Vienas vyras turėjo apykvailę ir plepią pačią.
Ką tik nori jai daryk, ką tik nori sakyk — ji viską išplepa draugėms, ir kaip mat jau žino pusė pasaulio.
Kartą vyras, ardamas lauką, išarė pinigų puodą.Kokia laimė!
Žinodamas pačios silpnybę, jis prisakė laikyt liežuvį, o toji prisiekė niekam nė žodelio neprasitarti.
Tačiau vieną dieną neiškentė ir pakuždėjo kaimynei.
To ir ganėjo.
Jau kitą dieną urėdas ateina ir įtartinai sako:
— Klausyk, Mikeli, eina kalbos, kad tu išaręs pinigų puodą!
— Neteisybė!
— Žiūrėk! Jei ponas išgirs, pasišauks į dvarą!
— Neteisybė, sakau tau!
— Geriau iš anksto duok man pusę, tai aš ponui ausis užkimšiu.
Kitaip viską prarasi!
Vyras tol gynėsi, kol urėdas galop patikėjo ir išėjo.
,,Kad tave devynios!”—papyko vyras ir suka galvą, kaip sugadintą daiktą pataisyti. Galų gale jam šovė tikrai gera mintis.
Per apypietę, papsėdamas pypkę, vyras lyg ir netyčia prasitarė pačiai, kad šį pavasarį diena po dienos laukiama baisaus gagėnų karo.
Šitai nugirdusi, pati pašoko lovoje ir, mirtinai išsigandusi, sušuko:
— Ko, gagėnų karo?
— Taip, ko gero, šiandien jau ir prasidės. Karus juk, tur būt,
vidudienį pradeda.
Pati sušuko:
— Vai dievulėliau!— ir lauk iš lovos.
— Ko čia aimanuoji!— atsakė vyras.— Geriau iš anksto pasislėpk bulvių rūsyje, aš tave oda uždengsiu, ir liksi gyva.
— Oi vyreli! O kurgi tu dingsi?
— Dėl manęs nesirūpink, aš eisiu kariauti!
Netrukus vyras nuvedė pačią į bulvių rūsį, įtupdė, užklojo sudžiūvusią karvis oda, pabėrė viršuj žirnių ir atvarė vištas, žąsis bei kalakutus. Tie visi ėmė peštis ir tokį baisų triukšmą sukėlė — kaip didžiausiame kare.
Vyras priedo dar pasičiupo pagalį ir ėmė per sąsparas daužyti, kad tarpais dar didesnio poškėjimo būtų — pačiai atrodys, jog iš armotų šaudo.
Galop išleido pačią, tarydamas:
— Lipk lauk! Gagėnų karas pasibaigė.
Pati vos vos gyva išropojo iš rūsio.
Rytą vyras pasikinko arklį ir sako:
— Važiuojam, pačiute, į Žagarę. Ten šiandien turgus!
— Važiuojam!
Žagarėje jis nupirko riestainių. Važiuodamas namo, pačią vežimo priešaky pasodino, pats jai už nugaros atsisėdo ir leidžia ristele.
Kelyje vyras paslapčia išsitraukė iš kišenės riestainį ir nusviedė per galvą pačiai į sterblę.
Toji nustebo:
— Kas čia?
— Tai negi tu nežinai? Juk jau atėjo tokie laikai, kad turgaus dienomis riestainiai iš dangaus sterblėn krinta.
Pavažiavo toliau. Pakelėje viename tvarte ožys bebliaunąs. Pati klausia:
— Kas čia rėkia?
— Tai kiek to tavo protelio! Vėl nežinai, kas pasauly dedasi!
Juk ten velnias mūsų poną tvarte lupa.
Pačiai baisiausi stebuklai.
Galop parvažiavo namo.
Ir pačiu laiku — čia jau laukia rūsti žinia: reikią važiuoti į dvarą su visu pinigų puodu, kur andai išarė.
Vyras nuvažiuoja į dvarą, ponas klausia:
— Kur tie pinigai?
— Kokie pinigai?
— Tu dar spyriuosies! Tavo pati sakė, kad tu radai pinigų puodą!
— Tai ir klauskit pačią, kuo gi aš čia dėtas!
Ponas liepė atvesti pačią ir ėmė kamantinėti:
— Sakyk, kada tevo vyras rado tuos pinigus.
— Ogi kokią savaitę prieš gagėnų karą.
— Kada tas gagėnų karas buvo?
— Ogi kai riestainiais snigo.
— Kaip snigo? Kada snigo?
— Ogi, pone, tada, kai tave velnias tvarte lupo! Man buvo gaila, kad tu taip bliauni! Visai kaip ožys, ne žmogus!
— Eik tu, kvaiša, pati po velnių!—suriko ponas ir išvarė abudu pro vartus.
Taip vyrui ir liko išarti pinigai.

Comments

comments