Čedaso ežeras gal tuo ir garsėja, kad daug ką jis vilioja ir džiugina jaukiomis apylinkėmis. Tuo tarpu kiti, žiūrėk, bodisi, neranda nieko patrauklaus; sako, ten nyku, ilgesys slegia. O kai kas tik šypteli:
— Ežerėlis ir tiek! Ko daugiau iš jo norėt?— juokaudami klausia ir kartu atsako:
— Tokių vandenų Zarasuose pilni visi pašaliai. . .
Bet Čedaso ežeras savotiškas. Tikrąjį savo žavesį jis slepia gelmėse. Juk toje vietoje, kur dabar telkšo vanduo, kadaise dunksojo kalnas, o ant jo stovėjo puošnūs rūmai, pilni įvairiausių gėrybių. Sako, deimantų ir aukso buvo tiek prikrauta, jog kalnas nebeatlaikė svorio ir smuko vis žemyn, kol įkrito į žemės vidurius. Ir visi turtai prasmego kiaurymėje.
Bet ežero tada dar nebuvo. įsmukusių rūmų kiaurymę lietus ir vėjas užglostė, liko tik duburys. O aplink — žemių ir akmenų kauburynas.
Toli į abi puses driekėsi miškai, žmonės arti negyveno. Apie nugarmėjusius rūmus tikriausiai ir po šiai dienai niekas nieko nežinotų, jeigu nebūtų atsitikęs kartą netikėtas įvykis.
Nežinia kada pasipylė dauboj augti bruknių uogos. Kai ateiviai pradėjo ten lankytis, žaliavo jau visas slėnis. Net ir akmenų kupros atšlaitėse buvo apkerusios daigais. Kur tik pažvelgsi — visur žalia, net iki mėlynumo.
Bet didžiausią nuostabą ten sukėlė rudenį, kai uogos prinoko. Tuo metu čia į pamiškę atsibastė benamė Čedaso šeima. Ji ieškojo tinkamos vietos gyventi.
Jauniausias Čedaso sūnus įlipo į eglės viršūnę apsidairyti. Išvydęs saulės apšviestą plotą, pilną bruknių, sušuko:
— Žemė dega! Tik žiūrėkit, ten pilna dauba žarijų!
Nepaprasto reginio pasižiūrėt šoko vyresnis  brolis. Tam iš tolo žiūrint, atrodė kitaip, jis sušuko:
Ne, ten ne ugnis! Tai raudonosios rožės lydi! Mirga vieni žiedai!
Smalsumo pagautas įlipo eglėn ir dėdė Čedasas. Jis tvirtino:
— Ne, ten ne žarijos ir ne rožės! Tai krauto klanas pasiliejęs. . .
Ilgai negaišuodami visi nubėgo pažiūrėti.
Ir dar labiau nustebo prieš tokią gausybę saulėje prinokusių saldžių bruknių. Kekė prie kekės, raudona visa žemė, nėra kur kojos pastatyti. Šitiek miško gėrybių dar niekad jie niekad jie nebuvo užtikę. Iš malonumo, pasismagindami, vaikai bemat prižėrė pilnas pintines uogų. Tėvas ir dėdė Čedasas per tą laiką jau spėjo dvi palapines pastatyti.
Po pietų visa šeima susėdo saulės atokaitoje. Dėdė Čedasas buvo didelis gobšuolis ir suko galvą, kaip per tankumyne ir raistus vežimu  nugabenti uogas į turgų. Ir kiek už jas galima bus pasipelnyti?
Taip besvarstant, šast, atsirado šalia mėlynu apsiaustu apsigaubęs nykštukas ir prašneko:
— Surinkit uogas ir supilkit krūvon, man jos reikalingos. Už darbą atsilyginsiu.
Kai mažasis žmogiukas dingo, Čedaso šeimyna ėmė ginčytis. Vaikai teigė:
— Jis dar sakė, už darbą aš atlyginsiu!
Dėdei Čedasui tie žodžiai pasigirdo šitaip:
— Tinginiams duosiu pylos! Jei jie uogų nerinks. . .
Ir jie nesutarė. Vaikams atrodė, kad nykštukas nužengė tiesiog į saulę. Motina ir tėvas sakė, kad jis nubėgo į mišką. Senelis su teta
įrodinėjo, jog aiškiai matę, kaip nykštukas pavirto debesėliu ir rodė pirštu į dangų, sakydami :
— Žiūrėkit, tas vienintelis debesėlis dabar plaukia per žydrynę!
O dėdė Čedasas supyko ir ištarė:
— Jūs visi klystat, nykštukas žemėje prasmego !
Taip ir nežinojo, kur nykštukas dingo.
Bet vaikai nubėgo rinkti uogas ir pylė jas j aukštą krūvą. Jie tikėjosi, kad nykštukas už tai gausiai juos apdovanos. Ir dėdė Čedasas džiaugėsi vaikų darbštumu. Jis taisė ratus ir ruošėsi anksti rytą gabenti miško gėrybes į artimiausią prekyvietę.
Prieš saulėlydį, apsigaubęs pilko rūko drabužėliu, nykštukas vėl pasirodė ir tarė vaikams:
Eikite šen! Jūs gerai dirbote. Pasiimkite dlabar atlyginimą! — ir jis mostelėjo ranka.
Žemė prasiskyrė ir iš bedugnės iškilo nugrimzdę rūmai. Durys sandariai uždarytos.
Langai dumblais apskretę, nieko nesimatė, kas viduje buvo. Netrukus iš kaminų pradėjo svaidyti tarsi ugnines strėles. Tokio vaizdo kaip gyvi nė vienas nebuvo regėjęs.
Ir šiuo kartu skaitlinga Čedaso giminė ginčijosi ir kiekvienas aiškino vis kitaip. Vaikams atrodė, jog ten trykšta vandens čiurkšlės ir saulės spinduliuose mainosi vaivorykštės. Motina galvojo, jog paprasčiausiai rūksta dūmai ir kibirkštys lekia. O tėvas matė liepsnos liežuvius. . . Seneliai samprotavo, jog iš anapus miško kyla ir virsta šerkšnu pasidabruoti medžiai. O teta matė dar keisčiau, kad ant stogo sėdi mergaitės ir pina kasas. Tik vėjas draiko jų auksinius plaukus. O dėdė Čedasas pagaliau tarė:
Tai deimantai, auksas ir sidabras krenta! Skubiai visi rinkit!
Jis užsidegė godumu ir troško iš karto pralobti. Jis skubiai griebė maišą ir nubėgęs išdaužė lango stiklus ir puolė į rūmus pro langą.
Kas toliau dėjosi, nė vienas čedasiškis neatsimena. Tik vaikai dar matė, kaip pasipylė žaibai ir dangus aptemo. Pasigirdo griaustinis,
o giria sušniokštė, suūžė ir sulingavo. Ir be atvangos lijo ir lijo. Rytą visi pabudo iš gilaus miego. Švietė saulė, o pro vėtros išrautus medžius visi matė pašlaitėje banguojantį ežerą.
O apsidairę žiūri, — dėdės Čedaso jų tarpe jau nėra.
Berniukai ir mergaitės savo kišenėlėse rado gabaliukų aukso, perlų ir deimantų. Tai buvo iš mažojo nykštuko gautas atlyginimas už darbą. Ir to pilnai užteko pasistatyti jų tėvams namus, pradėti čia ūkininkauti ir duoti gražią pradžią Čedasų gyvenvietei.

Comments

comments