Seniai, labai seniai gyveno vienas žiaurus šachas. Ilgai jis engė ir kankino liaudį, savo valdiniams išlupdavo iš burnos

paskutinį duonos kąsnį, smaugė vargšus rinkliavomis bei mokesčiais. Šitaip jisai prisirinko tiek aukso, sidabro ir brangakmenių, jog nebežinojo, kur visa tai bedėti.

Kartą sušaukė šachas geriausius meistrus ir įsakė:

— Padarykite man platano kamieną iš rubino, šakas — iš chrizolito, lapus — iš smaragdo, o vaisius — iš perlų. O lapija

turi būti tokia tanki, kad pro ją neprasiskverbtų nė vienas saulės spindulys.

Išgirdę šacho įsakymą, žmonės ėmė murmėti:

— Kol tokį medį padirbs, mums, tur būt, paskutinį kailį nudirs!

Bet šachas su nepatenkintaisiais žiauriai susidorojo, ir po septynerių metų platanas buvo padirbtas.

Šachas įsakė pastatyti savo lovą po brangiuoju medžiu ir ten miegojo.

Vieną rytą šachas pajuto ant dešiniojo žando šilimą. Atsimerkė ir žiūri: pro smaragdinę lapiją begiedruojąs žydras dangaus lopelis didumo sulig kapeika, ir pro jį saulės spindulys plieskia jam ant žando.

Sudrebėjęs iš pykčio, šachas sušaukė savo dvariškius ir suspigo:

— Kažkoks vagis pagrobė lapelį nuo mano platano! Kas suras piktadarį — tą nuo galvos ligi kojų apibersiu auksu. O jeigu

niekas nesuras — visą miestą sudeginsiu ir pelenus vėjais paleisiu!

Sėdįs šacho dešinėje viziris patarė:

— Pastatykite nakčiai sargybą iš keturiasdešimt karių. Jie nusaugos vagį.

Šachas sutiko.

Naktį keturiasdešimt ginkluotų karių sustojo aplink plataną.

Bet atėjus vidunakčiui, visi, kur stovėjo, ten ir sumigo.

Atsibudo rytą šachas ir mato — plyšys smaragdinėje lapijoje pasidaręs didumo jau sulig delnu.

Šachas įtūžo, kiekvienas plaukelis ant jo galvos ėmė dygiu dygėti.

— Budeliai! — suriko jis.

Kaip grėsmingi juodi paukščiai keturiolika budelių su išgaląstais kalavijais sustojo priešais šachą ir prabilo:

— Kam atėjo mirties valanda? Kam kirsti galvą?

— Nužudyti va šituos! — įsakė šachas, rodydamas karius.

Tuomet įsiterpė viziris.

— Jeigu kiekvieną dieną nukirsdinsite po keturiasdešimt galvų, — tarė jis, — mieste nebeliks žmonių. Įmeskite verčiau

šiuos karius į kalėjimą ir pastatykite kitą sargybą.

Karius nuvedė į kalėjimą.

O šachas turėjo tris sūnus.

Taigi vyresnysis sūnus sako šachui:

— Leiskite man šią naktį saugoti plataną. Aš pagausiu vagį ir atvesiu pas jus.

Šachas sutiko.

Iš vakaro vyresnysis sūnus atsigulė po platanu saugoti, bet vidunaktį užmigo.

Išaušus šachas atsibudo ir išvydo pro platano lapus žydrą prošvaistę didumo jau sulig kepuraite. Tuojau pat nuteisė šachas

vyresnįjį sūnų mirti.

— Dabar aš saugosiu! — pasisiūlė vidutinis šacho sūnus. — Jeigu nepagausiu vagies, nužudykit ir mane kartu su broliu!

Išėjo vidutinis sūnus saugoti platano ir taip pat užmigo.

Rytą šachas regi tarp lapų skylę — didumo jau sulig nemažu

paplotėliu.

Iš įtūžimo šachui kaip katei, užspringusiai lašiniais, iššoko akys kaktoje.

— Budeliai! — suriko jis, — pas mane!

Bet tuojau pat jauniausiasis sūnus ėmė prašyti tėvą:

— Leiskite man pasiimti lanką ir strėlių. Aš eisiu saugoti platano ir pašausiu vagį.

Šachas leido ir jauniausiajam sūnui.

Sutemus šachzadė pasiėmė lanką, įsidėjo strėlę, įtempė timpą ir taip stovėjo pasiruošęs, žvalgydamasis čia į dešinę, čia į kairę.

Vėlyvą naktį buvo beapimąs jį miegas. Išsitraukė šachzadė iš kišenės peilį, įsipiovė sau pirštą ir patrynė žaizdelę druska bei

pipirais. Skausmas išsyk miegus išvaikė.

Stovi šachzadė, laukia. Priešaušriu atskrido į plataną lakštingala skardžiabalsė. Jos snapas iš rubino, kojos — chrizolito,

sparnai iš perlų bei koralų. Lakštingala skardžiabalsė nutūpė ant platano šakos ir taip sučiulbo, jog žemė ir dangus nustėro,

josios balso sužavėti.

Nors ir kaip gaila buvo šachzadei šauti į tokią nuostabią čiulbuonėlę, tačiau jis vis tiek paleido strėlę. Bet jo ranka sudrebėjo, ir strėlė tik išpešė plunksną iš paukštės sparno. O pati lakštingala skardžiabalsė nuskrido.

Nuo strėlės švilpesio pakirdo šachas.

Priėjo prie jo šachzadė, laikydamas dešinėje rankoje lanką ir strėles, o kairėje — perlų plunksną.

— Štai, tėve, — tarė jis, — aš nutykojau paukštę, kuri nešiodavo brangiuosius lapus nuo mūsų platano. O pašauti neįstengiau — labai jau dailiai ji čiulbėjo. Tik vieną plunksną iš jos sparno teišroviau.

Paėmė šachas į rankas plunksną ir išvydo, kad ji brangesnė negu visi jo šalies septynerių metų mokesčiai.

Nudžiugo šachas ir įsakė išleisti iš kalėjimo vyresniuosius sūnus bei karius. Tą pačią dieną jis paskelbė:

— Kas pagaus man šitą paukštę — tą pasodinsiu į savo sostą, ir jisai valdys kartu su manimi kaip šachas. O jeigu niekas  nepagaus — visą miestą sudeginsiu ir su žeme sulyginsiu!

Vyresnieji šacho sūnūs pagarbiai sunėrė ant krūtinės rankas ir tarė:

— Leisk mums padaryti šią paslaugą, tėve!

Šachas sutiko.

Abu sūnūs persirengė pirkliais ir išvyko iš miesto.

Praėjo trys dienos. Jaunesnysis šacho sūnus pamanė: „Nieko nepadarys mano broliai! O šachas užsirūstinęs gali ir miestą

sudeginti! Reikia man joti.”

Rytą nuėjo šachzadė pas tėvą:

— Tėve, sapnavau sapną, kuris pranašauja man sėkmę. Aš surasiu nuostabiąją paukštę. Jeigu leisite’mane — josiu, jeigu

neįeisite — taip pat josiu.

Šachas labai nenorėjo išleisti jauniausiojo sūnaus, bet kiek jis beatkalbinėjo, tas užsispyrė, ir tiek.

Nebuvo kas daryti — šachas išrengė į kelionę ir jauniausiąjį sūnų.

Šachzadė jojo sparčiai ir per savaitę pasivijo savo brolius. Leidosi toliau joti trise.

Jie jojo jojo ir prijojo tris kelius, einančius į tris puses. Prie kiekvieno kelio stūkso akmuo. Ant vieno užrašyta: „Kas jos šiuo

keliu, grįš namo.” Ant antro: „Kas jos šiuo keliu — ištiks pavojus.” Ant trečio: „Kas jos — nebegrįš.”

Vyresnysis sūnus išsirinko pirmąjį kelią, vidutinis išsirinko pavojingąjį, o jaunesnysis — tą, kuriuo nebegrįžtama.

Broliai atsisveikino ir ištraukė į kelionę.

Vidutinis brolis nujojo truputį ir pagalvojo: „Pavojinga kelionė — kad kas nors man neatsitiktų! Ar nevertėtų joti drauge su vyresniuoju broliu?” Pasuko jis atgal ir netrukus pasivijo vyresnįjį brolį. Leidosi kelionėn dviese. Atjojo broliai į svetimą miestą. Atsisėdo jiedu saulės atokaitoje, užsrėbė rūgštaus pieno, ėmė plaukus šukuotis ir vienas kitu grožėtis. O iš savo rūmų balkono juodu pastebėjo šio miesto šacho duktė.

„Ir ne gėda čia mano akivaizdoje šukuotis ir gražintis!” — pamanė ji, supyko ir metė obuolio nuograužą į vyriausiąjį brolį,

ir taip mikliai, jog pataikė jam tiesiai į galvą. Vyriausias brolis atsigręžė, žiūri — balkone besėdinti šacho duktė.

„Tur būt, ji mane įsimylėjo!” — tarė sau vyriausiasis sūnus ir liko besėdįs su broliu priešais rūmus.

Vakare viena tarnaitė priėjo prie brolių:

— Ko judu čia sėdite? Kodėl nepasišalinate?

— Šacho duktė mane įsimylėjo, netgi numetė man obuolio kąsniuką. . . Kaipgi aš pasišalinsiu? — tarė vyriausiasis brolis.

— Tučtuojau nešdinkitės iš čia, nes šachas perpyks ir nukirsdins jums galvas! — pagąsdino tarnaitė.

Broliai nusigando ir pabėgo.

Apsigyveno jiedu mieste. Diena bėgo po dienos — broliai praleido visa, ką jiems tėvas buvo kelionei įdavęs. Dirbti jiedu

nieko nemokėjo ir taip nuskurdo, jog teko miegoti prie svetimos parduotuvės slenksčio. O pagaliau, kad visai nenumirtų badu, broliai parsisamdė tarnais.

Vyriausiasis brolis nuėjo tarnu į smuklę — sriubos pilstyti, o vidutinis — į kitą smuklę plovo šildyti. Ir nuo šios dienos ėmė

jie ugnį po puodais kurstyti.

Dabar pasiklausykite apie jauniausiąjį brolį.

Dieną naktį jojo jis nuo upės prie upės, nuo ežero prie ežero, nuo dykumos prie dykumos. Suvalgė visas atsargas, tik sudžiuvęs paplotėlis jam beliko.

Pagaliau šachzadė prijojo vieną šaltinį. Prie jo augo ūksningas platanas.

Šachzadė pririšo žirgą prie platano, įkišo ranką į balno krepšį ir išsitraukė paskutinį savo paplotėlį. Jis pamirkė jį vandenyje,

pasitiesė skepetaitę, sulaužė paplotėlį į gabalėlius. Jau buvo bevalgąs, tik išvydo tolumoje dulkių debesį. Įsižiūrėjo ir mato —

atbėga prie jo kiek beįkabindama milžiniška beždžionė.

Jaunikaitis išsigando, įsilipo į medį. Beždžionė suėdė paplotėlį, nusišluostė snukį ir, atkraginusi galvą, pašaukė šachzadę.

— Išlipk! —tarė ji žmogaus balsu.

Šachzadė pamanė: „Maža jai buvo paplotėlio, nori ir mane suėsti.” Ir palypėjo aukščiau.

O beždžionė užšoko ant žemutinės šakos.

— Ei, žmogau, išlipk! — pašaukė ji. — Jeigu paukštis atskrenda į šią vietą — sparnus nusvyla, jeigu žmogus įžengia — kojas nudega. .. Ko tu čia atjojai?

Nebuvo kas daryti — ir šachzadė išlipo iš medžio, papasakojo beždžionei visa nuo pradžios ligi galo.

— Jeigu nesurasiu lakštingalos skardžiabalsės, tėvas visą miestą sudegins ir su žeme sulygins, — liūdnai baigė jisai savo

pasakojimą.

— Sakoma: „Kas kartą pavalgydino, tam keturiasdešimt kartų nusilenk”, — tarė beždžionė. — Verčiau būčiau neėdusi tavo paplotėlio. Bet jeigu jau suėdžiau, teks tau atsidėkoti. Sėsk ant žirgo. Jeigu mudviem pasiseks, rasime paukštę, išgelbėsime

gimtąjį tavo miestą.

Sėdo jiedu dviese ant žirgo ir leidosi į kelionę. Prijojo sodą, aptvertą aukšta siena.

— Aš pasirausiu po žeme, — tarė beždžionė, — o tu lauk manęs. Jeigu po penkių dienų neateisiu, grįžk tenai, iš kur atjojęs. — Ir beždžionė ėmė kasti požeminį taką.

Šeštą dieną ji sugrįžo ir sako:

— Aš pasikasiau po pat narveliu, kur tupi lakštingala skardžiabalsė. Įeik į požeminį taką, nueik ligi angos. Palauk ten, kol  sumigs sargyba. Paskui pasiimk narvelį su paukšte ir nešk šen.

– Tik, žiūrėk, nenudenk narvelio!

Šachzadė įžengė į požeminį taką, pasiekė angą ir ėmė laukti.

Sargybiniai — o jų buvo dešimt — netrukus sumigo kur bestovį. Šachzadė išėjo iš požemio ir paėmė narvelį su paukšte.

Tuojau jis užsimanė pažiūrėti, ar čia ta nuostabioji paukštė, kuri atskrisdavo ant jo tėvo platano. Bet vos tik jis nudengė vieną iš septynių užtiesalų, kuriais buvo apmuturiuotas narvelis, tuoj lakštingala skardžiabalsė taip užgiedojo, jog šachzadė sustojo tarytum užburtas, ir narvelis iškrito jam iš rankų.

Nubudo sargybiniai, pačiupo šachzadę ir nuvedė pas šachą.

Šachas įsakė budeliui:

— Nukirsk šiam vagiui abi rankas ligi alkūnių!

Bet tuomet užstojo viziris:

— Palaukite, nežudykite jaunuolio. Sužinokime, kodėl jam prireikė paukštės.

Šachzadė papasakojo visa kaip buvo nuo pradžios ligi galo.

Tuomet viziris tarė šachui:

— Jeigu mes žudysime dėl paukštės narsų jaunuolį, pasklis apie mus nelemti gandai. Verčiau pasiųskite jį sunkių darbų atlikti.

Šachas sutiko.

— Jok iš čia į tą pusę, kur saulė teka, — tarė jis jaunikaičiui. — Josi devynis mėnesius ir prijosi vieną miestą. To miesto šachas turi dukterį, kuri miega aukso skrynioje. Jeigu atgabensi man merginą, atiduosiu tau lakštingalą skardžiabalsę.

Grįžo šachzadė pas beždžionę, papasakojo, kas jam buvo nutikę. Vėl sėdo dviese ant žirgo ir išvyko į tolimą kelionę.

Po devynių mėnesių jie prijojo didelį miestą. Sustojo netoli miesto, paleido žirgą ganytis. O beždžionė vėl ėmėsi kasti požeminį taką.

Po devynių dienų ir devynių naktų ji baigė savo darbą ir grįžo pas šachzadę.

— Prarausiau požeminį taką prie šacho dukters rūmų, — tarė beždžionė. — Skaisčiaveidė gražuolė sėdi ten, apsupta keturiasdešimt tarnaičių, ant aukso skrynios. Įsigeidusi miego, ji atidaro viršų ir gulasi į šią skrynią. Tu pirma atidaryk jos

skrynią, pažiūrėk, ar gražuolė užsimerkusi, ar ne. Jeigu ji miega atsimerkusi — pagrobk ją, o jeigu užsimerkusi — nekliudyk.

Šachzadė įėjo į požemį, nusigavo į rūmus, užlipo keturiasdešimt pakopų, praėjo keturiasdešimt kambarių, pažvelgė į keturiasdešimt pirmąjį. Žiūri — bestovinti aukso skrynia, apsupta keturiasdešimt tarnaičių, ir visos jos bemiegančios, sėdėdamos savo vietose.

Šachzadė priėjo, atidarė skrynią. Žiūri — begulinti užsimerkusi mergina, spindinti grožiu nelyginant mėnulio pilnatis.

Šachzadė visai nebeteko galvos — tokia gražuolė buvo šacho duktė! Užmiršo jis beždžionės pamokymus. Pasilenkė pabučiuoti gražuolės į žandelį, rausvą tarytum raudonpusis obuoliukas.

Nuo karšto jo alsavimo prabudo mergina ir atsimerkė.

— Ei, žmogau, ko tu stovi ties manimi? — sušuko ji.

Tarnaitės nubudo, puolė prie šachzadės, surišo jam rankas ir nuvedė pas šachą.

Įtūžęs šachas įsakė tuojau pat nužudyti belaisvį. Bet tuo tarpu įsikišo viziris:

— O valdove, jeigu mes nužudysime šį jaunuolį, rytoj sužinos apie tai visi nuo mažo ligi didelio, ir pasklis apie mus gėdingas

garsas. Verčiau pasiųskite šį jaunuolį sunkaus žygio atlikti.

Šachas sutiko ir sako:

— Girdėjau, kad už trisdešimt mėnesių kelio nuo čia esanti Kulzamo jūra, o jūroje — Deimanto sala. Ten gyvenąs burtininkas Orzakys. .. Jis turįs žirgą Kora Koldyrgočą. Tasai žirgas mėnesio kelią nubėgąs akies mirksniu. Gauk man žirgą — ir atiduosiu tau dukterį.

Grįžo šachzadė pas beždžionę ir graudžiai pravirko. Jinai ėmė jį guosti.

— Ė, šachzadė, nesielvartauk! Jeigu laimė lydės mus, gausiu tau žirgą Kora Koldyrgočą.

Ir jiedu vėl leidosi į kelionę.

Jojo stepėmis, dykumomis bei kalnais ir pagaliau prijojo jūrą.

Šachzadė išvydo beribę jūrą ir nuliūdo.

— Neperplauksime per jūrą! — tarė jis beždžionei. — Žūsime čionai.

Beždžionė ėmė drąsinti jaunikaitį:

— Kiekvieno darbo imkis drąsiai, nieko nebijodamas!

Ir ėmė ji kasti požeminį taką po jūra.

Po keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų beždžionė baigė savo darbą ir grįžo.

— Išrausiau požeminį prakasą po priekinėmis žirgo kanopomis, — tarė ji. — Tu atsargiai iškišk galvą iš prakaso angos.

Žirgas sužvengs, burtininkas Orzakys atsikels iš lovos, ateis pas žirgą, sušers jam ir vėl nueis gulti. Tuomet iškišk galvą. Žirgas vėl sužvengs, ir vėl ateis burtininkas, sušers žirgui ir nueis.

O paskui tylutėliai išlipk ir, neleisdamas žirgui sužvengti, užkabink jam ant snukio šitą maišą su kišmišu ir pasakyk: ,,Ei, gerasis žirge Kora Koldyrgočai, ligi kol tu būsi piktadario valdomas ir kentėsi jo mušamas?” Ir mikliai čiupk žirgą. Balno, kamanų ir pabalnio nepaisyk, jok kuo greičiausiai!

Gerai įsidėmėjęs beždžionės pamokymus, šachzadė įžengė į požemį ir nuėjo jūros apačia pas žirgą. Pažvelgė iš prakaso,

žiūri — suskliaudė žirgas ausis, trypia vietoje.

Pastebėjęs svetimą, žirgas garsiai nusižvengė. Atėjo burtininkas.

— Ko čia žvengi? — aprėkė jis žirgą. — Bene žmogaus kvapą pajutai?

Ir, sudrožęs žirgui rimbu, burtininkas nuėjo atsigulti.

Vėl šachzadė iškišo galvą. Žirgas vėl sužvengė. Atėjo burtininkas su rimbu rankoje ir ėmė plyšoti ant žirgo:

— O kad tu pastiptum! Žmogaus čia nė kvapo, o tu man miegoti kliudai. Jeigu čia būtų žmogus — nors po žeme ar danguje, — jis nepaspruktų nuo manęs.

Apčaižė burtininkas žirgą ir uždarė arklidę. Šachzadė mitriai išlipo, užmetė Kora Koldyrgočui maišą su kišmišu ir tarė:

— Ei, mielas drauge, ligi kol tu būsi burtininko valdomas, kentėsi jo mušamas?

Šachzadė meiliai paglostė žirgą ir užšoko jam ant nugaros.

Apkabinęs žirgo kaklą, jis spyrė kulnais į šonus ir užsimerkė.

Žirgas krestelėjo karčius, jo šonuose išdygo sparnai, ir jis kaip sakalas pakilo į padanges. Iš po kanopų žybtelėjo žaibas ir trenkė burtininkui į kaktą. Nubudo burtininkas, išvydo žirgą tarp debesų.

— Palauk, žmogau! — šūktelėjo burtininkas ir leidosi paskui žirgą.

Kora Koldyrgočas skrido jūros link. Burtininkas — iš paskos.

Jau jau visai buvo žirgą bepasivejąs. Štai ištiesė ranką prie uodegos, bet tuo tarpįį šaunusis žirgas spyrė užpakalinėmis

kanopomis ir vožė burtininkui tiesiai į dantis. Burtininkas be sąmonės murktelėjo Į vandenį ir nugrimzdo.

O žirgas vėl išlėkė į padangę.

Devynių mėnesių kelią žirgas nulėkė per devynias dienas ir lengvai nusileido ant žemės. Šachzadė apsidairė aplinkui, ogi

žiūri — prie miesto sienos, kur gyveno gražuolė šacho duktė, betupinti beždžionė ir riešutus begliaudanti.

— Na, ką dabar darysime? — paklausė beždžionė.

— Atiduosime žirgą — pasiimsim merginą, — atsakė šachzadė.

— Argi galima atiduoti Kora Koldyrgočą? Klausyk, ką aš tau pasakysiu! Aš apsiversiu kūliais ir tapsiu žirgu. Tu nuvesi

šachui abu žirgus, ir jis išsirinks mane. Paskui pasiimsi merginą ir nujosi paukštės.

Beždžionė trenkėsi kūliais, pasivertė žirgu, ir tokiu žirgu, jog žirgas Kora Koldyrgočas palyginti su juo atrodė menkesnis už

asilą. Šachzadė apklojo abu žirgus gūniomis ir nuvedė prie rūmų.

Šachas išvydo du juodus žirgus, juodus ir dailius kaip kregždės.

— Pašauk šitą žmogų! — įsakė šachas viziriui. — Mums kaipsyk tokie žirgai. Jei parduos, pirksime.

Viziris pašaukė šachzadę.

Šachas paklausė:

— Kiek kainuoja tavo žirgai?

— Už pinigus neparduosiu. Vieną pakeisiu į jūsų dukterį.

— Et, pusgalvis! Argi galima keisti merginą į žirgą?

Šachzadė priminė šachui pažadą atiduoti dukrą už Kora Koldyrgočą.

— Ką mums daryti? — kreipėsi šachas į vizirį.

— Kaip tigras negrįžta savo pėdsakais, taip drąsuolis neatsižada savo žodžio.

— Už vieną žirgą duosiu aukso, už antrą — dukterį. Parduok man abu žirgus! —tarė šachas jaunikaičiui.

— Vieną pakeisiu į jūsų dukterį, antru jūsų duktė jodinės medžioti.

Šachas paliepė nudengti nuo žirgų gūnias ir paklausė vizirį:

— Kuris geresnis? Išrink!

Viziriui patiko Kora Koldyrgočas.

— O, neišmanėli vizire! Štai kur geras žirgas! — Šachas parodė žirgą beždžionę ir išsirinko jį, nes šitas žirgas nepaliaudamas žvengė.

Paskui šachas įsakė atvesti dukterį ir atidavė ją šachzadei drauge su skrynia, kurioje ji miegodavo. Šachzadė tučtuojau

išvyko į kelionę.

Šachas jsakė nuvesti žirgą beždžionę į arklidę ir pririšti. Bet žirgas kramtė žąslus, kandžiojo visus, kas prieidavo iš priekio,

spardė visus, kas prilįsdavo iš užpakalio, ir nieko neprisileido. Šachas sunerimęs pakabino ant arklidės durų žmogaus galvos

didumo spyną, pastatė keturiasdešimt sargybinių ant arklidės stogo ir pats atsigulė prie josios durų. Naktį žirgas vėl atvirto

beždžione. Jinai išlindo pro plyšį sienoje ir pabėgo.

Rytą šachas pažvelgė pro durų langelį ir mato — žirgo nė pėdsakų nebelikę. Subruzdo šachas: kas daryti?

Viziris ėmė jį guosti:

— Kora Koldyrgočas buvo Orzakio žirgas. O burtininkas valdo visas piktąsias ir gerąsias dvasias. Kiek šachų, norėdami

įsigyti šitą žirgą, galvų neteko! Dar gerai, kad burtininkas Orzakys teatsiėmė tik savo žirgą ir mūsų nekliudė. Nesigailėkite žirgo.

Be to, juk savo dukterį jūs išleidžiate už šacho, ir vienas žirgas liko jai.

Dabar pasiklausykite apie šachzadę.

Jam prijojus sodą, kur gyveno lakštingala, beždžionė jau tupėjo ten ir gliaudė sau riešutus.

— Ką dabar bedarysime? — paklausė beždžionė.

— Atiduosime merginą — paimsime lakštingalą švelniabalsę, — atsakė šachzadė.

— E, neišmanėli vaike! Argi galima atiduoti už paukštę tokią merginą? Aš apsiversiu kūliais ir tapsiu mergina. Palyginti su

manimi, ši gražuolė bus prastesnė už devyniasdešimt metų senutę. Tu nuvesi mudvi pas šachą, ir jis išsirinks mane.

— Ar ne geriau būtų palikus man merginą čionai ir nuvedus tik tave?

— Ne, nereikia. Tegu pats išsirenka vieną mudviejų, kad paskui nesigraudintų duonos kąsnį iš savo pavaldinių ir dirbdinasi brangų medį. Dėl šio medžio jis užsimanys miestą sunaikinti. O šachas turi tris sūnus. Jaunesnysis tarė: „Negerai, jei dėl medžio mano tėvas sunaikins miestą, ir žmonės liks be pastogės. Aš parvešiu paukštę, kuri nudaigoja medžio lapelius!” Tuomet pamaniau: „Jeigu jaunikaitis pasiruošęs atiduoti gyvybę už vargdienius žmones, tai kaip aš galiu sėdėti soste ir būti laiminga?” Ir aš ieškojau tavęs, kol suradau.

Šachzadė atsisveikino su peri, padėkojo jai ir išvyko į kelionę.

Prijojo tą vietą, kur buvo išsiskyręs su broliais.

Čia šachzadė sustabdė Kora Koldyrgočą ir susimąstė: „Kur dabar broliai? Nagi, josiu, sužinosiu apie juos!” Jis paslėpė Kora

Koldyrgočą, merginą ir narvelį su paukšte, o pats pasuko į tą kelią, kurį buvo išsirinkęs vyresnysis brolis.

Šachzadė prijojo miestą, ėmė joti iš gatvės į gatvę. Ir staiga išvydo vyresnįjį savo brolį bekurstant ugnį po puodu.

— Ei, šeimininke, — pašaukė šachzadė, — tegu atneša man viralo anas vaikinas, kuris kursto ugnį!

Seimininkas pripylė dubenį viralo, rėžė vyresniajam skambų antausį ir tarė:

—Na, nešk, tik atsargiau!

Vyresnysis brolis atnešė viralą, pastatė priešais šachzadę.

— Sėsk ir valgyk pats! — tarė šachzadė.

— Negalima, šeimininkas plūsis.

— Nesiplūs! Sėsk!

Pavalgius vyresniajam broliui, šachzadė paklausė jį:

— Iš kur tu? Kokios tu kilmės?

— Aš smuklės tarnas, čia ir gimęs.

— Neslėpk nuo manęs. Aš pažinau tave. Jei pasakysi teisybę, nugabensiu tave pas tavo tėvą.

Vyresnysis brolis apsiverkė ir pasipasakojo nuo pradžios ligi galo visa, kas jam buvo nutikę.

— O ar tu pažintum jauniausiąjį savo brolį, jeigu pamatytum jį? — paklausė šachzadė.

— Pažinčiau.

— O kaip tu pažintum?

— Kartą berniukas būdamas susiruošiau joti į upę žirgo pagirdyti, tai brolis prikibo prie manęs, rėkė: „Aš taip pat josiu!” — ir įsitvėrė žirgo, o tasai spyrė jam, ir kairiajame petyje liko kanopos žymė.

— Kodėl tu nepajodinai savo broliuko, nepasiautei su juo?

— Aš nemylėjau jo — todėl ir nepajodinau.

— Ar nepanaši tavo brolio žymė į šitą?

Šachzadė atsidengė kairįjį savo petį.

Vyresnysis brolis puolė jam po kojų ir gailiai gailiai pravirko.

Šachzadė pakėlė jį, nusivedė į prekyvietę, nupirko jam padorius drabužius ir žirgą. Vyresnysis brolis išsigašijo, sėdo ant

žirgo, ir abu nujojo pas vidutinį brolį.

Vidutinis brolis gyveno pas savo šeimininką ne geriau už vyresnįjį. Jis mito vien išėdomis.

Šachzadė jį susirado, aprengė ir išpuošė kaip ir vyresnįjį brolį.

Ir visi trys išjojo į gimtąjį kraštą.

Vyresnieji broliai, išvydę, kokias dovanas gabena tėvui šachzadė, iš pavydo neteko ramybės ir užmiršo visa, ką gero jis jiems buvo padaręs. Kartą naktį vyresnieji broliai ėmė tartis, kaip pražudžius šachzadę.

O mergina nugirdo, kaip jie susikalbėjo.

Prijojo keliauninkai upę, sustojo paupyje nakvoti. Mergina pasišaukė šachzadę ir tarė:

— Tavo broliai sumanė piktadarystę: nori tave šiąnakt užmušti.

Užėjo naktis. Šachzadė truputį prigulė, paskui atsikėlė, pribėrė ant kilimo žemių, pridengė palaidiniu, o pats nuėjęs atsigulė

atokiau.

Rytui brėkštant, vyresnieji broliai atėjo prie kilimo, paėmė jį už keturių kampų ir įmetė į upę.

— Dabar eime, surinksime visas dovanas ir iškelsime prašmatnią puotą! — tarė jie.

Tuo tarpu jau ėmė švisti. Staiga broliai išgirdo vandenį pliuškenant. Žvelgia — ogi jų brolis paupyje besiprausiąs.

Įširdo broliai, susimokę nušuoliavo į priekį ir sustojo prie smėlio kalvelės. Čia jie užkasė aštrų pliką kalaviją, o patys iš abiejų kalavijo pusių įsikasė iki juostos į smėlį.

Štai prijojo jaunesnysis brolis ir klausia:

— Kodėl judu įsikasę į smėlį?

— Kad neskaudėtų juosmens ir kojų, — atsakė vyresnysis brolis. — Nušok nuo žirgo ir tu, mudu tave taip pat užkasime —

tavo kojos visuomet bus sveikos.

Šachzadė nulipo nuo žirgo, broliai užkasė jį aukščiau kelių.

Smėlys ėmė deginti jam kojas.

— Et, broliai, ir karštas gi smėlis! — sušuko jis.

— O tu pakrutink kojas — jos atvės.

Jaunėlis pajudino kojas — ir kalavijas iš karto nukirto abi kojas ligi kelių.

Šachzadė, aptekęs krauju, liko begulįs smėlyje.

Broliai išdūrė jam akis, paskui pagrobė merginą, žirgą bei paukštę ir nujojo.

Parjojo broliai pas tėvą, atidavė jam visa, ką buvo parsigabenę. Šachas labai nudžiugo.

Lakštingalą skardžiabalsę jis pasiėmė sau, merginą nuskyrė vyresniojo brolio nuotaka, o Kora Koldyrgočą padovanojo

vidutiniam.

Merginai šachas davė keturiasdešimt tarnaičių, žirgą pastatė j arklidę, o narvelį su lakštingala skardžiabalse pakabino ant

platano iš brangakmenių.

Bet paukštė pakišo galvą po sparnu ir negiedojo. Kora Koldyrgočas kandžiojo visus, kurie prilįsdavo iš priekio ir spardė tuos, kurie prieidavo iš užpakalio. O mergina, apsupta keturiasdešimt tarnaičių, gulėjo auksinėje skrynioje ir nepakėlė galvos.

Dabar pasiklausykite apie šachzadę.

Po trijų dienų ir trijų naktų jis atsitokėjo ir atsiminė, kas jį buvo ištikę. Šiaip taip išsiskėlė ugnies ir uždegė plaukelį, kurį jam

buvo davusi peri. Tą pačią akimirką peri atsirado priešais jį aukso soste, apsupta savo tarnaičių.

— O žmogaus sūnau, kas tave taip nuskriaudė? — sušuko peri.

Ji paguldė šachzadę į savo sostą ir įsakė tarnaitėms nunešti jį pas josios tėvą, į Kuchnkofo kalnus, į patį pasaulio kraštą.

„Panardinkite žmogaus sūnų į gyvybės vandenyną ir gydykite mūsų papročiais. Po keturiasdešimt dienų, kai jis pasveiks,

atsiųskite jį pas mane. Jis man brangus kaip tikras brolis”, — liepė ji pasakyti tėvui.

Tarnaitės pakėlė sostą ir nunešė per krištolo kalnus prie gyvybės vandenyno.

Po keturiasdešimt dienų šachzadė pasveiko ir grįžo pas peri dar puikesnis bei stipresnis negu pirma.

— Aš neleisiu tavęs tokio pas tėvą, — tarė peri. — Padarysiu tave panašų į vargšą keleivį ir tada nugabensiu. Jeigu tavo tėvas

bus atidavęs šacho dukterį už vyresniojo tavo brolio ir pasodinęs į savo sostą kaip šachą, mes nueisime į miestą ir grįšime, o jei tavo tėvas tebevaldo šalį, aš iškelsiu tau vestuves su gražuole mergina.

Tris mėnesius jinai nepaleido nuo savęs šachzadės. Po trijų mėnesių jam plaukai ėmė kristi ant kaktos, ir išaugo ilgių

ilgiausi nagai.

Peri pasodino šachzadę ant savo sosto, ir abu drauge nuskrido į jo miestą.

Palikusi sostą už miesto, peri paėmė šachzadę už rankos ir nuvedė į rūmus pas šachą.

O šachas tuo metu kalbėjosi su savo viziriu.

— Jau keli mėnesiai, kai aš nugrimzdęs į sielvarto liūną, — skundėsi šachas. — Paukštė nė karto nesučiulbėjo, žirgas nė

karto nesužvengė, mergina nesuvalgė nė kąsnelio.

Staiga jis pastebėjo kieme jauną keleivį.

— Ei, eik šen! — šūktelėjo šachas.

Šachzadė žvilgtelėjo į sostą ir išvydo, kad abu jo broliai sėdi iš abiejų tėvo pusių, — vadinasi, tuo tarpu viskas tebėra kaip

buvę.

Šachzadė žengė tik vieną žingsnį sosto link, ir lakštingala skardžiabalsė sučiulbo staiga taip švelniai, jog visos širdys

ištirpo nelyginant vaškas; Kora Koldyrgočas arklidėje tris kartus garsiai nusižvengė, o gražuolė mergina pasiėmė į rankas aukso sazą ir ėmė šokti keturiasdešimt tarnaičių būryje.

Šachas nudžiugo:

— Šis keleivis atnešė mums laimę! — sušuko jis ir liepė išberti ant šachzadės galvos dubenį aukso pinigų.

Tuomet šachzadė tarė:

— Aš ne keleivis. Klauskite lakštingalą skardžiabalsę, kas aš, ji viską jums papasakos.

— Kur tu regėjai, kad paukštė kalbėtų? — nustebo šachas.

Tada prabilo lakštingala skardžiabalsė ir papasakojo visa, kas buvo nutikę nuo pat pradžios.

Šachas pamatė, kad jo valdžiai atėjo galas. Žmonės stojo kaip siena už narsų šachzadę, kuris išgelbėjo jų miestą. Tą pačią

dieną šachas su vyresniaisiais sūnumis pabėgo, 0 šachzadė sėdo į jo sostą.

Šachzadė keturiasdešimt dienų vaišino žmones savo vestuvėse su gražuole mergina. O peri pasakė jam atsisveikindama:

— Kai įsigeisi mane išvysti, uždek mano plaukelį — ir aš atvyksiu.

Taip išsigelbėjo žmonės nuo žiauraus šacho priespaudos, taip įvyko visi šachzadės troškimai.

Ir aš tose vestuvėse buvau, riebų plovą valgiau. Kiek jau metų praėjo, o ligi šiol per mano ūsus ir barzdą taukai tebevarva.

Comments

comments