Eina vilkas pagiriu, o genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako:
Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau čebatų nenusikali!
O genelis atšauna:
Man ir nereikia čebatų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi.
Vilkas prisiminė, kad jis per žiemos speigus dantimis iš šalčio kalendavo, nuliūdo ir eina verkdamas. Susitinka lapę. Lapė klausia:
– Kūmuti, ko gi tu verki?
– Kaip man neverkti, jeigu genys sako: „Vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o sau kailinių nepasisiuvi”.
– Būta ko verkti. Aš tau pasiūsiu kailinius, kūmuti, tik tu man atnešk vieną avelę.
Vilkas nuėjo, papjovė avelę ir atnešė.
– Ateik rytoj, tai bus pasiūti kailiniai, – sako lapė. Lapė avelę surijo ir raičiojasi pakalnėj soti, šildosi atokaitoj.
Atėjo vilkas.
– Na, laputaite uogele, ar pasiuvai kailinius?
– Visus pasiuvau, tik apykaklei pristigau. Kad taip arklio odos apykaklei gavus…
– Iš kur gausim? – klausia vilkas. Lapė sako:
– Netoli nuo čia, dirvone, ganosi gražus kumelys, tai jo būtų gera apykaklė. Pasiimk vadžias, ir eikim! Tu paturėsi, o aš išsikirpsiu, kiek
man reikia apykaklei.
Lapė priėjo su žirklėm prie kumelio ir čiaukši jam paausy, o vilkas su vadžiom taikosi. Kumelys kad pasibaidė, kad šoks, kad neš vilką,
vilkui net gaurai dulka. Lapė vis rėkia:
– Kūmuti, laikyk kumelj, dar neatkirpau.
Vilkas jau norėtų paleisti vadžias, bet įsipainiojo ir nebegali. Kumelys neša vilką stačiai į namus.
– Kūmuti, kūmuti, laikykis už varčios! — rėkia lapė iš tolo.
Kaip vilkui besilaikyti, kad jau kaulai barška per žemę. Taip ir neužsivilko jis lapės pasiūtų kailinių.

Comments

comments