Kartą vienas kiškis, pramintas Nugeibėliu, ėmė girtis kitiems kiškiams:
— Kas man vilkas! Nebijau vilko! O lapės? Papusiu — ir nulėks!
Visi kiškiai tik stebėjosi į jj žiūrėdami: ar iš balos jo narsumas, iš pažiūros nugeibęs ir dvasna!
Staiga, kur buvęs kur nebuvęs, iššoko vilkas ir puolė kiškelius.
Užsimerkė Nugeibėlis iš baimės, ir kad šoks… Ir pataikė vilkui tiesiai ant galvos!
Vilkas krestelėjo galvą — nulėkė kiškis j šalį, puolė po krūmu.
Apmirė iš baimės, nei gyvas, nei miręs. Ilgai jis ten tupėjo vis negalėdamas atsipeikėti.
Sutemus išsiruopštė pagaliau Nugeibėlis iš pakrūmės ir nudūmė namo.
— Tu gyvas? — nustebo kiškiai. — O mes jau manėme, kad atitekai vilkui pietums!
— Ką, ar aš? — tarė Nugeibėlis pasipūsdamas. — Aš — vilkui pietums? .. Nagi kad šokau jam ant galvos, kad spirsiu koja — jis ir dvasią išleido. .. Visą šį laiką jam kailį lupau ir tik
dabar tesusidorojau.
Kiškiai stebisi, dėkoja jam:
— Ačiū tau, Nugeibėli! Dabar mes išsigelbėjome nuo vilko!
— Na taip, dabar, aišku, išsigelbėjome! — oriai tarė kiškis
ir tuojau pat sužvairavo į šalis: ar nesivalkioja kur vilkas ne toliese.
Mat, Nugeibėlis buvo bailys kaip ir visi pagyrūnai.

Comments

comments