Vienoje karčemoje nepažįstamas žmogus sekė pasakas. Jį apspitęs klausėsi didelis būrys žmonių. Kunigai bernardinai, važinėdami po apylinkes, vienuolyno reikalams rinko pinigus. Užėję į karčemą, susidomėjo pasakorium. Kai jis nutilo, sako:
— Eikš ir mums pameluok.
Žmogelis sako:
— Ąš niekuomet savo gyvenime nesu melavęs, o kunigai palaikė melagiu.
— Eikš eikš, seni, nesiožiuok, paseksi ir mums.
— Tai koks man bus malonumas, jeigu vis sakysit: „Meluoji!”
Kunigai pažadėjo nesakyti.
Žmogus sako:
— Aš netikiu. Padėkit užstato dvidešimt penkis rublius. Jeigu pasakysit: „Meluoji!” — pinigai bus mano, o jei ne — jūsų.
Kunigai sutiko. Nuėjo žmogelis kambarėlin, kur buvo apsistoję kunigai, ir pradėjo sekt pasaką. Sako:
Aš gimiau rugiapjūtėje. Motina, mane palikusi, išėjo rugių pjaut.
Buvau tik trijų dienų amžiaus, užsinorėjau valgyti. Šiaip taip išvirtau iš lopšio, priėjau prie stalo, atsidariau stalčių ir radau keletą plutelių. Dantų neturėjau, bet pluteles sugraužiau. Įsikibęs į suolą, šiaip taip priėjau prie kibiro ir atsigėriau. Netoliese buvo durys.
Slenkstis buvo labai aukštas, sulig manim, vos persiritau stačia galva.
Išeinu oran. Diena buvo labai graži. Peteliškių visokių — baltų, žalių, raudonų. Pradėjau gaudyti peteliškes, o jos skrenda vis tolyn.
Taip mane nuviliojo iki miško. Kur buvus, kur nebuvus, iš miško išlenda meška. Kapt ir prarijo mane. O valgyti man taip norisi, taip norisi! Prisirinkau sausų šakelių, susikūriau ugnelę, prisirinkau grybų, kepu ir valgau. Per meškos nosį dūmai rūksta, iš akių kibirkštys šoka. Iš to neramumo, kad aš jos viduriuose ugnį kūrenu, meška lekia ir lekia. Kai lėkė per mano tėvo atšlaimą, pilvas pradegė, ir aš iškritau. Tuo metu tėvas grįžo pjovęs rugius ir sako man:
— Na, vaike, kaip tu čia atsiradai?
Sakau:
— Mane meška buvo prarijusi.
Mes su tėvu tai meškai nulupom kailį ir ant tvoros pakabinom.
Mėsą susūdėm ir trejus metus valgėm.
Kartą tėvas parvažiavo iš miesto, o kumelę paleido prie kūdros.
Priėjęs norėjau ją paglostyti. Kumelė nutvėrė dantimis mane už plaukų ir kiton pusėn kūdros permetė. Mat buvo alkana ir pikta.
Paūgėjau didesnis. Tėvas išleido mane arti. Diena buvo karšta.
Jaučiai traukė traukė ir nutraukė mane su visu arklu į marias. Mat gerti norėjo. Įbridę ligi pilvo, ėmė gerti. Kur buvus, kur nebuvus, didžioji žuvis ėmė ryti mano jaučius. Aš savo jaučius traukiu atgal ir niekaip negaliu ištraukti. Įsisnyriau kulnimis į žuvies žiaunas ir traukiu. Išlūžo žuvies dantys, bet vis tiek mane prarijo su visais jaučiais ir arklu.
Aš jaučius iškinkiau, paleidau pievon ganytis. Sulaužiau arklą, turėjau skiltuvą, įskėliau ugnį ir kūrenu sau. O valgyt taip noriu, taip noriu.
Pagaunu ešeriuką, kuoją, ant ugnies išsikepu ir valgau. Žuviai neramu, kai ugnis kūrenasi, tai ji vis plaukia ir plaukia per marias. Kokių miestų aš mačiau! O žmonių minios tik eina ir eina gatvėmis! Žuvis iš to neramumo tik plauko ir plauko po visokiausius kraštus. Taip smarkiai plaukė, kad į mano tėvo pievas išplaukė.
Tėvas, manęs nesulaukdamas, antruos metuos išėjo ieškoti. Radęs sako:
— Ko tu tiek ilgai terliojies?
Sakau:
— Tėveli, žiūrėk, kokia žuvis mane buvo prarijusi!
Mes tą žuvį parsinešėm namo ir per tris dienas suvalgėm. O mėsos gardumėlis — saldi, balta, marėse išvelėta! Iš kaulų pastatėm daržinę ir meškos kailiu apdengėm. Šieno nereikėdavo džiovinti — nušienaudavorh ir tiesiai daržinėn kraudavom.
Pagaliau tėveliai išsiuntė mane tarnauti. Tai aš pas vieną poną per vienerius metus septynerius atitarnavau. Tarnyba buvo nesunki. Buvo septyniasdešimt kelmų bičių. Reikdavo rytą bites išleist darban, o vakare suskaityt, ar visos grįžo. Iš daugelio atsirasdavo ir tinginių. Reikdavo jas pasarmatyt, prikalbėti, kad visos darbuotųsi.
Vieną vakarą, skaitydamas bites, vienos pasigedau, pačios darbščiausios, kuri iš karto medaus pūdą atnešdavo. Išėjau tos bitės ieškoti.
Nei kelio, nei tako, tik žinojau, kurion pusėn išleidau. Ėjau ėjau ir išgirdau bitės balsą. Pradėjau bėgt. Pribėgau upę, o kitoj upės pusėj keturi vilkai vieną bitę bepjauną. Brist bijau — prigersiu. Prisiminiau, kad tėvo kumelė mane kiton kūdros pusėn permetė. Tai aš nusitvėriau sau už plaukų, įsisvarinau ir permečiau save kitan upės krantan. Vilkus nutvėriau už uodegų, surišau krūvon. Vilkai plėšiasi į visas puses ir negali iš vietos pajudėti.
Bitė buvo arti mirties, tai, paėmęs peiliuką, papjoviau ir mėsą jos sukapojau. Iš ąžuolų pridariau kubiliukų, sudėjau mėsą, kiekvienam vilkui prie uodegos pririšau ir liepiau vežt dvaran. Ponas vilkus tiek sarmatijo, kad jie, galvas nuleidę, net verkė. Ponas jų pagailėjo ir paleido.
Aš turėjau gerą šautuvą ir dažnai eidavau medžioti. Susitikau kitą medžiotoją. Jis gyrėsi, kad nuo jo šūvio niekas nepabėga — tol vejasi, kol užmuša paukštį arba žvėrį. Aš sakau:
— Aš taip nešaudau — pirma pagaunu, pačiupinėju, ar riebus, ir tik tada nušaunu. Šiaip šaudant, galima visokių dvėselienų prišaudyt.
Kartą einu per mišką ir girdžiu — bitės taip gailiai rauda. Prieinu, žiūriu — meška, įlipus medin, įkiša leteną ir ištraukusi laižo. O bitės verkia. Aš pagailėjau bičių, kad šoviau meškai užpakalin, tai krito stačia galva ir įkrito šautuvo vamzdin. Ištraukiau už uodegos. O kad išsivalė šautuvas, pasidarė kaip naujas!
Einu toliau, o jau daug buvau šaudęs, visą paraką išeikvojęs.
Priėjau ežerą. Nendryne plaukioja pulkas ančių. Krepšy turėjau lašinių.
Pririšau ant virvutės galo ir numečiau antims. Antys išgirdo, kad kas
pliumptelėjo, manė, kad varlė, ir viena tą gabalą prarijo. Nuo lašinių suviduriavo ir išpliurškė. Kita prarijo — ir kita išpliurškė. Tokiu būdu visos susivėrė ant virvelės. Tada paėmiau už abiejų galų ir apsijuosiau.
O antys laukinės. Nusigando, ėmė skrist ir mane nešt raistan. Manau — baigta jau! Bet vis skvernu suku į dirvą. Žemėn negalėjau nusileisti, tai pro kaminą virtuvėj atsidūriau. Pamačiusios mane su antim, virėjos manė, kad aitvaras — pradėjo žegnot. Sakau:
— Nebijokit, čia laukinės antys, pjaukit ir virkit.
Kartą ponas mane pasiuntė miškan suskaityti, kiek yra beržų, uosių, alksnių, eglių, pušų, ąžuolų ir kokio jie storio. Užlipau ant aukšto kalno ir, ten sėdėdamas, skaičiavau ir matavau. Ėmiau ir užmigau.
Pabundu –  žiūriu — galvūgaly kopėčios. Pradėjau lipt, lipt ir įlipau dangun. Einu dangumi. Vienoje karčemoje ant stalo radau trupinių, paėmiau ir valgau. Paėjau toliau, vėl randu karčemą ir ant stalo trupinių. Užėjau į trečią, o ten randu du bernardinus, pasigėrę snaudžia.
Tai aš nuo vieno nuėmiau raudoną kepuraitę, kad galėčiau pasirodyt, kad buvau danguj, ir greit bėgau, kad jie nepabustų. Pribėgau duris — kopėčių nėra. Kampe radau miežinių pelų ir ėmiau sukti virvę, pririšau prie staktos ir leidžiuos žemyn. Nusileidau iki virvės galo, o žemės vis dar nematyti. Užlipau atgal, nupjoviau nuo viršaus gabalą ir pridūriau apačioj. Vėl nusileidau žemyn, o žemė dar vos tik matyti.
Tada šokau ir ligi juostos sulindau žemėn. Sulindau ir negaliu išlipt. Tai nulėkiau namo, atsinešiau kastuvą, atsikasiau ir išrėpliojau. Bijojau eiti dvaran, nes ne visi medžiai dar buvo suskaičiuoti, ir nuėjau pas savo tėvelį. O pas tėvelį bandą ganė toks plikas senelis, kad nebuvo nei vieno plaukelio ant jo galvos. Po plikę musės vaikščioja, kanda. Pagailo man to senelio, aš ir uždėjau jam šitą raudoną kepurėlę.
— Tai ar ne tamsta pas mano tėvelį kiaules ganei, kad ant tamstos galvos ta pati raudona kepurėlė? — paklausė baigdamas pasakorius vieno kunigo, kuris ant galvos turėjo raudoną kepuraitę.
Kunigas supyko.
— Ar jau pristigai ko meluot, kad prie manęs kimbi?
— Tai aš vis melavau? — sako žmogelis.
Už pinigų ir pro duris.
Kunigai sako:
— Gudrus senis — apgavo mus!

Comments

comments