Buvo senis ir boba, neturėjo jiedu vaikų. Nuėjo senis į girią malkaut ir pamatė medyje lizdą. Senis įlipo į medį, paėmė lizdą su dvylika kiaušinių ir parsinešė namo. Ir sako senei:
–    Dabar tu, boba, sėsk ant tų kiaušinių ir sėdėk.
Boba sėdėjo keturis mėnesius ant tų kiaušinių ir išperėjo vienuolika vaikų, o dvyliktas nebuvo išsiperėjęs. Tai senis senei liepė dar sėdėt keturis mėnesius. Boba sėdėjo dar keturis mėnesius ir išperėjo tą vieną kiaušinį. Tai jie, senis ir senė, tą paskutinį vaiką praminė Pagramduku.
Kai užaugo visi dvylika vaikų, tai nupirko senis visiem po arklį. Bet ėmė tų vaikų arkliai liesėt. Tai senis liepė sūnam žiūrėt, ar kas neišsemia avižų. Vieną naktį išėjo vyriausias vaikas pas arklius gulėt. Nuėjo pas arklius, atsigulė ir užmigo – nieko nematė. Parėjo iš ryto, ir klausė senis sūnaus:
– Na, o ką gi matei? Sūnus sakė:
– Nieko nemačiau.
Kitą naktį išėjo kitas vaikas saugot. Bet jis taipgi, kaip ir anas, nieko nematė.
Pagaliau parėjo ir Pagramdukui eit saugot. Bet Pagramdukas turėjo gaidį ir katę. Nusinešė juos į tvartą. Gaidys ir katė sako:
–    Tu gulk, o mes, jei kas bus, tau pasakysim.
Pagramdukas atsigulė, gaidys užlėkė ant ėdžių ir atsitūpė, o katinas palindo po loviu. Tuojaus vidurnaktį atbėgo šyvas arklys ir ėmė spirt visus arklius. Nuspyrė visus arklius ir ėmė ėst avižas. Gaidys ir katė nulėkė pas Pagramduką ir ėmė draskyt. Ir Pagramdukas atsikėlė, pagavo tą arklį. Bet tas arklys ėmė prašytis, kad jį paleistų. Pagramdukas nenorėjo leist. Arklys sakė:
–    Aš tau duosiu savo plaukų. Kai tu mane pašauksi: „Šyvute!” – tai aš tuoj čia būsiu.
Ir prižadėjo daugiau pas jų arklius neit. Pagramdukas paleido. Nuėjo į vidų – klausė senelis:
–    Ką matei?
Mačiau arklį, bet paleidau. Tėvas sakė Pagramdukui:
– Kam tu jį paleidai?
– Užtatai jį paleidau, kad prisižadėjo daugiau neit.
Po kiek laiko nuėjo senukas pažiūrėt arklių – arkliai jau buvo gražūs.
Senukas išleido savo vienuolika vaikų į kariuomenę. O Pagramduką norėjo pasilikt sau už liokajų. Pagramdukas pradėjo prašytis – senukas leido. Davė Pagramdukui tokią liesą kumelę, ir tas išjojo. Nujojo į galą lauko, nusėdo nuo kumelės, paėmė už uodegos, iškratė kaulus, o odą pasiėmė ant pečių ir nešasi. Kiek paėjo – truktelėjo tuos plaukus, pašaukė šyvutę. Tai tuojau šyvutė ir čia buvo. Bet ji Pagramdukui sakė:
–    Apvilk mane ta oda.
Pagramdukas apvilko tą šyvutę, užsėdo ir nujojo. Jojo jojo ir pasivijo savo brolius. Broliai sakė:
–    Mums tėvas nedavė tokio arklio, o jam davė…
Ir jie visi dvylika vyrų jojo. Prijojo karčemą. Buvo labai tamsu, ir įėjo į tą karčemą. Apsigulėjo, o arklius pastatė į arklidę. O toj karčemoj buvo ragana. Ji davė jiems visiems po lovą. Vyrus paguldė iš krašto, o prie sienos – savo dukteris.
Bet Pagramdukas išgirdo, kad kas ten arklidėj baklojasi. Nuėjo – arklys sakė:
–    Jums nori šita boba ragana galą padaryt. Jus iš krašto kai pagul­dys, tai dukteris nustumkit į kraštą, o broliai sugulkit nuo sienos.
Bet jie dar ilgai negulė – vis boba išdaigas rodė: kad ant stalo kanklius padeda, tai patys groja, o kačiukai su batu šoka. Tada boba sakė vyrams:
–    Eikit jau dabar gult.
Nuėjo visi gult. Paguldė boba brolius nuo krašto, o dukteris – nuo sienos ir užgesino lempą. Ir ilgai netrukus Pagramdukas permainė: brolius paguldė nuo sienos, o raganos dukteris – nuo krašto. Tuojaus atėjo boba, visoms mergoms nukirto galvas, išgėrė kraują ir pasakė:
–    A, tai svečių kraujo atsigėriau! Pagramdukas tuojaus prikėlė vyrus, ir išjojo.
Boba iš ryto atėjo pažiūrėt – pamatė, kad visos mergos išpjautos, o vyrų nėra. Ir ėmė vyrus vytis. Pasivijo netoli ežero. Pagramdukas su visais savo vyrais įlindo į ežerą. Boba sakė:
Pagramduk, ar tu čia? Pagramdukas atsakė:
– Aš čia.
– Ar tu mano dukteris iš šio pasaulio išvarei?
– Ne aš, bet per mane. Boba klausė:
– Ar būsi pas mane? Pagramdukas sakė:
–    Busiu.
Ir boba nuėjo namo. O vyrai išlindo iš ežero ir nujojo pas karalių.
Karalius visus vienuolika vyrų paskyrė kareiviais, o Pagramduką – vyresniuoju ant visų brolių. Broliai ant Pagramduko supyko. Nuėjo pas karalių ir sakė:
Mes atjodami matėm, kad kankliai vieni groja, ant stalo padėti. Karalius brolį klausė:
Ar tu negalėtum parnešt?
–    Aš negalėčia parnešt, mūsų brolis Pagramdukas tai galėtų parnešt.
Karalius sakė:
–    Pašaukit man jį.
Pašaukė Pagramduką. Pagramdukas atėjo, ir karalius sakė:
Eik parnešk tas muzikas, kur jūs atjodami matėt. Pagramdukas ėmė verkt. Nuėjo pas arklį, ir arklys klausė:
– Ko tu verki?
Man karalius liepė eit parnešt tas muzikas, kur mes matėm. Arklys sakė:
–    Parneši. Kai nujosi pas raganą, tai prašyk išvirtų kiaušinių. Ji bėgs parnešt į kaimą, tai tu tuo tarpu pasiimsi kanklius, kačiukus ir batą ir parneši karaliui.
Ir nujojo į tą karčemą pas raganą. Ragana klausė Pagramduko:
–    Ar nori ko valgyt? Tas sakė:
–    Nieko nenoriu. Dabar iš ligoninės-išleido ir liepė daugiau nieko nevalgyt, kaip tik virtų kiaušinių.
Boba sakė:
–    Aš bėgsiu parnešt į kaimą.
Kai išėjo, tai Pagramdukas pasiėmė kačiukus, kanklius ir batą ir išjojo. Boba parbėgus nerado Pagramduko. Pažiūrėjo – kad jau nėra kačiukų, bato ir kanklių. Tai pradėjo vytis. Pasivijo netoli ežero, Pagram­dukas įlindo į ežerą. Ir boba klausė Pagramduko:
–    Ar tu, Pagramduk, čia? Pagramdukas sakė:
– Ar tu mano dukteris iŠ šio pasaulio išvarei?
– Ne aš, bet per mane.
– Ar tu kanklius pavogei?
– AŠ.
– Ar tu kačiukus pavogei?
– Aš.
– Ar tu batą pavogei?
– Aš.
– Ar būsi pas mane?
– Nebūsiu.
Boba norėjo išgert ežerą. Gėrė gėrė – ir trūko. Pagramdukas išlipo iš ežero ir nujojo pas karalių. Karalius sakė Pagramdukui:
–    Parodyk tas muzikas.
Pagramdukas padėjo kanklius ant stalo, kačiukus ir batą, ir kankliai pradėjo groti, kačiukai ir batas šokt. Karalius, pamatęs, kad graži muzika, Pagramdukui sakė:
–    Aš tau duosiu už tai šimtą tūkstančių rublių ir pastatysiu senatą. Ir karalius suprašė daug ponų pažiūrėt muzikos. Suvažiavo daug
ponų – padėjo kanklius ant stalo, pradėjo grot, kačiukai su batu pradėjo šokt. Ir karalius pradėjo šnekėt:
Kad kas mano dukterį parvestų, tai tam duočia ją už pačią. Tai išgirdęs, Pagramdukas nuėjo pas arklį ir klausė:
– Ar nebūtų galima parvest tą dukterį? Arklys sakė:
– Galima.
Nuėjo Pagramdukas pas karalių ir sakė:
– Aš galiu parvest tavo dukterį. Karalius sakė:
– Ar daug tau ko reikia? Pagramdukas sakė:
–    Man reikia tūkstančio statinių smalos ir tūkstančio statinių pjaulų.
Karalius tuojaus jam pristatė. Ir Pagramdukas nujojo pas tą dukterį. Liepė arklys, kad statines visas sustatytų ant žemės. Tai sustatė. Arklys visas parvertė ir ėmė voliotis. Paskui liepė Pagramdukui užsisėst ant jo. Pagramdukas pasistatė kopėčias, užlipo ant arklio. Nujojo prie kalno ir šaukė karaliaus dukterį. Atidarė duris ir įleido Pagramduką. Toj merga liepė jos arklius prajodyt. Pagramdukas visus arklius pailsino ir sakė jai:
–    Dabar sėskim ant mano arklio.
Užsisėdo abudu am arklio ir nujojo pas karalių. Karalius liepė už jo eiti. Nuvažiavo tuoktis. O karalius davė Pagramdukui puse savo karalystės.

Comments

comments