Vienas tėvas turėjo tris sunūs: du protingus, vieną kvailą. Kartą vienas protingas sūnus ėmė tėvą prašyti, kad leistų jį į pasaulį. Tėvas leido. Protingasai sūnus ėjo, ėjo, bet kaip tyčia niekur negalėjo darbo gauti. Pagaliau sutiko vieną žmogų ir prašo duoti kokio darbo. Žmogus sako:
–    Jeigu tinki su tuo atlyginimu, kurį metų gale savo nuožiūra duosiu, tai eime.
Sūnus tiko. Kai metai praėjo, žmogus atlyginimo padavė staltiesę ir sako:
–    Ištikimai tarnavai, gerą algą gausi! Šita staltiesė daug ver­tesnė nei pinigai. Tu tik patiesk ją ir sušuk: „Staltiese, pasidenk!”- ir tuojau ant jos rasis gardžiausių valgymų, geriausių gėrimų!
Sūnus padėkojo ir eina namo. O pusiaukelėje užklupo vakaras; reikėjo užsukti į kokią užeigą pernakvoti. Užeigos šeimininkas pri­ėmė, bet nori sužinoti, kas tai per staltiesė.
–    Tai tokia staltiesė, kuriai negalima sakyti: „Staltiese, pasi­denk!”- atsakė sūnus ir nuėjo miegoti.
O kai sūnus užmigo, šeimininkas paėmė staltiesę ir sušuko:
–    Staltiese, pasidenk!
Tuojau atsirado gardžiausių Valgių, geriausių gėrimų. Tai maty­damas, šeimininkas paėmė sūnaus staltiesę ir padėjo kitą į jos vietą. Kitą dieną sūnus, nieko blogo nemanydamas, parėjo namo ir liepia tėvui tuojau svečius kviesti, jis su savo staltiese visus gerai pavai­šinsiąs. Svečiai susirinko. Sūnus norėjo parodyti, ką jo staltiesė gali. Jis šūktelėjo:
–    Staltiese, pasidenk!
Bet nieko – staltiesė kaip nesidengia, taip nesidengia.
Sūnus atsistebėt negali, bet ką tai gelbės? Svečiai juoktis ėmė, tėvas užpyko, visos pagyros vėjais nuėjo.
Netrukus ir antras brolis užsimetė, kad tėvas jį leistų į pasaulį. Tėvas leido. Tasai ėjo, ėjo, bet taip pat negalėjo niekur darbo rasti. Pagaliau sutiko tą patį žmogų ir prašo duoti darbo. Žmogus sako:
–    Jeigu tinki su tuo atlyginimu, kurį metų gale savo nuožiūra duosiu, tai eime.
Antrasis sūnus tiko. Metų gale žmogus jam davė aviną ir pasakė:
–    Ištikimai man tarnavai, gerą atlyginimą gausi! Šitas avinas daugiau vertas nei pinigai. Tu tik sušuksi: „Avinėli, atrajok!”, ir avinas tuojau ims aukso pinigus atrajoti.
Antrasis sūnus padėkojo ir eina namo. O pusiaukelėje užpuolė vakaras, jis gavo užsukti pas tą patį šeimininką, kur anąkart brolis nakvojo. Seimininkas priėmė, bet norėjo sužinoti, koks čia avinas.
–    Čia toks avinas, kuriam negalima sakyti: „Avinėli, atrajok!” – atsakė sūnus ir nuėjo miegoti.
O kai jis užmigo, šeimininkas paėmė jo aviną ir kitą toje vietoje pririšo. Iš ryto antrasis sūnus parėjo namo ir liepė tėvui sukviesti svečius, jo avinas visus dosniai apdovanosiąs. Svečiai susirinko. Ant­rasis sūnus tuojau šoko rodyti, ką jo avinas gali. Jisai sušuko:
–    Avinėli, atrajok!
Bet nieko – avinas kaip neatrajoja, taip neatrajoja. Sūnus atsi­stebėti negali, o svečiai ėmė juoktis, tėvas užpyko, visos pagyros vė­jais nuėjo.
Po kurio laiko ir kvailiukas puolė tėvą maldauti, kad jį į pasaulį leistų. O tėvas sako:
– Protingieji broliai nieko gero nenuveikė, ką gi tu manai nu­veikti?
– Tėtuši, kas bus, tas bus, leisk ir mane!
Tėvas ir leido. Kvailiukas ėjo, ėjo, kol sutiko tą patį žmogų. Te­gul duodąs darbo – kaulija kvailiukas. Žmogus sako:
–    Jeigu tinki su tuo atlyginimu, kurį metų gale savo nuožiūra duosiu, ‘tai eime.
Gerai. Tiko.
Metų gale žmogus kvailiukui davė vėzdą ir sako: .
–    Ištikimai man tarnavai, gerą atlyginimą gausi! Šitas vėzdas daugiau vertas nei pinigai. Tu tik sušuksi: „Vėzde, duok!” – ir vėzdas tuojau ims vanoti kiekvieną, kas ketins tau bloga daryti.
Kvailiukas padėkojo ir eina namo. O pusiaukelėje užklupo va­karas; reikėjo užsukti pas tą patį šeimininką, kur kitados broliai vienas ir kitas nakvojo. Seimininkas mielai priėmė, bet norėjo žinoti, kas tai per vėzdas.
–    Tai toks vėzdas, kuriam negalima sakyti: „Vėzde, duok!” – at­sakė kvailiukais ir atsigulė.
O kai jis užmigo, šeimininkas pritykino prie vėzdo: „Jeigu stal­tiesė ir avinas tiek naudos duoda, tai vėzdas bus dar naudingesnis”,- pagalvojo jis. Tuojau pasičiupo vėzdą ir šaukia:
–    Vėzde, duok!
Tuoj vėzdas paklausė, užšoko šeimininkui ant nugaros ir kad ėmė Vanoti! Iš pradžių vargšelis dar gėdinosi rėkti, bet kai visas vienų mėlynių pasidarė, tai ėmė kliegti nesavu balsu. Atbėgo kvai­liuko žadinti, tegul išvaduojąs. O kvailiukas sako:
–    Jei atiduosi staltiesę ir aviną, kuriuos iš brolių paėmei, tai išvaduosiu.
–    Atiduosiu, atiduosiu!
Gerai. Iš ryto kvailiukas parėjo namo su staltiese, avinu ir vėzdu ir liepė tėvui svečius sukviesti. Tėvas pagalvojo: „Tur būt, vėl ko­kius niekus prasimanys, bet, jei taip nori, sukviesiu.”
Svečiai suėjo. O kvailiukas jokių niekų neprasimanė. Kai šūkte­lėjo: „Staltiese, pasidenk!” – tuojau kuo geriausių valgymų ir gėri­mų atsirado. Visi ėmė vaišintis. Kai pavalgė, kvailiukas dar aviną atitempė, liepė jam atryti aukso pinigų ir visus dosniai apdovanojo. Tik abiem protingiesiem broliam to neganėjo. Jie užsipuolė kvailiu­ką, kad staltiesę ir aviną juodu užsidirbę, o ne jis. Jeigu jis ką už­dirbęs, tegul parodas. Tai išgirdus, kvailiukui apmaudu pasidarė; jis ir sako:
–    Va mano uždarbis! Vėzde, duok!
Akies mirksniu vėzdais šoko ant piktavalių brolių ir jau kad lupa kailį, tai lupa! Tiedu suspigo pagalbos šaukti, o kvailiukas sako:
–    Tol negelbėsiu, kol duosite žodį manęs kvailiu nebevadinti ir ant manęs neužsipuldinėti.
Broliai pasižadėjo, ir kvailiukas kaip mat juos išvadavo.

Comments

comments