Gyveno kartą senas žmogus, vadinamas seneliu Petka. Turėjo jis pačią Stanką ir dukrelę Peną.
Senelis Petka lauke dirbdavo, o juodvi namie šeimininkaudavo. Šit kartą sėdi motina su dukteria prie židinio ir verpia.
Pena ir klausia:
— Motute, kai ištekėsiu, man, tur būt, gims vaikiukas?

— Aišku, gims,— atsako motina.
— O kaip jį praminsim?
— Aišku, Petka.
— O kur jį migdysim?
— Lopšyje — kurgi daugiau? Taip jau įprasta.
Ach motute, o jeigu lopšys apsivers, mano Petka iškris ant žemės ir mirtinai užsimuš.
Na, jeigu užsimuš, tai jau mirtinai,— sako motina.
Mano sūnužėlis! Argi lengva tokiam mažučiui mirti!
Imkim ir paraudokim jo, motut!
– Paraudokim, dukrel! — sutiko toji, ir abi balsu pravirko.
Rauda pasikūkčiodamos. Negimusį Petką aprauda. Taip visą dieną ir pražliumbė. Vakare sugrįžo senelis Petka, pravėrė duris, o jos sėdi, ašaromis plūsta.
— Stanka, Pena, ko judvi raudat?
Apsakė juodvi jam savo sielvartą. Palingavo senukas galvą ir sako:
— Tai bent galvelės! Na, kas gi negimusį vaiką aprauda?
Nors ir netikiu, kad esama pasauly už judvi kvailesnių, bet vis dėlto eisiu paieškoti, gal tokių ir atrasiu…
Pasiėmė senelis Petka savo krepšelį ir išėjo iš namų. Ištraukė į platų pasaulį paklajoti. E j o, ėjo, mato — kažkoks laukas. Vidury to lauko riešutas auga, o po juo trys vyrai stengiasi riešutus šakėmis susemti ir į maišus supilti. Pūkščia, kamuojasi, o riešutai pro tarpdančius išsprūsta ir vėl žemėn pabyra.
— Gera diena, broliukai! — pasveikino juos senolis Petka.— Ką jūs čia veikiat?
— Riešutus semiam, ar nematai?
„Šie nė kiek ne protingesni už mano bobas!” — pagalvojo senelis Petka ir sako:
— Ne taip reikia daryti.
— O kaip?
— Paimkit kastuvus ir semkit, o paskui supilki t į maišus.
Paklausė tie jo patarimo ir beregint pripylė savo maišus.
Buvo besitaisąs senukas eiti, bet vyrai jį sustabdė:
— Ačiū tau, seneli, kad į protą atvedei!
Ir pripylė jam pilną krepšelį riešutų. Senelis Petka nuėjo toliau. Ateina į vieną kaimą. Stovi vidur kaimo sena mūrinė siena, viršus vešlia žole apaugęs. O apačioj prie sienos du žmonės šnopščia — stengiasi asilą ant jos užtempti.
Nustebo senelis Petka ir klausia:
– Ei bičiuliai, ką jūs čia veikiat?
– Norime asilą ant sienos užtraukti.
– Kodėl?
– Kad žolę nuskabytų. Bet va niekaip negalim — labai jau sunkus, prakeiktasis!
– Nagi, atneškit man piautuvą! — pasakė senelis Petka.— Aš jums parodysiu, ką reikia daryti.
Atnešė jam piautuvą. Senukas pasistiebė, beregint visą žolę nupjovė ir pametė asilui.
Šis nulenkė galvą ir ėmė ėsti.
– Žiūrėk, vieni niekai! Ačiū tau, seneli! —pasakė žmonės ir davė jam ką tik iškeptą kvietinį paplotį.
Eina senelis Petka toliau. Žiūri — kiemas pilnas žmonių.
Linksminasi žmoneliai, dainas dainuoja, smuikais groja, būgnu, muša.
,,Turbūt, vestuvės”,— pagalvojo senukas ir sustojo pažiūrėti. Mato — jaunieji stovi prie slenksčio kaip įbesti, o vidun neina.
Kodėl? Nagi todėl, kad durys žemos, o jaunoji aukšta, tai ir negali įeiti.
Vestuvininkai nesumoja, kaip ją įvesti. Vienas jų — seniausias ir nuovokiausias — sako:
– Nukirskim jai kojas, labai jau ilgos, patrumpinti reikia.
– Kam jas trumpinti, kojos kaip tik, verčiau galvą nukirskim – ji virš staktos. Iš teisybės — be galvos žmogus kaip nors apsieis, o be kojų nė žingsnio iš vietos! — nusprendė kitas.
Tai ką, atnešti kirvį? — paklausė trečiasis.
Dabar išėjo priekin vienas mūrininkas:
— Nelieskit moters,— sako,— verčiau staktą išlaužkim!
Tada jau įsiterpė ir senelis Petka:
— Palaukit, gerieji žmonės, nėra ko nei staktą laužyti, nei jaunąją luošinti, tegul ji kiek pasilenkia!
Išgirdo jaunoji tuos žodžius, greit pasilenkė ir įėjo pro duris. Vestuvininkai negalėjo atsistebėti — koks išmintingas tasai praeivis! Įsivedė jį, pasodino už stalo, tris dienas ir tris naktis keptomis vištomis, pyragais ir vynu vaišino.
Paviešėjo pas juos senelis Petka ir patraukė toliau. Atėjo į kitą kaimą. Mato — namas su bokšteliu, ant jo stovi vienmarškinis berniūkštis, o apačioj jo motina laiko naujutėles kelnes ir ragina:
— Šok, sūneli, į kelnaites! Šok!
O berniūkštis atbulas traukiasi — matyt, nenori šokti.
— Kas čia dabar? — klausia senelis Petka.
— Pasiuvau sūneliui naujas kelnaites,— sako motina,—nagi primatuosiu, manau sau, o jis antai kur. Va ir noriu, kad sūnelis nuo bokšto šoktų į kelnes.
— Kaipgi taip galima! Juk vaikiukas užsimuš,— pasakė senelis Petka.— Tegul jis nulipa laipteliais, vieną koją tegul kiša į kairę klešnę, o kitą — į dešinę. Šitaip reikia kelnėm autis!
Moteris paklausė patarimo ir lengvai apavė sūnų kelnaitėm, o atsidėkodama nusiėmė nuo rankos sidabrinę apyrankę ir padovanojo senukui.
Išėjo senelis Petka į plačią lygią laukymę. Mato dailidės namą stato. Du iš jų pastvėrė rąstą už galų ir tempia kiekvienas į save, kiek bepajėgdami,
— Ką jūs čia darot? — nustebo senelis Petka.
— Nagi va rąstą tempiame.
— Kam?
— Labai trumpas.
Palingavo gaivą senelis Petka.
— Veltui stengiatės. Taip nieko nepadarysit.
— O ką reikia daryti?
— Paimkit dar vieną rąstą ir sukalkit juos draugėn.
Dailidės taip ir padarė — gerai išėjo. Iš džiaugsmo jie padovanojo seneliui Petkai aštrų kirvį.
Ėjo senelis Petka iš vieno kaimo į kitą ir vis stebėjosi: kiek žemėje neišmanėlių ir nėra kam juos atvesti į protą.
Sutiko jis kartą kažkokią moteriškę. Eina ji, žagaru karvę varo, o karvei ant kaklo užkabintas aukso vėrinys.
— Kas tu esi? — klausia senelis Petka.
— Argi tu manęs nepažįsti? Mano vyras turtingiausias mūsų kaime.
— O kur karvę geni ir kam taip ją aptaisei?
— Karvę padovanosiu kūmui, o auksą — kūmai. Mes ir galvijų daug turime, ir pinigų. Jei tau pakeliui, nuvesk už mane karvę, man ir taip rūpesčių per akis. Namie baisu kiek musių priviso, aš jas lazda daužau. Nėra gyvenimo per tas biaurybes!
— Gerai,— sutiko senelis Petka,— kodėl nenuvedus, tik pasakyk, kuriame kaime tavo kūmai gyvena.
— Antai ten! — Ir turtuolė kinktelėjo galva, tartum arklys ties tuščiom ėdžiom.
— Suprantu,— pasakė senelis Petka, nors nieko nesuprato, ir nusivedė karvę. Tik nuvedė ją ne į nežinomą kaimą, o į savo namus ir, be to, parnešė daug lauktuvių senei ir dukteriai.

Comments

comments