Gyveno vargšas trobelninkas, kuris jokio kito turto neturėjo, tiktai didelį didelį gaidį. Trobelninkas gaidį (Laikė kaip savo vaiką ir
visuomet su juo pasikalbėdavo. Ten pat dvare įgyveno labai nedoras ponas, kuris trobel­ninką ujo nepabaigiamais lažo darbais ir ga­lop liepė iš trobelės išsikraustyti. Vargšas trobelninkas nebežino kur dėtis iš didžio sielvarto ir ėmė skųstis gaidžiui:
–    Ak mano gaideli, ką dabar darysim? Mudu net stogo virš galvos neturėsime!
O gaidys sako:
–    Nesielvartauk, aš eisiu į dvarą ir pasikalbėsiu su ponu! Kitą rytą gaidys eina į dvarą. Kelyje jis patinka seną lokį, kuris
vos bepasivelka.
– Lokeli, kur eini?
– Einu galo ieškoti.
– Ai lokeli, geriau aš tave gyvą prarysiu!
– Ryk!
Ir gaidys prarijo lokį. Galiuką paėjęs, patinka seną vilką, kuris vos vos kliba.
– Vilkeli, kur eini?
– Einu galo ieškoti!
– Ai vilkeli, geriau aš tave gyvą prarysiu!
– Ryk!
Ir gaidys prarijo vilką. Galiuką paėjęs, patinka seną vanagą, kuris jau vos pakruta.
– Vanagėli, kur eini?
– Einu galo ieškoti.
– Ai vanagėli, geriau aš tave gyvą prarysiu!
–    Ryk!
Gaidys prarijo vanagą, atėjo j dvarą, užplasnojo ant vartų stul­po ir gieda:
–    Kakarieku! Mano gūžy daugiau nei pono dvare.
Ponas užpyko dėl tokios biaurios giesmės ir liepia įmesti gaidį į paukštidę, kad pikti žąsinai jį sužnaibytų. O gaidys naktį išleidžia vanagą, ir tas sudrasko pono paukščius. Rytą ponas ateina pasižiū­rėti, kas tvarte tikosi. Vanagas pasislėpė, o gaidys išlėkė pro duris ir vėl ant stulpo gieda:
–    Kakarieku! Mano gūžy daugiau nei pono dvare!
Ponas užpyksta dėl tokios biaurios giesmės ir liepia gaidį įmesti į galvijų tvartą, kad pikti buliai užbadytų. O gaidys naktį išleidžia vilką, ir tas sudrasko visus pono galvijus. Rytą ponas ateina pasi­žiūrėti, kas tvarte tikosi. Vilkas pasislėpė, o gaidys išlėkė pro duris ir vėl ant vartų stulpo gieda:
–    Kakarieku! Mano gūžy daugiau nei pono dvare.
Ponas užpyksta dėl tokios biaurios giesmės ir liepia gaidį įmesti į arklidę, kad smarkūs eržilai jį suspardytų. O gaidys naktį išleidžia lokį, ir tas pono arklius išpiauna. Rytą ponas ateina pasižiūrėti, kas tvarte tikosi. Lokys pasislėpė, o gaidys išlėkė pro duris ir ant vartų stulpo gieda, kaip giedojęs:
–    Kakarieku! Mano gūžy daugiau nei pono dvare!
Ponas liepia namiškiams nugalabyti tą biaurų gaidį, bet gaidys pasišaukia savo padėjėjus – lokį, vilką ir vanagą. Vanagas šoka žmo­nių kapoti, vilkas gaudyti, lokys draskyti, o gaidys klausia poną:
–    Ar geriau mirsi, ar lakstysi paskui mano kiaulių ir šunų uo­degas?
Ponas sako:
–    Geriau jau paskui tavo kiaules ir šunis lakstysiu, negu tokia mirtim mirsiu.
Gaidys trobelninką nusivedė į dvarą ir abu laimingai gyveno, o nedorėlis ponas jiems už piemenį tarnavo.

Comments

comments