Senų senovėje toks žmogelis gyvenęs. Jis turėjo porą jau­čių ir asilą. Rytais žmogelis, uždėjęs ant asilo maišelį grūdų, varydavo jį su jaučiais į lauką. Ten jis arė žemę ir sėjo kvie­čius. Kartą vakare, baigus darbą, vienas jautis atsigręžė į asilą, ramiai gulintį ant žemės, ir sako:
—    Oi bičiuli, tu laimingesnis už mudu, šeimininkas tavęs taip nekankina. Tu neši į lauką grūdus, o ten užkrauna tau malkas — ir atgalios į namus. Ir vėl pavėsiauji sau. Jaučių da­lia sunkesnė, ir galo nematyti mūsų vargams! Šeimininkas kas­dien mus kinko į arklą ir varinėja be atodvasio nuo ryto iki vakaro. O jeigu būnam pavargę, nepatraukiame arklo, jis ne­gailestingai muša mus. Oi, kaip sunku, kaip sunku…
Asilas pagalvojo ir sako:
O juk gali pasilengvinti sau gyvenimą. Paklausyk mano patarimo, ir išsivaduosi iš vargų.
Sakyk, bičiuli, kaip man išsivaduoti? — pradėjo klausi­nėti asilą jautis.
Asilas ir sako:
—    Nei šiandien vakare, nei rytoj rytą neėsk nė šapelio, vai­tok, apsimesk sergančiu. Šeimininkas pamanys, kad tu tikrai susirgai, ir nevarys į darbą.
Jautis taip ir padarė.
Atėjo žmogelis, pradėjo kimšti į ėdžias pašarą jaučiams ir asilui ir pamatė, kad vienas jautis noriai ėda, o kitas atrodo toks sumenkęs ir į pašarą nė nežiūri. Kitą dieną vėl tas pat.
Nusiminė žmogelis, dejuoja:
—    Ką dabar daryti, juk negaliu vienu jaučiu arti lauko! Staiga netyčia pažvelgė į asilą: tas buvo įmitęs ir atrodė
tvirtas ir stiprus. Žmogelis nudžiugo ir sukinkė jautį su asilu. Asilas padirbėjo iki vakaro ir visai nusigalavo, jam gėlė maudė visą kūną. ,,Kaip tie vargšai jaučiai ištveria tokias kančias?” — pagalvojo asilas ir ėmė mėklinti, kaip nuo tokio sunkaus darbo išsisukus. Jam dingtelėjo galvon mintis, ir tokia puiki, kad net subliovė iš džiaugsmo.
—    Bičiuli mano,— sako jis jaučiui,— šiandien nugirdau, ką kalbėjosi šeimininkas su pačia. Šeimininkas sako: „Jeigu jau­čiui nebus geriau, teks jį papjauti, parduosim mėsą ir nusipirk-sim kitą jautį.” Taigi dabar patariu tau ėsti; godžiai ryk viską, ką tau duos, o jei ne, geru nesibaigs.
Jautis nė nemanė, kad šitaip gali būti. Jis padėkojo asilui ir tuoj paklausė jo patarimo. Šeimininkas pamatė, kad jautis pradėjo ėsti, nudžiugo ir kitą rytą išsivedė lauko arti.
Po kelių dienų jautis ir vėl skundžiasi asilui savo vargais. Asilas ilgai galvojo, bet nieko negalėjo sugalvoti, kaip paleng­vinti jo dalią. Pagaliau vieną dieną asilui toptelėjo galvon geras sumanymas, ir jis vėl subliovė iš džiaugsmo, o paskui klausia jautį:
Gal nori visai išsivaduoti nuo šeimininko?
Žinoma, noriu,— sako jautis.
Tai bėgam į tolimas ganyklas ir gyvenkime sau laisvai,—
siūlo asilas.
Jautis būgštaudamas sako:
Aš sutikčiau, tik tenai, ko gero, gali vilkai papjauti.
Na, ką nors sugalvosime,— užbliovė asilas.
Tą pačią naktį jie pabėgo nuo šeimininko. Pernakvojo neto­li kaimo ir tik rytą patraukė toliau. Pamatė juos gaidys nuo sto­go ir klausia:
—    Ei bičiuliai, kur keliaujate? Asilas sako:
Mudu pabėgom nuo šeimininko ir einam į tolimą šalį, norim būti laisvi.
Na, tepadedie jums dievas,— sako gaidys.— O gal ir man eiti su jumis? Šeimininkas ketina mane papjauti ir suvalgyti.
Na, tai einam! — sako asilas.— Tūpk man ant nugaros, trise geriau negu dviese.
Eina jie toliau. Ir staiga priešais išbėga pelė ir klausia:
—    Bičiuliai mielieji, kur keliaujat? Asilas atsako:
—    Mes pabėgom nuo savo šeimininkų ir keliaujam į tolimą šalį, kur mūsų laukia laisvė.
Tada pelė ėmė pasakoti:
—    Viename name turėjau urvelį. Bet štai jau kelios dienos, kaip šeimininkas parsinešė katę. Ir dabar aš tikrai žinau, kad vis tiek pateksiu jai į nagus. Jeigu sutinkate, aš irgi dėsiuos prie jūsų, nenoriu žūti katės naguose.
—    Ką gi, einam,— sako asilas,— lipk man ant nugaros. Asilas atsitūpė ant žemės, ir pelė užsilipo ant jo. Jaučiui
nepatiko asilo maloningumas.
Kam mums reikalingi tie silpni žvėreliai? — sako jam.— Na, kam mums tie veltėdžiai, ar verta juos imti su savimi?
Draugų turėti niekuomet ne pro šalį,— sako asilas,—’ nors jie ir mažo augimo.
Ėjo jie kelias dienas ir pagaliau priėjo kalno šlaitą, prižė-lusį žolės, sorų ir kviečių.
—    Štai čia visi ir gyvensim,— nusprendė asilas,— vargu ar kitur rasim geresnę ganyklą.
Asilo sumanymas visiems patiko. Jie apsistojo priekalnėje ir gyveno sočiai ir linksmai. Labiausiai prie širdies toks gyve­nimas buvo asilui. Jis iki soties prisiėsdavo skanios žolės, ilsė­davosi ir laigydavo. Bet jam buvo nesmagu: bičiuliai uždraudė bliauti, bijodami, kad jo balso neišgirstų vilkas. Kartą asilas ne­iškentęs subliuvo:
—    Oi, negaliu ilgiau kentėti, neištversiu — noriu bliauti! Ir, nesulaukęs atsakymo, garsiai ir pratisai ėmė bliauti. Jo
rykavimo aidas nusirito per kalnus, ir išgirdo jį gauja alkanų vilkų, ieškančių grobio kalnuose ir slėniuose.
Staiga vilkų vedlys išrinko iš gaujos patį stipriausią ir vik­riausią vilką ir tarė jam:
—    Iš balso matyti, kad ten asilas. Eik ir sužinok, kur jis yra.
Vilkas nubėgo ieškoti.
Gaidys iš medžio viršūnės pirmasis pamatė vilką ir įspėjo savo bičiulius. Jautis supykęs sako asilui:
Šit nepaklausei mūsų ir prišaukei vilkus. Jeigu žūsime, tu būsi kaltas!
Nusiramink, bičiuli,— atsakė jam asilas,— sumanysime ką nors, išsigelbėsime. O dabar slėpkitės ir nesirodykit, kol pašauksiu.
Bičiuliai išsislapstė. Prieina vilkas, mato — ganosi tik vienas asilas, riebus ir įkūnus. Vilkas pagalvojo: ,,Reikia grįžti į gaują.” Bet staiga iš godumo jam ėmė varvėti seilė, ir jis nuspren­dė: ,,0 aš pirma pats prisirysiu!” Su tokia užmačia vilkas kad šoks prie asilo, kad suriks:
—    Ei asile, atėjo tavo mirties valanda: tuoj aš tave suėsiu.
Ką gi, nieko nepaveiksi,— tarė asilas.— Bet žinai, pati
skaniausia ir riebiausia mano mėsa nuo pilvo. Aš atsigulsiu ant nugaros, o tuomet jau tu ir pradėk draskyti.
—    Gerai, gulkis,— sutiko vilkas.
Asilas atsigulė ir, kai tik vilkas pasilenkė prie jo pilvo, suspaudė jis vilko galvą užpakalinėmis kojomis ir užbliovė:
—    Ei galiūne, gimęs žmogumi, išeik ir trenk vilkui. Ei po­žemio karaliau, ateik kasti jam duobės! O tu, saldžiabalsi mue-dzinai, kalbėk maldą už mirusiuosius!
Tuojau iš savo slėptuvės išbėgo jautis ir suvarė smailius savo ragus vilkui į šoną. Išpuolė pelė ir ėmė graužti vilkui kojas. O gaidys garsiai užgiedojo: ,,Kakariekū-ū!”
Kai asilas paleido vilką, tasai, visas kruvinas, šoko tekinas bėgti. Atlėkęs į vilkų gaują, jis sušuko:
—    Bėkite greičiau! Ateina keturi karžygiai: vienas gaudo arkanu, kitas bado, trečias kasa duobę, o ketvirtas kalba maldas už mirusįjį.
Vilkai baisiai persigando ir puolė bėgti. Daugiau jie nesi­rodė tuose kraštuose, o asilas, jautis, pelė ir gaidys iki pat am­žiaus galo gyveno be baimės toje palaimingoje vietoje.

Comments

comments