Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus. Jis turėjo du sūnus. Vienas buvo darbštus, o antras, jaunesnis, nieku neužsiimdavo, tik sėdėdavo, gulėdavo ir kūną augino. Tėvas jam sa­kydavo:
– Kas bus iš tavęs?.. Anas brolis – darbinykas, viską moka, o tu nieko nemoki. Kuom užpelnysi sau duoną? O anas nieko nešnekėdavo, tik tiek: kur jis galėtų baimę at-rastie? Kaip jis vis tik teip, būdavo, šneka, tėvas nežinojo, nė ką su juom pradėtie, nė kur jį padėtie. Ale sykį atėjo viens tarnas bažnyčios. Apsakė tėvas jam savo bėdą su sūnum. O anas sako:
– Tegu jis aina su manim – aš jam baimės duosu. Patiko sūnui, kad baimės gaus, – nuvė su juo. Naktį pakilęs, sako tam sūnui:
– Aik tu pazvanyt. O pats apsidengė balta pala, pirma nuvėjęs, kopėčiom užsili­po aukštai. Atėjo tas sūnus varpuot – pamatė, kad kas baltas tu­pi aukštai. Sako:
– Ko tu ten tupi? Ar tu nori, kad aš tave numesčia? Tuo kopėčiom aukštyn, pagriebęs numetė kaip krepšį. Anas puldams koją nusilaužė ir dejuoja kampe varpnyčios. Paskambinęs atėjo in stubą. Klausia pati:
– Kažin kur mano vyras? Išė ir neateina. Sako:
– Aš vieną numečiau no kopėčių su balta pala – mažu tavo vyras? Toj pati nuvėjus rado kampe gulintį su nulaužta koja. Atėjus pasakė tėvui – sako:
– Kaip gerą parsivedė baimę duot – sūnus jį numetė ir išlaužė koją. Tėvas mato, kad jau jis užaugo labai drūtas, – pasišaukęs sa­ko jam:
– Te tau penkiasdešimts dorelių dalies ir aik tu, kur tave akys neša – nesisakyk, kad tu mano sūnus!
Pajėmęs tuos pinigus, insidėjo in kišenių ir iškėliau kalbėdams: „Kad man nors baimės duotų…” Atėjo in karčemą ir vis teip kalba: „Kad kas nors atsirastų, kad man baimės duotų…” Tas šinkorius sako jam:
– Aš žinau vieną vietą, kad tu gali baimės gaut. O pati to šinkoriaus sako:
– Ką tu šneki: jau ten ne viens galą gavo. Gaila jo jaunystės. O tas sūnus išgirdęs sako jai:
– Tu jį nedrausk, tik tegu jis man parodo. Da aš jei baimę rasų, tai duosu penkiasdešimts dorelių. Ten netoli buvo karaliaus dvaras užkeiktas. Tame dvare nieks negalėjo būtie, o jei kas atsirastų o tame dvare galėtų išbūt tris naktis, tai karalius duotų savo dukterį ir visus turtus jo. Tas sū­nus keleivis sako:
– Aš išbūsu, kad tik karalius mane leistų ten. Teip tas šinkorius tuo davė žinią karaliui, kad atsirado toks keleivis, ką ketina išbūt tris naktis tenai. Karalius tuo jam tai viską pažadėjo ir sako:
– Gali ait ir mėgyt būt. O jis vis tik šneka:
– Kad aš nors kur galėčia del savęs baimę rastie. Sako keleivis karaliui:
– Duokit, kad man nuneštų tenai šurpštoką, malkų ir ugnies. Tuo ten tai viską nunešė. Jis vakare nuvėjęs susikūrė ugnį ir sėdi. Klauso, kad kniaukia katės. Sako:
– Ko kniaukiat? Aikit šę susišilt. Tuo iš kampų atėjo dvi juodos katės, atsitūpė iš abiejų šonų jo ir savo piktomis ugniškomis akimis pradėjo piktai žiūrėt an jo. O kada jau susišilo, sako katės:
– Prietel, ar mažu aisim kaziruot?
– Kodėl ne… Ale parodykit kojas: ar jūs ne per ilgi nagai prie kaziravimo. O kad pajėmė tų kačių kojas, ir sako:
– O, su tokiais nagais negali kaziruot: per ilgi. Reik nupjaut.
– Na, tai nupjauk. Sako:
– Teip negaliu, ba ma gerai nelaikysit. Tai reik inšrubuot kojas, o paskui kirpt. Jis tuo tų kačių kojas inšrubau, pasijėmė lazdą geležinę – kaip ėmė mušt, tol mušė, iki užmušė. O kad jau užmušė, išmetė per langą in prūdą. Potam jau jis vėl norėjo atsisėst prie ugnies, ale susyk kaip šoko iš visų kampų juodos katės, juodi šunes su lenciūgais ir šoko an jo teip smarkiai, kad jis neturėjo nė kur pasidėtie. Mato, kad jau jam ais blogai, tai jis, pagriebęs tą šurpštoką, kaip ėmė duot! Kiek su juom užmušė, o kitus sugavęs sušrubavęs užmušė ir išmetė per langą in prūdą. Apsidirbęs vėl nuvėjęs atsisėdo pas ugnį ir šildosi. Ale teip užsimanė jis miego, kad negali išsi­laikyt. Ale žiūri, kad šalia stovi lova, gražiai paklota. Sako ans: „Nemačiau šitą lovą – kaip syks bus man atsigult”. Jis ką tik at­sigulė, da nespėjo užsimerkt – teip ta lova ir pradėjo jį visur ne­šiot, mėtyt. O jis sako:
– Tai dailiai supi. Ar negalėtum da geriau? Teip ir pradėjo kaip su šešetu važinėt, kilnot jį ir aukštyn, ir žemyn, o an galo apsivožė lova aukštyn kojom ir pradėjo jį slogyt – rodos, kad kalnas užgulė. Jis pirma ištraukė paduškas, o paskui ir pats išlindo ir sako: „Gana man gulėt – tegu supasi kas nor atsigulęs”. Jis atsigulė prie ugnies ir permiegojo visą naktį. Anryt atėjo karalius pažiūrėt – rado jį gulint an žemės. Sako:
– Gaila to žmogaus: jau jį velniai nusmaugė. O jis kaip tik išgirdo šnektą, tuo stojo no žemės. O karalius klausia:
– O ką, kaip ėjos? Sako:
– Čia nieko pikto del manęs nebuvo. Ir vėl jis šneka:
– Kad nors kur galėčia baimę rastie!.. Atėjęs pas tą šinkorių, per dieną buvo, o vakare vėl nuvėjo in tą dvarą. Tuo, kaip tik nuvėjo, pakilo riksmas, baldesys, ir klau­so – jam an kojų per kaminą inpuolė pusė žmogaus. O jis sako, sėdėdams prie ugnies:
– Mesk kitą pusę: da šitos bus ma mažai!
Tuo pakilo šturmas – išgirdo kirtimą kirvio, o tuo inpuolė kita pusė žmogaus. Sako:
– Gerai -jau dabar inmetei visą. Aš biskį ugnį inkursu – galėsi pasišildyt.
Ir tuo tos pusės suaugo in krūvą. Kaip tik sugijo, jis žiūri, kad an jo suolo sėdi baisi baidyklė. Sako jis:
– Ne an savo pataikei atsisėst!
Kaip davė kumščia in krūtinę – tas nusivertė. Sako:
– Čia mano suolelis – tu an savo atsisėsk! Ir pats atsisėdo. Toliau pripuolė daugybė žmonių, visaip jį baidė, bet jis jų vis atsigynė. Gaidys užgiedo – ir viskas prapuo­lė. O jis atsigulęs pakajingai pramiego per naktį. Iš ryto atėjo karalius, o pamatęs, kad jis gyvas, klausia:
– Kaip tau šią naktį ėjosi? Sako:
– Vėl biskį pasibovijau.
– Na, ar tu nebijojai? Sako:
– Aš jokios baimės čia nemačiau. Trečią naktį nuvėjęs atsisėdo an savo suolelio ir mislia: „Kaip čia galėčia aš tą baimę pamatyt?” Ale susyk pakilo vėtra, ir atėjo baisi baidyklė. O tai buvo toks senis su balta barzda.
– A, – sako, – tu šioks ir toks… Aš tau dabar parodysu, kas tai yra baimė!
– Nesiskubyk teip greit – paspėsi. Tu misli, kad tu drūtesnis už mane, – pratarė tas keliaunykas. Sako tas senis:
– Kad tu drūtesnis, tai aisim vieką pamėgyt. Tuo tas senis nuvedė jį per tokias volas in tokią kalvę. Pajėmė tas senis tokį didelį priekalą, inmušė in žemę, paskui nuvedė jį pas kitą:
– Na, dabar, – sako, – mesk tu. O tas senis tupi an kulbės, pasidėjęs barzdą an priekalo. Tas keleivis, pajėmęs kirvį, kaip rėžė in priekalą – priekalą inskėlė ir to diedo barzdą inmušė in priekalą. Paskui pasijėmė geležinę lazdą, tai kad jis ėmė jam duot! O tas senis – prašytis:
– Aš, – sako, – daugiau čia jau neateisu vaidytis. Aš tau parodysu didžius skarbus. Tuo nusivedė toli po žeme, parodė tris krūvas aukso, sakydams:
– Vieną atiduok, išdalyk neturtingiem, kitą atiduok karaliui, o trečia – tau. Aš esiu tėvas karaliaus, per tuos pinigus aš vietos negaunu. Dabar, kaip tau juos atidaviau, tai jau rasų vietą ir čia daugiau nepareisu. Tas senis jam iš akių prapuolė. O jis ką tik atitiko kelią prie ugnies ir su pakajum jau miegojo iki šviesai. Anryt karalius atėjęs rado jį gyvą.
– N’o ką, – sako, – kaip ėjos šiąnakt? Sako:
– Nieko. Atėjo toks senis, parodė daugybę aukso po žeme ir išeidams pasakė, kad jau daugiau čia neateis. Išėmė iš po žemės tuos pinigus, vieną dalį atidavė neturtė­liam, kitą davė karaliui, o vieną pasiliko sau. Tada karalius, kad išgelbė dvarą no piktų dvasių, apženijo jį su savo dukteria ir pavedė jam rėdus karalystės.

Comments

comments