Senų senovėje vienas tėvas turėjo keturis vaikus: vieną sūnų ir tris dukteris. Dukterys gerai rūpinosi senu tėvu, o sūnus vis taikė žilagalviui kur geresnį kąsnelį.

Su tokiais gerais vaikais tėvas gyveno tikrai laimingas dienas senatvėj. Jis dažnai sakydavo:

— Vaikai, jei visada tokioj santaikoj ir meilėj gyvensite, tai Laimužė jums niekada nesiliaus šypsojusis. O tu, sūneli, tuoj pat

nevesk, kai aš mirsiu, o palauk, kol tavo seserys išeis į žmones! Jei mano žodžių klausysi, tai gyvenime daug pasieksi.

Sūnus pasižadėjo klausyti tėvo patarmės ir dar ilgai po jo mirties drauge su seserimis gyveno kaip gyvenęs. Bet vieną blogą dieną likimas atėmė broliui mylimas seseris. Tatai atsitiko visai nelauktai. Kas dieną seserys eidavo į sodą pasivaikščioti. Ūmai — kur buvęs, kur nebuvęs — atūžė baisus viesulas ir nusinešė seseris.

Tris dienas brolis ieškojo, per ašaras kelio nematydamas,— kaip ugny sudegė. Galop jis išėjo iš namų ir leidosi ieškoti po pasaulį.

Eina, klausinėja, visur dairosi — niekur nėra.

Galų gale ir duonos pritrūko. Vargšas brolis stačiai nebežino, ką daryti.

„Kas bus, tas bus, — pagaliau jis nutarė, — namo vis tiek negrįšiu! Jei ne kitaip, valgysiu, kas po ranka paklius!”

Neilgai laukus, brolis sutiko kiškį.

Tas jau ners pro šalį, bet brolis šūktelėjo:

— Kiški ilgaausi, nebėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!

— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš eisiu su tavim drauge ir bėdoje pagelbėsiu!

Gerai. Eina abu toliau — sutinka vilką.

Vilkas jau spruks pro šalį, bet brolis šūktelėjo:

— Vilkeli pilkeli, nebėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!

— Nevalgyk manęs, berneli broleli, eisiu drauge su tavim ir bėdoj pagelbėsiu.

Gerai. Keliauja visi toliau — sutinka sparvų ir vapsvų.

Sparvos ir vapsvos jau skris pro šalį, bet brolis šūktelėjo:

— Sparvos gėlikės, vapsvos dūzgikės, neskriskit, aš baisiai alkanas ir jus suvalgysiu!

— Nevalgyk mūsų, berneli broleli, -mes skrisim drauge su tavim ir bėdoj pagelbėsim!

Gerai. Keliauja visi toliau — sutinka vanagą sauso medžio viršūnėje. Vanagas jau taisosi lėkti sau, bet brolis šūktelėjo:

— Vanagėli lenktanagėli, nelėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!

— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš lėksiu drauge su tavim ir bėdoje pagelbėsiu.

Gerai. Visi skuba toliau — pakrantėje sutinka vėžį. Tas jau lįs j kriaušį, bet brolis šūktelėjo:

— Vėžy atbuleiki, nelįsk į kriaušį, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!

— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš roposiu tau iš paskos ir bėdoje pagelbėsiu.

Gerai. Keliauja visas būrys: bernelis brolelis, kiškis ilgaausis, vilkas pilkis, vapsvos dūzgikės, sparvos gėlikės, vanagas lenktanagis, vėžys atbuleikis. Iir nuėjo visi tiesiai į mišką.

Antrą dieną jie miško gilumoje rado tokią trobą, kuri ant vištos kojos stovi ir be perstogės sukasi. Tai matydamas, brolis šaukia:

— Trobele, trobele, sustok! Keliauninkai pailsėti nori!

Trobelė tuojau sustojo. Keliauninkai sugužėjo vidun ir ten rado surukusią senę. Senė norėjo sužinoti, kur jie einą, tačiau brolis sako:

— Duok mums pavalgyti, leisk pailsėti, iš ryto viską apsakysiu!

Senė sutiko. Iš ryto brolis jai papasakojo viską nuo pradžios ir paklausė, ar ji nežinanti, kur jis galėtų seseris rasti.

Senė sako:

— Aš tau, broleli, negaliu pasakyti, kur seserų ieškoti. Kai nueisi pas mano antrąją seserį, ta gal ir žinos.

Keliauninkai patraukė toliau.

Kitą dieną, dar giliau į mišką paėję, vėl pamatė trobą, kuri ant vištos kojos stovi ir sukasi. Ją matydamas, brolis šūktelėjo:

— Trobele, trobele, sustok! Keliauninkai pailsėti nori!

Trobelė tuoj sustojo. Keliauninkai sugarmėjo’vidun ir ten rado tokią pat senutę. Toji norėjo sužinoti, kur jie einą, bet brolis sako:

— Duok mums pavalgyti, leisk pailsėti, iš ryto viską apsakysiu.

Senė sutiko. Iš ryto brolis viską papasakojo nuo pradžios ir paklausė, ar ji nežinanti, kur galima seseris rasti. Senė sako:

— Pasakysiu, kur gali savo seseris rasti: vieną turi lydys, antrą — erelis, trečią — lokys. Bet iš pradžių nueik pas raganą ir išsitarnauk žirgą, kitaip pas jas nepateksi. O ligi raganos būsto trys dienos ėjimo.

Keliauninkai leidosi raganos būsto ieškoti.

Po trijų dienų jį rado, ir brolis taip su ragana sulygo: jeigu jis tris dienas iš eilės išganys dvylika kumelių, tai gaus vieną kumelį.

Iš ryto brolis išginė į ganyklą raganos kumeles, iš viso dvylika. Jų visi kumeliai, taip pat dvylika, paliko tvarte. Ir kiti keliauninkai išėjo su broliu ganyklom ir sugulė šalimais. Tiktai kiškis ilgaausis nemiegojo. Šį kartą jis pasirodė iš visų gudriausias.

Jis taip pasakė:

— Miegok, berneli broleli, visi miegokite, o aš eisiu pasiklausyti, ką gero kumelės šneka.

Drykt padrykt nuliuoksėjo kiškis ilgaausis pas kumeles, pasislėpė lazdynų krūme ir nugirdo nuostabių dalykų: kumelės kalbėjo, kad nebūsiančios kvailos, vakare neisiančios namo, nes ragana šiukštu prisakiusi, kol piemuo vieną bandys parginti, kitoms išlakstyti į visas puses.

Tai išgirdus, broliui net karšta paliko. Bet sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės jį ramina:

— Ko čia bėdoti? Jeigu kumelės išlakstys, tai mes jas ir vėl suvarysime. Pamatysit, kaip namo parvysime!

Taip ir buvo: vakare kumelės iškriko kaip užduotos. Bet kai tik sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės pradėjo kailį badyti, kumelės kuo gražiausiai namo parlėkė. Ragana jas bara, o jos teisinasi:

— Nagi eik pati, pažiūrėsim, ką tu darysi!

Antrą dieną vėlei tas pat.

Trečią dieną kiškis ilgaausis vėl nuklausė kumelių šneką ir atidūmė su tokia žinia: ragana joms prisakė, kad šį vakarą ne namo bėgtų, o į girios tankynę, kur nei sparvos, nei vapsvos nieko negalėsiančios padaryti.

Tai išgirdus, broliui met karšta pasidarė, o vilkas pilkis jam sako:

— Baisus čia daiktas! Ar pasaulyje tik sparvos ir vapsvos gali kandžioti? Ir aš moku šitą amatą. O tankynėse mano dantys — kaip tyčia dirbti!

Taip ir buvo: vakare sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės apipuolė kumeles, ir tos tuojau į tankynę sulėkė. Vis tik šitai negelbėjo:

vilko iltys jas išvarė iš tankynės, o sparvų ir vapsvų gyliai parginė namo.

Kumeles piktai išbarusi, ragana sako broliui:

— Gerai. Rytoj tu gausi ištarnautą kumelį, ir kad tavo čia nė kvapo nebeliktų!

Brolis linksmas atgula su savo bičiuliais miegoti, o kiškis ilgaausis lieka budėti ir nuklauso, ką ragana su kumeliais šneka. Jinai jiems prisako:

— Jūs vienuolika būkite tokie, kokie esat, o tu, dvyliktasai, patsai stipriausias, kitąryt lįsk po ėdžiom ir dėkis sergąs ar pusiau nudvėsęs. Piemuo pasirinks tą iš jūsų, kuris jam labiausiai tinka, taip jau mes sulygome. Jeigu apsimesi sergąs, jis tavęs neims.

Kiškis ilgaausis viską tuojau broliui persakė.

Iš ryto vienuolika kumelių šokinėja po tvartą, kad tik saugokis, o dvyliktasai guli paslikas po ėdžiomis ir sunkiai kvėpsi, nelyginant kalvio dumplės. Tuos vienuolika ragana girte gyrė, stačiai į padanges keldama, o apie dvyliktąjį vos kelis žodžius burbtelėjo:

— Nevykėlis buvo, nevykėlis ir sprogs.

Tačiau brolis jos nė klausyt neklauso. Jis vis tiek imsiąs tą paliegėlį. Kiti esą per smarkūs.

Kad ir nenorėjo ragana duoti, bet ką darysi? Jau sulygta!

Brolis paėmė užsidirbtą kumelį ir išėjo. Kelyje kumelys sako:

— Jei tu mane tris dienas baltuos dobiluos paganysi, tai būsiu toks, kaip mano motina, kuri raganai tarnauja. Jei baltuos dobiluos šešias dienas ganysi, man išaugs trys sparnai, ir aš būsiu greitas kaip vėjas. Jei baltuos dobiluos devynias dienas ganysi, man išaugs šeši sparnai, ir aš būsiu greitas kaip viesulas.

Taip ir buvo. Devintą dieną šešiasparmis žirgas pamokė brolį, kad kiškį, vilką, sparvas ir vapsvas paleistų, tie esą jau atitarnavę, o pats tegul sėdąs jam ant nugaros ir pasiimąs vanagą į glėbį, vėžys tegul įsikimbąs jam į uodegą — jis visus tris nunešiąs pas pirmąją seserį.

Kiškis ilgaausis ir vilkas pilkis nukūrė į krūmus, sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės į drevę susimetė, vėžys atbuleikis į šešiasparnio uodegą įsikibo, o vanagas lenktanagis nutūpė broliui į glėbį.

Sudrebėjo žemė, vėjas ausyse sušvilpė, ir šešiasparnis jau pas pirmąją seserį, lydžio namuose. Šešiasparnis žirgas pasakė:

— Lipk, berneli broleli, žemėn ir eik pas lydį, savo sesers vyrą, pasikalbėsi, pasitarsi, ką toliau daryti! Mes visi eisime už jūros kopų pailsėti.

Brolis įėjo pas seserį — tai iš džiaugsmo ašaros byra!

O lydžio tuo metu namie nebuvo. Sesuo brolį pavalgydino, paguldė ir laukia grįžtant vyro. Į vakarą tasai parėjo, pamatė šešiasparnio pėdas ir išsigando:

— Pačiute, sakyk susimildama, ar čia ne slibino pėdos?

— Ne, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.

— Na, tai galiu atsiversti į žmogų.

Lydys atsivertė į žmogų ir trobon įžengė. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau neilgai sesers vyras džiaugėsi, greit jis prisiminė savo piktą lemtį ir, gailiai atsidusęs, tarė:

— Kad tu, broleli, mane iš slibino nagų išvaduotum, tai būčiau laimingas. Slibinas vieną mano brolį pavertė ereliu, antrą — lokiu, o mane patį — lydžiu. Aš per. pačią turiu tavo jauniausiąją seserį, erelis— viduriniąja, o lokys — vyriausiąją. Betgi tu vienas slibino neįveiksi, kitą rytą eik pas mano brolį erelį, gal jis tau padės, aš esu per silpnas. Iš anksto ryto, saulelei tekant, aš vėl į lydį pavirsiu.

Rytą brolis užsėdo ant savo šešiasparnio ir nušuoliavo pas antros sesers vyrą — erelį. Šešiasparnis su vanagu ir vėžiu likosi pamiškėje ilsėtis, o brolis nuėjo pas seserį, į erelio namus. Sesuo apkabino jį raudodama, pavalgydino, paguldė ir laukia vyro. Į vakarą erelis grįžo, pamatė šešiasparnio pėdas ir išsigando:

— Pačiute, sakyk susimildama, ar čia ne slibino pėdos?

— Ne, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.

— Na, tai galiu atsiversti į žmogų.

Erelis atsivertė į žmogų ir įžengė į trobą. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau ir šis brolis tuojau prisiminė savo piktą lemtį ir dūsaudamas tarė:

.— Kad tu, broleli, mane iš slibino nagų išvaduotum, tai būčiau laimingas! Betgi vienas slibino neįveiksi. Kitąryt eik pas mano brolį lokį, tas tau padės, aš esu per silpnas. Iš ankstaus ryto, saulelei tekant, aš vėl į erelį pavirsiu.

Rytą brolis užsėdo savo šešiasparnj ir joja pas trečios sesers vyrą — lokį. Šešiasparnis su vanagu ir vėžiu likosi pamiškėje ilsėtis, o brolis nuėjo pas seserį, į lokio namus. Sesuo apkabino brolį raudodama, pavalgydino, paguldė ir ėmė laukti vyro grįžtant. Į vakarą lokys grįžo, pamatė šešiasparnio pėdas ir klausia:

— Pačiute, čia jau, tur būt, slibinas vėl buvo atsibastęs! Kokios čia pėdos?

— Ne slibino pėdos, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.

Lokys atsivertė į žmogų ir įžengė į trobą. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau netrukus ir lokys prisiminė savo piktą lemtį ir atsidusęs tarė:

— Kad tu, broleli, man padėtum iš slibino nagų ištrūkti! Vienas nepajėgiu jo perveikti, o jei dviese stvertume, tai slibinas turėtų galą gauti! Rytoj aš vėl į lokį pavirsiu, tada ir imsimės darbo.

Rytą brolis pasišaukė savo šešiasparnį. Sudrebėjo žemė, sušvilpė vėjas, ir šešiasparnis su vanagu ir vėžiu kaip mat atrūko. Lokys pamanė, kad čia slibinas atlėkė, bet brolis jį nuramino:

— Čia ne slibinas, ne, tai mano žirgas, o tiedu — bičiuliai. Vieną dorai uždirbau, kitus dorai įsigijau.

— Tai gerai, broli! Jeigu tokį žirgą ir tokius padėjėjus turi, tai slibiną nugalėsimi Jis gyvena tvirtoje uolos pilyje, visi tenai skubėsime.

Viens du — ir visi prie slibino pilies. Brolis su savo šešiasparniu tuojau pat buvo vidun besileidžiąs, bet lokys sudraudė:

— Nesikarščiuok! Tu, broleli, šiandien su vanagu ir vėžiu likis čionai, vidun tik mudu su šešiasparniu eisim. Šešiasparnis veiks jėga, o aš gudrumu. Rytoj bus tavo eilė, o poryt visiems ganės darbo.

Jeigu šiandien mudviem pasisektų jį surišti, tai daugiau nė nereiktų. Užmušti pirmą dieną — visai neįmanomas dalykas, nes slibino mirtis neima. Vis dėlto kovą pradėsime negaišdami, kad iki vakaro, kol saulutė dar nenusileidusi, ką – ne-ką nuveiktume.

Akmens durys subildėjo ir sugriuvo. Visa uola sudrebėjo — šešiasparnis su lokiu įsilaužė vidun ir susikibo su slibinu: čia žemė dunda, čia uola skyla, čia perkūnas griaudžia, čia kaži kas dusliai mauroja. Ir taip ligi pavakarei. Tada visi triukšmai nutilo, ir šešiasparnis su lokiu išėjo kruvini iš slibino būsto.

Darbas buvo atliktas — slibinas surištas. Visi patraukė namo — pailsės ir atsikvėps, kad rytoj galėtų toliau darbą varyti. Rytą lokys užsikėlė pirmas. Jis pažadino brolį, sakydamas:

— Kelkis, broleli, laikas prie darbo! Šiandien tavo eilė. Mes liksim už pilies, o tu pro išverstas duris eik į vidų. Tenai pamatysi dar dvejas duris: vienas po dešinei, kitas po kairei. Durys po kairei bus karna užrištos, tenai neik, tame kambary guli surištas slibinas. Jis tave vien kvapu prisitrauks ir praris. O po dešinei eik drąsiai, ten gyvena mūsų didžiausia padėjėja — graži karalaitė. Slibinas ją pasigrobė ir uždaręs laikė savo pilyje. Paprašyk jos, kad mėgintų iškvosti slibiną, kur yra paslėpta jo nemirtingumo galia!

Taip ir padarė. Brolis tyliai nuėjo pas gražiąją mergaitę, pasakė, ko norįs, o toji, nė pusės žodžio netarusi, nuėjo pas slibiną. Slibinas klausinėjo, kamantinėjo, kam jai reikią žinoti, pagaliau vis tik pasakė:

— Galiu ir pasakyti, nes tu vis tiek mano nemirtingumo nerasi.

Matai, už šimto mylių yra tokia pat tvirta uola, kaip šita. Toje uoloje yra pilis, o pilyje — baisus jautis. Tasai jautis ir yra mano nemirtingumas. Jei tą jautį kas užmuštų, vis tiek mano nemirtingumo nepaimtų: užmuštas jaustis virstų į antį. Jei tą antį pagautų ir nugalabytų, vis tiek mano nemirtingumo nepaimtų: nugalabyta antis pavirstų į kiaušinį ir įkristų į jūros dugną.

Taip. Karalaitei to ir tereikia. Jinai viską apsakė broliui, brolis — šešiasparniui, šešiasparnis — lokiui. Tada visi patraukė namo pailsėti ir pasistiprinti prieš rytdienos darbą.

Rytą lokys užsikėlė pats pirmasis. Jis prikukštino brolį, šešiasparnį, vanagą, vėžį, sakydamas:

— Kelkitės, laikas imtis darbo. Šiandien visi turėsime ką veikti.

Negaišdami laiko, visi leidosi kelionėn prie tolimosios uolos. Iš visų gyslų ipadirbėjo, bet pavakare uola jau buvo sugriauta ir siau bingasai jautis užmuštas. Vos tik jautis nusibaigė, iš jo antis purpt, ir išskrido aukštai į padanges. Kai tik ji į padanges, vanagas jai iš paskos, vienu gaištu čiupo ir sudraskė. Kai tik antis nusibaigė, iš jos kiaušinis pliumpt į jūrą ir numarmėjo į patį dugną. Na, dabar vėžiui darbas: jis paskui kiaušinį — ir velka iš gelmės į krantą! Kai tik ištempė ant kranto, šešiasparnis kaukšt į jį su kanopa taip, jog į visas puses išlakstė. Tą pačią akimirką surištasis slibinas už šimto mylių nusibaigė.

Tada — kur buvęs, kur nebuvęs — iš padangių nusileido erelis, iš vandens išnėrė lydys.

Visi trys — lokys, erelis ir lydys — puolė broliui po kojomis, atvirto į žmones ir tarė:

— Ačiū tau, kad atėjai su savo šešiasparniu ir kitais draugais vaduoti mūsų iš slibino nagų. Dabar jau visada būsime žmonės. Mes esam laimingi, o podraug ir tavo seserys — mūsų pačios. Jos dabar bus karalienės, o mes karaliai, kaip ir anksčiau buvome. Slibinas padvėsė, mes gyvensim. Tik reikia namo skubėti, nes mūsų valdiniai seniai mūsų gailauja ir laukia.

— Skubėk, bet ir galvos nepamesk, — atsakė brolis. — Juk namai nepabėgs, o pirmiausia eisim pas mano seseris, pasiimsim jas ir nusigausim į slibino pilį, kur liko gražioji karalaitė. Mes juk turim žinoti, kaip jai yra. Nevalia pamiršti, kad ji buvo didžiausioji mūsų padėjėja.

Taip ir padarė. Visi nuskubėjo į slibino pilį pažiūrėti karalaitės.

Ak tu dievulėliau, kaip jinai nudžiugo! Su ašaromis puolė berneliui broleliui ant kaklo ir kūkčiodama tarė:

— Dėkui, berneli, kad išgelbėjai mane iš slibino nagų! Man priklauso didelė karalystė, kurią iš savo tėvo paveldėjau. Bet karaliaus ji neturi. Būk mano karalius, aš būsiu tavo karalienė. O šešiasparnis, tasai didžiavyris, liks čionai nugalėto slibino pilyje gyventi!

Taip ir sutarė. Ir visi išsiskirstė kas sau: šešiasparnis likosi slibino pilyje, vanagas nuskrido į padanges, vėžys nuropojo į vandenį, brolis vedė dailiąją karalaitę, o visi kiti didžiai laimingi į savo karalystes iškeliavo.

Comments

comments