Tai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai.   Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti:

— Žiūrėkit, žiūrėkit! Pieva užlieta. Užpylė pievą vanduo, tikros marios! O vakar čia šienavom!

— Kur? Kur? — šoko iš miego vaikai ir pamatė raibuojantį vandenį. Puolė visi laukan.

Neregėtas vaizdas! Nuo tekančios saulės žėri vandens platybėje auksinis takas, o kitoje pakrantėje liepsnoja ugnis, nepažįstamas žilabarzdis senukas žuvį kepa.

Subėgo, sugūžėjo žmonės pasižiūrėti keistenybės ir vienas kitą klausinėjo: Kas čia atsitiko, iš kur tas vanduo? O atsakymo nebuvo.

Tik visi pastebėjo, kad žuvys vilkstinėmis nardo. Tada griebė kas sietą, kas maišą jų gaudyti. O kiti bėgo tinklų ir bučių paimti.

Netrukus aplink naująjį ežerą žiobčiojo pagautos lydekos, karpiai ir ešeriai. Ir kitokių žuvų galybės; vijūnų, lynų, kuojų, žiobrių, vėgėlių. . .

Vyrai pasikinkė arklius ir išdardėjo į turgų su pilnais žuvų vežimais.

Bet koks nustebimas apėmė juos vakare, kai sugrįžo atgal. To nepaprastojo ežero kaip nebūta! Žaliuoja nušienauta pieva, o žuvų nė kvapo nelikę. O gal tai tik sapnas? Bet kišenės pilnos pinigų už parduotas žuvis. . .

Kitą dieną pasklido žinia, kad panašus ežeras atsirado už keliolikos kilometrų. Ir vos nepaskendo keli žmonės, dirbantys laukuose.

Staiga išgirdo kad kažkas ūžia, šniokščia, lyg koks krioklys. Ir apsėmė visus vanduo ligi pečių. Tik vargais negalais tie žmonės pasiekė krantą.

Pulkais bėgo žmonės žiūrėti ir laukė, kada tokia vandens platybė išnyks. Susėdę ilgai laukė, bet tas ežeras jau nė nemanė kitur kraustytis. Ir kitose vietose ežerai staiga išdygo, kaip grybai po lietaus. Vieni pasilikdavo visam laikui, o kiti, staiga pasirodę, vėl išnykdavo.

O kiek nuotykių būdavo! Žiūrėk, veja vaikai kiškį per pievą, o kai tas išnyksta, tai, apsisukę bėgti atgal, —- pūkšt vandenin. Mat, tuo tarpu ežeras išsiliejo ir apsėmė pievas.

Arba uogautojos susėda pagiry ant rąstų pailsėti ir staiga pajunta, kad sukasi aplink verpetai. O srovė neša jas ant plaustų tolyn ir tolyn. . .

Ir platus kraštas mirgėte sumirgėjo ežerų mėlynėmis. Bet žmonės greit pastebėjo, kad kiekvieną kartą prie naujo ežero vis pakraščiais sukiojasi žilabarzdis senukas. Kilo įtarimas, ar ne jo čia darbas? Jis visada prie naujo ežero meškerioja, maudosi arba irstosi ant plausto. . .

Susitikt ir pakalbėt su tuo žilabarzdžiu niekam nepavyko. Kartą vyrai apsupo ežerą ir bandė tą senelį sugauti. Bet netikėtai pradėjo kilti vanduo ir visi narsuoliai vos galo negavo. O tas žilabarzdis ramiausiai nuplaukė ant rąsto į kitą ežero pusę. Ir nukeliavo savo keliais. Pradėjo žmonės kalbėti, kad tai buvo vandens dievaitis Bangpūtys, vandenių tėvas, kuris kiekvienam savo anūkui norėjo padovanoti po ežerą. . . Jis čia daugiau nepasirodė, o ežerai išsiliedavo tik kur nors toliau nuošaliai miške. Ir kalbos apie žilabarzdį vis plito ir didėjo.

Bet vieną kartą pakliuvo ir jis. Pasakoja žmonės, kad užklupo senuką ne gudrumu, ne pinklėmis, o visai netikėtai.

Naktigoniui kartą besišildant prie ugniakuro, pabėgo žirgas. Praaušus rytui, jis išėjo ieškoti bėglio ir, sekdamas pėdas, atsidūrė miške, kur dabar telkšo Rėkyvos ežeras. Tada ten driekėsi didžiulės lankos. Kad galėtų apžvelgti pievas, naktigonis įlipo į aukštą pušį.

Besidairydamas žirgo, pamatė tą žilabarzdį senuką ateinant. Ir atsargaus jo būta! Paėjės sustoja ir, įtempęs ausis, klausosi, ar nekrebžda kas, ar nėra arti ko gyvo? Bet aukštyn galvos neiškėlė, neįtarė ten žmogų galint būti.

O naktigoniui ir kvapą užgniaužė, kad tik neišsiduotų.

Taigi, kad žinotumėt, senukas ištraukė iš krepšio pusmaišį riešutų, išrinko vieną tokį apvalų, prikišęs prie nosies kažką suniurnėjo, gnybtelėjo žnyplėmis ir sviedė atgalia ranka.

Vanduo tuoj apsėmė plačiausią lanką, kad vos krantai matėsi.

Kai ežero bangos aprimo, žilabarzdis išsiėmė iš ančio samtį. Prisigaudę juo žuvies, susikūrė laužą, išsikepė ir valgo sau, lazdele ugnį žarstydamas. Paskui išpūtė žirnio didumo pūslelę ir pasidarė sau palapinę.

Tuo metu naktigonis jau nebeištvėrė — šoko iš medžio ir čiupo žilabarzdžio maišą su riešutais. Žilabarzdis šoko vytis naktigonį.

Abu vyrai susikibo. Jie grūmėsi tol, kol suvirto abudu į ežerą.

Jau daug po to praėjo metų. Bet vasarą, audrai siaučiant, o žiemą, speigui pokšint, ir dabar galima girdėti balsus. Du vyrai ten rėkauja:

— Atiduok, tu nenaudėli, maišą riešutų. Jie tau nepriklauso!

O kitas rėkia atgal:

— Pasakyk paslaptį, kaip padaryti iš riešuto kevalo ežerą, tada riešutus perpus pasidalinsim !

Nuo to riksmo vandenyje ir ežeras Rėkyvos vardą gavo.

Per Jonines, saulei tekant, kartais žilabarzdis senukas išlipa ant kranto ir skaičiuoja, kiek tų stebuklingų riešutų dar turi. Kol nesurinks visų ežere išbarstytų ir neatsiims, ką naktigonis nutvėrė, jis neapleis Rėkyvos.

Jeigu kam pavyks pamatyti žilabarzdį senuką ir išgirsti jo raudą, palinkėkite, kad jis greičiau atgautų savo riešutus ir tęstų pertrauktą darbą. Tose apylinkėse ežerų labai mažai.

Comments

comments