Kadai kadės Čine gyveno vienas padišachas. Ilgai jis netu­rėjo sūnaus. Pagaliau jo žmona pagimdė berniuką. Pasikvietė padišachas astrologus ir įsakė:
–    Sudarykite horoskopą ir išpranašaukite, koks bus mano sūnaus Farchado likimas.
Astrologai atsakė:
–    Tavo sūnus bus išminčius ir karžygys, bet aukščiausiasis jį sutvėrė iš meilės molio.
Atidavė berniuką žindyvėms ir auklėms. Kai berniukui su­ėjo septyneri metai, jį leido mokytis į mokyklą. Padišachas kas­dien teiravosi, kaip sekasi sūnui.
Mokytojas sakydavo:
–    O valdove, niekas negali lygintis moksle su tavo sūnumi. Bet aš nė karto nemačiau jo veide šypsenos.
Berniukas buvo labai protingas ir sumanus. Padišachas jau buvo senstelėjęs. Jis pagalvojo: „O gal atiduoti sūnui Farchadui valdyti karalystę?” Pasitarė jis su viziriais, paskui pasišau­kė įvairius garsius meistrus ir Įsakė:
–    Iškirskite sodą ir pastatykite mano sūnui rūmus, su ku­riais pasaulyje nebūtų lygių gražumu.
Meistrai ėmėsi darbo. Po metų ir kelių mėnesių Farchadau
tarė tėvui:
–    Aš einu pažiūrėti, kaip dirba meistrai.
Nuėjo jis sodan ir ėmė žiūrėti. Mato, vienas meistras kerta kirviu akmenį, lyg peiliu sviestą pjausto. Farchadui tai labai Patiko. Jis sako:
– Kaip čia tavo kirvis eina per akmenį lyg per sviestą? Meistras sako:
– Mums kirvius duoda vyresnysis meistras, jo ir paklausk. Farchadas pasišaukė vyresnįjį meistrą Ustokaloną:
– Sakyk, kas čia per gudrybė? Kirvis eina per akmenį lyg Per sviestą.
Vyresnysis meistras sušnibždėjo jam į ausį:
– O šachzade, tai mūsų paslaptis. Viskas pareina nuo to, kaip užgrūdintas plienas. Jeigu aš atskleisiu šią paslaptį, mano! amatas nueis perniek.
– Man labai patinka šis amatas,-  tarė Farchadas. –  Padaryk man kirvį ir išmokyk, kaip jį užgrūdinti.
Meistras neišdrįso atsakyti šacho sūnui.
–    Gerai,- tarė jis,- ateik rytoj.
Anksti rytą Farchadas nuėjo pas vyresnįjį meistrą. Tasai nusivedė į slaptą savo dirbtuvę.
–    O šachzade, aš dirbsiu kirvį ir jį grūdinsiu, o tu žiūrėk,- pasakė jis.
Kai meistras baigė savo darbą, Farchadas tarė jam:
–    Ustokalonai, o dabar tu žiūrėk, aš padirbsiu ir užgrūdin­siu kirvį.
Ustokalonas mato, kad Farchado kirvis gražesnis ir aštresnis už jo. Jis užmovė kirvį ant koto, ir Farchadas, išėjęs iš dirbtuvės, pradėjo darbuotis su akmenskaldžiais. Jis dirbo taip gerąi kad akmenskaldžiai liko juo patenkinti. Farchadas tašė akmenis geriau negu kiti. Ir taip kasdien jis dirbo su akmenskaldžiais. Rūmai iškilo per ketverius metus. Jie buvo vien iš marmuro, – Apie tai buvo duota žinia padišachui.
–    O šache, rūmai stovi, malonėkite apžiūrėti.
Padišachas nuėjo apžiūrėti su viziriais ir didikais. Mato, iš tikrųjų kitų tokių rūmų nerasi visame pasaulyje. Jis buvo la-| bai patenkintas meistrais, davė jiems daug pinigų ir išleido na­molei. O sode buvo iškelta didelė puota.
Per puotą padišachas tarė savo artimiesiems:
–    O valstybės vyrai, aš jau senas, tad nusprendžiau atiduoti sostą, karūną ir lobyną savo sūnui Farchadui, vien tik to ir te­prašau dievo. Pakluskite jam.
Tuomet Farchadas ir sako:
–    Tėve, aš klausau tavęs ir su didžiausiu džiaugsmu priimu tavo geradarystę. Bet jauni žmonės panašūs į medžio žiedus jie greitai nubyra, lygiai kaip ir lapai. O medis gyvena ilgiau už juos. Tik vienas dievas žino, kas iš mūsų mirs pirma – tu ar aš. Mirtis neskiria jaunų ir senų. Geriau pirma išmokyk ma ne valdyti valstybę, o paskui atiduosi sostą ir karaliaus žie­dą.
Jo kalba visiems patiko. Kitą dieną tėvas pradėjo jį mokyt Čino įstatymų, rodyti.savo turtus. Padišachas atvėrė lobyną, Farchadas žiūrėjo ir dėjosi į galvą. Bet vienos užrakintos skry nios padišachas neatvožė.
– Tėve,- sako Farchadas,- atrakink šią skrynią, pažiūrė­kim, kas joje yra.
–  Mano sūnau,- atsakė padišachas,- nuo to laiko, kai aš valdau, neprisimenu, kad šią skrynią kas būtų atrakinęs. Ir rak­to nėra.
–  Tėve, man keista: tu padišachas, o nežinai, kur raktas. Surask jį, pažiūrėsime, kas yra toje skrynioje.
Padišachas labai mylėjo savo sūnų ir negalėjo prašomas ko jam atsakyti. Jis liepė atnešti raktą ir atrakinti skrynią. Skry­nioje gulėjo didžiulis veidrodis, jo viršus buvo užteptas juodais dažais, ir niekas jame neatsispindėjo. Apačioje buvo kažkas pa­rašyta. Farchadas įsižiūrėjo ir perskaitė: „Kas pažvelgs į šį veid­rodį, tas pamatys savo ateitį.” Farchadas pagalvojo: „Kaip čia pažiūrėjus į šį veidrodį?”
Tėvas ir sūnus išėjo iš lobyno. Farchadas vis galvojo apie veidrodį. Dieną naktį jis suko galvą, kaip čia į jį pažiūrėjus, ir kartą paklausė tėvą:
– Kaipgi nuvalyti tą veidrodį?
– Sūnau,- atsakė padišachas,- tasai veidrodis padarytas dar Iskandaro laikais. Nemanau, kad jį būtų galima nuvalyti. Aš nežinau, kaip tai padaryti.
– Tėve, liepk jį nuvalyti, juk tu padišachas.
Ką bedarys padišachas? Sušaukė visus savo valstybės išmin­čius ir mokslininkus ir įsakė jiems:
– Suraskite būdą, kaip nuvalyti šį veidrodį! Vienas išminčius ir sako:
– Viename urve gyvena žmogus, vardu Suchailas. Štai jau keli tūkstančiai metų, kaip jis ten įsikūrė. Tik jis galėtų tai padaryti.
Padišachas su sūnumi ir keliais kariais iškeliavo į urvą pas Suchailą. Kariai pasiliko lauke, o padišachas ir Farchadas įėjo vidun.
– Salam aleikum, Farchadai,- pasveikino jaunikaitį senu­kas. Jis apkabino Farchadą ir tvirtai prispaudė prie krūtinės.- Ačiū dievui, mano troškimai išsipildė.
– O seneli,- paklausė Farchadas,- iš kur tu žinai, kad aš vardu Farchadas?
– Brangus sūnau,- atsakė senukas,- aš buvau žvaigždininkas mokslininkas, astrologas. Žinojau, kad pasaulyje atsiras ga­liūnas ir išminčius, ir prašiau aukščiausiojo neatimti man gy­vybės, kol išvysiu tave. Dabar aš galiu mirti.
Farchadas jam apsakė apie veidrodį.
– Padišache, palauk čionai.- tarė senukas, pasivedė Far-chadą į šalį ir sušnibždėjo:
– Farchadai, geriau atsisakyk to sumanymo.
Bet matydamas, kad Farchadas neketina atsisakyti, senukas nusileido:
– Gerai, aš tau nurodysiu būdą.
Jis padavė Farchadui kažkokių žolelių ir tarė:
– Aš pataisiau šiuos vaistus tau. Jeigu jais patepsi savo kūną, jokia nelaimė tavęs neištiks. Iš čia tu iškeliausi ant Bukroto kalno. Paskui pereisi plačią dykumą ir pamatysi tvirtovę. Kai kopsi į tą tvirtovę, tavęs pasitikti išeis divas su didžiuliu, akmeniu ant galvos. Tu kuo greičiausiai pasitrink savo kūną šiais vaistais, sukalbėk maldą, kurios aš tave išmokysiu, ir pa­pūsk į divą. Divas mes į tave akmenį nuo galvos, bet tu nebi­jok, nes divo gyvybė bus tavo rankose: trenk jam per sprandą kardu, ir jis nusibaigs. Paskui tu įeisi į divo tvirtovę ir ten pa­matysi rūmus. Rūmuose, įduboje, rasi lentą su įrašais. Toliau daryk taip, kaip ten parašyta. Paimk iš ten pat Suleimano rim­bą ir Kiršosibo kardą. Iš ten išėjęs, keliauk toliau. Kelias dienas eisi ir vėl rasi dykumą. Čia pamatysi tvirtovę, išsitepk kūną, šitais vaistais ir kopk į ją be baimės. Iš ten išeis baltas drakonas ir ims tave traukti į nasrus. Bet tu jo nebijok, nes jo gyvybė, bus tavo rankose: kirsi drakonui Kiršosibo kardu, ir jis tuoj! nugaiš. Tuomet iš tvirtovės išeis pulkas gražių mergelių. Josį nusilenks tau ir nusives į rūmus. Viena tų mergelių turės ant, krūtinės veidrodį. Tu gerai nusitaikyk ir paleisk strėlę į tą veid rodį. Žiūrėk, neprašauk pro šalį, tuomet sveikas dingęs: tos mergėlės – burtininkės. Jeigu pataikysi, mergelė mirs, numirs ir; visos jos draugės.
Paskui paimk iš tų rūmų Džamšido taurę ir eik prie Bukroto, kalno. Šįkart siaubai tavęs nepersekios. Kai nueisi prie Bukroto kalno, pamatysi urvą, o jame Bukroto šulinį. Prieik prie ta šulinio su taure rankoje. Taurėje pamatysi Bukrotą. Jis pradės raudoti, maldauti tavęs ir prikalbinėti: nevalyk, girdi, veidro­džio ir mesk tą savo užmačią. Jeigu jis tavęs neperkalbės, tai parodys kelią. Kai grįši iš ten namo, mokėsi nuvalyti veidrodį ir jame pamatysi savo ateitį.
Senukas Suchailas baigė kalbėti ir atidavė dievui sielą. Farchadas su tėvu palaidojo senuką urve, sukalbėjo laidotuvių mal­das ir pargrįžo į rūmus. Paskui Farchadas ėmė ruoštis kelio­nėn.
Padišachas su kariuomene iškeliavo drauge su Farchadu. Jo­jo jie kelias dienas ir prijojo divo tvirtovę.
Mano sūnau, kokia čia vieta? – klausia padišachas.
– Kad ir kokia ji būtų,- sako Farchadas – aš čia apsis­tosiu.
Tuomet visi nulipo nuo žirgų. Farchadas įsakė:
– Tegu visi čia pasilieka, o aš eisiu į tvirtovę vienas.
–  Brangus mano sūnau,- ėmė maldauti tėvas,- neleisiu,
kad tu vienas eitum. Išsiųsiu būrį žvalgybon.
– O tėve,- sako Farchadas,- kaipgi mes siusime kariuo­menę, nežinodami, ką tenai rasime? Jeigu kariai žus, mums kris kaltė. Jeigu kas atsitiks, tegu atsitinka man.
Tėvas gavo nusileisti. Farchadas atsiskyrė nuo kariuomenės, ir kai nuėjo taip toli, kad jo nebuvo matyti, išsitepė kūną vais­tais ir pasuko į tvirtovę. Beliko gal tik penkiasdešimt žingsnių, kai iš tvirtovės pasigirdo divo balsas:
–    Oi, užuodžiu žmogaus kvapą!
Su akmeniu ant galvos divas išbėgo iš tvirtovės ir puolė Farchadą. Jis sviedė į Farchadą akmenį, bet tasai sukalbėjo maldelę, kurios buvo jį senukas Suchailas išmokęs, šoko prie divo ir kardu trenkė jam per sprandą. Divas sudejavo ir nusi­baigė. Padišacho kariuomenė, išgirdusi šią dejonę, iš baimės parpuolė žemėn. Farchadas, matydamas, kad divas negyvas, pa­dėkojo aukščiausiajam ir įėjo į tvirtovę. Ten buvo rūmai. Vienoje įduboje rado lentą ir atidžiai perskaitė, kas joje buvo pa­rašyta. Apsidairęs jis pamatė ryšulį raktų, paėmė juos, rakinėjo menes ir žiūrėjo turtą. Paskutinėje menėje jis išvydo ant sie­nos kabantį Suleimano rimbą ir Kiršosibo kardą. Jis nusikabino juos, pabučiavo, prisidėjo prie akių, padėkojo dievui, išėjo iš tvirtovės ir sugrįžo prie kariuomenės. Eidamas prie tėvo, Far­chadas tarė:
– O didysis padišache, aš nukoviau divą, išdalyk visus jo turtus savo kariams.
Kariai nuėjo į tvirtovę ir pamatė nugaišusį divą. Jie ėmė aukštinti ir liaupsinti Farchadą. Padišachas išdalijo divo turtus kariams, ir jie patraukė prie Bukroto kalno. Kelyje jie patyrė įvairiausių negandų: krito daug žirgų ir mirė daug žmonių, su­biro vežimai. Pagaliau jie atvyko prie drakono buveinės. Padi­šachas išgirdo drakono alsavimą ir klausia:
– Mano sūnau, kas čia dedasi?
– Nežinau, tėve,- sako Farchadas,- palūkėkite čia, aš ei­nu apsidairyti.
Kariai liko, o Farchadas nudrožė vienas. Jis nuėjo gerą galą ir pamatė tvirtovę. Jaunikaitis drąsiai priėjo prie jos ir pamatė drakoną. Jis miegojo, išsitiesęs per penkis šimtus žingsnių. Farchadas vėl visas išsitepė vaistais ir prisiartino prie drakono. Tasai atsibudo ir pradėjo traukti Farchadą į nasrus. Farchadas sukalbėjo maldelę, ir drakonas ėmė silpti, bet vis dar traukė į save Farchadą lyg gumulą vatos. Galiūnas čekštelėjo drakon nui Kiršosibo kardu ir perkirto pusiau. Nuo drakono pakilo toks bjaurus tvaikas, kad jis tris dienas ir tris naktis gulėjo nualpęs. Paskui atsigavo ir pamatė, kad ¡ drakonas guli tarytum kalnas. Tuomet jis padėkojo dievui ir nudrožė į tvirtovę. Pro vartus išėjo būrys gražių mergelių vienodos spalvos drabužiais ir vi­sos panašios kaip du vandens lašai. Vienai jų ant krūtinės ka­bojo veidrodis. Jos nusilenkė Farchadui, priėjo artyn ir pakvietė į rūmus. Farchadas, atsiminęs senojo Suchailo patarimą, skubiai išsitraukė strėlę, įdėjo į lanką ir paleido į krūtinę mergelei su veidrodžiu. Mergelė sukliko ir nugriuvo žemėn.
Pasigirdo koks keistas garsas, ir šviesa užgeso. Farchadas išsigando ir neteko sąmonės. Po vienos dienos ir vienos nakties jis atsigaiveliavo, apsidairė, bet nepamatė nė vienos mergelės. Narsuolis įžengė į tvirtovę. Ten stovėjo aukšti rūmai, o prie jų gulėjo lenta su įrašais. Jis paėmė ją, perskaitė įrašą, pagal jį susirado Džamšido taurę, paskui išėjo iš tvirtovės ir nuėjo pas tėvą. Visi apsidžiaugė, pamatę jį laimingai sugrįžusį, ir išbėgo pasitikti.
O jis tarė:
– Einam, tėve, pažiūrėsi drakono, kurį aš nukirtau.
Ir visi patraukė į tvirtovę. Išvydę negyvą drakoną, jie ne teko amo, paskui atsipeikėjo ir ėmė garbstyti Farchadą. Kariai paėmė iš tvirtovės visą lobį, susikrovė ant žirgų ir išjojo prie Bukroto kalno. Jojo jie mėnesį ir dieną ir prijojo aukštą kalnai, paskui jojo kelias dienas tarpekliu ir prijojo urvą. Ten ir buvo Bukroto urvas.
– Dabar visi pabūkite čia,- tarė Farchadas,- o aš einu į urvą ir pažiūrėsiu, kas ten yra.
– Mano sūnau,- įkalbinėja tėvas,- einam visi drauge,
– Tėve, kas turi atsitikti, tegu atsitinka man. Jūs pasilikite čia.
Tegul man būna tas pat, kas tau, neatlyžta tėvas, aš neleisiu tavęs vieno, einu su.tavim.
Tėvas ir sūnus paliko kariuomenę vadams:
– Kol sugrįšime iš urvo, laukite mūsų.
Ir juodu įėjo į urvą. Ten buvo taip tamsu, kad nežinojo, nė kojos statyti. Farchadas išsiėmė Džamšido taurę, urvas nu­švito ir juodu ėjo tolyn. Netrukus sutiko senuką. Tasai senu­kas tarė Farchadui:
– Salam aleikum, o Farchadai, eikš pas mane. Stai jau dau­gel metų laukiu tavęs. Ačiū dievui, pagaliau tu atėjai, mano troškimas išsipildė.
Jis apkabino Farchadą, o paskui pasveikino padišachą. Far­chadas prabilo:
– O išmintingasis seneli, iš kur tu žinai, kad as esu Far­chadas?
– Farchadai- tarė senukas- aš esu Bukrotas, as buvau Aleksandro Zulkarnajaus išminčius. Jau tada žinojau, kad gims didvyris Farchadas. Žinojau viską, kas tau atsitiks. Divas ir drakonas, kuriuos tu sutikai kelyje,- vis tai mano burtai. Aš išsimeldžiau aukščiausiojo ilgus metus gyvenimo, norėdamas pa­matyti tokį galiūną, kaip tu. Ko tu geidi? Sakyk, išpildysiu tavo prašymą.
Farchadas paklausė, kas padirbo veidrodį ir kaip jį nuva­lyti.
Bukrotas tarė:
– O Farchadai, nesistenk nuvalyti veidrodžio, per jį gausi daug negandų patirti.
– Tu žinai, kiek aš dėl to keliavau, kiek vargo turėjau. Da­bar jau vėlu trauktis.
Bukrotas žinojo, kad Farchadas nesuks iš to kelio. Jis pasi­vedėjo jį į šalį ir tarė:
– O Farchadai! Visagalis tave sutvėrė iš meilės molio. Tu neklausysi nei mano patarimų, nei kieno kito. Grįžk namo, da­bar veidrodis nusivalys pats, nuimti nuo jo kerus galiu tik aš. Šis veidrodis buvo padarytas išminčių Aflotumo ir Arasto. Jie irgi žinojo, kad tu turi gimti, bet jie turėjo palikti šį pasaulį, nors ir išminčiai buvo. Ir aš jį paliksiu.
Bukrotas pasakė šiuos žodžius ir numirė. Ilgai raudojo Far­chadas. Palaidojo Bukrotą juodu su tėvu, apverkė jį ir sugrįžo prie kariuomenės. Visi kariai buvo sveiki ir gyvi. Iš tenai jie Patraukė į Činą. Ilgus mėnesius jojo, daug vargų patyrė ir pa­galiau nuvyko į Činą. Čia padišachas paleido karius.
Farchadas nuėjo vienas į lobyną, kur buvo veidrodis. Kai tik jis priėjo prie veidrodžio, jis tuoj skaidrus pasidarė. Far­chadas pažvelgė į jį ir išvydo bekraštę stepę. Galybė žmonių kapojo akmenuotą žemę kirtikliais ir kauptukais. Kad ir kaip jie plušo, nė akmenėlio negalėjo atkirsti. Bet štai prie jų priei­na jaunikaitis. Jis visu kuo buvo panašus į Farchadą, net pats Farchadas sušuko:
– Kaip sis jaunikaitis panašus j mane!
Jaunikaitis sveikino žmones, paskui išsitraukė iš už juostos kirvį ir ėmė tašyti akmenį. Jo kirvis smigo į akmenį kaip į sviestą. Netrukus pasirodė būrys raitelių. Jie buvo karališkais rūbais, o žirgų kamanos – auksinės. Jie prijojo prie žmonių ir sustojo. Pasirodo, ten buvo mergelės. Jos nustebusios žiūrėjo, kaip jaunikaitis tašo akmenį. Staiga papūtė vėjas ir pakėlė ap­dangalą nuo vienos veido. Ji buvo tokia graži, o jos veidas ta­rytum spinduliuojanti saulė apšvietė viską aplinkui. Jaunikaitis, nelyginant Farchadas pažvelgė į ją ir nualpo. Ir pats Farchadas nualpo.
Tris dienas ir tris naktis niekas negalėjo rasti Farchado, nors visur ieškojo. Paskui jo tėvas nuėjo į lobyną, kur buvo veid­rodis, ir ten rado sūnų. Jis gulėjo lyg lavonas. Padišachas, pa­matęs, kad Farchadas guli negyvas, sukliko ir nualpo. Jo balsą išgirdo rūmininkai ir tarnai ir atbėgo į lobyną. Jie rado ten padišachą ir Farchadą, gulinčius lyg negyvus. Juos išnešė į vir­šų, davė pauostyti žolelių. Pirmiausia atsigavo padišachas, o paskui ir Farchadas.
Po to Farchadas ėmė blykšti, liesėti, bet niekam nė žodžio nesakė, ką matęs veidrodyje. Padišachas sušaukė visus išmin­čius ir mokslininkus ir įsakė:
– Išgydykite mano sūnų. Jis akyse nyksta. Išminčiai sako:
– Reikia pasiųsti jį į tokią vietą, kur sveikas oras, galbūt ten jam pasidarys geriau.
Padišachas ir Farchadas drauge su kariuomene išjojo ieškoti tokios vietos. Prijojo jie jūros krantą, pasistatė palapinę ir su­stojo pailsėti. Išminčiai tarė:
– Reikia perplaukti į kitą krantą ir sužinoti, koks ten oras.
Padišachas, Farchadas ir keli išminčiai sėdo į laivą ir nu­plaukė į kitą krantą. Bet staiga pakilo smarkus vėjas, jūra su­bangavo, ir laivas apvirto. Visi atsidūrė vandenyje. Padišachas užlipo ant laivo skeveldros ir nuplaukė į sausumą. Išlipo į kran­tą ir pėsčias nudrožė prie savo karių. Padišachas ilgai verkė iš sielvarto, pagaliau visai prarado viltį, kad grįš Farchadas, ir par­keliavo į sostinę.
O tuo tarpu Farchadas plaukė ant lentos, ir ji nunešė jį prie salelės kitame krante. Išlipo jis į sausumą ir stovi, nežinodamas, kur eiti. Jis buvo alkanas ir ištroškęs. Po kurio laiko jis pa­matė laivą. Kai laivas priplaukė arčiau, Farchadas išvydo jame visą karavaną pirklių. Jie pamatė jaunikaitį, ir kapitonas su­stabdė laivą. Farchadas įlipo į jį. Niekas jo nekalbino, ir jis nepratarė nė žodžio. Taip plaukė jie kelias dienas ir naktis. Ir štai sykį jūroje pasirodė valtelės. Laive visi pradėjo verkti.
– Ko jūs verkiate? – klausia Farchadas. Jam atsako karavano vadovas:
– Jaunikaiti, ruoškis mirti.
– Jeigu galima, paaiškinkite man, kas čia yra.
– O jaunikaiti,- tarė vadovas,- tai piratai. Jie visada pa­sirodo šioje vietoje ir grobia viską. Jeigu kas jiems pasiprieši­na, jie padega laivą.
– Nenusiminkite,- ramino juos Farchadas,- šit pamaty­site, aš juos sudorosiu.
Žmonės laive nustebo, o Farchadas įstatė į lanką strėlę ir paleido ją. Kiekviena jo strėlė pataikydavo į kokią valtį, ir ta nugrimzdavo. Per valandą Farchadas nuskandino visas valtis. Po to laivo žmonės labai pamilo Farchadą ir ėmė gerbti. Va­dovas pasikvietė į savo kajutę. Vieną naktį jis klausia Farcha­dą:
– Kuo tu vardu, jaunikaiti?
Farchadas pasakė savo vardą. Tada vadovas tarė:
– O mano vardas Sapuras. Iš kur tu atkilai, Farchadai, ir kur keliauji? Ko toks nusiminęs?
Farchadas neatskleidė jam savo paslapties ir nepasisakė, kad jis karalaitis. Tik tarė:
– Sykį aš sapnavau neteisybės dykumą, kur žmonės, leip­dami iš nuovargio, skaldė akmenis. Staiga atsirado jaunikaitis su kirviu rankoje. Jis tarytum buvo mano paties paveikslas. Jaunikaitis priėjo prie akmenskaldžių, ištraukė kirvį ir ėmė ta­šyti akmenis, lyg sviestą pjaustyti. Akmenskaldžiai atsistebėti negalėjo. Tuo tarpu pakilo debesis dulkių, ir ant žirgų atšuo­liavo mergelės. Jų veidai buvo užleisti dangalais. Jos prijojo ar­čiau ir ėmė žiūrėti, kaip jaunikaitis tašo akmenį. Staiga papūtė vėjelis ir kilstelėjo dangalą vienai mergelei nuo veido. Jauni­kaitis išvydo jos akis ir nualpo, apakintas jos grožio. Aš nu­budau ir taip pat nualpau. Kai atsipeikėjau, vis akyse stovėjo toji mergelė.
Sapuras išklausė Farchado ir prabilo:
– Mielas jaunikaiti, aš girdėjau apie dykumą, apie tas mer­gėles ir tuos akmenskaldžius. Bet išsižadėk savo svajonės, aš tave nugabensiu į tėvynę.
– Ne,- sako jam Farchadas,- kol aš gyvas, atgal nesi­trauksiu.
– Jeigu taip,- sako Šapuras,- padėsiu tau, nenusimink.
Netrukus jie priplaukė krantą. Pirkliai iškrovė prekes ir nu­ėjo į miestą. Šapuras visas savo prekes atidavė pirkliams ir pa­sakė:
– Likusį savo gyvenimą aš būsiu su Farchadu.
Juodu atsisveikino su visais ir iškeliavo. Dienomis ėjo, va­karais kalbėjosi. Šapuras norėdamas, kad’ Farchadas pasipasa­kotų apie save, kalbėjo tik apie meilę. Taip juodu ėjo dešimt dienų. Farchadas pagaliau viską išsipasakojo Šapurui.
– O Farchadai,- tarė Šapuras,- dykuma, kurią tu sapna­vai, tai Širinos dykuma. O toji mergelė buvo pati Širina.
Šapuras buvo pirklys. Jis buvo apkeliavęs visas pasaulio šalis ir žinojo visus kelius. Juodu ėjo dar dešimt dienų ir priėjo miestą. Čia juodu pagyveno kelias dienas ir sužinojo, kad to miesto valdovė yra Širinos sesuo. Štai jau treji metai trys tūks­tančiai žmonių kasa kanalą, norėdami nuvesti į dykumą van­denį ir įveisti joje sodus. Ir štai Farchadas tarė Šapurui:
– Bičiuli, kelkis, einam į dykumą, pažiūrėsim, ar išsipildys tai, ką mačiau veidrodyje.
Juodu išėjo iš miesto, nuėjo keturis farsangus ir atsidūrė dykumoje, kur dirbo tūkstančiai žmonių. Šapuras paklausė Far-chado:
– O Farchadai, ar visa tai tu regėjai veidrodyje?
– Taip, brangus broli,- atsakė Farchadas,- mačiau. Juodu dar kiek paėjėjo, prisiartino prie žmonių ir pamatė,
kaip šie iš visų jėgų kirtikliais daužo akmenis. Žmonės buvo išsekę, apžėlę plaukais, apdriskę. Farchadui jų labai pagailo, ir jis pravirko. Abu paklausė:
– O žmonės, ką jūs čia veikiate? Kokia nauda iš jūsų dar­bo?
Jiems žmonės atsakė:
– Padišacho paliepimu štai jau treti metai kasame kanalą, bet nežinome kam.
Tuomet Farchadas tarė:
– Aš už jus atliksiu tą darbą. Žmonės nustebo:
– Kaip tu vienas valiosi tai padaryti?
– Tuoj  pamatysite,- tarė Farchadas, išsitraukė kirvį ir pradėjo kapoti akmenis, tarytum sviestą pjaustyti. Per tris va­landas jis išrausė kanalą trijų šimtų žingsnių ilgumo. Žmonės išsižiojo apstulbę.
– Kas čia per kirvis, kuris taip lengvai smulkina akme­nis? – klausia jie.
Tuo tarpu priėjo viziris, kuriam buvo pavesta prižiūrėti dar­bus. Jam patiko Farchado darbas. Jis pagyrė jaunikaitį ir sa­ko:
– Nuostabusis jaunikaiti, kas tu toks ir ko čia atkeliavai? Farchadas sako:
– O viziri, mane čia atsiuntė dievas. Tegu šie žmonės ei­na į savo šeimas, paleisk juos, aš vienas baigsiu šį darbą.
– Gerai, jaunikaiti,- sutiko viziris,- bet pirma apie tave pranešiu padišachei, o jau paskui paleisiu žmones.
Viziris nuėjo pas padišache, nusilenkė iki žemės ir sako:
– O pasaulio valdove, sveikinu, laimė tave lydi.
– Kalbėk! – liepia valdovė. Ir viziris sako:
– Tarp darbininkų atsirado žmogus, kuris pjausto akmenis lyg sviestą. Aš mačiau, kaip jis dirba: per pusvalandį išrausia kanalą penkiasdešimt žingsnių ilgumo. Kol tu nepamatysi savo akimis – nepatikėsi.
O Farchadas tuo tarpu paleido žmones.
– Eikite sau namolei,- tarė jis jiems,- aš paleidžiu jus. O jeigu atvyks čia padišache, aš atsakysiu.
Žmonės padėkojo Farchadui ir iškeliavo namo.
Valdovė pati užsigeidė pamatyti, kaip Farchadas dirba. Drau­ge su Širina ir tarnaitėmis ji išjojo į stepę. Farchadas pamatė, kad prie jo artėja raiteliai su uždengtais veidais. Lygiai taip jis matė ir veidrodyje. Dabar Farchadas pasijuto dvigubai stipres­nis ir ėmė dirbti dar sparčiau. Raiteliai prijojo, sustabdė žirgus šalia Farchado ir ėmė jį girti. Širina pažvelgė į Farchadą ir tuoj pamilo. Ji pagalvojo: ,,0 jeigu galėčiau nugyventi savo amžių su šiuo jaunikaičiu, kad dulkės iš po jo kojų būtų gydomasis tepalas mano akims!”
Staiga vėjas pakėlė dangalą nuo Širinos veido. Farchadas išvydo spinduliuojantį jos grožį” ir nualpo. Šapuras puolė prie Farchado, o mergelės nulipo nuo žirgų ir pradėjo guosti Šapurą. Farchadą nugabeno į miestą. Jam davė pauostyti gyduolių žolelių, ir jis atsipeikėjo. Farchado garbei buvo iškelta didžiulė puota ir atvestos gražiosios mergelės. Farchadas žiūrėjo, bet nerado savo mylimosios. Visa puota pasirodė jam neverta nė šiaudelio. Bet štai atsivėrė durys, ir įėjo Širina, linksma, liekna ir graži. Farchadas pažvelgė i gražuolę ir nuleido akis. Širina irgi pažvelgė į Farchadą ir tarė:
– O puikusis jaunikaiti, imk taurę iš mano rankų. Farchadas pakilo, nusilenkė ir paėmė iš Širinos pialą, išgėrė ją vienu atsikvėpimu ir griuvo be žado. Puota pakriko. Sirina paguldė Farchado galvą sau ant kelių. Kad ir kaip stengėsi, negalėjo jo atgaivinti. Tuomet Sirina liepė jį nunešti į kitą me­nę, o pati irgi nuėjo į kitą. Netrukus Farchadas atsimerkė ir pamatė, kad jis vienui vienas nepažįstamoje menėje. Jis pakilo, nesakė niekam nė žodžio ir išėjo į stepę. Mato, ten, kur jis dirbo, sėdi Šapuras ir verkia. Juodu puolė vienas kitam į glėbį. Farchadui pagailo Šapuro, ir jis tarė:
– O ištikimasis broli, aukščiausiasis atvedė mane prie šių uolų. Dabar man nėra išsigelbėjimo nuo to darbo. Grįžk į savo namus, nesikarikink, o aš liksiu čionai savo vargo vargti.
– Farchadai,- atsakė Šapuras,- aš prisiekiau būti su ta­vim, kol gyvas. Jeigu tu mirsi, aš būsiu šeichu prie tavo kapo, o kai pats mirsiu, tai atsigulsiu šalia.
Farchadas nudžiugo:
– O Šapurai, teatlygina tau aukščiausiasis!
Jis stojo prie darbo ir per dieną padarė tiek, kiek visi žmo­nės per dešimt dienų. Ir štai viziris vėl atėjo pažiūrėti ir vėl pagyrė Farchadą. O Farchadas tarė:
– O didysis viziri, kam reikalingas šis kanalas?
– Šis kanalas,- sako viziris,- vedamas į dykumines že­mes, kurios bus paverstos sodais ir žydinčiais laukais.
Nuo tokios žinios Farchadui jėgos patrigubėjo. Širina kas­dien atjodavo jo aplankyti, pasikeldavo apdangalą nuo veido, žiūrėdavo į jaunikaitį ir vėl sugrįždavo į rūmus. Parchadas per mėnesį iškasė kanalą, jo gale padarė baseiną, ant krašto pastatė aukštą marmurinį sostą. Niekas dar nebuvo matęs tokių keis­tybių. Farchadas išmargino sostą ir tarė Šapurui:
– Dabar eisim ir paleisim vandenį.
Juodu paleido vandenį ir apie tai pranešė valdovei. Drauge su viziriais ir didikais ji tuojau atvyko pažiūrėti. Pamačiusi kanalą, tvenkinį ir marmurinį sostą, valdovė labai apsidžiaugė. Farchadą parsivedė į dvarą ir iškėlė didelę puotą. Staiga vi­durnakty atbėgo sargybiniai ir pranešė:
– O valdove, miestą apsiautė galybė karių.
Visi didžiai nusiminė. Rytą valdovei atnešė laišką, kuriame buvo parašyta: „Aš, padišachas Chosrovas, siunčiu tau sveikini­mus. Aš esu didysis padišachas, mano kariuomenės nesuskai­toma daugybė. Visą mėnesį žygiavau į tavo šalį, norėdamas imti už žmoną Širiną, tavo seserį. Jeigu atsisakysi ją leisti, ruoškis karui.”
Valdovė perskaitė laišką ir susimąstė. Sukvietė ji vizirius ir karo vadus pasitarti. Viziriai pasakė:
– O valdove, Chosrovas – žiaurus tironas. Kakta sienos nepramuši. Mes turime mažai karių, tu pati žinai.
Bet valdovė tarė jiems:
–    Jūs visi žinote, kodėl Farchadas taip darbavosi. Širina nesutiks būti Chosrovo žmona.
Pakvietė ji Širiną, perskaitė jai Chosrovo laišką. Širina tarė:
–    O žmonės, Farchadas atkeliavo į mūsų šalį ir tiek patyrė vargų dėl manęs. Aš nemainyčiau nė skarulio nuo jo peties į
visą Chosrovo karalystę.
Ir valdovė parašė Chosrovui, kad Širina serganti ir duosian­ti atsakymą, kai pasveiksianti.
Chosrovas įniršo ir davė įsakymą:
– Nė vieno žmogaus neleisti į miestą ir nė vieno neišleis­ti!
Jis laikė apsupęs miestą visus metus. Išgirdo Chosrovas apie didžius Farchado darbus, apie jo meilę Širinai ir paliepė savo kariams:
– Suraskite ir atveskite pas mane Farchadą, vis tiek kur jis būtų.
Ir štai kariai atvedė pas jį Farchadą. Chosrovas tarė:
– Tu myli Širiną ir nori ją vesti. Tai žinok, to nebus. Ne vargetai tokios svajonės. Atsisakyk, o jei ne, liepsiu nukirsti
tau galvą.
Farchadas tarė:
–  O žiaurusis padišache, o neišmanėli, tu svajoji apie Širi­ną, bet ji nemyli tavęs. Tu gali mane nužudyti, bet nebus taip, kaip tu nori. Ir jeigu aš ir Širina esame tau kuo prasikaltę – tai kiti žmonės nekalti, o tu laikai apsupęs visą miestą. Paleisk žmones, o man daryk, ką tik nori.
Išgirdęs Farchadą šitaip kalbant, Chosrovas tuoj įsakė pa­šaukti budelį, bet viziris sulaikė jį:
–    O pasaulio valdove, kaip tu gali lyginti save su vargeta? Visas pasaulis sužinos, kad tu nubaudei jį mirtimi dėl Širinos, ir visi tave ims niekinti. Pasodink jį į kalėjimą, o miestą palik apsuptą. Mes jėga priversime juos pasiduoti.
Chosrovui patiko vizirio patarimas. Jis įsakė įmesti Farchadą į kalėjimą ir pastatyti šimtą karių jo saugoti. Kalėjime Farchado maistas buvo tik atodūsiai ir aimanos. Jis sukalbėjo mal­delę, kurios Bukrotas buvo jį išmokęs, ir kalėjimo durys atsi­vėrė. Farchadas išėjo iš belangės, visą dieną vaikštinėjo po stepę verkdamas ir dejuodamas, o nakčia vėl grįžo į kalėjimą. Kartą sargybiniai nutarė jį paleisti, nors Chosrovas ir nubaustų juos mirtimi. Ir jie tarė Farchadui:
–    O narsusis vyre, eik, kur nori, mes išleidžiame tave.
–    Aš nenoriu,- sako jiems Farchadas,- kad dėl manęs Chosrovas nužudytų šimtą žmonių. Tegu padišachas nužudo ma­ne. O jūs privalote gyventi savo vaikų dėlei. Aš nenoriu jūsų mirties.
Taip ėjo laikas: dieną jis vaikštinėjo verkdamas ir aima­nuodamas po stepę, o nakčia grįždavo į belangę. Chosrovui bu­vo pranešta:
– Tavo sargybiniai dieną paleidžia Farchadą, o nakčia už­daro į kalėjimą.
Padišachas įtūžo, nubėgo į kalėjimą ir, neradęs ten Farchado, piktai paklausė:
– Kur Farchadas?
Sargybiniai atsakė, drebėdami iš baimės:
– O pasaulio valdove, kalėjimo durys užrakintos, bet už­raktas pats atsirakina, ir Farchadas išeina.
Chosrovas nepatikėjo ir nusprendė pats budėti dieną ir nak­tį. Kai saulė nusileido, į kalėjimą raudodamas įėjo Farchadas. Šachas, visą naktį nemigęs, ėjo sargybą. Auštant spyna pati at­sirakino, Farchadas išėjo iš kalėjimo ir pasuko į stepę. Padiša­chas nusiminė, pasibalnojo žirgą ir grįžo į savo palapinę. Jis papasakojo, ką matęs, viziriams.
–    O Farchadą reikia nužudyti,- tarė jis,- bet taip, kad niekas nepagalvotų, jog tai padaryta mano įsakymu. Tą, kas nužudys Farchadą, gausiai apdovanosiu, jis nežinos skurdo iki savo amžiaus galo, ir pakelsiu į didikus.
Išgirdo apie tai viena senė, nuėjo į karaliaus palapinę ir sako:
– Tu žadėjai apdovanoti tą, kas nužudys Farchadą. Aš jį nužudysiu.
Chosrovas sako:
– Jeigu tu tai padarysi, aš liepsiu pastatyti tau aukštus rūmus ir iki mirties maitinsiu tave avies kurdiuko taukais.
Senė išėjo iš padišacho palapinės, užsimetė žalią skraistę, pasiėmė į rankas lazdą ir nudūlino į kalnus. Farchadas sėdėjo prie; uolos ir liejo gailias ašaras. Staiga jis girdi kažką gailiai raudant. Mato, prie jo eina apsiskarmaliavusi senė. Jo širdį ap­ėmė gailestis. ,,Kas ši senutė? Tikriausiai, kaip ir aš, iš tolimos šalies.”
Jis pakilo ir nuėjo jos pasitikti. Pasveikino ir ėmė klausi­nėti:
– Kas tave nuskriaudė, ko taip gailiai verki? Ji sako:
– Mane nuskriaudė padišachas Chosrovas. Aš buvau šven­toji atsiskyrėlė, meldžiausi ir pasninkavau savo celėje. Atėjo padišachas Chosrovas, apsupo miestą, o padišacho kariai su­gavo mane ir nuvedė pas jį. Padišachas liepė man tuojau išeiti iš miesto ir grasino pakarsiąs, jeigu nepaklausysianti. Ir ėjau aš per kalnus ir stepes, keikdama padišachą, ir štai sutikau tave.
– Aš toks pat nelaimingasis kaip ir tu,- sako Farchadas,- eime į mano būstą, pasikalbėsime apie savo vargus.
Nuėjo juodu pas Farchadą, ir jis paklausė jos:
– Sakyk, gal tu žinai, ar Chosrovas vedė Širiną?
Ji atsakė:
– Širina buvo pamilusi Farchadą, todėl ji atstūmė Chosrovą. Tada ją apvesdino prievarta. Bet Širina išgėrė nuodų ir mirė. Aš pati tai mačiau. Jau ji palaidota, ir aš buvau prie jos kapo.
Ir ji pradėjo plūsti Chosrovą, o Farchadas, kai tik išgirdo jos žodžius, sušuko:
– O kalnai ir stepės, atleiskite man, kad aš taip ilgai skar­denu jus savo raudomis!
Paskui trenkė galvą į akmenį ir vėl sušuko:
– O dieviškosios būtybės, atleiskite, kad aš taip ilgai drums­čiau jums ramybę savo dejonėmis!
Ir dar kartą trenkė galvą į akmenį ir trečią kartą sušuko:
– O vėjau, jeigu tu nuskrisi į Činą, pasakyk mano arti­miesiems, kas man, nelaimingajam, atsitiko!
Ir Farchado gyvybė užgeso, o senė nuskubėjo pas Chosro­vą. Bet ją užpuolė liūtai, sudraskė į kąsnelius ir išvalkiojo po laukus.
Šapuras kasdien lankė Farchadą. Jis nuėjo į dykumą ir pa­matė, kad Farchadas negyvas. Tada Šapuras atsigulė šalia ir ėmė saugoti jo kūną.
Žinia apie Farchado mirtį pasiekė Chosrovą. Jis apsidžiaugė ir nusiuntė laišką Širinos seseriai. ,,0 karaliene,- rašė jis,- Farchadas nusižudė, išleisk dabar Širiną už manęs.”
Karalienė pasikvietė seserį ir pranešė jai apie Farchado mir­tį. Širina sukliko ir apalpo. Atsipeikėjusi ji norėjo nusižudyti, bet paskui pagalvojo: „Gal tai melas? Aš turiu pati savo aki­mis pamatyti Farchado lavoną. Jeigu tai tiesa, kam man ilgiau gyventi.”
Ir ji tarė seseriai:
– Man labai liūdna. Tegu Chosrovas duoda man tris die­nas laiko, aš nukeliausiu į dykumą, o paskui už jo ištekėsiu.
Tokį atsakymą karalienė ir perdavė Chosrovui. Jis labai ap­sidžiaugė ir pasakė sutinkąs laukti tris dienas. Širina gražiau apsirengė ir iškeliavo su savo tarnaitėmis į dykumą. O Chos­rovas ir jo dvariškiai nujojo pasižiūrėti mergelių.
Dykumoje vėjelis pakėlė nuo Širinos veido apdangalą  ir Chosrovo sūnus pamatė, kokia ji graži. „Mano tėvas – senis,- galvoja jis,- tokią mergelę jis privalo išpiršti man, o ne sau. Jeigu aš nenužudysiu tėvo ir nevesiu tos gražuolės, man gyve­nimas bus nemielas.”
O Širina nuėjo tenai, kur gulėjo negyvas Farchadas. Pama­čiusi mylimojo lavoną, ji priėjo prie Šapuro ir sušnibždėjo:
– Aš nusigabensiu Farchado kūną į miestą.
Parjojo jie. Chosrovo sūnus vidurnaktį susišaukė draugus ir papasakojo apie savo meilę Širinai. Paskui tarė:
– Jeigu mes nužudysime tėvą, aš visus jus padarysiu di­dikais ir kiekvienam duosiu po kunigaikštystę.
Draugai jam pritarė. Rytą pasikišo jie po drabužiais ginklus ir nuėjo pasveikinti padišacho. Iš užpakalio prie tėvo priėjo sūnus ir kardu nukirto jam galvą, o jo draugai sudorojo Chos­rovo artimuosius.
Chosrovo sūnus sėdo į sostą. Nuo tos dienos pradėjo jis žudyti ir sodinti į belangę visus, kas bendravo su tėvu. Gandas apie tai pasiekė Širiną. Tapęs padišachu, Chosrovo sūnus ati­traukė kariuomenę nuo miesto ir ėmė rodyti žmonėms malonę. Visur liepė sakyti: „Prakeiktas Chosrovas! Jis klastingai nužudė kilnųjį galiūną Farchadą!” Paskui naujasis padišachas nusiuntė laišką Širinai. Jame rašė:
„O Širina, tu žinai, kad aš nužudžiau tikrą tėvą vien už tai, kad jis numarino nekaltą Farchadą. Aš taip pat nugalavau ir tėvo bičiulius. Jeigu Farchadas būtų gyvas, aš jį atsiųsčiau pas tave. Bet dabar nieko nepadarysi. Tekėk už manęs, juk aš padišachas.”
Širina parašė jam atsakymą:
„O padišachai, pasaulio valdove, Farchadas žuvo dėl manęs. Leisk man parsivežti į miestą jo kūną ir palaidoti. Paskui aš tekėsiu už tavęs.”
Padišachas gavo sutikti. Širina pasišaukė Šapurą ir paprašė parvežti Farchado kūną.
Šapuras išpildė jos prašymą. Širina liepė pastatyti mauzo­liejų ir jame smilkyti kvapius smilkalus. Ji liepė įnešti Farchado kūną, pati jį nuplovė ir paguldė ant pakylos. Po to nuėjo pas seserį.
– O valdove,- tarė ji,- leisk man priimti šiąnakt brangų svečią.
Sesuo sutiko. Širina nuėjo į mauzoliejų, užsirakino iš vidaus, pasileido kasas, susiplėšė ant savęs drabužius ir sušuko:
– Farchadai! Tu išgirdai žinią apie mano mirtį ir nusižudei. Kaipgi galiu aš gyventi, jeigu tu miręs? Be tavęs man nebe mielas pasaulis.
Ir ji apkabino negyvą Farchadą ir durklu smeigė sau į šir­dį.
Rytojaus dieną Širina neatėjo pasveikinti valdovės. Valdovė nustebo ir pati nuėjo į Širinos menę, bet duris rado užrakintas. Ji liepė jas išlaužti, bet viduje nieko nebuvo. Tada ji nuėjo į mauzoliejų ir išvydo tenai negyvus Farchadą ir Širiną. Valdo­vė, nepakeldama skausmo, taip pat nusižudė.
Žinia apie tai pasiekė žmones, Chosrovo sūnus taip pat ją išgirdo. Visi labai liūdėjo, bet nieko negalėjo padaryti. Visus tris palaidojo drauge, o Šapuras tapo jų kapo šeichu.
Tą naktį didžiulė kariuomenė apsupo miestą. Tai buvo Far­chado tėvo kariuomenė, kuri ieškojo jo sūraus. Kai Farchadas dingo, jo tėvas ir motina mirė iš sielvarto. Sostą užėmė viziris Bachramas. Jis labai mylėjo Farchadą, nes šis buvo užaugęs ant jo rankų. Kai tik Bachramas tapo šachu, jis iškeliavo ieš­koti Farchado ir atvyko į šį miestą. Čia jis sužinojo apie Far­chado, Širinos ir valdovės mirtį, nuėjo prie jų kapo ir ilgai ten verkė ir meldėsi. Šapurą parsivedė į palapinę ir išklausė jo pa-.sakojimo apie viską, kas buvo nutikę. O rytą jis nusiuntė laiš­ką Chosrovo sūnui:
„Aš reikalauju atpildo už Farchado, Širinos ir valdovės krau­ją, rytoj ruoškis sutikti mane.”
Chosrovo sūnus perskaitė laišką ir parašė atsakymą:
„Brolau, aš nekaltas dėl Farchado, Širinos ir valdovės mir­ties. Atsiųsk pas mane Šapurą, aš papasakosiu jam viską, o tu nori tikėk, nori netikėk, tavo valia.”
Bachramas nusiuntė Šapurą, ir Chosrovo sūnus tarė jam:
– O Šapurai, tu žinai, kad aš nekaltas, netgi nužudžiau savo tikrą tėvą, norėdamas išgelbėti Siriną. Persakyk mano žodžius Bachramui.
Šapuras sugrįžo ir pasakė, kad Chosrovo sūnus nekaltas. Bachramui pyktis atlyžo, ir jis pasiuntė naują laišką, reikalau­damas atlyginti visus nuostolius, padarytus Chosrovo kariuo­menės. Chosrovo sūnus priėmė šį reikalavimą ir atlygino iš savo iždo visus nuostolius.
Bachramas išpuošė Farchado, Širinos ir jos sesers antkapius, paskui sušaukė vizirius ir paskelbė:
– Karalystė ir sostas be Farchado man nereikalingi. Drauge su Šapuru aš praleisiu likusias savo dienas prie Farchado kapo kaip atsiskyrėlis.
Vietoj savęs paskyrė padišachu vieną vizirį, pasiuntė ka­riuomenę atgal į Ciną, o pats liko su Šapuru prie Farchado kapo.
Pasaka baigta, ramybė jums.

Comments

comments