Vienam vyrui mirė pati ir paliko mažą mer­gytę. Po kiek laiko jis paėmė raganą už pa­čią. Toji mažai, labai mažai temylėjo podukrą. O vėliau, kai ir ji dukros susilaukė, našlaitėlės pradėjo baisiai neužkęsti.
Kartą ragana sumanė našlaitę nužudyti. Ji pripylė puoduką taukų, aprišo balta skarute ir sako:
–    Nešk puoduką tėvui į laukus, bet žiūrėk tu man: jeigu ant skarutės nors vieną taukų lašelį rasiu, – sprandą nusuksiu!
Našlaitė jau taip atsargiai nešė, taip atsargiai, bet kur tau – vis tiek sutaūkavo skarutę. Emė vargšelė graudžiai verkti. Tėvas klausia:
–    Ko verki, vaikeli?
Taip ir taip – ji išpasakojo.
–    Vakaro jau nebesulauksiu – pamotė grasino sprandą nusukti.
–    Na, na, nebus jau taip blogai! Eidama namo, išplauk skarutę. Našlaitė plovė plovė, bet skarutė vis tiek taukuota. Ir vėl ji ėmė
graudžiai verkti. Staiga išlindo gyvatė ir sako:
–    Ko tu raudi, geriau nupink man vainikėlį – rytoj mano sesers vestuvės.
Našlaitė pririnko gėlyčių ir greit greit nupynė vainikėlį. Po kiek laiko išlindo antra gyvatė ir sako:
–    Ko tu raudi, geriau nupink man vainikėlį – rytoj mano sesers vestuvės.
Našlaitė pririnko gėlyčių ir vėl greit greit nupynė vainikėlį. Po kiek laiko išlindo trečia gyvatė ir sako:
–    Ko tu, sesele, raudi? Aš esu nuotaka, rytoj mano vestuvės – nupink man vainikėlį!
Našlaitė priskynė pačių gražiausių gėlelių, kokių tik rado, ir nupynė dailų dailų vainikėlį. Kai tik padavė vainikėlį gyvatei nuotakai, tai iškart ir kitos dvi atsirado. Visos trys gyvatės su vaini­kėliais ant galvų klausia:
–    Sakyk, sesele, kokios laimės tau palinkėti už tavo gerumą?
–    Kitos laimės nenoriu, tik kad mano taukuota skarutė būtų balta.
Viena gyvatė ir sako:
– Tegul tavo skarutė būna dvigubai baltesnė, nei buvo. Antra gyvatė ir sako:
– Tu pati pasidaryk graži kaip saulė! Trečia gyvatė sako:
–    Kai tu verksi, tau iš akių perlai byrės, o kai kalbėsi, tavo balsas skambės kaip kanklės!
Našlaitė parnešė priverkusi perlų pilną puoduką ir padavė ra­ganai skarutę, baltą kaip sniegas.
Ragana stebisi, kur mergaitė tokią ir gavusi, kur tiek perlų ra­dusi, kodėl tokia graži pasidariusi ir kodėl tokiu mielu balsu šnekanti. Kitą dieną ji siunčia į laukus su taukų puoduku savo tikrąją dukterį. Toji smarkiai ištaukavo skarutę. Tėvas sako:
– Vai dukrele, ar tavęs motina nebars, kad skarutę taip ištaukavai?
– Kurgi ji barsis. Kad tik aš žinočiau, kur našlaitė vakar ska­rutę taip gražiai išskalbė, tai visai galvos nesukčiau.
– Et dukrele, ji su ašaromis skalbė; tu nežinai, kaip ji graudžiai raudojo.
Tai išgirdusi, tikroji duktė, namo eidama, tyčia žliumbė ir pri­siversdama ašaras varvino, kad tik daugiau puodukan priverktų ir skarutę išskalbti galėtų. Tik va išlindo gyvatė ir sako:
–    Ko gi raudi, geriau man vainikėlį nupink – rytoj mano se­sers vestuvės.
Tačiau tikroji duktė nuspyrė gyvatę koja ir eina sau toliau. Po valandėlės išlenda antra gyvatė ir sako:
–    Ko gi raudi, geriau man vainikėlį nupink – rytoj mano se­sers vestuvės.
Tačiau tikroji duktė nuspyrė gyvatę koja ir eina sau toliau. Po valandėlės išlindo trečia gyvatė ir sako:
–    Ko gi, sesele, raudi? Aš esu nuotaka, rytoj mano vestuvės – nupink man vainikėlį!
Tačiau tikroji duktė nuspyrė gyvatę koja ir jau buvo toliau beeinanti, bet tą pačią akimirką atsirado visos trys gyvatės ir sako:
–    Na, ko gi tau palinkėti? Mes tau linkim, kad skarutė būtų juoda kaip derva,,, kad verkiant tau rupūžės iš akių kristų, kad tavo veidas pasidairytų baisus kaip naktis, o tavo kalba būtų panaši į žvė­rių riaumojimą!
Namuose ragana atsistebėti negali, kur duktė tokią juodą skaru­tę gavo, iš kur puoduke tiek rupūžių, kodėl jos veidas toks baisus ir ko ji taip nežmoniškai šneka.
Tatai išgirdusi ir pamačiusi, ragana dar labiau ant našlaitės su­pyko. Jai visai valgyt pradėjo nebeduoti. O našlaitė – kuo mažiau valgo, tuo gražesnė darosi.
Po kelių savaičių vienam karalaičiui tikosi pro raganos namus važiuoti. Važiuodamas jis ir išgirdo ką taip gražiai kalbant, nelygi­nant kanklėmis kankliuojant. Jis sustabdė arklį ir klausia, kas tuose namuose taip dailiai šneka. Ragana tuojau išbėgo ir sako:
–    Mano duktė, mano duktė. Pala, pala, tuojau atvesiu! Ragana našlaitę pavožė po kubilu ir prigrasė, kad gyva nelik –
sianti, jeigu bent pirštą pajudinsianti ar žodelį pratarsianti. Tai pa­dariusi, pati greit greit nutempė savo dukrą pas karalaitį.
Bet kas čia dabar? Pamatė karalaitis juodą dukters veidą ir per­sigando, o kai ta užriaumojo, tai karalaičio arkliai pasibaidė. Jis liepė tikrajai dukteriai eit sau į trobą ir klausė, kame esanti ta, kuri taip dailiai šneka. O kai ragana atsakė, kad jokios kitos nesą, kara­laitis pats ėmė griozti visus kampus, kol atrado po kubilu našlaitę.
Jis nusivežė našlaitėlę į savo pilį ir netrukus paėmė ją už pačią.

Comments

comments