso, bet ji padainavo dar kartą. Baltasparnė periu duktė vėl atsiliepė: „Ačiū, gražuole, dėkoju tau. Tu man padarei didelę paslaugą, aš kentėjau, tu sumažinai mano skausmą. Tavo noras išsipildys, eik ramiai!”
O medkirčio duktė jau ir atsistoti negalėjo, ji liko gulėti ant kranto. Mėnulis tuo tarpu nusileido, užgeso žvaigždės, tekėjo saulė.
Kai saulė patekėjo, piktasis padišachas sušaukė savo karius ir nuėjo pas jauniausiąjį sūnų. Atsivedė ir budelį,- jis buvo įsitikinęs, jog įvykdys savo kėslus. Padišachas užlipo marmu­riniais laiptais, pamatė nuotaką, priėjo prie jos ir šnibžtelėjo į ausį:
– Šiandien tu būsi mano žmona!
Paskui jis atsisuko į savo sūnų ir paklausė:
– Tai kaip, ar kūdikio dar nėra?
Vargšas šachzadė išbalo, nuleido galvą ir nė žodžio negali ištarti.
– Nėra? – sušuko piktasis padišachas.- Neišpildei mano noro, nepaklausei manęs? Tu žinai, kas būna tam, kas neklauso padišacho. Tu tuojau mirsi,- ir davė budeliui ženklą, bet tuo tarpu apačioje ant marmurinių laiptų pasirodė ką tik gimęs mažylis. Jis žengė kaip tikras kareivis, ant pečių turėjo šau­tuvą, rankoje – trumputį kardą. Jis priėjo prie padišacho ir tarė:
– Mano padišache, jūs mane šaukėte, šit aš ir atėjau, lau­kiu jūsų įsakymų! – ir šautuvu atidavė pagarbą.
Žiaurusis padišachas nė žodžio negalėjo ištarti. Pagaliau, mė­gindamas nusišypsoti, sulemeno:
– Padaryk ką nors malonaus.
– Klausau, mano padišache,- atsakė mažutis berniukas. Jis pakėlė savo kardą ir atsivedėjęs jį nuleido. Padišacho
galva nusirito į vieną šoną, o liemuo nuvirto į kitą. Naujagimis priėjo prie padišacho galvos, nuėmė nuo jos karūną ir ją už­dėjo šachzadei.
– Mano padišache, dabar visa valdžia tavo!
Jaunasis padišachas jau buvo besižiojąs kažką sakyti, bet tuo tarpu iš dangaus nukrito trys raudoni obuoliai, taip jis ir liko su pražiota burna.
Vienas iš tų trijų obuolių buvo perpjautas pusiau. Pusę su­valgė periu padišacho duktė, antrąją – jaunasis padišachas. Nuo šiol jie gyvens laimėje, taikoje ir ramybėje!
Antras obuolys nusirito prie ežero. Jis pririedėjo ligi varg­dienės merginos ir prabilo:
– Jei tu, gražuole, mane suvalgysi – išsipildys visi tavo norai!
Jauniausioji medkirčio duktė meiliai ir džiaugsmingai pri­spaudė obuolį prie krūtinės:
– Aš myliu šachzadę,- “tarė ji,- visi mano troškimai jam skirti. Aš saugosiu obuolį jam. Jei jis pateks į bėdą, aš jam atiduosiu obuolį.
Mažytis kareiviukas pasilenkė, jam patiko trečiasis obuolys. Bet staiga obuolys nusirito ir pranyko. Visos mažylio pastangos buvo bergždžios,- jis negalėjo jo surasti.
Praėjo daug šimtų metų, ir baltabarzdis dervišas surado tą obuolį. Paėmė jį, nunešė vaikams:
– Vaikai, neužmirškite manęs!

BECHNANĖ
Gal taip buvo, gal nebuvo, o vienoje karalystėje gyveno la­bai turtingas žmogus. Jis turėjo gražią dukterį Bechnanę. Kai mergaitei sukako devyneri metai, numirė jos motina. Tėvas la­bai jos gailėjosi ir našlavo lygiai penkerius metus, bet kai tik dukteriai suėjo penkiolika metų, jis nusprendė vesti. Apie tai sužinojo visas miestas. Kartą Bechnanė atėjo į mokyklą, o mo-” y to j a jai sako:
– Mano vaikeli, aš sužinojau, kad tavo tėvas ketina vesti. Aš nenoriu, kad pamotė tave kankintų, todėl pasakyk tėvui, kad jis imtų mane. Aš tau būsiu kaip tikra motina.
– Gerai, ponia,- atsakė Bechnanė.
Vakare ji pasikalbėjo su tėvu, ir jis nutarė vesti mokytoją Rytą Bechnanė jai atnešė malonią žinią.
Atšoko vestuves, ir visi gyveno laimingai. Bet netrukus mo­kytoja nusižiūrėjo periu karalaitį, kuris gyveno jų namo rū-syje.
Kartą, kai pamotė išėjo pasivaikščioti, Bechnanė nutarė:
–    Motinos nėra namie, tai aš tuo tarpu imsiu ir apsiruo­šiu.
Pasiraitojo rankoves, pradėjo visur šluoti, plauti, šveisti. Šluodama šiukšles į kampą, mergina staiga kažką užkliudė. Gerai įsižiūrėjusi, grindyse pastebėjo mažas dureles, užrakintas spy­nele. Ji atrakino spynelę, pakėlė dangtį ir pamatė laiptus į ste­buklingą sodą. Mergina pagalvojo, pagalvojo ir nusileido že­myn. Stebuklingame sode ji išvydo labai gražų jaunikaitį, kuris ją irgi tuoj pastebėjo.
–    O alache, čia nepažįstamas vyriškis,- išsigando Bechna­nė. Ji skubiai užbėgo aukštyn, užvožė dangtį ir užrakino spy­nelę.
Vakare sugrįžo pamotė. Visi pavalgė, atsigėrė ir nuėjo gul. ti. Kai viskas nurimo, pamotė nusileido į rūsį pas karalaitį ir kaip visada jo paklausė:
–    Kas geresnis: mėnulis ar saulė? Kas gražesnis: tu ar
aš?
O periu karalaitis sielvartingai sušuko:
–    Nemielas man nei mėnulis, nei saulė, nei tavo grožis. Gražiausia pasaulyje man yra Bechnanė!
Pamotė pagalvojo, kad Bechnanė ir periu karalaitis susimy­lėjo. Tada ji sumanė išginti Bechnanę iš namų, nuėjo pas seną piktą burtininkę, viską jai apsakė ir paprašė patarimo.
–    Aš tau duosiu varinį kaspiną,- atsakė burtininkė,– pa-
sidėk jį po čiužiniu, ir, kai imsi vartytis, jis pradės braškėti.
Tada pasiskųsk vyrui: „Pažiūrėk, brangusis vyreli, ką man pa-
darė tavo duktė, girdi, kaip traška visi mano kauleliai. Prašau
tavęs, mano valdove, išvaryk ją…” Taip tu atsikratysi savo po-
dukros,    jj
Pamotė viską taip padarė, kaip jai liepė senoji ragana,
apgavusį vyrą, įkalbėjo jį išvyti Bechnanę iš namų. Ryto 111
tėvas pasišaukė dukterį.    .
–    Dukrele, šiandien tu vyksi pas mano brolį. Taisykis l lionę, už valandos aš ateisiu tavęs pasiimti.
Nepraėjo nė valanda, ir jie jau buvo kelionėje. Ilgai ilgai jie ėjo per upes ir slėnius, per miškus ir kalnus ėjo. jie    oi! – sušuko tėvas.- Aš namie užmiršau labai reikalingą
daiktą, be kurio negaliu apsieiti. Palauk čia manęs.
^ Tuo pačiu keliu tėvas sugrįžo namo. Bechnanė jo laukė iki
vakaro, bet jis vis nesirodė. Kai sutemo naktis, ji įlipo į medį
.    išsėdėjo iki ryto. Švintant ji pradėjo galvoti, ką dabar
daryti- Pagalvojo, pagalvojo ir nutarė ieškoti kelio namo, bet jyg tyčia nuėjo visai į kitą pusę. Paklaidžiojusi iki pietų, ji pa-matė kažkokią trobelę. Mergina nedrąsiai pasibeldė į duris, ir ant slenksčio pasirodė iškaršęs senis.
Bechnanė jam apsakė, į kokią bėdą patekusi. Kol ji kalbėjo, senis ja gėrėjosi: juk ji buvo graži, aukšta, liekna, su auksaspal­vėmis ilgomis kasomis, juodomis kaip vyšnios akimis, o jos vei­das buvo nekaltas kaip kūdikio. Senis įsivedė merginą į vidų ir tarė:
–    Šitoje troboje gyvena keturiasdešimt plėšikų. Jei vakare jie tavęs nepriims, tai rytoj rytą pagalvosime, ką darysime to­liau.
Atėjo vakaras, keturiasdešimt plėšikų sugrįžo namo ir susė­do už stalo.
–    Sakykite, vyručiai, jei parsirastų mano duktė, kurios prieš daugelį metų netekau, tai kas ji jums būtų? – paklausė se­nis.
Keturiasdešimt plėšikų atsakė kaip vienas:
–    Tavo duktė mums būtų sesuo šiame ir aname pasaulyje. O jų vyresnysis pridūrė:
–    Bet jei tavo duktė graži, tai aš nenoriu būti jai brolis. .„Senis išėjo pro duris ir netrukus įsivedė į kambarį merginą.
Plėšikų vyresnysis pažvelgė į Bechnanę ir pamatė, kad alachas la apdovanojo tokiu grožiu, jog jam lygaus nėra pasaulyje. Jis nustebo ir taip susižavėjo, kad net užsimerkė.
h. ~7, Si mergina man ne giminaitė,- pakartojo jis,- bet da-Dar P bus man duktė.
Taip labai pamilo merginą plėšikų vyresnysis! pat      me. dabar Bechnanę laimingai gyventi pas plėšikus, o
ys sugrįžkime į senuosius merginos namus.
Kai tik tėvas išvarė Bechnanę, pamotė kaipmat išgijo, nuėjo
^as^erių karalaitį ir jo paklausė:    _:<v.
aš?    ^as Seresnis: mėnulis ar saulė? Kas gražesnis: tu ar

Nemielas man nei mėnulis, nei saulė, nei mano grožis, nei tavo puikumas. Gražiausia pasaulyje man yra Bechnanė! – atsakė periu karalaitis.
Kvailys,- įširdo piktoji pamotė,- aš tavo Bechnanę iš­vijau į kalnus. Ten ją sudraskė vilkai, ten ją užkapojo paukš­čiai.
Bet periu karalaitis jai nupasakojo, kur gyvena Bechnanė ir kokia ji yra laiminga,- juk jis buvo periu karaliaus sūnus ir viską žinojo. Pamotė vėl nuėjo pas burtininkę ir jos paprašė stebuklingojo žiedo. Burtininkė davė. Gavusi žiedą, pamotė nu­ėjo į trobelę, apie kurią jai pasakojo periu karalaitis.
–    Oi dukra mano, brangioji mano dukrele, klastingas tėvas paliko tave kalnuose, vos ne vos tave suradau! Išeik, pasirodyk man, aš tokia nerami: ar nuo sielvarto nesunyko tavo grožis.
Mergina atsakė, kad išeiti ji negalinti, kadangi durys užra­kintos ir jų atidaryti neįmanoma.
–    Oi kaip negerai, bet nedidelė bėda, tu iškišk bent piršte­lį. Aš noriu tau padovanoti atminimui žiedą.
Mergina iškišo pirštą, ir vos tik pamotė užmovė ant jo žie­dą, Bechnanė griuvo žemėn negyva. Pamotė, netverdama iš džiaugsmo, sugrįžo namo.
Vakare parėjo plėšikų vyresnysis ir mato, kad mergina guli asloje, tartum būtų mirusi. Jis paėmė ją ant rankų, paguldė į lovą, pašaukė vardu keletą kartų ir įsitikinęs, kad ji nepabun-da, graudžiai pravirko. Sugrįžo jo draugai, pamatė, kad mergi­na negyva, ir nutarė ją palaidoti. Sukalė grabą, apvilko Bech­nanę gražiais drabužiais, paguldė į grabą ir nunešė ant aukšto kalno; ten ir paliko. Plėšikų vadas kas dieną užlipdavo ant kal­no ir verkdavo Bechnanės.
Kartą tos šalies sultono sūnus vaikštinėjo su savo auklėtoju ir pamatė ant kalno mirksint žiburėlį.
–    Auklėtojau,- sušuko jis,- einam tenai pažiūrėti!
Jie užlipo ant kalno, atvožė grabą. Sužavėtas Bechnanės gro­žio, jaunuolis nusprendė parsinešti grabą su jos kūnu į savo rūmus. Juodu užsidėjo grabą ant pečių ir nuėjo namo, o rū­muose merginą paguldė į lovą:
–    Jei tu ir mirusi tokia graži, tai kokia tu buvai gyva? – sušuko sultono sūnus ir, nei gėręs, nei valgęs, kiauras dienas sėdėjo prie Bechnanės.
Sužinojo tai sultonas, susirūstino ir paliepė lavoną apiplauti ir užkasti į žemę. Bet beplaunant buvo numautas žiedas nuo
merginos piršto, ir ji tuoj atsigavo. Pamažu atsipeikėjo, viską papasakojo, kaip jai buvo.
Netrukus sultono sūnus vedė Bechnanę, o po metų ji susi­laukė kūdikio. Bet tegu auga sau berniukas ir teikia džiaugsmo tėvams, o mes sugrįšime į pamotės namus.
Kartą ji vėl prikibo prie periu karalaičio:
–    Kas geresnis: mėnulis ar saulė? Kas gražesnis: aš ar tu?
Nemielas man nei mėnulis, nei saulė, nei mano grožis, nei tavo puikumas. Gražiausia pasaulyje man yra Bechnanė!
Ką tu čia paistai? – pasipiktino nelaboji moteris.- Juk ji mirė.
Periu karalaitis jai papasakojo, kad Bachnanė ištekėjo už sultono sūnaus. Tai išgirdusi, pamotė trečią kartą nuėjo pas burtininkę ir jos paprašė nukalti stebuklingą adatą. Gavusi iš burtininkės adatą, pamotė nuėjo į rūmus ir paprašė tarnus:
–    Palikite mudvi vienas, aš noriu truputį pasikalbėti su duk­terimi.
Tarnai išėjo, o pamotė, glamonėdama Bechnanę, nejučiom jai įsmeigė stebuklingąją adatą. Bechnanė čia pat pavirto į paukštį ir išskrido. O pamotė apsivilko jos drabužius, pašaukė tarnus ir ėmė rėkti ant jų:
–    Jūs palikote mane vieną, ir dabar matote, kas man atsi­tiko! Pareis mano vyras, sultono sūnus, gausite nuo jo lazdų.
Sultono sūnus, vakare sugrįžęs namo ir pamatęs, kokia su­nykusi ir išblyškusi jo žmona, labai įtūžo ir išbarė tarnus. Pa­šaukė gydytojus. Moteris jiems pasakė, kad gausiai atsilygin­sianti, jei tik jie ją išgydysią. Jie lankė ligonę kas rytą, bet nė vienas negalėjo jai padėti. Po kelių dienų vyriausiasis sodinin­kas, miegojęs sultono sode, išgirdo, ko negirdėjęs, išvydo, ko neregėjęs, ir labai nustebo. Ant vienos iš trijų rožių krūmo ša­kelių nutūpė paukštė ir pašaukė vyriausiąjį sodininką:
–    Sodininke, ei sodininke!
–    Ko tu nori? – paklausė sodininkas nustebęs, žiūrėdamas į nematytai gražią paukštę.
Ar didysis šachzadė miega?
Taip, miega.
O mažasis šachzadė irgi miega?
Ir jis miega.
–    Temiega jie sau ramiai, težydi aplink juos rožės, o tenu-džiūsta tos šakelės, ant kurių aš nutupiu,- pasakė nuostabioji paukštė ir nuskrido. O šakelė, ant kurios ji tupėjo, bematant nudžiūvo.
Sodininkas visa tai papasakojo sultono sūnui. Kitą rytą paukš­tė vėl atskrido, ir vėl nudžiūvo šakelės, kurių ji prisilietė. Sul­tono sūnus ištepė rožių šakeles derva ir pasislėpė sodininko pa­lapinėje. Kaip paprastai atskrido paukštė ir sučiulbo:
–    Temiega sultono sūnus, težydi rožės aplink jį, o tos ša­kelės, ant kurių aš nutupiu,- tenudžiūsta.
Ji plestelėjo sparnais, mėgindama pakilti, bet jos kojytės nuklimpo dervoje. Pribėgo šachzadė, nuėmė paukštę nuo šake­lės, uždarė ją narvelyje ir ėmė lesinti grūdais, girdyti vande­niu.
Tai sužinojusi, klastingoji pamotė pasakė gydytojams:
–    Paprašykite mano vyrą, kad nudobtų paukštę, kurią jis laiko narvelyje, ir duokite man suvalgyti jos širdį. Už tai aš jums duosiu po rieškučias aukso.
Gydytojai, įsigeidę aukso, ėmė įkalbinėti šachzadę, ir tas su­tiko. Bet prieš atiduodamas paukštę gydytojams, šachzadė ją paėmė į rankas, norėdamas paglostyti paskutinį kartą, ir jos galvoje užčiuopė kažkokį kietą daiktą. Jis praskyrė plunksnas ir pamatė adatą. Daug negalvojęs ištraukė adatą, ir prieš jį bemat stojosi Bechnanė, tokia pat graži, kaip buvusi.
Mielas mano vyre, visa tai padarė bjaurioji burtininkė pamotė. Ji daug kartų mane įstūmė į bėdą. Nubausk ją,- pa­prašė Bechnanė ir pravirko. Vietoj ašarų iš jos akių pabiro perlai.
Ak nelaboji moterie, aš tuojau tave nusiųsiu į pragarą! – įtūžo princas.
Taip pasakęs, jis nuėjo į pamotės kambarį, o Bechnanė nu­sekė paskui jį.
Na burtininke, išmušė paskutinė tavo valanda! Ko nori: buko peilio į šoną ar kelionės ant įdūkusio mulo?
Peiliai – mano priešams, o man duokite mulą,- atsakė pamotė.
Budeliai sukapojo piktąją pamotę į keturiasdešimt gabalų

Comments

comments

Gairės: , , ,