Kadaise viename kaime gyveno senas kalvis.
O kalvė, kurioje jis nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro trinksėdavo, buvo tokia sena, kaip ir jis pats.
Nuo neatmenamų laikų buvo toks paprotys: Naujųjų metų išvakarėse visi kaimo gyventojai atsinešdavo pas kalvį švino ir liedavo savo laimę. Nes be laimės juk žmogus gyventi negali, kad ir kokia maža ji būtų! Šit ir dabar — prisirinko pilna kalvė, kiekvienas su švino gabalu rankoje.
Visi laukia vidurnakčio.
Vidurnaktį kalvis įpylė į žaizdrą anglių ir ėmė minti dumples.
Kai anglys žaizdre gerai įsidegė, kalvis paėmė geležinį kaušelį ir davė visiems iš eilės, tegu kiekvienas šviną lydosi ir pats savo laimę lieja.
Galop atėjo paties kalvio eilė. Jis įmetė šviną į kaušą, ištirpdė, išliejo į vandenį ir laukia, kol sustings. Kai išėmė iš vandens, žiūri, kad nei šis, nei tas.
— E! —sušuko kalvis. — Jei nėra laimės, tai aš pats ją nusikalsiu!
Įmetė į ugnį geležies, ėmė dumti dumples, kaitinti ir kalti, kad net viskas aplinkui dundėjo. Netrukus nukalė galvą, paskui pečius, liemenį ir kojas.
Žmogus!
Visą nukalęs, kalvis geležinę žmogystą į vandenį įkišo. Netrukus iš vandens išniro vaiko galva, o paskui ir visas iš lovio išlipo.
Po kurio laiko geležinis berniukas jau greta tėvo stovėjo, didelį kūjį kilnojo ir kalė, kad net žiežirbos į visas puses lėkė. Trejų metų amžiaus jis nusikalė trijų šimtų pūdų sunkumo lazdą ir išėjo į platų pasaulį.
Ėjo dieną ir naktį, kol priėjo vieną tokį namą. Numetė savo lazdą žemėn ir ketino pašalėje atsipūsti, bet ten po apačia buvo rūsys.
Lazda rūsin ir įgrimzdo.
Geležinis jaunikaitis pasilenkė, įkišo ranką į skylę, praplėšė ją platesnę, išsitraukė lazdą ir žengė vidun.
Įėjęs pasiprašė nakvynės. Žmonės mielai priėmė. Bet vos tik jaunikaitis atgulė, lova į šipulius subyrėjo. Tas nė nekrustelėjo ir miegojo sau toliau. Rytą atsikėlė, pavalgė ir išėjo.
Kelyje patiko senelį, kuris ėjo į dvarą jaujos kulti. Tasai ir klausia:
— Sūnau, ar tu negali už mane pono jaujos iškulti?
Sūnus linktelėjo ir nuėjo į dvarą.
Nuėjęs iškūlė vieną jaują. Antrą pasiklojo. Užkūrė krosnį, atgulė pailsėti ir nejučiomis užmigo. Staiga girdi, kad jį kas budina.
Žiūri: pono kambarinė!
Toji atsisėdo šalia, pridėjo pirštą prie lūpų ir ėmė pasakoti, kad dvaro ponas su velniais susinešęs. Ji ką tik pravėrusi duris į pono kambarį ir mačiusi, kaip juodi katinai apie laibakinkį šoka. Jaunikaitis atsakė:
— Palauk, aš juos pagąsdinsiu!
Pasiėmė savo lazdą ir kad trenks per pilies pamatus. Pirmiau susiūbavo bokštai bokšteliai, o paskui ir visa pilis sugriuvo. Jaunikaitis tik pamatė juodus katinus išdumiant.
Tą pačią naktį poną velniai į pragarą nujojo.
Iš ryto baudžiauninkai ėmė klausinėti, kur ponas esąs. Jaunikaitis ir apsakė, kas čia naktį dėjosi. Tada žmonės paklausė, kas dabar ponas būsiąs.
— Jūs patys — ponai.
— Bet kas mus valdys?
Jaunikaitis žvilgt į geležinę lazdą ir sako:
— Kiekvienas savo laimės kalvis!
Ir nuėjo.
Nuo to laiko toje žemėje ponų nebėra.
Comments
Gairės: Kiekvienas savo laimės kalvis, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos