Vieno pono mirė pati ir paliko dvylika sunų ir dar vieną dukrelę.
Po kurio laiko tėvas sumanė vesti kitą. O toji buvo ragana. Ji ir sako:
— Duktė tebūnie, bet savo sūnus visus sudegink ir, supylęs jų pelenus į popierius, atsiųsk man, tai tada už tavęs tekėsiu.
Tėvas galvojo šiaip, galvojo taip ir nežino, ką daryti. Jis ėmė ir papasakojo viską vienam savo tarnui. Tas jam sako:
— Ko čia rūpintis? Juk dvare yra didelių šunų: dvylika jų
sudeginsi, pelenus supilstys! į popierius, padėsi antspaudus ir nusiusi jai. Bene ji permanys? O po vestuvių, kad ir ras, bene
ką jiems bedarys.
Ponas taip ir padarė: sudegino dvylika šunų, pelenus supylė į popierius, prispaudė antspaudus ir nusiuntė raganai. Ta
apžiūrėjo visus popierėlius, apuostė ir pasakė tinkanti tekėti.
Po vestuvių, parvažiavusi į dvarą, pradėjo visur uostinėti —
šmukšt šniukšt ir tarė:
— Kas čia smirdi? Tie visi, kas čia yra nereikalingi, juodvarniais teišlekia!
O jos posūnių būta tuokart rūsyje. Tuoj visi vienas paskui kitą strikt ant lango ir skrido išskrido.
Ir liko tėvui tik viena dukrelė. Ji nieko nežinojo apie savo brolius — tėvas buvo   uždraudęs dvariškiams jai pasakoti.
Vieną kartą — mergaitė buvo jau dvylikos metų — dvariškiai ėmė šnekėti:
— Argi ta viena dukrelė buvo mirusios ponios?
Vienas jų atsakė:
— Kur tau! Buvo sūnų dvylika, bet kai ponas vedė raganą, tai ji visus juos užkeikė, ir išlėkė visi juodvarniais!
Mergelė, išgirdusi dvariškių kalbą, ir išsirengė eiti savo brolių ieškoti. Pasisiūdino dvylika marškinių, dvylika kelnių, dvylika paklodžių, užvalkčių dvylikai pagalvių ir išėjo, susirišusi visus daiktus ryšelyje.
Ėjo ėjo per laukus, per miškus. Ką tik susitinka, vis klausia, ar nematė jos brolių, juodvarniais lakstančių, ir visi atsako nematę. Beeidama per didelę girią, užėjo atsiskyrėlį; pas
tą įėjusi, klausia, gal yra matęs kur jos brolius, juodvarniais
lakstančius. Atsiskyrėlis jai sako:
— Nesu matęs, bet aš turiu valią ant visų debesų; pernakvok čia pas mane, rytoj susišauksiu visus debesis, tai tie, jei
bus, tai bus matę.
Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukė debesis. Kai sugulė
tie debesys apie jo trobelę, tai pasidarė tamsu kaip juoda
naktis. Išėjo atsiskyrėlis laukan ir klausia debesų:
— Ar nesat kur matę dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių?
Visi atsakė, nė vienas nematęs, ir išsiskirstė kiekvienas sau.
Tada tas atsiskyrėlis jai sako:
— Kai šiandien eisi per tą girią, tai vakarop rasi mano
brolį, taip pat atsiskyrėlį; jis turi valdžią ant visų vėjų; jis vėjus paklaus, ar tie bus kur užputę tavo brolius.
Ir išėjo mergelė. Eina eina per tą girią, apie vakarą priėjo kitą atsiskyrėlį. Įėjo ir to pasiklausti, ar jis nematė, ar negirdėjo jos brolių, juodvarniais lakstančių. Ir tas atsakė:
— Aš nieko nežinau. Pernakvok pas mane, rytoj rytą susišauksiu visus vėjus, tai tie, jei bus kur užputę, tai ir tąu
pasakys.
Ryto metą susišaukė atsiskyrėlis visus vėjus. Tie supūtė,
suūžė, sušniokštė. Visų išklausinėjo, ir visi atsakė, nei vienas
nematęs, nei vienas niekur neužėjęs. Tada atsiskyrėlis jai sako:
— Kai šiandien eisi per tą girią, apie vakarą atrasi mūsų
trečią brolį. Jis turi valdžią ant visų paukščių; jei bus, tai bus
koks paukštis juos užtikęs.
Ir mergelė vėl išėjo.
Ėjo ėjo per visą dieną ir vakarop priėjo trečią atsiskyrėlį.
Tas vėl jai pasakė:
— Pergulėk pas mane, aš rytoj sušauksiu visus paukščius,
tai jie, jei bus kur užėję, tau pasakys.
Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukė visus paukščius. Kad
prilėkė, kad priskrido ir didelių, ir mažų paukščių. Išėjo atsiskyrėlis ir klausinėjo visus. Tie visi atsakė, nei vienas niekur
nematęs, nei vienas nieko nežinąs. Atsiskyrėlis pulkus atleido, ir visi išsiskirstė. Netrukus kur buvęs, kur nebuvęs šlubas erelis atlėkė. Atsiskyrėlis ant jo sušuko:
— Kodėl tu nesiskubinai, ko gaisai?
Erelis atsakė:
— Man koją šaulys pašovė, ir negalėjau veikiai atlėkti.
Atsiskyrėlis vėl klausia erelį:
— Ar nesi matęs kur dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių?
Erelis atsakė:
— Mačiau ir žinau: jie per dieną juodvarniais lakioja, o
naktį žmonėmis viename kalne gyvena.
Tada atsiskyrėlis davė mergelei dvylika smaigtelių ir įsakė, lipant į tą kalną, vis smaigyti ir smaigyti.
— Tiktai,— sako jis,— saugokis, kad nė vienas tau iš
rankų neiškristų: jeigu nors vienas iškris, tai ir nebegalėsi ant
kalno užlipti.
O ereliui pasakė:
— Tu žiūrėk, kad ji nenukristų ir galo negautų!
Ir išėjo mergelė su tuo ereliu, paplasta lekiančiu, ir nulėkė
abudu prie to kalno. O tas kalnas buvo toks aukštas, net už
debesis aukštesnis. Emė mergelė tuoj į tą kalną smaigtelius
smaigyti ir lipti aukštyn. Smaigė, kaišiojo, gal koks pusvarstis
liko, ir būtų jau užlipusi, tik staiga vienas smaigtelis ėmė
ir iškrito. Ji, bežiūrėdama į krintantį smaigtelį, ir pati pradėjo kristi. Bet erelis, tupėdamas pakalnėje, tuoj pakilo nuo žemės, griebė sveikąja koja jai už ryšelio, tuoj aukštyn aukštyn,
ir užnešė net už debesų. Prinešė prie didelio urvo, paleido ir
sako:
— Štai tas urvas, kur jie vakare parlėkę sulenda. Tu, čia
įėjusi, rasi dvylika lovų; jas apdangstyk paklodėmis ir visus
pagalvius apvalkstyk užvalkčiais, o marškinius, kelnes išdėliok kiekvienam ant lovų. Prie kiekvienos lovos rasi po staliuką ir ant staliukų padėta duonos po kepalėlį; nuo tų kepalėlių galėsi po riekelę atsiriekusi suvalgyti. Prie durų rasi mažiausiojo brolio lovelę, tai, po jąja palindusi, galėsi pati pernakvoti.
Erelis, viską jai pasakęs, nulėkė sau, o ji įlindo į tą urvą.
Tenai rado viską taip, kaip jai tas erelis buvo išpasakojęs.
Paklodėmis apdangstė lovas, užvalkčiais apvalkstė pagalvius,
kelnes ir marškinius kiekvienam ant lovų išdėliojo, pavalgė,
nuo kiekvieno kepalėlio atsiriekdama po riekelę, palindo po
mažojo brolio lova ir atsigulė. Atėjus vakarui, tuoj ir išgirdo:
juodvarniai sukranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į trobą;
visi džiaugėsi, kad pataisytos lovos ir padėti marškiniai su
kelnėmis. Visi apsitaisė, eina valgyti, žiūri — jų duona nuraikyta. Vyresnysis sako:
— Lovas ir mus pačius aprėdė — gerai, bet kad duonos
trūksta, tai negerai; na, bet ką padarysi!
Pernakvojo, rytą atsikėlę sukranksėjo ir išlėkė sau. Tada
atsikėlė iš palovio ir mergelė. Lovas paklojo, trobą iššlavė,
viską sutvarkė ir laukia brolių. Pavakary vėl atsiriekė po riekelę nuo kiekvieno kepaliuko ir palindo po mažojo brolio lovele.
Vakare ir vėl ėmė juodvarniai kranksėti, ir suėjo į trobą
visi broliai. Vyresnysis sako:
— Matai, ir vėl duona nuvalgyta. Jau kas nors negeras yra
įsimetęs. Dabar dar nieko nedarysiu, bet jei trečią dieną taip
bus, tai, nors visą kalną sugriausiu, bet turėsiu rasti.
Mergelė gulėdama išsigando ir galvoja, kas bus. Jau visi
broliai miega, knarkia, o ji negali užmigti, ir tiek. Kentusi
kentusi pagaliau ėmė savo jaunesnįjį brolį budinti ir truktelėjo jį už kojos. Tas klausia:
— Kas čia?
Si tylomis atsakė:
— Aš, broleli, jūsų seselė, atėjau, susiieškojau jus; bet kad
anas brolelis pyksta, barasi, ką aš dabar darysiu?
Brolis jai atsakė:
— Na ką dabar darysi? Būk, kaip buvusi, rytoj pamatysime.
Ryto metą atsikėlę visi broliai jau taisosi eiti laukan, mažasis ir ėmė sakyti:
— Na, broli, vakar žadėjai kalną ardyti, versti, o kad rastum kokį giminaitį ar seserį, ką tada darytum?
Vyresnysis brolis sako:
-r- Matau, kad tu jau žinai, kas čia yra, na tai pasakyk
kas?
Sis, atidengęs paklodę, tarė:
— Lįsk, sesele, laukan, kaip jau bus, taip.
Tada vyresnysis brolis uvsako:
— Kad tu būtum iškentusi namie dar vienerius metus, tai
būtum mūsų sulaukusi, o dabar, sesele, reikės ir mums, ii tau
vėl vargti dar dvylika metų. Jei iškentėsi nieko nešnekėjusi
per tiek metų, tai dar pasimatysime.
Tai pasakęs, liepė seselei sėsti jam ant nugaros, ir visi, pavirtę juodvarniais, nulėkė. Jie nunešė seserį į didelę girią, pasodino į eglės viršūnę, atsisveikino ir paliko. Ilgai ji ten sėdėjo, net drabužiai visai suplyšo.
Vieną dieną į tą girią atėjo medžiodamas karalaitis su savo
dvariškiais. Bematant šunys apstojo tą medį, kur mergelė sėdėjo, ir pradėjo loti. Tuoj atėjo karalaitis su medžiotojais, matlo — medyje žmogus. Ir šiaip jį kalbina, ir taip kalbina, tyli.
Ir tiek. Saukia — lipk laukan, gąsdina — nušausime, o jis vis
tyli ir tyli. Tada karalaitis tarė savo tarnui:
— Lipk ir iškelk laukan, pamatysime, kas gi ten yra.
Tas ir įlipo. Mergelė rodo, tartum norėdama pasakyti esanti be drabužių. Medžiotojas, išlipęs laukan, pasakė karalaičiui:
ip medyje esanti jauna graži moteriškė, tiktai ji be drabužių.
Karalaitis davė tarnui drabužius, ir šis nunešė mergelei. Toji
apsirėdė ir išlipo iš medžio. Karalaičiui taip ji patiko, kad jis
niekados nenorėjo kitos nė matyti. Parsivedęs namo, pasisakė ,
savo tėvams norįs imti ją sau už pačią. Tėvai nenorėjo nebylės marčios, bet, ilgai prašomi, leido. Ir karalaitis vedė dvylikos brolių seselę.
Po kelerių metų juodu susilaukė s€naus. Tą dieną karalaičio nebuvo namie, o jaunąją karalienę slaugyti buvo pakviesta jos pamotė ragana. Toji ragana vaikelį išmetė laukan ir,
sugriebusi šuniuką, rodo visiems:
— Žiūrėkite, koks jos vaikas!
Nusigando karalaičio tėvai ir parašė sūnui raštą, kad jis
greičiau grįžtų namo ir savo pačia atsikratytų. Karalaitis grįžo,
pažiūrėjo į savo pačią ir nutarė nieko jai nedaryti; ji tokia
gera, tokia graži esanti.
Po metų juodu susilaukė kito sūnaus. Karalaičio taip pat
nebuvo namie, ir vėl jos pamotė ragana vaikelį išmetė laukan, pagriebė kačiuką ir rodo visiems:
— Žiūrėkite, kas dabar!
Visi stebėjosi, ir tėvai nurašė sūnui raštą. Sūnus vėl parašė namo, kad niekas nieko jai nedarytų be jo paties. Su
grįžo karalaitis namo ir sako, kad jo pati labai graži, patin
kanti jam ir dar toliau žiūrėsiąs.
Dar po metų,— karalaičio vėl nebuvo namie,— gimė trečias sūnus. Ragana, jos pamotė, vėl išmetė sūnų laukan ir rodo visiems gimusį šuniuką. Tėvai vėl rašo jam greičiausiai
skubėti namo ir daryti jai ar šiokį, ar tokį galą. Karalaitis parkeliavo namo, bet jam baisiai gaila žudyti savo pačią. Nebežinodamas, kas čia reikia daryti, jis ir sako:
— Žinokitės, darykite, kaip išmanote!
Teisėjai apkaltino ją ir nubaudė kaip raganą sudeginti.
Sukrovė didelį laužą, uždegė ir veda, bet netrukus užėjo didelis lietus ir užliejo ugnį. Ir vėl liepė privežti sausų medžių.
O jau visai baigiasi dvyliktieji metai, tiktai vienos valandos
bereikia, tuoj atskris jos broliai. Kaip tiktai ėmė kurti iš naujo
ugnį, žiūri — atplasnoja, atlekia dvylika juodvarnių, atlekia
ir leidžiasi. Tuoj nusileido pirmasis, virto žmogum ir atsivedė
už rankos trejų metų sūnelį; nusileido antrasis ir atsinešė sūnelį antrų metų; trečiasis nusileidęs atsinešė dar vystykluose,
ką tik gimusį vaikelį. Tuoj visi broliai pribėgo prie laužo ir
sušuko:
— Ką jūs čia dirbate? Kam jūs nekaltą mūsų seselę norite
nužudyti? Geriau meskite į ugnį pamotę raganą!
Ir jie viską papasakojo, kaip toji ragana tik gimusius vai
kučius išmesdavo laukan, ir kaip jie tuoj juos pasiimdavo ir
augindavo. Dabar ir seselė viską pasakė; savo brolelius labai mylėjusi, už tai taip ilgai ir tylėjusi. Tada visi pagriebė
tą raganą ir įmetė į ugnį.
Karalius pakėlė didelį pokylį. Ir aš ten buvau, ir aš daug
mačiau, ir aš ten valgiau ir gėriau, per barzdą Varvėjo, burnoj neturėjau.

Comments

comments