Buvo toks vaikinas — Jurgis Rastelis. Jisai susiderėjo pas vieną ūkininką per visus metus būt bernu. Ūkininkas klausė:
— Kiek tu norėsi algos?
Rastelis atsakė:
— Tiek, kiek man per metus įkris į ausį.
Ūkininkas sutiko.
Išbuvus ištisus metus, Rasteliui vos trys grūdai teįkrito į ausį: vieną sykį, bevežant rugius, įkrito rugio grūdas, antrą sykį, bevežant kviečius, įkrito kviečio grūdas ir trečią sykį įkrito miežio grūdas. Rastelis susivyniojo tuos tris grūdus į skarelę, atsisveikino su ūkininku ir išėjo geresnės dalies ieškoti.

Ėjo per visą dieną iki vakaro. Vakare užėjo į vieną vietą pernakvoti. Gavęs nakvynę, padavė tuos tris grūdus šeimininkui, sakydamas:
— Prašau paslėpti, nes tai yra mano visų metų alga.
Šeimininkas paėmė ryšulį ir nunešė paslėpti, bet, nieko pikto nemanydamas, pirmiau panorėjo pažiūrėti tos visų metų algos. Išvyniojo ryšuliuką — ogi tie grūdai papt, papt ir iškrito. Gaidys prišokęs visus ir sulesė…
Rytą atsikėlęs Rastelis rengiasi eit toliau ir prašo paduot jam ryšuliuką. Šeimininkas sako:
— Dovanok man, mielasis: vakar neiškentęs išvyniojau ryšuliuką pažiūrėt — iškrito keli grūdeliai, gaidys prišoko ir sulesė…
— Ne,— sako Rastelis,— dovanot negaliu, nes tai buvo mano visų metų alga. O jeigu gaidys sulesė, atiduok man tą gaidį.
Šeimininkas atidavė jam gaidį, ir Rastelis nuėjo toliau.
Antrą vakarą Rastelis apsinakvojo kitoj vietoj ir paprašė šeimininką pasaugot jam gaidį. Šeimininkas nunešė gaidį pas penimes žąsis ir įmetė, tardamas sau:
— Gaidukas pales miežių pas žąsis ir tą naktį pertupės ant lovio krašto.
Rytą atsikėlęs, Rastelis rengias eiti toliau ir prašo paduot jam gaidį. Šeimininkas nueina to gaidžio, ogi žiūri — gaidys užžnaibytas. Atėjęs pas Rastelį, prašos dovanot.
— Ne,— sako Rastelis,— dovanot negaliu, nes tai buvo mano visų metų alga. Nenorėk mano skriaudos ir už gaidį atiduok man tas žąsis.
Žmogus, ne ką tesipriešinęs, atidavė žąsis.
Rastelis su žąsimis varės toliau. Ir vėl atėjo vakaras, jisai vėl užėjo į vieną vietą pernakvot ir paprašė žmogų, kad perlaikytų jam per naktį žąsis. O tasai žmogus turėjo laimės užlemtą avinėlį ir laikį jį vieną tvarte.
— Gerai,— sako.— Kitur vietos neturiu, bet yra tvarte avinėlis — pas tą ir suvarysiu žąsis. Avinėlis gauna avižų, tai su juo drauge pales ir žąsys.
Rytą atsikėlęs, Rastelis rengias eiti toliau ir prašo atiduoti jam žąsis. Šeimininkas nueina į tvartą, ogi žiūri — žąsys užmuštos ir sutremptos žemėje. Rastelis sako:
— Nenorėk, žmogau, kad mano visų metų alga nueitų niekais! Už žąsis atituok man tą avinėlį.
Žmogus, ne ką tesipriešinęs, atidavė.
Rastelis užsirišo avinėliui už ragų sietuką ir vedas. Paupyje mergos žlugtą skalbė. Pamačiusios avinėlį, šoko artyn, tarydamos:
— Ve, koks puikus avinėlis! Nors jo vilnų išsipeškim.
Bet kai tiktai palytėjo avinėlį, negali nuo jo atsitraukti — seka paskui.
Eina per kaimą. Šeimininkė, pamačius savo mergas sekant paskui vyrą ir aviną, ėmė bartis, paskui supykus šoko varyti šalin mergas. Pripuolus pūpt vienai per nugarą — ir negali atsitraukti, turi sekt ir ji paskui!
Dabar pamatė ūkininkas, kad jo pati ir mergos seka paskui vyrą ir aviną.
— Ar jūs kvailą galvą gavot!— užriko jis ir puolė varyti šalin moteris. Bet kai tik nutvėrė pačiai už rankos, turėjo sekt ir jis paskui.
Toliau sutinka žydą. Tas sveikinas su ūkininku ir prašo ką parduot. Bet kai jis padavė ūkininkui ranką, tai ir jis turėjo sekti. Dar toliau susitiko čigoną važiuojant.
— Labądien, labądien!— sveikinas jis iš tolo.— Kur tą puikų avinėlį vedat?
Priėjęs norėjo paglostyt avinėlį, bet kai prikišo ranką, ir jis turėjo sekti su visa savo šeimyna.
Rasteliui nei štai, nei antai. Jis vedasi sau avinėlį, ir gana. O čia paskui būrys mergų seka, vyras su pačia eina, žydas su prekių maišu skėtrioja ir čigonas su vežimu ir visa savo šeimyna varosi.
Rastelis nueina į miestą, ir visa ta minia paskui nuseka. Mieste žmonės, tokius dyvus pamatę, puolė žiūrėt, ir dauguma jų taip pat prikibo ir negalėjo atsitraukti. Pasidarė didžiausia minia žmonių, ir Rastelis su jais visais ėmė vaikščiot po miesto gatves.
O tame mieste gyveno karalius. Jisai turėjo dukterį, kuri visada buvo kaži ko labai nusiminus ir liūdna, ir niekas negalėjo jos pralinksminti. Vieną sykį karalius, širdį skaudėdaams dėl mylimos dukters nusiminimo, buvo pasakęs:
— Kad atsirastų toks žmogus, kuris linksmai nuteiktų mano dukterį, tam atiduočiau pusę savo karalystės ir dar pačią dukterį už jo išleisčiau.
Ogi štai dabar, lyg tyčia, eina per karaliaus dvarą Rastelis su savo avinėliu ir visa žmonių minia. Tie žmonės stumdos, pykstas, bet visi seka paskui avinėlį, tarytum sietukais vedini. Karalaitė tuo laiku sėdėjo po langu. Pamačius tokį nepaprastą reginį, linksmai pradėjo juoktis ir taip juokės, kad visas rūmas skambėjo.
Išgirdęs ją besijuokiant, atėjo karalius, pasižiūrėjo pro langą ir pats ėmė juoktis.
Dabar karalius, labai džiaugdamasis, liepė pašaukti Rastelį. O Rastelis paskui, gavęs žodį, kad karalius aną savo didįjį pažadą tuojau įvykdys, išėjo ir atleido žmones, tardamas:
— Avinėli, paleisk!
Tuojau čia visi žmonės tapo laisvi, galėjo sau eit, iš kur kas atėjęs.
Jurgis Rastelis, gavęs pusę karalystės, susidėjo su karalaite ir laimingai sau gyveno.

Comments

comments