Vienas tėvas turėjo du sūnus. Kai jie paaugo, išėjo į pasaulį laimės ieškoti, nes tėvo lūšnelėje vien bėdos ir stygius tebuvo. Broliai sėdo kiekvienas ant savo žirgo ir išjojo iš kiemo.

Netrukus broliai įjojo į didelį mišką. Kryžkelėje juodu sustojo. Ten buvo keturi keliai. Prie kiekvieno buvo po užrašą. Prie pirmo kelio buvo užrašyta: „Jei tuo keliu eisi, sušalsi.”

Prie antro: ,,Jei tuo keliu eisi, sudegsi.”

Prie trečio: „Jei tuo keliu eisi, vilkas tavo žirgą papiaus.”

Ir prie ketvirto: „Jokios laimės neturėsi.”

Jaunėlis brolis sumanė joti tuo keliu, kur parašyta: „Sušalsi”, o vyresnysis tuo, kur vilkas žirgą papiaus. Abudu broliai sutarė po metų kryžkelėje vėl susitikti. Jie į seną ąžuolą įsmeigė savo blizgančius peilius. Katro peilis po metų bus surūdijęs, tasai jau bus miręs — taip juodu sutarė. O katro nebus surūdijęs, tas bus gyvas.

Broliai išsiskyrė ir nujojo kiekvienas savo keliu. Vyresnysis brolis įjojo į didelę girią. Kokią valandą jpjus, jį užpuolė vilkas ir paplovė žirgą. Paplovė ir sako:

— Ei, sėskis ant manęs, aš tave nunešiu į laimę.

Brolis užsėdo ant vilko, bet tą pačią akimirką iš miško išbėgo dar vienuolika žvėrių, lokiu pradedant, kiškiu baigiant. Žvėrys sako:

— Kur tu mus vesi, ten mes eisim!

Brolis paėmė visus žvėris. Netrukus jis su tais žvėrimis pribėgo labai gražią karaliaus pilį. Ten jie apsistojo. Brolis įėjo į pilį, kur pasitiko daili karalaitė ir paklausė, ko norįs.

— Man reikia vietos žvėrims,— atsakė brolis,— ir kiekvienam ėsti, kas jiems tinka.

— Gerai, galėsite gauti,— atsakė karalaitė ir liepė nurodyti vietą žvėrims, o patį žvėrių karalių, kaip ji brolį pavadino, kvietėsi pas save.

Kai žvėrys gavo vietą tvartuose, pilyje brolio jau laukė karalaitė.

Ji vaišino brolį visokiais valgymais ir gėrimais ir apsakė jam savo bėdą. Netoli pilies esanti didelė giria, o ten gyvenanti baisi ragana, kuri visus, kas tik ten įžengia, žmones ir žvėris, paverčianti į akmenis. Ragana esanti milžiniško augumo ir gyvenanti amžių tų žmonių, kuriuos į akmens stabus paverčianti. Jei koks drąsuolis ryžtųsi siaubūnę raganą nugalabyti, pasakojo toliau karalaitė, tam jos tėvas, senasis karalius, duotų ją už pačią. Bet lig šiol nė vienas nestengęs tatai padaryti, nes visi biją net prie pilies arčiau prieiti.

Vyresnysis brolis sutiko eiti į didžiąją girią ir galabyti siaubūnę raganą. Antrą rytą jis anksti atsikėlė ir išėjo su savo žvėrimis į girią. Juo giliau į mišką skverbėsi, juo daugiau akmenų pakeliui rado. Galop jie išvydo ir siaubūnę raganą. Toji buvo baisiai didelė.

Pamačiusi, kad brolis su savo žvėrimis į ją bėga, ragana įsikorė į milžinišką eglę. Lokys prišleivojo prie eglės ir jau lips aukštyn.

Ragana ėmė prašyti:

— Sakyk lokiui, kad nekvailiotų. Še, suduok jam su žabeliu,— ragana numetė žagarą— tada aš žemyn nulipsiu.

Brolis paėmė raganos numestą žagarą ir sudavė lokiui. Tuoj visi žvėrys pavirto į akmenis. Ragana išlipo iš eglės, sviedė broliui smėlio ant galvos — iš jo akmens stabas liko.

Po metų jaunėlis brolis pirmas atjojo prie kryžkelės. Jis priėjo prie ąžuolo pažiūrėti brolio peilio. Peilis buvo lig pusės surūdijęs.

„Prasti reikalai,— pagalvojo jaunėlis.— Tur būt, mano brolis serga. Jis negali būti miręs — tik pusė peilio surūdijusi. Josiu ieškoti.”

Jaunėlis įjojo į mišką. Tuojau jį užpuolė vilkas, papiovė žirgą ir liepia sėstis ant jo — minėsiąs į laimę. Jaunėlis užsėdo ant vilko.

Vėl iš miško atlėkė vienuolika žvėrių, lokiu pradedant, kiškiu baigiant. Jaunėlis paėmė visus žvėris drauge, ir jie įbėgo į karaliaus kiemą.

Prie pilies karalaitė sutiko jaunėlį kaip seną pažįstamą. Ji manė, kad tai vyresnysis brolis, nes iš veido juodu buvo labai panašūs.

— Pagaliau ir tu parsiradai!— sakė karalaitė.

Jaunėlis stebėjosi, nes jis niekados čia nebuvęs. Karalaitė nepatikėjo ir nusivedė jį į pilį, manydama, kad čia vyresnysis brolis.

Primylėjusi visokiais valgymais ir gėrimais, eidama gulti, kviečia ir jį drauge — vienon lovon. Jaunėlis nenori. Jrs karalaitę palaikė ragana. Kai toji vis tiek spyrėsi vienon lovon gulti, jaunėlis tarp savęs ir jos padėjo kalaviją. Iš ryto karalaitė klausia jaunėlį:

— Na, ar tu nugalabijai raganą siaubūnę?

Ne, jaunėlis nieko apie raganą nežinąs. Bet tada jam ūmai toptelėjo galvon, kad gal brolis į raganos kerus pakliuvęs, ir ėmė karalaitę klausinėti. Jinai papasakojo apie raganą siaubūnę ir užburtus žmones.

„Tai ir mano brolis paverstas į akmens stabą,— pagalvojo jaunėlis.— Eisiu vaduoti.”

Jaunėlis išdūmė su visais žvėrimis į didžiąją girią, kur ragana siaubūnė gyveno. Žvėris ir jaunėlį pamačiusi, ragana vėl į eglę įsirioglino. Lokys paskui ją ėmė kabarotis. Ragana paprašė, kad lokį sudraustų, ir numetė žagarą jam sudrožti, bet jaunėlis nė girdėti nenori ir šaukia:

— Lipk žemėn, lipk žemėn!

Ragana pamatė, kad gerai nesibaigs, ir išlipo iš eglės. Žvėrys ją tuojau apipuolė. Tada jaunėlis sako:

— Dabar atversk į žmones ir žvėris visus akmenis ir akmens stabus!

Kur tau ragana klausys, bet tada žvėrys šoko ant jos. Mato ji, kad menki juokai, ir ėmėsi atžavėti visus akmenis ir akmens stabus.

Sulig kiekvieno žmogaus ar žvėries atžavėjimu ragana vis darėsi mažesnė ir mažesnė. Kai paskutinį žmogų atvertė, ji susitraukė kaip kankorėžis. Atžavėti žmonės ir žvėrys buvo be galo laimingi.

Abu broliai su savo žvėrimis nukūrė atgal į karaliaus pilį.

Jaunėlis vyresniajam broliui viską apsakė. Kai tas papasakojo, kad su karalaite vienoj lovoj gulėjęs, vyresnysis brolis perpyko ir kalaviju nukirto jam galvą.

Jaunėlio žvėrys labai nuliūdo. Jie apverkė savo valdovą ir likosi prie jo kūno.

Vyresnysis brolis su savo žvėrimis nutraukė į karaliaus pilį.

Karalaitė jį pasitiko kaip neseniai matytą ir paklausė, kodėl jis toks nuliūdęs. Vyresnysis brolis tylėjo. Tada karalaitė pasiteiravo apie raganą. Brolis apsakė. Vakare karalaitė eina gulti ir vyresnįjį brolį kviečiasi — drauge miegosią. Tas ir nuėjo, bet kalavijo į tarpą nepadėjo. Karalaitė klausia:

— Ar kalavijo į tarpą nepasidėsi? Dabar, tur būt, manęs nebebijai?

Vyresnysis brolis suprato, kad jaunėlį nekaltai nukirto. Ir jam

begal pagailo brolio”. Jis visą naktį nemigo ir suko galvą, kaip brolį atgaivinti. Galop jis nusprendė eiti pas raganą siaubūnę ir pareikalauti, kad nukirsdintą brolį atgaivintų.

Kitą rytą vyresnysis brolis su visais savo žvėrimis patraukė į girią pas raganą. Drauge pasiėmė ir negyvėlį. Ir jaunėlio žvėrys nusekė iš paskos.

— Atgaivink mano brolį!—paliepė jis raganai.

Ragana paėmė saują smėlio ir užbėrė ant nukauto brolio galvos.

Tasai kaip mat atgijo…

Broliai nutarė raganos gyvos nepalikti. Jie prisakė žvėrims ją griebti ir sudraskyti. Žvėrys raganą sudraskė, ir giria, ir pilis liko nuo jos išvaduotos.

Abudu broliai su savo žvėrimis nuskubėjo į karaliaus pilį. Vyresnysis brolis su karalaite vestuves atšoko ir po karaliaus mirties tapo visos šalies ir pilies valdovu.

Jaunėlis išėjo toliau savo laimės ieškoti. Trečią dieną jis atėjo į svečią miestą, visą juodai apdarytą. Ten karalius šiąnakt atiduos trečią dukterį velniui suėsti. Tai buvo toks velnio apsėstas miestas.

Per dvejus metus karalius atidavė velniui dvi vyresnes dukteris.

Dabar jis turėjo atiduoti paskutinę, jauniausiąją. Tik po to velniai aprimsią.

Jaunėlis su savo žvėrimis nusigavo prie karaliaus pilies. Pilies bokšte buvo iškelta juoda vėliava, o visas miestas tylus ir nuliūdęs. Šiandien reikia trečiąją princesę prie velnio olos nuvesti. Princesė buvo gyva paguldyta į juodą grabą, ir ji, ir visi pilėnai raudojo. Jaunėlis įėjo į salę, kur stovėjo grabas su gyva princese, ir paklausė karalių, kas čia dedasi. Karalius ėmė pasakoti ir kaip mažas vaikas raudoti.

— Na gerai,— pasakė jaunėlis.— Aš drauge su princese eisiu į velnio olą.

Jaunėlis pasišaukė savo žvėris ir pakvietė princesę. Jie įžengė į didelę girią, kur buvo velnio ola.

Jaunėlis atsisėdo ant akmens priešais olą ir pasisodino ant kelių karalaitę. Jam iš abiejų pusių sutūpė po šešis žvėris. Tada jaunėlis sušuko:

— Na, eikš pasiimti princesės!

Tuojau iš olos išbėgo dvylikagalvis velnias, ugnimi čiaudėdamas.

Žvėrys kad šoks ant to velnio, o jaunėlis jam visas dvylika galvų kalaviju nuritino… Bet kai tik pirmą velnią nugalavo, iš olos atlėkė antras velnias, su septyniomis galvomis… Žvėrys ir į tą kibo, o brolis jam visas galvas nurentė. Tada jaunėlis išpiovė velnių galvoms liežuvius ir susivėrė juos ant virvelės. Virvelę su devyniolika velnių liežuvių užsikabino ant kaklo.

Tada jaunėlis dar šūktelėjo, kad daugiau velnių pasirodytų. Niekas nebekišo nosies. Jis įlindo į olą pasižiūrėti. Oloje sėdėjo visų vyriausiasis velnias, toks sukiužęs senis su milžiniškais akių vokais.

Jaunėlis pakėlė kalaviją ir priėjo prie seno velnio. Tas puolė jį maldauti, kai pamatė ant virvelės suvertus savo nugalabytų sūnų liežuvius. Jaunėlis paliko seną velnią gyvą ir nudrožė prie landos, kur liko princesė ir visi žvėrys. Tačiau išeiti nebegalėjo. Ola buvo užversta didžiuliu akmeniu.

Kol jaunėlis velnio olą apžiūrinėjo, į girią atėjo pilies tarnas ir užvertė ant olos akmenį. Tasai tarnas slapta mylėjo išgelbėtąją princesę. Jis ją nuvedė į pilį ir pareiškė, kad pats iš velnio nagų princesę išvadavęs. Ir jaunėlio žvėris tarnas nusiviliojo, tik vienas lokys liko prie olos. Kiti paskui tarną į pilį nubėgo. Princesė sakė, kad jis nesąs tikrasis jos gelbėtojas, bet jaunėlis negrįžo, ir karalius galop patikėjo savo tarnu. Karalius laikėsi duoto žodžio ir

atidavė jam princesę už pačią.

Jaunėlis grįžo pas seną velnią, kur olos gilumoje sėdėjo, ir sako:

— Išleisk mane iš olos, tai gyvą paliksiu.

Velnias pakėlė savo milžiniškus akių vokus, paėmė jaunėlį už rankos ir išvedė jį iš olos, tarydamas:

— Bėk namo!

Kaip vėjas išlėkė jaunėlis iš olos. Tik tada pamatė, kas atsitiko:

jo žvėrių ir princesės — nė kvapo, vienas lokys prie olos betupįs.

Jaunėlis užsėdo ant lokio ir nujojo į pilį. Kai tik įžengė į vidų, karalaitė pribėgusi puolė jam ant kaklo. Jaunėlis parodė karaliui ant virvelės suvertus velnių liežuvius, ir tas patikėjo, kad jis princesės gelbėtojas. Karalius liepė niekšą tarną įkišti į statinę su vinimis ir paleisti nuo kalno. Netrukus buvo iškeltos jaunėlio vestuvės. Tokios linksmybės niekas lig tol nebuvo regėjęs.

Po karaliaus mirties jaunėlis liko pilies ir šalies valdovas ir laimingai po šiai diedai gyyena…

7 / / /

vės. Tokios linksmybės niekas lig tol nebuvo regėjęs. / * Į į

Po karaliaus mirties jaunėlis liko pilies ir šalies valdovas ir lai-

mingai po šiai diedai gyyena…

Comments

comments