Seniai, labai seniai gyveno vienas senukas. Jis turėjo nedorą sūnų. Senuko kieme augo medžiai, o atokiau kampe buvo duobė. Kartą senukas išėjo į kiemą ir staiga mato, kaip iš duobės kiša galvą drakonas. Drakonas nieko pikta jam nedarė, ir senukas pagalvojo: „Kad jis toks geras, reikia su juo susibičiuliauti.”
Senukas turėjo karvę. Rytą pati pamelžė karvę, senukas supylė pieną į didelį dubenį ir pastatė priešais drakoną. Drakonas išgėrė pieną ir tuojau atrijo pilną dubenį aukso. Senukas apsidžiaugė, pasiėmė auksą ir parsinešė namo.
Taip kasdien senukas duodavo drakonui du dubenius pieno ir gaudavo iš jo du dubenius aukso. Netrukus jis taip praturtėjo, kad jo lobius sunku buvo suskaityti.
Apie tai sužinojo sūnus ir tarė sau: „Kam iminėti iš to drakono po du dubenius kasdien, geriau nugalabyti jį ir pasigrobti visą auksą iš karto.” Susirado jis kardą ir nuėjo pas drakoną.
O šis ant duobės krašto jau belaukiąs. Smogė vaikinas drakonui kardu, bet nenudobė, o tik uodegą nukirto. Vos jis spėjo užsimoti antrą kartą, drakonas sudraskė jį į kąsnelius ir prarijo.
Nuėjo senukas, kaip visada, pas drakoną ir mato, kad tasai įtūžęs.
– Kas tau yra? – klausia jo senukas. Drakonas sako:
Atėjo tavo sūnus ir nukirto man uodegą, o aš sudraskiau jį į kąsnelius ir prarijau.
Aš paaukoju tau nedėkingąjį sūnų. Nepyk, draugaukime, kaip draugavome.
Ne,- sako drakonas,- tu, mane matydamas, prisiminsi sunų, o aš, tave išvydęs, gailėsiuos savo uodegos. Ne, negalime daugiau draugauti.
Ir dingo.
Comments
Gairės: Smurto lygis: raudonkepuraitė, Tadžikų pasakos, trumpos pasakos, žmogus ir drakonas