Senuko linkėjimai

■ ■▼▼▼▼YYTYTYY”

■ PtinmTinl ■

▼▼▼▼▼▼▼TTTTf 1

■ ■ AAAA AAA AA AA]£I

artą gyveno šalimais du broliai. Vienas bu-

vo turtingas, o antras vargšas. Vieną vakarą

pas turtingąjį atėjo žilas senukas ir prašosi

naktigulto. Šeimininkas sakosi nieko neturįs,

tegul einąs pas kaimyną. Gerai. Senukas nu-

■ ■AAAAAAAAAAAmb ėjo pas vargetą ir prašosi naktigulto.

—Mielai! — atsakė vargeta.— Ką dievas davė, tuo pasidalinsim.

Senukas pavalgė ir atgulė miegoti, o iš ryto išeidamas padėkojo

ir sako:

— Ką pradėsi dirbti iš ryto, tą visą dieną ir dirbsi.

Vargšas iš vakaro buvo palikęs staklėse milo rietimą. Rytą, su

aušra užsikėlęs, jis išvynios rietimą iš staklių. Ir stebuklai! Vynioja,

vynioja, o galo nėra! Žmogus plūkėsi suprakaitavęs ligi vidudienio —

jau pilnas kambarys, o rietimas dar nesibaigia. Vakare vargšas nu-

važiavo į miestą ir pardavė audeklą už didelius pinigus.

Vargšas nusiuntė sūnų pas brolį sieko pinigams seikėti. Tur-

tuolis pats atnešė sieką ir užsipuolė brolį klausinėti, kaip šis į pini-

gus įsigyvenęs. Brolis ir apsakė, kaip jam nutiko. Turtuolis lyg akis

išdegęs puolė namo ir visą dieną tik kepa, tik verda. Vakare tur-

tuolis pasitiko senuką kaip aukštą svečią ir vis ragina, kad gulti

eitų. Iš ryto turtuolis laukia nesulaukdamas, kada elgeta išeis. Paga-

liau elgeta sako:

— Ką pradėsi dirbti iš ryto, tą visą dieną dirbsi.

Turtuolis, nė dėkui nepasakęs, nulėkė su pačia į klėtį. Tuojau

juodu atsivožė pinigų skrynią ir ims pinigus skaičiuoti. Tik šit tur-

tuoliui nugara panižo.

Tasai priėjo prie durų staktos ir ėmė nugarą kasytis. Pagalvojo,

kad jau užteks to kasymosi, bet niekaip nuo staktos atsitraukti ne-

gali. Vargšelis ir spardėsi, ir šaukė, bet niekas negelbėjo. Taip tur-

tuolis prie staktos ir prastovėjo visą dieną.

Kartą gyveno šalimais du broliai. Vienas buvo turtingas, o antras vargšas. Vieną vakarą pas turtingąjį atėjo žilas senukas ir prašosi naktigulto. Šeimininkas sakosi nieko neturįs, tegul einąs pas kaimyną. Gerai. Senukas nuėjo pas vargetą ir prašosi naktigulto.

—Mielai! — atsakė vargeta.— Ką dievas davė, tuo pasidalinsim.

Senukas pavalgė ir atgulė miegoti, o iš ryto išeidamas padėkojo

ir sako:

— Ką pradėsi dirbti iš ryto, tą visą dieną ir dirbsi.

Vargšas iš vakaro buvo palikęs staklėse milo rietimą. Rytą, su aušra užsikėlęs, jis išvynios rietimą iš staklių. Ir stebuklai! Vynioja, vynioja, o galo nėra! Žmogus plūkėsi suprakaitavęs ligi vidudienio —jau pilnas kambarys, o rietimas dar nesibaigia. Vakare vargšas nuvažiavo į miestą ir pardavė audeklą už didelius pinigus.

Vargšas nusiuntė sūnų pas brolį sieko pinigams seikėti. Turtuolis pats atnešė sieką ir užsipuolė brolį klausinėti, kaip šis į pinigus įsigyvenęs. Brolis ir apsakė, kaip jam nutiko. Turtuolis lyg akis

išdegęs puolė namo ir visą dieną tik kepa, tik verda. Vakare turtuolis pasitiko senuką kaip aukštą svečią ir vis ragina, kad gulti eitų. Iš ryto turtuolis laukia nesulaukdamas, kada elgeta išeis. Pagaliau elgeta sako:

— Ką pradėsi dirbti iš ryto, tą visą dieną dirbsi.

Turtuolis, nė dėkui nepasakęs, nulėkė su pačia į klėtį. Tuojau juodu atsivožė pinigų skrynią ir ims pinigus skaičiuoti. Tik šit turtuoliui nugara panižo.

Tasai priėjo prie durų staktos ir ėmė nugarą kasytis. Pagalvojo, kad jau užteks to kasymosi, bet niekaip nuo staktos atsitraukti negali. Vargšelis ir spardėsi, ir šaukė, bet niekas negelbėjo. Taip turtuolis prie staktos ir prastovėjo visą dieną.