Kartą atėjo vištos pas lokį lape pasiskųsti.
— Galingasis šache, — tarė jos, — lapė mums visai gyventi neduoda! Kas naktis piauna ji vištas ir nieko nesibijo!
— Galvaž-ž-žudė! — suurzgė lokys. — Na, aš jai parodysiu!
Pasišaukė jis lapę. Toji atėjo, vikstelėjo uodegą ir sako:
— O valdove, atnešiau jums pūkų priegalvėlį, kad nebūtų kieta ant akmenų gulėti! Naktų nemiegojau, kiekvieną vištelę po plunksnytę nupešiojau. Priimkite mano dovaną!
Tardama tuos žodžius, lapė pakišo priegalvėlį lokiui po pašone.
— O šitoms kvaišėms apželtkojėms, — mostelėjo lapė į vištas, — nė ne galvoj, kad aš visą laiką jumis rūpinuosi!
Lokys atsidrėbė ant priegalvio ir nusisuko nuo vištų.
— Kas gi mums beveikti? — sukudakavo vištos.
— Nešdinkitės šalin, — suriaumojo lokys, — ir nebesikabinkite prie manęs su kvailais savo skundais!
Vištos ką bedarys — apsisuko ir išėjo.
Tą pačią naktį dingo dar dvi vištos. Tuomet nudrožė vištos vilkui pasiskųsti.
— Gelbėkite mus nuo lapės užmačių! — maldavo jos.
Vilkas įsakė negaišuojant pašaukti pas jį lapę.
— Ponas vilke, — sulemeno lapė, vizgindama uodegą, — atnešiau jums priegalvį iš vištos pūkų, kad minkščiau būtų miegoti!
Lapė pakišo vilkui po pašone pūkų priegalvį.
— O šitoms apželtkojėms, — mostelėjo galvą į vištų pusę, — nė ne galvoj, kad aš dieną ir naktį jumis rūpinuosi.
Vilkas atsidrėbė į priegalvį ir nusisuko nuo vištų.
— Š-š-šalin iš mano akių! — suurzgė jisai. — Lapė ger-r-rai daro!
Vištos iš baimės spruko kiek beįkabindamos.
Tą naktį dar trys vištos teko lapės vakarienei.
Tuomet vištos nukeliavo šuniui Kudliui pasiskųsti. Išklausė jas Kudlius ir įsakė pašaukti lapę. Atėjusi lapė tarė Kudliui:
— Aš taip rūpinuosi jumis, dovanėlę ruošiau, — ir kyštelėjo jam priegalvį.
Bet Kudlius nė nepažvelgė į priegalvį.
— Nagi, pamokykite tinkamai šią gudruolę lapę! — šūktelėjo šunims.
Šūnys apspito lapę ir sudraskė į gabalus.

Comments

comments