Kartą atkiūtino pas vilką laputė.

Vilkas nudžiugo:

— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja. Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.

— Gerai, — atsako jam lapė. — Eiva su manimi.

Jiedu leidosi į kelionę: lapė pirma, vilkas iš paskos. Netrukus jiedu sutiko moteris, einančias į vestuves. Jos visos, senu papročiu, nešėsi po ryšulėlį su vaišėmis.

Lapė dėjosi esanti raiša ir ėmė šlubuoti, smulkiais žingsneliais spirendama pirma moterų.

Viena moteris sušuko:

— Žiūrėkite, žiūrėkite — šluba lapė! Tuojau aš ją pagausiu!

Moteris pastatė ant kelio nešulį ir puolė lapės gaudyti.

Nusižiūrėjusi į ją, įkandin leidosi tekina antra moteris, paskui ją — trečia, ketvirta ir visos kitos.

Tuo tarpu vilkas išdraskė ryšulėlius, švaru] švariausiai išlaižė visus indus, pasisotino ir nuslimpino namo atsipūsti.

Kitą dieną ateina lapė vilko aplankyti, o tas tįso patenkintas.

— Puikiai tu man įsiteikei, lapute! — tarė vilkas. — Ir prišėrei, ir prijuokinai. Aš labai patenkintas. O dabar sugalvok padaryti man kokį nors mažą nesmagumėlį. Noriu pažiūrėti,

kaip tu tai atliksi.

— Gerai, — sako lapė. — Eiva su manimi.

Atėjo jiedu prie vieno sodo. Vargais negalais prasiskverbė pro tvoros plyšį. Žiūri sode vynuogės kad išsirpusios, uogos kad prinokusios, vos nesprogsta nuo saldžios sunkos. Ėmė jiedu

vynuoges smaližiauti.

Lapė, norėdama vilką į bėdą įkliudyti, nuolat šūkauja:

— Vilke, ė, vilkeli, aš jau taip prisišveičiau, jog iš vietos pakrutėti nebegalėsiu! Ėsk greičiau, paskubėk!

Vilkas ryja, skuba. Galop taip prisikimšo pilvą vynuogių, kad jau vos bekvėpuoja.

Tuomet laputė striktelėjo ant tvoros ir kad ims rėkti:

— Ei, vagis vynuogyne! Laikykite vagį! Laikykite vagį!

Į šauksmą atkūrė sodininkas didžiuliu vėzdu nešinas. Vilkas šoko prie tvoros, o jo pilvas taip išsipūtęs, jog pro plyšelį nebepralįsi. Buvo bešokąs per viršų — pilvas per sunkus, neperšoksi!

Tuo tarpu čia pasisuko sodininkas ir taip įkrėtė vilkui, jog susprogtosios vynuogės šiam skersai gerklės atsistojo.

Įdūko vilkas ant lapės. Kitą dieną nuliumpino pas ją ir sako:

— Aš tau sakiau, kad tu man padarytum mažą nesmagumėlį.

O ką tu man padarei? Ligi šiol nugarą gelia!

— Juk tu pats prašei! — įsižeidė lapė. Ir pamanė: „Reikės atsikratyti vilko.”

O vilkas tarė:

— Ėsti noriu. Pašerk mane, tik, žiūrėk, šiandien be jokių išdaigų!

— Na, ėdesio tuojau pat gausime! — atsako lapė.

Jinai išdrožė ieškoti. Žiūri — ant akmens avitaukių skepsnelė padėta.

„Iš kurgi čia taukai? — pamanė lapė. — Čia kažkas įtartina.

Verčiau aš pati neliesiu jų, o pašauksiu vilką. Tegu jis paragauja.

Pažiūrėsime, kas iš to išeis.”

Sugrįžo ji pas vilką.

— Ko tu taip užtrukai? — klausia vilkas.

— Mat, kas atsitiko, — sako jam lapė. — Užėjau visą papiautą aviną, mėsą sušveičiau, o taukus tau palikau. Eiva greičiau.

Privedė ji vilką prie taukų, o tam net seilės varva.

— Tai puikiai tu pataisei! — sako jai vilkas.

Ilgai nesvarstydamas, puolė vilkas prie taukų.

Staiga kažin kas pliaukštelėjo, ir spąstai, medžiotojo paspęsti, užsitrenkė. Pastvėrė lapė taukus ir sako:

— Lik laimingas!

Lapė nudūmė, o vilkas liko spąstuose betūnąs.

Comments

comments