Gyveno kartą toks žmogus. Turėjo jis katiną. Priprato tas katinas vagiliauti ir sykį nudžiovė šeimininkui gabalą mėsos. Pamatė žmogus, kad katinas ryja kampe mėsą, ir davė jam py­los.
Supyko katinas ir pabėgo. Nuėjo pas liūtą, žvėrių padišachą, ir skundžiasi:
—    O didysis valdove, visi pasaulio žvėrys, kokie tik yra, aimanuoja nuo žmogaus. Jis mus visus pavertė savo vergais, liepia dirbti, šviesios dienos per jį nematome. Mudu abu esam vienos padermės. Kaip drįsta žmogus mane mušti? Tu privalai už mane atkeršyti, nubausti jį.
Įširdo liūtas ir sako:
—    Kas per žvėris tasai žmogus, parodyk man, aš jį į sku­telius sudraskysiu.
Patraukė liūtas su katinu žmogaus ieškoti. Eina juodu ir su­tinka dramblį. Liūtas klausia katiną:
—    Ar šitasai žmogus?
—    Ne, tai žmogaus tarnas,— atsako katinas,— pagauna žmo­gus jį, užsėda raitas ir liepia dirbti.
Nustebo liūtas: jeigu žmogaus tarnas toks didelis ir baisus, tai koks gi patsai žmogus?
Eina juodu toliau ir sutinka kupranugarį. Liūtas klausia:
—    Ar ne šitas kreivakaklis ir ilgakojis bus žmogus?
—    Ne,— sako katinas,— tai žmogaus tarnas. Praduria jam šnirpšles žmogus, iškiša pro skylę lazdą, užverčia vargšui ne­šulį, dar pats atsisėda ant jo raitas ir liepia dirbti.
Liūtas nieko neatsakė. Sutinka juodu arklį.
—    Gal čia tasai tavo žmogus? — klausia liūtas.
—    Ne, tai žmogaus tarnas; žmogus uždeda jam balną ir pavalkus, užsėda raitas, plaka rimbu per sturplį ir liepia dirb­ti.
Eina juodu toliau, sutinka jautį.
—    Gal tas raguočius — žmogus?
—    Ne,— sako katinas,— ir jį žmogus pavertė savo tarnu; uždeda jam ant sprando jungą, ir aria jis žemę.
Eina toliau. Mato, ganosi asilai. Liūtas stabteli:
—    Ar casino netherlands ne čia žmonės?
—    Et,— sako katinas,— apie šiuos bedalius nė neklausinėk. Juos žmogus taip verčia dirbti, kad nė atsipūsti neleidžia.
Pagaliau juodu pamatė senuką miško kirtėją. Jis buvo su­sijuosęs virve, o rankose laikė kirvį. Rodo katinas jį liūtui ir sako:
—    Štai tasai piktadarys!
Pažvelgė liūtas ir mano sau, kad bijoti žmogaus nėra ko — sustaugė ir jau puls senuką. O šis sako:
—    O liūte, tu nori sudraskyti mane. Bet ar gali tu, visų žvė­rių padišache, galingiausias karžygy, nuversti šią didžiulę tują? O aš galiu. Apsisuksiu virve, užmesiu kitą galą ant kamieno, suduosiu per šaknis kirviu, timptelėsiu, medis ir nuvirs. Štai koks aš stiprus. Ar tu taip gali?
Liūtas nė nemirktelėjęs sako:
—    Kaip patrauksiu, tai ir išrausiu jį su šaknimis.
—    Na, jeigu taip,— sako žmogus,— eikšen. Pažiūrėsim, kaip tu jį išrausi.
Liūtas prieina. Pririša jį žmogus prie medžio:
—    Nagi, tempk.
Kad ir kaip tempė liūtas, nieko negalėjo padaryti. Trenkė jam senukas kirviu per galvą ir užmušė. O katinas žiūrėjo iš tolo ir sumurkė:
—    Argi aš nesakiau, kad žmogus yra galingas?

Comments

comments