Kartą vienas sūnus paveldėjo iš tėvo didelį turtą, bet greitai viską prašvilpė – liko tiktai tėvo kardas prie šono, saujelė druskos ant stalo ir pelių medžiotojas katinas po stalu.Ką gi daugiau tokiam skurde daryti – pasiima ką turi ir eis į pasaulį naujos laimės ieškoti. Eina, eina – o kelio nei katinas, nei jis pats nežino. Paklydo miške. O tam miške girdi baisiausią triukšmą. Eis triukšmo pasižiū­rėti ir – baisus daiktas – ką pamato: stiprus liūtas grumiasi su vel­niu. Ką dabar? Jau buvo atgal besprunkąs, bet liūtas sušuko:
–    Nebėk! Geriau išsitrauk kardą ir padėk velnią nugalabyti – ir tau, ir man bus gerai.
Paklauso jisai, ir dviese kaip mat velnią priveikia. Liūtas begal prasidžiugo ir sako:
– Žinai, ką pasakysiu? Tu man gera padarei, dabar aš tau pada­rysiu. Čia pat už miško yra karaliaus miestas, o tas karalius turi kautis su tokiu pat velniu, bet jam, žmogeliui, nekaip sekasi – kiek per naktį kariuomenės surenka, tiek per dieną velnias išmuša, ir aš bijau, kad pats karalius greitai jam į nagus nepakliūtų. O ką, jeigu mudu eitume karaliaus vaduoti? Jei šitą velnią nugalėjom, tai anas nebus stipresnis, o tu dideliu žmogum pasidarysi. Matai, aš žinau: tas karalius turi keistą veidrodį su keturiais varžtais; kai vieną varž­tą pasuki – atskrenda vienokios dvasios ir padaro visa, ką liepi, jei pasuki antrą varžtą – atskrenda kitokios dvasios, jei trečią – dar kitokios, jei ketvirtą – vėl kitokios. Kai tik velnią nugalėtum, ka­ralius tave paklaustų: ,,Ką nori gauti atlygio?” O tu atsakytum: ,,Tą veidrodį su keturiais varžtais!” Jis duotų, ir tada, žinoma, būtum di­delis vyras. Na kaip, drąsos užteks?
– Kodėl gi ne – eime, kas bus, tas bus!
Nueina pas karalių. Karalius labai apsidžiaugė tokiu geraširdžiu gelbėtoju, bet jis tiktai abejoja, ar vienas vyras stengs padaryti tai, ko vakar ir užvakar visas tūkstantis nepadarė.
Sūnus atsako:
–    Čia nėra ko būkštauti – negi aš nežinau, ką darau!
–    Gerai, sūnau! Tegul bus taip! Jeigu velnią pergalėsi, prašyk mane ko tik nori – viską tau duosiu.
Ir sūnus su savo liūtu kibo į darbą. Prisiplūkė gerokai – menki juokai su tokiu velniu. Tačiau juodu įveikė velnią daugiau gudrybe, nei jėga: kai tik susigrūmė, liūtas iš užpakalio prisėlino, kibo velniui į gaurus ir parsivertė aukštielninką; tada sūnus ėmė kapoti kardu, kur tik pakliuvo. Nors jis buvo manęs, kad čia tikri niekai, kai kitas laiko, bet ne taip lengva buvo: juk velnias ugnimi spiaudosi – va kas. Galų .gale velnią pribaigė, ir sūnus nuėjo pas karalių atlygio prašyti – veidrodžio su keturiais varžtais. Karalius tik susiraukė, kai išgirdo tokį prašymą, bet nieko nesakė – reikia, tai reikia.
Ir sūnus eina toliau į pasaulį, galvą iškėlęs: veidrodis rankoje, vienoj pusėj liūtas, kitoj katinas, prie šono žvilgantis kardas- gražu pažiūrėti. Eina, eina – pagaliau ant vieno kalno tarp dviejų upių randa gražų beržyną.
– Pala! – sušunka jis. – Tai puiki vieta – čia ir pasilsėti galima!
Bet visi trys po šitiekos kelio baisiai išalkę, o duonos nėra nė trupinėlio – ką daryti?
–    Še tai tau! – prisiminė liūtas. Ant žirgo sėdi, žirgo ieškai. Kuriem galam tas veidrodis? Dar dėl duonos rūpiniesi! Pasuk pirmąjį varžtą!
Gerai. Pasuka: pirmoji dvasia žmogaus pavidalu jau ir čia – ką įsakysiąs?
–    Visiems trims gerai pavalgyti, daugiau nieko!
Ir dvasia nudūmė paknopstomis. Netrukus gardžiausi valgymai ir čia. Visi pavalgo. O antrą dieną sūnus nebežino, ką čia iš nuobodu­mo prasimanyti.
–    Še tai tau! – vėl prisiminė liūtas. – Kuriem galam tas veid­rodis? Pasirūpink kokią pastogę, juk neturim kur gyventi. Pasuk antrą varžtą!
Gerai. Pasuka antrą: antra dvasia žmogaus pavidalu jau ir čia – ką įsakysiąs?
–    Mums trims labai gražią pilį, daugiau nieko!
Ir dvasia nudūmė paknopstomis. Netrukus iš dangaus nusileido, graži deimanto pilis – tiesiai ant kalno tarp dviejų upių. Sūnus tuo­ jau eina pilin ilsėtis, liūtas lieka lauke vartų sergėti, o katinas už­šoka ant krosnies kambario saugoti. O jau visur taip gražu –  tikras stebuklas!
Bet iš ryto sūnus vėl galvoja, ką čia dar veikti.
–    Ką veikti? – sako liūtas. – Kuriem galam veidrodis? Pasirū­pink, kad aplink deimanto pilį gražus sodas būtų!
Gerai. Sūnus pasuka trečią varžtą: atlekia trečioji dvasia žmo­gaus pavidalu – ką įsakysiąs?
–    Kad aplink deimanto pilį gražus sodas būtų!
Dvasia nudūmė paknopstomis. Netrukus iš dangaus nusileidžia vienokie medžiai, nusileidžia kitokie ir patys į žemę įsisodina. Po valandėlės į sodą nutupia visokie paukščiai giesmininkai, atsiranda įvairiausių miško žvėrių. Visai kitas gyvenimas pasidarė: paukščiai ėmė čiulbėti, žvėrys staugti, medžiai žydėti – nei atsiklausyti, nei atsižiūrėti negali.
O iš ryto sūnus vėl galvoja, ką čia dar veikti.
–    Ką veikti! – tarė liūtas. – Žinau, ką veikti. Kuriem galam tau veidrodis? Vesti tau reikia: liepk gi pačią atnešti – tada tai pagyvensi. Ten už devynių girių, kur upė įteka į jūrą, gyvena kara­lius. Jis turi tokią dailią dukterį, kokios kitos šiame pasauly niekas neregėjo; toji ir galėtų būti tavo išrinktoji – liepk atnešti!
Sūnus pasuko ketvirtą varžtą: atlėkė dvasia žmogaus pavidalu – ką įsakysiąs?
–    Ten už devynių girių, kur upė įteka į jūrą, gyvena karalius, jis turi dailią dukterį -atnešk man ją už pačią!
Dvasia nudūmė paknopstomis, ir – viens du! -karalaitė jau čia. Sūnus paėmė karalaitę už pačią ir gyveno laimingai.
O senasis karaiius dėl dukters begal sielvartavo. Jis išsiuntė lai­vus po upes ir jūras ieškoti, išsiuntė pėstininkus po sausumas klau­sinėti, bet visi grįžo tuščiomis. Nieko nedarysi – pagaliau eis pas raganą pasikalbėti. Ragana būrė, būrė- galų gale išbūrė, kad dukra yra deimanto pilyje ant kalno viršūnės, pas savo vyrą gyvena. Te­gul duodąs laivą ir žmonių, ji plauksianti upe dukters namo parvilioti. O karalius sako:
–    Kur važiuosi su vienu laivu, moteriška būdama, aš siųsiu visą kariuomenę deimanto pilies griauti!
Tačiau ragana ne: ten, deimanto pilyje, vartus saugas liūtas, jisai vienas kariuomenę sudraskysiąs; geriau tegul leidžiąs jai gudrybe veikti, tada gal kas nors ir išdegsią.
–    Gerai. Tegul būna, kaip tu nori! -atsakė karalius ir davė jai laivą su įgula. Nuplaukė ragana aukštupio link, bet arti pilies nepriplaukė – paliko laivą su žmonėmis atokiau, o pati kaip elgeta nuėjo į deimanto pilį. Vienas dievas težino, kaip ji ten padarė: kol paupiu ėjo, sūnaus pati pilyje ūmai susirgo. O jis pats su savo liūtu ir katinu tą dieną buvo medžioti išėjęs. Žinoma, tokį patogų metą ragana lengvai įsigavo pilin. Ligonė tik dejuoja, tik vaitoja, o ra­gana jai gerinasi – kas gi atsitikę?
–    Taip ir taip – toks blogumas, kad negali.
–    Ai, tai maža bėda Kiek aš, sena elgeta, po pasaulį vaikščio­dama, ligonių išgydžiau tik mažumą pabraukysiu – sveika būsi.
Ir iš teisybės. Kai tik pabraukė – ligonė kaip mat pasveiko. Ka­ralaitė ir sako elgetai: ji čia esanti kaip paties dievo duota. Tegu liekanti nakvoti, kur vakare eisianti. Parsirasiąs vyras, tai ją, tokią geradarę, auksu apipilsiąs.
Na, o ragana to ir telaukė: juk todėl karalaitę susargino ir vėl išgydė, kad norėjo prisimeilinti, pasirodyti geradarė ir pilyje kokią dieną pabūti. Vakare pareina vyras – pati prie jo pripuolė:
–    Vyreli, vyreli, kol tavęs namie nebuvo, aš vos nenumiriau, laimė, kad šita elgeta pasimaišė, tai ligą kaip ranka nuėmė. Tegul ji už savo gerumą pas mus pasisvečiuoja! Gerai?
–    Tegul jau, tegul! Kada gi aš gerą žmogų atstūmiau?
Ir taip ragana likosi deimanto pilyje. Kitą rytą sūnus vėl išeina medžioti. O ragana kiaurą dieną tik pilim gėrisi ir apie viską klau­sinėja. Galop lyg niekur nieko pasiteirauja:
–    Dievas žino, iš kur tokia pilis ir radosi. Daug pilių esu ma­čiusi, bet šitokia tai jau tikrai ne žmogaus rankų darbas. Argi tu, pati būdama, apie tai su vyru nesi išsikalbėjusi?
–    Ne, nesu. Bet vakare galiu paklausti, kas gi čia blogo? Vakare pareina vyras, ji pasitinka:
– Vaje, vyreli, koks tu esi: tiek laiko kartu gyvename, o man net to neapsakei, kas mūsų pilį statė. Senoji elgeta mano, kad pilis gal iš dangaus nukritusi – negi taip gali būti?
– Kur jau čia iš dangaus! Bet aš antai tunu tokį veidrodį su keturiais varžtais; jeigu pasuki juos, tai atlekia dvasios ir padaro visa, ko tik nori, – jos man pilį ir atnešė.
–    Ak taip!-pati nustebo, ir daugiau nieko. O ragana tatai išgirdo.
Rytą sūnus vėl išeina medžioti. Kai gerą galą* nuėjo, ragana pasi­čiupo veidrodį, pasuko vieną varžtą, antrą, trečią:’visos dvasios kaip akis išdegusios sulėkė – ką įsakysianti?
–    Neškite šitą deimanto pilį už devynių girių ir nuleiskite ten, kur upė įteka į jūrą, karaliaus kieme!
Tuojau deimanto pilis pakilo į orą su ragana ir sūnaus pačia ir kaip drugelis nulėkė į karaliaus kiemą. Sūnus bemedžiodamas pa­kėlė akis ir mato pilį dangumi skriejančią. Jis baisiai išsigando, o liūtas sako:
–    Tai senės elgetos darbas. Kam leidai nenaudėlei pilyje prisi­glausti! Bet dabar šaukštai popiet. Belieka tik gudrumu pasikliauti. Persirenk, kad nepažintų, ir eik paupiu pas uošvį pasižiūrėti – tik­riausiai ten tavo pilis bus. Aš čia liksiu bent sodo saugoti ir lauksiu tavęs su pilim ir su pačia.
Gerai. Sūnus persirengė ir su katinu nudrožė paupiu. Žemyn kiek paėjęs, už miško pamatė laivą su žmonėmis, tie klausia, ar ne­sutikęs elgetos? Žadėjusi grįžti, o jie negalį sulaukti.
–    O kas jūs tokie būsite?
– Mes karaliaus žmonės – to, kur už devynių girių, prie upės žiočių gyvena.
– Oi, kaip gerai! Aš kaip tik pas tą karalių turiu nusigauti. Esu pašauktas virėjas ir girdėjau, kad jūsų krašte niekas nemoka gar­daus’ valgio taisyti, todėl einu pas karalių už virėją parsisamdyti; jūs galėtumėt mane nuvežti, nes toji elgeta, kiek žinau, seniai namo parėjo-tuščiai laukiate.
– Visko gali būti! Bet, jei esi virėjas, tai pataisyk mums val­gyti- kitaip tavimi netikėsim.
Gerai. Sūnus verda valgyti. O jis žinojo, kad uošvio šalyje nie­kas nemoka į valgį druskos dėti, todėl įbėrė saujelę druskos. Kai laivo žmonės tokio valgio paragavo, tai ko liežuvių neprarijo. O sū­nus juos ragina:
– Sukite laivą į namų pusę ir srėbkite plaukdami, kad laiko ne-gaištume. Ar nesakiau, kad esu pašauktas virėjas? Dabar juk tikite?
– Tikim, tikim!-visi sušuko ir tuojau pagręžė laivą į namų pusę.
Atplaukė pas uošvį – naujasis virėjas žiūri: deimanto pilis stovi greta uošvio rūmų, o jo pati prie pilies gailiomis ašaromis rauda. Vyrą išgąstis paėmė, kad pati, jį paregėjusi, nešūktelėtų. Sužinos žmonės, kas jis toks, ir viskas niekais nueis. Galiausiai taip sugal­vojo: atsisėdo ant upės kranto, o katinui liepia paslapčia pas pačią nubėgti, pranešti viską, ką sumanęs dairyti, ir dar paklausti, kur veid­rodis padėtas. Gerai. Katinas taip padarė ir skuba su žinia atgalios: veidrodį pasiėmusi ragana, ir šiuo metu ji esanti namie. Tėvas esąs baisiai piktas, jam nė žodelio negalima pratarti; tačiau juodu su pa­čia galį prie deimanto pilies susitikti nakčia, kai visi įmigę. Gerai. Kol sūnus ten paupy delsė, laivo žmonės karaliui papasakojo, kokį didelį virėją jie parsivežę. Karalius pasišaukė virėją į pilį ir liepia valgį taisyti. Virėjas išvirė pagal savo skonį – su druska, su labai gardžiu užkulu – ir neša karaliui paragauti. Karalius paragavo vie­ną šaukštą, antrą – vaje! – čia tai bent virėjas. Tokio niekur neiš­leisiąs. Gerai. Bet karalius neilgai džiaugėsi: jau antrą savaitę žmo­nės pastebėjo, kad naujasis virėjas naktimis pas karalaitę į deimanto pilį lendąs, o katinas liekas užu vartų saugoti. Tai prigirdęs, kara­lius kone iš proto išsikraustė: virėją norėjo į gabalus sudraskyti. O žmonės jam sako:
–    Kam tau jį greita mirtim žudyti – niekų darbas. Geriau su visu katinu įmeskime jį į žiurkių ir pelių olą, tada gaus ilgiau pasikan­kinti.
Gerai. Įmeta ten.
Žinoma, tuojau subėga žiurkių ir pelių būrys sūnaus graužti, o katinas džiaugiasi: „Dabar tik į darbą!”-ir pripiovė jų krūvų krūvas. Pagaliau jos visai įsibaugino ir nubėgo žiurkių karaliui skųstis, kad velnias olon įsibrovė jo valdinių galabyti. Žiurkių karalius išlin­do iš savo olos ir klausia sūnų: , – Kas tas per velnias, kurį įleidai čia mano valdinių žudyti?
–    Tai tikras velnias – jis visus jus išpiaus, ir tave patį. Bet jeigu atliksite man vieną darbą, tai daugiau nė vienos nežudys. Jūs turite iš raganos mano veidrodį atnešti – va ir viskas!
Gerai. Šitai galima! Ir kitą naktį visas žiurkių ir pelių pulkas išėjo su ragana kariauti. Bet ją nugalėti ne taip jau sunku buvo. Užpuolė dar miegančią ir sugraužė ligi paskutinio kaulelio, o veidrodį sūnui atvilko. Tasai be galo apsidžiaugė, pasuko varžtus ir įsakė dvasioms nunešti jį iš olos į deimanto pilį, pas pačią. Paskui vėl pasuko varžtus ir įsakė deimanto pilį nunešti į senąją vietą, kur liūtas sodą saugoja. Viens du! – viskas išsipildė. Nuo tada sūnus su savo pačia, liūtu ir katinu gyveno laimingas dienas.

Comments

comments