Gyveno kartą du kaimynai: vienas visko per tekęs, bet šykštus, antras labai neturtingas, bet dosnus. Šykštusis, turtingasis, niekada neduodavo elgetai nė duonos kriaukšlio, o skurdžius visuomet dalindavosi paskutiniu  kąsniu.

Vieną vakarą pas šykštuolį atėjo senas žilas elgeta ir prašo nakvynės ir vakarienės. Šykštuolis neduoda:

— Kas čia visus pakeleivius priguldys ir privalgydins. Tik vieną pašersi, tai pradės eiti eilėmis — plaukus nuo galvos nuės.

Elgeta nuėjo į kitą gyvenimą, pas vargingąjį šeimininką. Tas tuojau, nieko neklausęs, atneša jam čiužinį ir kviečia prie stalo valgyti virtų pupų. Elgeta pavalgė, išsimiegojo, o rytą išeidamas paduoda šeimininkui vieną pupą, kad ją pasodintų. Šeimininkas ją tą pačią dieną ir pasodino.

Kitą rytą pupa jau sulig troba ir margų žiedų pilnut pilnutėlė. Trečią rytą didelės, kuplios šakos kaip pilte pripiltos juodų ankščių.

Ankštys pačios aižosi, ir pupos žemėn byra. Šeimininkas nespėja jų rinkti.

Kitą rytą pupa vėl pilna margų žiedų, vėl juodos ankštys pačios aižosi, ir pupos kaip kruša žemėn byra. Iš visų pašalių tik važiuoja žmonės pupų pirkti, varguolis šeimininkas vos spėja pinigus skaičiuoti. Ir taip ligi pat pirmojo sniego. Varguolis dabar ir už’patį dvaro poną turtingesnis.

Jo šykštusis kaimynas ėmė pavyduliauti.

— Ką čia reiškia elgetą vieną kartą pavalgydinti, jeigu už tai gali toks turtingas pasidaryti. Kuris gi taip nedarytų?— šykštuolis ėmė visiems kalbėti.

Kitą rudenį apie tą patį metą pas šykštuolį vėl ateina koks elgeta ir prašo nakvynės ir valgyti. Šykštuolis tuojau” klausia, ar elgeta turįs pupą už nakvynę. Elgeta atsako turįs.

— Duok šen pupą, tada galėsi likti nakvoti!

Elgeta paduoda pupą ir atgula miegoti. Kitą rytą šeimininkas taip jau nenustygsta sodinti pupą, jog nebesulaukia, kol elgeta pats išeis — šoka jį varyte varyti. Elgeta išeina, o šeimininkas skuba pupą sodinti. Sodindamas jis pastebi, kad pupa lyg ir kruta. „Reikia skubėti pasodinti!—galvoja jis.— Daigas jau kalasi.”

Kitą rytą pupa jau sulig troba ir šakas virš visko išskleidusi. O kuplios šakos pilnos margų žiedų. Rytdienai šeimininkas susikviečia talkon visus savo gimines ir artimuosius pupų rinkti.

Vos tik auštant šeimininkas jau kieme ir tik laukia, kada juodos ankštys ims aižytis ir pupos pasipils. Va ankštys jau ima aižytis, bet iš jų pradeda birti ne pupos, kaip jis tikėjosi, o didelės, žalios kirmėlės, kurios viską ryja, kas tik papuola. Šykštuolis taip išsigando, kad čia pat brinktelėjo negyvas. Kiti namiškiai išlakstė.

Kai jie kitą dieną pagrįžo, nei pupos, nei šeimininko, nei kito kokio gyvo daikto namuose neberado. Kirmėlės viską suėdė, paliko plikas sienas ir tada pačios prapuolė.

Comments

comments