Senų senovėje vienas karalius turėjo piemenį, kuris ganė avis ir gebėjo taip gražiai kankliuoti, jog net paukščiai sutūpdavo klausytis.Ir miško žvėrys, jo kankles prigirdę, susirinkdavo aplink bandą ir klausydavosi —nei jie avių draskydavo, nei avys jų bijodavo.
Atsitiko, kad pati karalaitė ėjo pasivaikščioti pro tą laukymę, kur piemuo savo gyvulėlius ganė. Priėjusi arčiau, karalaitė išgirdo
baisiai dailiai kankliuojant. Ji sustojo, pasiklausė dar ir dar — stačiai širdis sąla nuo tokių garsų! Pagaliau ji prieina ir sako:
— Berneli, du dalykus noriu tau pasakyti. Man patinka tavo kanklių garsas, ir — antras dalykas — tu pats irgi man patikai! Neisiu aš nuo tavo kanklių ir nuo tavęs nesiskirsiu.
Bernelis jau taip gražiai kankliavo, o mergelė taip mielai klausėsi, jog net namus užmiršo. Senasis karalius laukė laukė, o dukters nei girdėti, nei matyti. Eina jis ieškoti ir randa savo vaiką pas piemenį.
— Ką čia veiki? — rūsčiai paklausia.
— Klausausi, tėveli, bernelio kanklių. Ar nematai, kad net paukšteliai suskridę klausosi? Liepk berneliui kankliuoti, pamatysi, ir tau patiks. Tada tu, tėveli, nesistebėsi, kad aš ryžausi nei nuo jo paties, nei nuo jo kanklių niekados nesiskirti.
Tokius žodžius išgirdęs, senasis karalius net pažaliavo iš pykčio.
Jis pasičiupo dukterį, parsivedė namo, o bernelį kanklininką įsakė nuvesti į mišką ir ten jam galą padaryti.
Karaliaus tarnai nuvedė piemenį į mišką ir jau pildys įsakymą, bet kai tik norėjo nekaltą vaikiną paliesti, miškas niūriai sušniokštė, ir tą pačią akimirką žaliūkas vyras žaliais drabužiais sušuko budeliams:
— Mano valdose nekalto žmogaus nežudysite!
O kai tarnai nenorėjo geruoju piemens paleisti, žaliasis vyras pakėlė ranką ir juos pačius nugalabijo. Tatai pamatęs, piemuo iš
džiaugsmo pasigriebė kankles ir kad ims kankliuoti — visa giria skamba.
Kitą rytą iš pat anksto karalaitė skuba į mišką piemens ieškoti.
Jinai jau nebesitiki gyvo rasti, bet kai tik priėjo laukymę, tuojau jai širdis atlėgo — mat, miške išgirdo taip pat gražiai kankliuojant, kaip ir vakar. Ir šit piemuo ateina prie jos sveikas kaip ridikas. Abudu ilgai suko galvas, kaip nuo karaliaus pykčio apsisaugoti. O kol juodu galvojo, senasis karalius jau vėl atėjo dukters ieškoti. Ir šį kartą su visa kariuomene. Kur dėtis? Iš greitosios vargšeliai nieko daugiau nesugalvojo, kaip bėgti.
Bėga jie, bėga, o iš paskos kariuomenė.
Per mišką ėjosi gerai, o kai iš miško išbėgo — lyg tyčia, upė teka.
Dabar bėgliams būtų buvę riesta, tačiau — kur buvęs, kur nebuvęs — žaliasis vyras ėmėsi vargšeliams padėti. Bemat jis per upę nutiesė žalią tiltą ir pervedė juos į kitą pusę. Karalius su kariuomene irgi norėjo tiltu eiti, bet tiltas prieš pat nosį ėmė ir pranyko. Kitame krante žaliasis vyras ir sako piemeniui:
— Nesiginčyk su karalium, atiduok dabar jam savo sužadėtinę, vėliau jis pats tau dukros ranką siūlys. Pakentėk ir tu, mergele,
grįš bernelis ir bė tėvo pykčio tave paims.
Gerai. Piemuo tinka. Jis sako:
— Klausyk, karaliau, nesipriešinsiu tau ir nesivaidysiu! Pasiimk savo dukrą, vėliau man geruoju ją atiduosi!
Piemuo išėjo į svečius kraštus ir stojo pas kitą karalių tarnauti.
Po metų kilo karas su kaimynu karalium. Piemuo taip pat išėjo kariauti. Bet miške prie jo priėjo žaliasis vyras ir sako:
— Ką tu kariausi su savo kardu? Imk manąjį, tai vienas pats visą kariuomenę apgalėsi.
Piemuo paima žaliojo vyro kardą ir vienas pats išmuša priešus.
Karalius nebesitveria džiaugsmu. Jis ima ir paskelbia aviganį savo įpėdiniu, nes pats nei sūnaus, nei dukters neturi. O kaimynas karalius vis dar nenurimsta — jis surenka dukart daugiau vyrų, savo sūnų duoda jiems vadu ir vėl siunčia prieš nekenčiamą karalių. Senajam karaliui visai širdis dreba — mat, priešų karvedys, kaimyno sūnus, toks jau milžinas, kad baisu: pats aukštas kaip šieno kūgis, o galva nelyginant katilas. Tačiau jaunasis karalius tik nusijuokia ir sako:
— Tegul jis būna nors ir sulig trimis kūgiais vienas galas; kai kirsiu savo kardu, tai tik šlapia vieta liks.
Šitaip sako jaunasis karalius, tasai buvęs aviganis, ir eina priešo pasitikti. Milžinas jį pamato ir šaukia užgauliais žodžiais:
— Vaikigali, ar užteks drąsos su manim kapotis? Kausimas tiktai mudu: jei aš tave nurungsiu, tai ir tavo karalystė bus įveikta, jei tu mane — galėsi mano valdas pasiimti.
Gerai. Senasis karalius, tokią bylą išgirdęs, visai išsigando. Jam nė į galvą, kad tokį milžiną kas galėtų užveikti. O jaunasis karalius ilgai nelaukė — kaip šveitė kardu, tai milžino galva lyg koks kopūstas nusirito. Tai buvo džiaugsmo begalinio: ir priešininkas nugalėtas, ir dar naujų žemių prie karalystės prisidėjo. Senasis karalius tuojau iškėlė puotą, visus valdinius sukvietė ir apgarsino, kad jaunajam karaliui skiria ne tik senąją karalystę, bet ir tas žemes, kurias pats įgijo, milžiną nukovęs. Visi tris dienas ir tris naktis gėrė ūžė. O į trečios dienos vakarą paėjo kalbos, kad senasis priešininkas paliko savo buvusias žemes ir išėjo naujų užsigrobti: užpuolė tą karalių, kuris anapus upės gyvena. Tai išgirdęs, jaunasis karalius pašoko ir sako:
— Žiūrėk tiktai, ne gana, kad sūnų ir karalystę pragaišino, dabar užsimanė mano būsimąjį uošvį pulti! Eisiu ir iš ten jo išvyti,
o namo grįždamas, ir savo sužadėtinę parsigabensiu!
Tatai taręs, jis pasičiupo žaliojo vyro kardą ir išskubėjo. Nueina ten — visa šalis iš baimės dreba, nes priešus veda raganos sūnus.
Nei tu jo nukausi, nei pergalėsi. O jaunajam karaliui trumpa šneka.
Jis sako:
— Leiskit tik mane artyn!
Taip ir buvo. Nei čia raganos sūnūs gelbėjo, nei kiti velniai — kur tik žaliojo vyro kardu kirto, ten šlapia vieta liko. Kai viskas
laimingai nusisekė, karas baigtas, priešas išvytas, karalius pasišaukė karžygį galiūną ir klausia:
— Sakyk susimildamas, kas tu per vienas? Nutariau savo dukrą tau, galiūne, per žmoną atiduoti. Tai mano didžiausia padėka ir atlygis. Brangesnio turto neturiu.
— Kas aš esu? Ogi tavo paties piemuo.
— Negali būti!
— Jei netiki, pašauk savo dukterį, ji mane pažins.
Duktė ateina, žiuri žiūri, bet niekaip galvoj netelpa, kad čia galėtų būti tas pats, kur pirma avis ganė.
— Na, jei taip nepažįsti, tai kur mano kanklės?
Piemuo paima kankles ir ima skambinti. Kai šitai išgirdo, karalaitė vos beįstengė sušukti:
— Tai tu! Tai tu! Tik su tokia puošnia drapana negalėjau tavęs pažinti!
Tada karalius savo dukrą atidavė kanklininkui per žmoną ir tokias vestuves iškėlė, kokių niekas kaip gyvas nebuvo regėjęs.
Po vestuvių jaunasis karalius ir sako uošviui:
— Na matai, ar aš tau nesakiau anuomet prie upės, kad savo dukrą geruoju man atiduosi?
Comments
Gairės: Kanklininkas, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos