Gyveno kartą senis ir boba. Senis vis važiuodavo žuvauti. Vieną kartą išvažiavo, prisižuvavo pilną vežimą žuvų ir veža namo. Bevažiuodamas pamatė ant kelio lapę. Jis manė, kad lapė negyva. Paėmė, užmetė ant vežimo ir sako: “Pačiai bus apykaklė kailiniams”. O lapės būta apsimetusios. Ji važiuodama vis žuvis mėtė, o paskui ir pati nušoko.

Senis, parvažiavęs namo, sako bobai:

— Eik, tau parvežiau žuvų vežimą ir apykaklę kailiniams.

Boba išėjus nerado nei žuvų, nei apykaklės — vežimas tuščias. Ir pradėjo senį lojoti:

— Tu šioks, tu toks, tu pusgalvi!

O lapė susirinko žuvis į krūvą ir pradėjo kepti. Jai bekepant, atlėkė vilkas. Sako:

— Sveika, kūma, ką čia veki?

— Žuvis kepu.

— Ar neduotum man kokią žuvelę?

Lapė sako:

— Gali prisižuvauti. Yra upelis, įkišk uodegą į aketę ir pamataruok. Bet tol nekelk, kol nebus sunku.

Vilkas ir nuėjo prie upės. Rado ten aketę, kur bobos nešdavo vandenį, įkišo uodegą ir mataruoja. Pajudina, kad dar lengva, ir nekelia. Pasėdėjęs vėl pajudina – ir nebepakelia.

— Tai daug žuvų!

Ir pradėjo jis šokinėti, kad jam jau uodega prišalo. Bobos, eidamos vandenio, pamatė vilką šokinėjant ir pradėjo rėkti:

— Vilką pilką, vilką pilką mušti!

Visi subėgo su ližėmis, su kačergom, su šluotom vilką mušti. Taip vilką primušė, net jam uodega nutrūko. Ir vilkas nulėkė.

O lapė nuėjo į sodžių, kur bobos blynus kepė. Jos paliko tešlą gryčioj, tai lapė priėdė, dar įsitamojo tešla visą pakaušį ir spruko iš trobos. Susitiko vilką. Vilkas ir sako:

— Kūma kūma, tu mane apgavai. Mane taip primušė, net kraujas bėga.

— Nieko,— sako lapė,— bet mane taip primušė, net smegenai iš pakaušio lenda.

Vilkas pažiūrėjo, pažiūrėjo į lapę ir sako:

— Teisybę tu sakai, kūmute. Tai lipk, aš tave panešiu.

Lapė užlipo ir pradėjo savo giesmę giedoti:
Muštas nemuštą neša,
Muštas nemuštą neša!

Vilkas šgirdęs sako:

— Ką tu, kūmute, giedi?

Lapė sako:

— Aš giedu, kad muštas muštą neša.

Ir vėl lapė savo gieda:
Muštas nemuštą neša,
Muštas nemuštą neša!

Vilkas išgirdo ir sako:

— Dabar aš tave suėsiu!

Lapė pradėjo lėkti, vilkas — vyti. Prilėkė duobę. Lapė šoko ir peršoko, o vilkas kaip šoko — ir įdribo. Dabar lapė atsigręžusi sako:

— Sudiev, kūmai!

Comments

comments