Girdėjau, o laimingasis karaliau, jog Aleksandrijos mieste gyveno kitados du žmonės, ir vienas buvo dažytojas, vardu Abu Kiras, o ki­tas — barzdaskutys, vardu Abu Siras. Prekyvietėje juodu buvo kaimy­nai: dažykla stovėjo kaip tik priešais kirpyklą. O dažytojas buvo baisus melagis, sukčius ir nenaudėlis, ir veidas jo atrodė lyg iš akmens iškirs­tas — neraudo iš gėdos dažytojas, niekšiškai apgaudinėdamas žmones. Paprastai, būdavo, kai atneša kas nors dažyti audimo, užsiprašo jis iš anksto pinigų — girdi, reikią nusipirkti dažų. O kai žmogus užsimoka, dažytojas pasiima pinigus ir išleidžia sau valgymams ir gėrimams. Negana to, vos tik audimo savininkas nueina, dažytojas parduoda jo audeklą, o už gautus pinigus prisiperka valgių, gėralų ir kitokių gėrybių. O mėgo jis gardžiai pavalgyti ir nesitenkino kuo pakliūva, meilijo tik didžiausius skanskonius ir tauriausius gėrimus, kurie atima protą. O kai, būdavo, ateina audimo savininkas, dažytojas jam ir sako: „Pasi­rodyk rytoj prieš saulei leidžiantis, tada ir atsiimsi savo audimą nudažy­tą”. Ir žmogus nueina tardamas: „Nuo šiandien iki rytojaus ne taip jau toli”. Sugrįžta jis kitą dieną sutartu laiku, o dažytojas jam ir sako: „Pasirodyk rytoj, nes iš tiesų vakar nespėjau, turėjau svečių ir negalė­jau jų palikti vienų, kol išėjo. Bet užtat rytoj, kai pasirodysi, saulei lei­džiantis, tikrai gausi savo audimą nudažytą”. Ir vėl eina sau tasai žmogus, o kai pasirodo kitą dieną, dažytojas jam ir sako: „Iš tiesų vakar nieko nespėjau padaryti, o šiąnakt žmona kaip tyčia gimdė, nė atsipūsti neturėjau laiko. Tačiau rytoj būtinai pasirodyk, kaip kažin ką atsiimsi savo audimą nudažytą”. Ir vėl eina sau tasai žmogus, nieku nešinas, o kai pasirodo sutartu laiku, dažytojas nusikrato jo, iš naujo prasimetęs kokia dingstimi, ir prisiekia, ir prižada rytojaus dieną galutinai atsiskai­tyti, bet niekada netesi žodžio. O kai mulkinamas kvailys pagaliau nesi­tverdamas pykčiu sušunka: „Kiek sykių esi jau taip sakęs! Atiduoki mano labą, nes nebenoriu jo dažyti!”, atlenkia jam dažytojas: „Dėl Ala­cho, o brolau, baisiai man gėda, bet pasakysiu tau gryną teisybę. Tenubaudžia Alachas tą, kas žmonėms bloga daro, grobdamas jų gerą!” Klausia tuomet nelaimingasis: „Sakyk man, kas atsitiko?”, o dažytojas jam atitaria: „Nudažiau tavo audimą neregėta spalva ir pa­džioviau ant virvės, o iš ten jį kažin kas pavogė. Protas neneša, kas jį būtų galėjęs nuglemžti”. Jei audimo savininkas būna geras žmogus, tai sako: „Alachas man atlygins skriaudą”, o jeigu piktas, įninka plūsti dažytoją ir rietis, bet nieko nelaimi, netgi panūdęs skųstis teisėjui.
Ilgai šitaip manėsi dažytojas, kol pagaliau žinia apie jo suktybes plačiai pasklido tarp žmonių ir visi ėmė vienas per kitą jo saugotis. Tas gandas ėjo iš lūpų į lūpas, žmonės iš tolo šalinosi Abu Kiro, ir tik retkarčiais vienas kitas, nieko apie jį negirdėjęs, įkliūdavo į spąstus. Ir vis dėlto dažytojas kasdien kirsdavosi ir ginčydavosi su žmonėmis, ir ilgainiui jo reikalai suvis nusmuko. Ir pradėjo tuomet jis lankytis pas savo kaimyną barzdaskutį Abu Sirą: užeina vidun, atsisėda ir žvilgčioja slapčia į savo dirbtuvės duris kitapus gatvės, o kai tik pastebi kokį žmogų, dar negirdėjusį apie jo vylius, su audimu rankose stovint prie dažyklos slenksčio, išeina iš barzdaskučio ir klausia: „Ko pageidauji, o gerasis žmogau?” Ir šis atsako: „Nudažyk man šią atraižą”. O dažy­tojas toliau kamantinėja: „Kokios spalvos norėtum?” Nors buvo jis niekšas kokių reta, mokėjo dažyti visokiausiomis spalvomis, o vargan įbrido tik todėl, kad nedorai su visais elgėsi. Ima tada iš to žmogaus audimą ir prašo: „Užsimokėk iš anksto ir ateik rytoj, gausi savo gerą”. O kai tik žmogus atskaičiuoja pinigus ir nueina sau, dažytojas susiglemžia audimą, nuneša prekyvietėn ir ten parduoda. Už laimėtus pinigus vėl prisiperka mėsos, daržovių, tabako, vaisių ir visko, ko tik širdis geidžia. O kai vėliau pastebi tą patį žmogų stovint prie savo dirbtu­vės, suvis neišeina iš barzdaskučio ir nė akių  neparodo.
Taip manėsi jis metų metus, kol vieną gražią dieną paėmė dažyti audimą iš tokio kietaširdžio žmogaus, o paskui kaip paprastai pardavė jį ir pelnytus pinigus išleido. Tas žmogus pradėjo kasdien vaikščioti į dirbtuvę, bet niekada jo neužtikdavo, nes tasai, tik išvydęs užsakovą, beregint slėpdavosi pas barzdaskutį Abu Sirą. Galų gale tas kietaširdis, nė karto neužklupęs Abu Kiro dirbtuvėje, neteko kantrybės ir nubėgo pas teisėją, o šis nusiuntė drauge su juo savo parankinį, kuris, miniai musulmonų matant, užkalė vinimis dirbtuvės duris ir užantspaudavo, nes viduje nerado jokio turto nukentėjusiojo nuostoliams atlyginti, tik­tai keletą molinių šukių. Teisėjo parankinis pasiėmė raktą ir tarė kaimy­nams: „Pasakykit dažytojui, kad grąžintų šiam žmogui jo labą, o paskui ateitų pas mane atgauti dirbtuvės rakto”. Sulig tais žodžiais paran­kinis nuėjo savo keliu, o nukentėjęs žmogus — savo.
Ir Abu Siras paklausė tuomet Abu Kirą:
–     Kokia nedalia tave lydi? Kiekvieną sykį, kai atneša kas savo gerą ir tau patiki, tu jį prarandi. Kurgi dėjosi to kietaširdžio žmogaus audimas?
–     O kaimyne, – atsakė jam Abu Kiras, –  kažin kas jį pavogė.
–      Stebuklai, ir gana! – sušuko Abu Siras. – Kiek audimų įduoda tau dažyti žmonės, tiek jų tau nuglemžia vagys! Tai gal tavo dirbtuvėj visų vagių sueiga? Man regis, tu meluoji. Papasakok man, kaip iš tik­rųjų yra.
–     O kaimyne,— atsakė jam Abu Kiras,— niekas iš manęs nieko nevogė.
–     Tai kurgi dėjai visų tų žmonių audimus? — paklausė Abu Siras, ir Abu Kiras jam atsakė:
–      Visus tuos audimus, kuriuos gaunu, aš parduodu, o pinigus išlei­džiu.
–      Argi Alachas nedraudžia to daryti? — sušuko Abu Siras, o Abu Kiras atsakė:
–      Vargas verčia to griebtis. Ne kažin ką prasimanau savo amatu, vos suduriu galą su galu ir neturiu jokio labo.
Ir pradėjo jis bėdoti, kad prispyrė jį striukė, ir skųstis nepritekliais, o Abu Siras taipjau ėmė dejuoti, jog ir jam sekasi ne ką geriau, ir galiausiai tarė:
–      Visame mieste nerasi meistro, geresnio už mane, bet niekas neina pas mane skustis, ir aš visai usigyvenau. Iš tiesų įsipyko man tas ama­tas, brolau!
Ir atsakė jam dažytojas Abu Kiras:
–     Ir man įsipyko mano amatas, nes jokio pelno iš jo negaunu. O kas gi mus čia laiko, brolau, šiame mieste? Keliaukim abu, pasižvalgykim po svečius kraštus, juk kiekvienas išmanom po amatą, pravartu visame pasaulyje. Keliaukim, paalsuosim kitu oru, ir pagaliau ramiai atsikvėpsim po visų negandų.
Ir Abu Kiras įniko liaupsinti keliones, ir taip ilgai kalbėjo, kad Abu Sirui pašoko noras keliauti, ir pagaliau juodu sutarė traukti tolyn iš Aleksandrijos. Ir Abu Kiras, apsidžiaugęs, jog Abu Siras pakėlė spar­nus, padeklamavo jam štai šiuos poeto žodžius:

Paliki gimtinę, jei laimės geidauji,
Penkiskart pralobsta, kas laisvas keliauja,
Patenkina norus, vargų nebebijo,
Isprūsta, apsitrina švankioj draugijoj.
Jei tau kas sakys, jog kelionė — tai bėdos,
Jog išskiria mylinčius, širdį suėda,
Žinok: žūt jaunuoliui geriau negu dvisti,
Kur klesti pavydas, skundai, išdavystė.

Ir kai juodu galutinai sutarė kartu išvykti kelionėn, Abu Kiras tarė Abu Sirui:
–     Kaimyne, dabar mudu esame lyg broliai ir, manau, niekados nesiskirsime. Tad perskaitykime pirmąjį Korano perskyrimą, užtvirtin­dami mudviejų sandorą, ir prisiekime, jog tasai, kuris dirbs ir prasi­manys pinigų, maitins bedarbį, o visa kita, kas atliks, krausime į skrynią ir, pargrįžę Aleksandrijon, pasidalysime po lygiai, kaip liepia teisin­gumas.
Abu Siras sutiko, ir juodu perskaitė Korano perskyrimą, sutvirtin­dami žodį, jog dirbantysis savo uždarbiu maitins tą, katras neturės darbo. Paskui Abu Siras užrėmė savo dirbtuvėlę ir atidavė raktą šeimi­ninkui, o Abu Kiras paliko savo raktą pas teisėjo parankinį, nes jo dirbtuvė buvo užkalta ir užantspauduota.
Susikrovė juodu savo mantą ir sėdo į laivą, raižantį sūriąją jūrą, ir išplaukė tą pačią dieną. Jiems šypsojo laimė, ir barzdaskutys džiūga­vo, tarp visų keleivių neradęs nė vieno barzdaskučio, nors tuo laivu plaukė šimtas dvidešimt žmonių, neskaičiuojant kapitono ir jūreivių. Ir kai išsipūtė burės, barzdaskutys pasikėlė ir tarė dažytojui:
–     Brolau, čia, jūroje, norėsime valgyti ir gerti, o atsargų turime labai mažai. Gal staiga kas nors ims ir sušuks: „Ei, barzdaskuty, ap­skusk mane!” — ir aš jį apskusiu už paplotį arba pusę sidabrinio, arba gurkšnį gėlo vandens, ir mudviem abiem tai labai pravers.
–     Būtų ne pro šalį,— atsakė dažytojas ir, pasidėjęs galvą ant lentų, užsnūdo, o barzdaskutys pasiėmė savo įnagius ir dubenėlį, vietoj rank­šluosčio persimetė per petį skudurą – mat buvo skurdžius – ir leidosi tarp keleivių.
–     Ei, meistre, apskusk mane! — staiga sušuko vienas keleivis, ir Abu Siras beregint ėmėsi darbo, o kai baigė, tasai davė jam pusę sidabrinio.
–     Brolau,- tarė jam barzdaskutys,- ką aš veiksiu su tuo pussidabriniu? Geriau malonėtum man paplotį, čia, jūroje, jis labiau pra­verstų, nes turiu bičiulį, o su maistu mudviem striuka.
Ir keleivis davė jam paplotį ir atlaužė sūrio, o dubenėlį pripylė gėlo vandens. Barzdaskutys pasiėmė viską, nuėjo prie Abu Kiro ir tarė:
–     Imki paplotį, suvalgyk jį su sūriu ir atsigerk vandens iš dube­nėlio.
Abu Kiras nepariiekino vaišių, viską suvalgė ir išgėrė, o Abu Siras vėl susirinko savo įnagius, persimetė per petį skudurą ir su dubenėliu rankoje ėmė vaikščioti po laivą tarp keleivių. Nuskuto vieną už porą papločių, kitą – už gabalėlį sūrio, ir jo popieriai ėmė kilti: kiekvienas, pasiprašęs apskusti, nesiginčydamas mokėjo po du papločius ir pusę sidabrinio, nes visame laive nebuvo kito barzdaskučio, tiktai Abu Siras.
Taip ligi saulei leidžiantis Abu Siras surinko trisdešimt papločių ir trisdešimt pussidabrinių, taipjau prasimanė sūrio ir alyvuogių, ir actu užpiltų ikrų. Kiek jis prašydavo, tiek keleiviai ir duodavo, tad ilgai netrukus viskuo puikiausiai apsirūpino. O kai, skusdamas kapitoną, pasiguodė stokojąs maisto kelionei, šis tarė jam:
–    Būki mano svečias! Kasdien ateik pas mane vakarienės ir atsi­vesk savo bičiulį, idant nereikėtų rūpintis valgymu, kol plaukiate mano laivu.
Grįžo Abu Siras atgal prie dažytojo ir, pastebėjęs, kad šis vis dar miega, pažadino. Vos pramerkęs akis, Abu Kiras pamatė šalimais gausybę papločių, sūrio, alyvuogių ir ikrų, užpiltų actu, ir paklausė:
–    Iš kur tiek visko gavai?
–    Visagalis Alachas nešykšti gėrybių! – atsakė jam Abu Siras. Dažytojas jau buvo beįninkąs valgyti, bet Abu Siras jį sudraudė:
–    Nevalgyk, brolau, ir palik tai juodai dienai. Žinok, jog ką tiktai skutau kapitoną ir nusiskundžiau, jog mudviem striuka su atsargomis, o jis man ir sako: „Būki mano svečias ir nepamiršk atsivesti savo bičiulio! Kasdien visi kartu vakarieniausim”. Ir šiandien, saulei nusileidus, pirmąsyk vakarieniausim pas kapitoną.
–      Man galva svaigsta nuo sūpavimo, ir negaliu pajudėti iš vietos,- atsakė jam Abu Kiras.- Eik vienas pas kapitoną, o man leisk pava­karieniauti štai šiomis gėrybėmis.
–      Neturiu nieko prieš,— tarė barzdaskutys ir atsisėdęs ėmė žiūrėti, kaip Abu Kiras valgo.
Ir pamatė jis, jog dažytojas laužiasi gabalus nelyginant akmenskaldys uolos luitus ir gurkia juos it kelias dienas badu marintas dramblys, ir kemšasi burnon papločius, kąsnio nespėjęs nuryti, ir sprogina akis į priešais sukrautą maistą sakytum žmogėdra demonas, ir pūkščia kaip išbadėjęs jautis prie kapoju ir pupų lovio. Bet tuo metu priėjo jūrei­vis ir tarė:
–      Meistre, kapitonas liepė tau pasakyti, kad imtum savo bičiulį ir eitum vakarienės.
–      Ar eisi? – dar sykį paklausė barzdaskutys Abu Kirą, bet šis atsiliepė:
–      Kad nepajėgiu nustovėti ant kojų.
Barzdaskutys nuėjo vienas ir pamatė, jog kapitonas sėdi prie stalo, nukrauto dvidešimčia ar daugiau visokiausių patiekalų, ir, net neprisilietęs valgymų, kartu su savo vyrais laukia barzdaskučio ir jo bi­čiulio.
–      O kurgi tavo bičiulis? – paklausė kapitonas, vos tik išvydęs Abu Sirą, o šis atsakė:
–      O pone, jis sunegalavo nuo jūros supimo, ir jam svaigsta galva.
–      Ne bėda,— tarė kapitonas,— veikiai ta negalia jam praeis, o tu slinkis arčiau ir vakarieniauki drauge, nes tik tavęs vieno ir laukiau.
Taip taręs, atituštino dubenį ir ėmė krauti į jį po truputį kiekvieno patiekalo, ir prikuopė tiek, kad būtų ganėję ir dešimčiai vyrų, o kai barzdaskutys pavalgė, tarė jam:
–    Neškis tą dubenį savo bičiuliui.
Ir Abu Siras pasiėmė dubenį, o grįžęs pas Abu Kirą, pamatė, jog šis ranto dantimis priešais sukrauto maisto likučius, paskubomis it kup­ranugaris šlamšdamas vieną kąsnį po kito.
–     Argi aš tau nesakiau, kad nevalgytum? – tarė Abu Siras.- Pa­žiūrėk, koks dosnus kapitonas! Matai, kiek valgymo tau atsiuntė, kai jam papasakojau, jog tau galva svaigsta nuo sūpavimo.
–     Duokš! — sušuko Abu Kiras.
Abu Siras padavė jam dubenį, ir dažytojas griebė jį iš rankų taip pat godžiai, kaip anksčiau puolė prie papločių, lyg šuo, šiepdamas iltis, ar liūtas, draskantis grobį, ar vanagas, kertantis balandį, ar badu merdėjąs žmogus, radęs kuo atgauti jėgas. Ir Abu Kiras įniko šveisti viską iš dubens, o Abu Siras paliko jį vieną ir nuėjo pas kapitoną gerti kavos. Grįžęs atgal pas dažytoją, pamatė, jog šis laižyte išlaižęs dubenį ir numetęs jį į šalį, ir tuomet paėmė tuščią indą, atidavė jį kapitono tar­nui ir, atsigulęs šalia Abu Kiro, išmiegojo iki ryto.
Kitą dieną, vos prašvitus, Abu Siras vėl ėmėsi skusti keleivius ir ką gavęs nešė Abu Kirui, ir šis valgė ir gėrė, tik bėdai prispyrus pasikeldavo iš vietos. Kas vakaras, be to, kapitonas atsiųsdavo jam pilną du­benį.
Taip praslinko dvidešimt dienų, kol pagaliau laivas nuleido inkarą viename uoste. Tuomet juodu išlipo į krantą, nuėjo ieškoti kokios prieglaudos ir išsinuomojo kambarį užeigoje. Abu Siras paklojo demb­lius, pripirko visko, ko jiems reikėjo, ir, parnešęs mėsos, išvirė valgyti, o Abu Kiras miegojo visą tą laiką ir atsibudo tik tada, kai Abu Siras jį pažadino ir paklojo priešais staltiesę. Pakirdęs dažytojas pavalgė, pa­sakė: „Nepyk, man vis dar svaigsta galva”, – ir vėl virto miegoti.
Ir taip praslinko keturiasdešimt dienų. Ir kas dieną barzdaskutys imdavo savo įnagius, eidavo į miestą ir uždirbdavo pinigų, o grįžęs ras­davo Abu Kirą tebemiegantį. Prikeldavo jį, ir Abu Kiras sėsdavo val­gyti, ir dyždavo taip godžiai, kaip ryja žmogus, kuris amžinai jaučia alkį ir niekada nepasisotina, o paskui vėl krisdavo miegoti. Ir taip pra­slinko dar keturiasdešimt dienų, ir Abu Siras kiekvienąsyk kutrindavo bičiulį: „Sėsk ir atsipeikėk truputį, arba eik pasivaikščioti po mies­tą – ten yra ko pažiūrėti, taip gražu ir miela, jog kitur nieko panašaus nepamatysi”,- tačiau dažytojas Abu Kiras kaip paprastai atsakydavo: „Nepyk, iš tiesų man vis dar svaigsta galva”. Barzdaskutys Abu Siras nenorėjo užduoti bičiuliui širdies ir nedrįso tarti jam šiurkštesnio žodžio.
Tačiau keturiasdešimt pirmąją dieną barzdaskutys sunegalavo ir nebeišgalėjo ankstų rytą išeiti iš namų. Tad pasisamdė jis užeigos varti­ninką, ir šis darė viską, ko jiems reikėjo, nešė valgyti ir gerti, o Abu Kiras ir toliau tik valgė ir miegojo.
Taip barzdaskutys samdė vartininką dar keturias dienas, kad šis jiems patarnautų, bet galiausiai negalia paėmė viršų, ir, skausmo įveiktas, jis neteko sąmonės.
Štai tada Abu Kirui pašoko baisus alkis. Jis atsikėlė, iškratė Abu Siro drabužius ir, aptikęs nemažai pinigų, pasiėmė juos ir išėjo, už­sklendęs kambarį, kur gulėjo Abu Siras,- išėjo, niekieno nepastebėtas, nes vartininkas tuo metu buvo prekyvietėje ir nematė, kaip jis rakina duris. Abu Kiras nudrožė tiesiai prekyvietėn, apsitaisė prašmatniausiais drabužiais ir nuėjo pasižvalgyti po miestą, ir pamatė, jog tai miestas, kuriam neprilygsta joks kitas pasaulyje, tik visi žmonės vaikščioja apsirengę baltais ir mėlynais drabužiais, o kitokių nėra. Užėjo Abu Kiras pas vieną dažytoją ir pamatė, kad viskas jo dirbtuvėje – mėlyna, išsi­traukė tuomet nosinę ir tarė:
–      Ei meistre, imk nosinę ir nudažyk, aš tau užsimokėsiu.
–     Tai kainuos tau dvidešimt dirhemų,— atsiliepė dažytojas.
–     O mūsų krašte tokią nosinę galima nusidažyti už du dirhemus,- tarė Abu Kiras, o dažytojas jam atkirto:
–     Keliauk į savo kraštą ir ten dažykis savo nosinę, o aš nedažysiu jos pigiau nei už dvidešimt dirhemų ir nė trupučio nenuleisiu kainos.
–     O kokia spalva tu ją nudažysi? – paklausė Abu Kiras.
–     Žinoma, mėlyna,- atsakė dažytojas.
–     O aš norėčiau, kad nudažytum raudonai, – tarė Abu Kiras.
–     Nesu matęs raudonų dažų,— atvertė dažytojas.
–     Tuomet nudažyk žalia spalva,— tarė Abu Kiras.
–     Nemoku dažyti žalia spalva,— atsakė dažytojas.
–     Nudažyk geltona spalva,— neatlyžo Abu Kiras.\
–     Geltona spalva nedažau,— atrėmė dažytojas.
Ir Abu Kiras išskaičiavo vieną po kitos spalvas, o galiausiai dažyto­jas jam paaiškino:
–    Mūsų krašte keturiasdešimt meistrų, ir jų niekados nebūna nei daugiau, nei mažiau. Jei kuris miršta, išmokome amato jo sūnų, o jei kuris mirdamas neturėtų vaikų, mūsų iškart sumažėtų. Jei kuris turi du sūnus, mokome vieną jų, o kai šis miršta, mokome jo brolį. Tai šit kokia tvarka nustatyta tarp mūsų amato žmonių, ir mes mokame dažyti tiktai mėlyna spalva — kitokių spalvų nepripažįstame.
Ir tuomet dažytojas Abu Kiras jam tarė:
–      Žinoki, kad ir aš esu dažytojas ir moku dažyti visomis spalvo­mis. Imk mane į darbą, ir aš išmokysiu tave dažyti visomis spalvomis, tuomet neprilygs tau nė vienas jūsų cecho dažytojas.
–      Mes niekada nesutiksime įsileisti svetimšalio į savo tarpą,— atsiliepė dažytojas.
–      O jeigu aš atidaryčiau savo dažyklą? — paklausė Abu Kiras.
–      Tai neįmanoma;— atrėmė dažytojas.
Sulig tais žodžiais Abu Kiras atsisveikino ir nuėjo pas kitą dažytoją, ir tas pasakė jam tą pat, ką ir pirmasis. Taip jis ėjo nuo vieno dažytojo pas kitą, kol apvaikščiojo visus keturiasdešimt, tačiau nė vie­nas nepriėmė jo nei meistru, nei parankiniu. Ir tuomet Abu Kiras nuėjo pas cecho vyriausiąjį ir viską jam papasakojo, o šis jam tarė:
–    Mes niekada nesutiksime įsileisti svetimšalio į savo tarpą. Didžiai užsirūstinęs, Abu Kiras nuėjo skųstis to miesto karaliui ir taip jam tarė:
–    O laiko valdove, aš – svetimšalis, dažytojas, ir su čionykščiais dažytojais neradau bendros kalbos, o sugebu dažyti raudonai visais atspalviais – ir rožės žiedo, ir jujubos uogų spalva, taipjau visais žalu­mos atspalviais – ir žolės, ir pistacijos, ir alyvmedžio ar papūgos spar­no spalva, taipjau juodai visais atspalviais – ir anglies, ir stibio spalva, taipjau geltonai visais atspalviais – ir apelsinų, ir citrinų spalva.
Išvardijo jis karaliui visas spalvas, o paskui pridūrė:
–     O laiko valdove, nė vienas dažytojas tavo mieste nesugeba dažyti audimų šiomis spalvomis. Jie pripažįsta tik mėlyną spalvą, tačiau ne­sutinka priimti manęs į savo tarpą nei meistru, nei parankiniu.
–     Tavo teisybė,- atsiliepė karalius – duosiu aš tau dažyklą ir nepašykštėsiu pinigų tam reikalui, o dėl tų dažytojų nekvaršink sau galvos: kiekvieną, kuris mėgins tau trukdyti, įsakysiu pakarti jo dirb­tuvės tarpdury.
Ir karalius beregint susišaukė statytojus, ir taip jiems pasakė:
–    Eikite su štai šiuo meistru pasižvalgyti po miestą, ir jeigu jis nusi­žiūrės kokią vietą, vykit šalin šeimininką nepaisydami, ar ten bus krau­tuvė, ar užeiga, ar kas kita, ir statykite tenai šiam žmogui dažyklą – tokią, kokios jis nori ir kokią statyti palieps, ir vykdykite kiekvieną jo žodį neprieštaraudami.
Taip taręs, padovanojo karalius Abu Kirui prašmatnų apdarą ir davė tūkstantį dinarų.
–    Imk,- tarė,- ir leisk, kiek reikės, kol statysi dažyklą.
Ir padovanojo jam taipjau du vergus, kad tarnautų, ir žirgą su auksu ir sidabru papuoštu balnu ir kamanomis. Abu Kiras apsirengė dovano­tais drabužiais, sėdo ant žirgo ir tapo puikus nelyginant emyras. Be to, karalius įsakė įrengti jam namus, iškloti juos kilimais, o kai tarnai įvykdė valdovo įsakymą, Abu Kiras juose įsikūrė.
Rytojaus dieną jis sėdo ant žirgo ir su statytojais priešaky išjojo žvalgytis po miestą, ir apžiūrinėjo jį, kol jam patiko viena vieta, ir tuomet jis tarė:
–    Štai kur gera vieta.
Ir tarnai beregint nutvėrė šeimininką, ir nuvedė pas karalių, o šis užmokėjo jam už namus daugiau, negu jie buvo verti. Ir prasidėjo sta­tyba. Abu Kiras vaikščiojo aplink ir kalbėjo statytojams: „Statykite taip ir taip, darykite tą ir tą”. Ir tie pastatė jam dažyklą, kokios niekas dar nebuvo matęs. Tuomet Abu Kiras nuėjo pas karalių ir pasakė, kad dažykla jau pastatyta ir kad jam reikia tik pinigų dažams.
–    Imki štai šiuos keturis tūkstančius dinarų,- tarė jam karalius,- pradžiai to pakaks. Ir norėčiau kaip galima greičiau pamatyti, ką tu sugebi.
Pasiėmė Abu Kiras tuos pinigus ir nuėjo prekyvietėn, o ten pamatė gausybę dažomųjų medžiagų ir prisipirko visko beveik už dyką. Paskui karalius atsiuntė jam penkis šimtus rietimų audimo, Abu Kiras veikiai susitaisė dažų ir nudažė juos visokiausiomis spalvomis, ir iškabino prie­šais dažyklos duris, ir žmonės, eidami pro šalį, grožėjosi neregėtomis spalvomis, grūdosi prie slenksčio ir klausinėjo:
–      Meistre, kaip vadinasi šios spalvos?
–      Čia raudona, čia geltona, o čia žalia,- aiškino Abu Kiras ir vardijo visus spalvų pavadinimus.
Ilgai netrukus žmonės pradėjo nešti jam audinius ir prašyti: „Nuda­žyk taip ar anaip ir imk užtai, kiek nori”. O kai Abu Kiras nudažė visus karaliaus audinius ir nunešė į rūmų menę, karalius, išvydęs įsta­bias spalvas, be galo apsidžiaugė ir dosniai jam atsilygino. Paskui ir visi kariai, audimais nešini, pradėjo traukti pas jį virtinėmis ir prašyti juos vienokia ar kitokia spalva nudažyta ir Abu Kiras dažė, atsižvelgdamas į jų norus, ir jo kapšin pylėsi auksas ir sidabras. Ir gandas apie Abu Kirą plačiai pasklido po visą šalį, ir jo dažykla imta vadinti karališkąja, ir turtai plaukė pas jį pro visas duris. Nė vienas dažytojas nedrįso žodžio tarti prieš. Dabar jie ėjo pas jį, bučiavo jam rankas, prašė atleisti ir siūlė savo paslaugas sakydami: „Imki mus savo dirbtuvėn”. Tačiau nė vieno jis neėmė – turėjo pakankamai vergų ir vergių, o ir pinigų buvo susikrovęs į valias. Štai ir visa Abu Kiro byla.
0 dabar grįžkime pas Abu Sirą, kuris tris dienas išgulėjo be nuo­vokos, kai Abu Kiras, susiglemžęs visus pinigus, paliko jį užrakintame kambaryje vieną, bejėgį, beatsisveikinantį su šiuo pasauliu. Užeigos vartininkas susidomėjo matydamas, jog durys užsklęstos ir niekas ne­vaikščioja. Ligi pat saulei leidžiantis nepastebėjęs nė gyvos dvasios, ta­rė sau vienas: „Arba jie išvažiavo, neužsimokėję už kambarį, arba abu pasimirė, arba šiaip kas nors jiems nutiko”,- priėjo prie durų, pamatė, kad jos užrakintos, ir išgirdo viduj dejuojant barzdaskutį. Jis pastebėjo raktą kyšant medinėje spynoje ir, atidaręs duris, žengė vidun, o ten, išvydęs vaitojantį barzdaskutį, paklausė:
–      Tesilenkia tavęs visos bėdos! Kurgi tavo bičiulis?
–      Vardan Alacho,- atsakė Abu Siras,- tik šiandien atsipeikėjau ir, atgavęs nuovoką, pradėjau šauktis pagalbos, bet niekas neatsiliepė. Meldžiu tave, brolau, pagraibyk po priegalviu ir surask kapšelį, ištrauk iš ten penkis pussidabrinius ir nupirk man ko nors kramtomo, nes bai­siai valgyti norisi.
Vartininkas kyštelėjo ranką po priegalviu, ištraukė kapšelį ir, pama­tęs, kad jis tuščias, tarė barzdaskučiui:
–    Iš tikrųjų tau sakau, tavo kapšy vėjai gaudosi, jame nieko nėra.
Tuomet Abu Siras suprato, jog Abu Kiras pasiėmė viską, kas ten buvo, ir pabėgo, ir paklausė vartininką:
–      Ar nematei kartais mano bičiulio?
–      Jau trys dienos, kai jo nematau,- atsakė vartininkas.- Netgi pagalvojau, kad judu abu išvažiavote.
–      Neišvažiavom,- tarė barzdaskutys,- bet užtat jis pasigviešė mano skatikų, nusiglemžė juos ir paspruko supratęs, kad aš sergu.
Sulig tais žodžiais jis graudžiai pravirko ir įniko bėdoti, o vartininkas jį paguodė:
–    Nesikrimsk, Alachas jam atsiteis su kaupu.
Taip taręs, vartininkas išėjo, išvirė sriubos, pripylė dubenį ir pamaiti­no Abu Sirą. Taip slaugė jį ištisus du mėnesius ir valgydino iš savo kapšio, kol pagaliau Abu Sirą išmušė prakaitas ir Alachas nuvijo šalin ligą. Ilgai netrukus barzdaskutys pasikėlė iš savo guolio ir tarė varti­ninkui:
–      Jeigu bus tokia aukštybių Alacho valia, atsilyginsiu tau už tai, ką gera man padarei, bet niekas nesugeba taip atmokėti, kaip atmoka maloningasis Alachas!
–      Ačiū Alachui, kad pasveikai,- atsiliepė vartininkas.- Iš tik­rųjų tau sakau, todėl tavimi taip rūpinausi, kad norėjau pelnyti tau­riojo Alacho malonėj.
Ir išėjo Abu Siras iš užeigos, ir ėmė klaidžioti po prekyvietes, kol likimas nuvedė jį ten, kur buvo Abu Kiro dažykla. Išvydęs margus audimus, iškarstytus pas dažyklos duris,ir  susigrūdusias žioplių, minias, Abu Siras užkalbino vieną žmogų ir paklausė:
–      Kas čia per vieta ir ko čia žmonės taip grumdosi?
–      Tai karališkoji dažykla, kurią laiko toks svetimšalis, vardu Abu Kiras, o mes renkamės čia kiekvieną sykį, kai jis iškabina kokį naują apdarą, ir grožimės margomis spalvomis, nes mūsų krašte dažytojai nemoka tokiomis spalvomis dažyti, ir be to, su mūsiškiais dažytojais jis nerado bendros kalbos.
Ir tasai žmogus papasakojo Abu Sirui, kaip Abu Kiras šnekėjosi su dažytojais ir kaip apskundė juos sultonui, ir kaip šis jį parėmė ir pastatė šią dažyklą, ir davė pinigų. Kai tasai žmogus papasakojo viską, Abu Siras didžiai apsidžiaugė ir tarė sau vienas: „Šlovė Alachui, per kurio malonę Abu Kiras tapo tokiu meistru! Iš tiesų galima pateisinti tą žmogų: jis pamiršo tave tik todėl, jog visa galva pasinėrė į savo amatą! O juk tu buvai jo bičiulis ir tauriai elgeisi, kai jis neturėjo darbo, tad tikriausiai, vos tave išvydęs, labai apsidžiaugs ir dosnumu atsiteis už tavo dosnumą!”  Taip taręs, Abu Siras priėjo prie dažyklos durų ir pamatė Abu Kirą sėdint viduje ant aukšto pasėsto netoli slenksčio. Vilkėjo jis karaliaus dovanotu apdaru, o priešais stovėjo keturi juodi vergai ir keturi baltaodžiai belaisviai, aptaisyti prašmatniais drabužiais. Ir pamatė Abu Siras dar dešimt vergų, pristatytų prie darbo, nes Abu Kiras nusipirko juos ir išmokė amato, kad galėtų it didysis veziris ar koks šlovingas karalius sėdinėti ant minkštų priegalvių, nieko savo ranko­mis nedirbti ir tik įsakinėti: „Darykite tai ir tai!”
Ir Abu Siras atsistojo priešais vildamasis, jog Abu Kiras, vos jį pama­tęs, didžiai apsidžiaugs, pagarbiai pasveikins ir priglaus prie širdies. Tačiau, kai tik juodviejų žvilgsniai susitiko, Abu Kiras sušuko:
–    Ei tu, nevidone! Kiek sykių esu tau sakęs, kad nesirodytum prie mano dirbtuvės durų! Gal nori gėdą man užtraukti prieš visus žmones, vagie tu? Griebkit jį!
Ir prišoko prie Abu Siro vergai, ir kietai jį nutvėrė, o Abu Kiras atsistojo, ir, paėmęs pagalį, įsakė:
–        Verskit jį ant žemės!
Tie parvertė Abu Sirą, ir Abu Kiras šimtąsyk kirto jam per nugarą, o kai vergai atvertė jį aukštielninką, pridėjo dar šimtą kirčių per pilvą ir galiausiai tarė:
–    Ak tu, nevidone, ak tu, niekše, jeigu ši pamoka nepadės ir dar kartą pamatysiu tave stypsant prie dažyklos durų, beregint paliepsiu nuvesti pas karalių, o jisai įsakys budeliui nukirsti tau galvą. Nešdin­kis, ir tenelaimina tavęs Alachas!
Ir Abu Siras nuėjo sugrudusia širdimi sumuštas ir paniekintas žmonių akyse, o susirinkusieji ėmė klausinėti dažytoją Abu Kirą:
–    Ką padarė tas žmogus?
–           Tai nedorėlis,- atsakė Abu Kiras,- žmonėms audimus vagia. Kiek sykių mane apvogė, o aš vis kalbėjau sau vienas „Teatleidžia jam Alachas! Juk tai varguolis!” – ir, gelbėdamas jį nuo gėdos, mokėjau žmonėms pinigus už jų audimus, o jį graudenau, kad daugiau taip nedarytų, bet jis nesiliovė. Jei dar kartą čia pasirodys, nuvesiu pas karalių: tegu įsako jį nudėti ir apsaugo žmones nuo jo nedorybių.
Ir žmonės, išklausę dažytojo žodžių, pratrūko plūsti Abu Sirą, nors šis jau buvo dingęs.
Štai ir visa Abu Kiro byla. Na, o Abu Siras grįžo atgal į užeigą ir atsisėdęs įsigalvojo apie tai, kaip nuskriaudė jį Abu Kiras. Ir sėdėjo jis, kol nustojo degti sumuštos vietos. Paskui išėjo į miestą, pasivaikš­čiojo po prekyvietes, ir dingtelėjo jam mintis išsimaudyti pirtyje. Kreipėsi tad į vieną miestelėną ir paklausė:
–      Brolau, kuriuo keliu man nusigauti į pirtį?
–      O kas per daiktas toji pirtis? – klausimu atsakė jam mieste­lėnas, ir Abu Siras paaiškino:
–      Pirtis – tai tokia vieta, kur žmonės nusiplauna ir nusivalo nešva­rumus, kuriais aptenka kūnas. Tai didžiausia palaima šioje žemėje.
–      Tuomet eik į jūrą,- patarė jam miestelėnas.
–    O aš norėčiau nueiti į pirtį,- atrėmė Abu Siras. Tuomet miestelėnas jam tarė:
–    Mes neišmanom, kas yra pirtis, ir visi maudomės jūroje. Karalius, ir tas, panūdęs išsimaudyti, puola į jūrą.
Kai tik Abu Siras suprato, jog visame mieste nėra nė vienos pirties, o žmonės nė iš tolo nenumano, kam ji reikalinga, nuėjo jis į karaliaus rūmus, o atsidūręs prieš jį, pabučiavo po jo kojų žemę ir, palinkėjęs visų pasaulio gėrybių, tarė:
–      Aš esu svetimšalis, o iš amato – pirtininkas. Štai atvykau į tavo miestą ir panorau nueiti į pirtį, bet neradau nė vienos. Kaipgi tokiame puikiame ir turtingame mieste nėra pirties, o juk tiktai ten žmogus patiria didžiausią palaimą pasaulyje!
–       O kas yra pirtis? – paklausė karalius.
Ir Abu Siras įsileido pasakoti, kaip atrodo pirtis, o baigdamas pridūrė:
–      Tik tuomet tavo miestas bus nuostabus, kai jame atsidarys pirtis!
–      Būk sveikas, išminčiau! – sušuko karalius ir padovanojo Abu Sirui neregėto prašmatnumo apdarą, ristūną ir du juodus vergus, o vėliau davė dar keturias verges ir du baltaodžius belaisvius, taipjau įsakė įrengti jam namus, išklotus kilimais, ir pagerbė nepalyginamai daugiau negu dažytoją. Paskui nusiuntė pas jį statytojus ir taip jiems pasakė:
–      Pastatykit jam pirtį tenai, kur jis pageidaus!
Subūrė tuomet Abu Siras statytojus ir nuėjo su jais į patį vidurį miesto, o ten surado patinkamą vietą, parodė ją vyrams, ir tie ėmėsi statybos. Abu Siras mokė statytojus, ką reikia daryti, ir ilgai netrukus jie pastatė neregėto gražumo pirtį, ir tuomet įsakė jisai ją išdailinti ir ištapyti sienas nuostabiausiais piešiniais, ir visi jais žavėjosi, kas tik matė. Pagaliau nuėjo Abu Siras pas karalių ir pranešė, jog pirtis pas­tatyta ir papuošta piešiniais, ir tarė:
–    Nieko daugiau ten netrūksta, tik kilimų ir rankšluosčių.
Ir davė jam karalius dešimt tūkstančių dinarų, ir Abu Siras, paėmęs juos, išklojo pirtį kilimais, kuo puikiausiai ją įrengė, o galiausiai iškarstė visur ant virvių rankšluosčius. Ir visiems, kas tik ėjo pro šalį, raibo akys ir maišėsi protas nuo piešinių ant sienų, ir minios grūdosi prie namų, niekada gyvenime neregėtų, ir klausinėjo žmonės, spoksodami  į išdailintas sienas:
–     Kas čia tokio?
–     Tai pirtis,- atsakinėjo Abu Siras, ir visi didžiai stebėjosi.
0 kai Abu Siras prišildė vandens ir atidarė pirtį, kai baseine paleido fontaną, visi, kas tik gyveno tame mieste, negalėjo atsipeikėti iš nuos­tabos. Paskui Abu Siras paprašė karalių padovanoti jam dešimtį baltaodžių belaisvių, dar nesuaugusių į vyrus, ir karalius davė jam dešimt belaisvių, dailumu prilygstančių mėnulio pilnačiai, ir Abu Siras ėmė masažuoti jiems kūnus sakydamas: „Darykite taip mūsų svečiams”. Paskui jis užkūrė gardžiakvapes smilkykles ir išsiuntė miestan šauklį, ir tas garsino visu balsu:
–    O Alacho kūriniai, eikite visi į pirtį, tai karališkoji pirtis! Ir žmonės paplūdo pas Abu Sirą, ir jisai parikiavo belaisviams mazgoti jiems kūnus. Ir žmonės leidosi vienas po kito į baseiną, o išlipę sėdosi ant paaukštinimo, ir ten belaisviai masažavo juos, kaip buvo išmokęs Abu Siras.
Ir taip tris dienas plaukė žmonės į pirtį, o išsimaudę ėjo namo, nemokėdami nė skatiko. Ketvirtąją dieną pats karalius išsirengė į pirtį, sėdo ant žirgo ir su visa palyda atjojo pas Abu Sirą. Jis įėjo į vidų, nusivalkstė savo apdarus, ir pats Abu Siras pradėjo jį trinti plaušine, ir taip trynė, jog nuo kūno ritosi nešvarumai, panašūs į lempų dagčius, ir Abu Siras rodė juos karaliui, ir karalius džiaugėsi. O kai paskui pliaukštelėjo karalius delnu sau per kūną, pajuto, koks jis švarus ir švelnus.
Numazgojęs karaliui kūną, Abu Siras įpylė į baseiną rožių vandens, ir karalius pasinėrė, o kai išlipo iš baseino, pasijuto toks atsigavęs ir žvalus, kokiu kol gyvas nesijautė. Tuomet Abu Siras pasodino jį ant paaukštinimo, ir belaisviai pradėjo masažuoti jam kūną, gardžiai kve­piant alavijų ir nardų dūmams.
–     O meistre, vadinasi, šit kokia ji, toji pirtis! – sušuko karalius.
–     Taip,-  atsakė Abu Siras.
–     Prisiekiu galva,- pridūrė tada karalius,- tik dabar, atsiradus tavo pirčiai, mano miestas tapo tikru miestu! – Ir paklausė: – O kiek imsi iš žmogaus už savo paslaugas?
–     Kiek įsakysi, tiek ir imsiu,— atsiliepė Abu Siras. Tuomet karalius paliepė duoti jam tūkstantį dinarų ir tarė:
–     Imsi po tūkstantį dinarų iš kiekvieno, kuris ateis į pirtį.”
–     Atleisk, o laiko valdove,- tarė jam Abu Siras.- Žmonės ne visi vienodi: esama ir turtingų, ir vargšų. Jeigu imsiu iš kiekvieno po tūkstantį dinarų, mano pirtyje vėjai gaudysis, nes vargšai neįmanys užsimokėti tokių pinigų
–      O kokį mokestį nustatysi? – paklausė karalius.
–    Paliksiu tai žmonių sąžinei,- atsakė Abu Siras,- ir kiekvienas mokės kiek išgalėdamas, tad imsiu iš visų pagal turtą. Ir jeigu aš taip tvarkysiuos, visi eis į mano pirtį, ir turtuoliai atseikės sulig savo ištek­liais, o beturčiai duos, kiek leidžia kišenė. Kai laikysiuos šitos tvarkos, mano pirtis klestės ir bus visų gerbiama, o tūkstantis dinarų, kuriuos man malonėjai, tebūnie karaliaus dovana, nes esu tikras, jog tokių pini­gų niekas daugiau neįmanys man duoti.
Ir karaliaus didžiūnai pritarė Abu Siro žodžiams, ir pridūrė:
–      Teisybė, o laiko valdove! Nejaugi tu manai, kad visi mirtingieji gali tau prilygti, o šlovingasis karaliau?
–      Iš tikrųjų teisybę sakote,- tarė karalius,- bet šis žmogus – neturtingas svetimšalis, ir mes privalome parodyti jam širdį. Juk tiktai jo dėka radosi mūsų mieste tokia puiki pirtis, kokios niekas kol gyvas ne­buvo regėjęs. Iš tikrųjų dabar, atsidarius pirčiai, mūsų miestas pagražė­jo ir įgavo didybės. Ir jeigu mes pagerbsime šį žmogų savo dosnumu, joks užmokestis nebus per didelis.
–      Jei tu geidi pagerbti jį savo dosnumu,- tarė didžiūnai,- mo­kėk jam iš savo iždo, tačiau, būdamas taurus savo valdiniams, nerei­kalauki padidinti pirties mokesčio, ir tada visi miestelėnai melsis už tave Alachui. O mokėti tūkstantį dinarų neišgalėtume net mes, tavo karalys­tės didžiūnai, tai kaipgi įmanytų juos atseikėti varguoliai?
–      Ir mano karalystės didžiūnai,- tarė jiems karalius,- sutinku su jumis, bet šiandien tegu kiekvienas jūsų jam sumoka po šimtą dinarų ir dar duoda po baltaodį belaisvį, vergą ir vergę.
–      Gerai,- atsiliepė didžiūnai,- šiandien duosim, kaip įsakai, bet vėliau te kiekvienas, atėjęs į pirtį, užsimoka tiek, kiek liepia širdis.
–    Tebūnie! – pritarė karalius.
Ir didžiūnai davė Abu Sirui po šimtą dinarų, baltaodį belaisvį, vergę ir vergą, o maudėsi tą dieną su karalium keturi šimtai vyrų, tad Abu Si­ras gavo keturiasdešimt tūkstančių dinarų ir, be kita ko, keturis šimtus baltaodžių belaisvių ir keturis šimtus juodaodžių vergų, ir keturis šimtus vergių. Iš tiesų buvo tai nemenka dovana, juo labiau kad ir karalius ma­lonėjo Abu Sirui dešimt tūkstančių dinarų, dešimt baltaodžių belaisvių, dešimt juodaodžių vergų ir dešimt vergių. Ir žengė tuomet Abu Siras priekin, pabučiavo žemę po karaliaus kojomis ir tarė:
–    Ačiū tau, o laimingasis karaliau, teisybės mylėtojau! Kurgi aš dė­siuos su tokia galybe baltaodžių belaisvių, juodaodžių vergų ir vergių?
Ir atsakė jam karalius:
–    Tik todėl paliepiau savo didžiūnams taip dosniai tave apipilti gė­rybėmis, kad turėtum kuo daugiau turto. Gal kada nors prisiminsi savo kraštą ir artimuosius, pasiilgsi jų ir įsigeisi grįžti tėvynėn. Tuomet galėsi pasiimti iš mūsų krašto didelius turtus ir be rūpesčių gyventi savo šaly.
–    O laiko valdove, teprideda Alachas tau galybės! – atsakė jam Abu Siras.- Turėti tokią gausybę baltaodžių belaisvių, vergų ir vergių pritinka nebent karaliams, ir jeigu tu parikiuotum vietoj jų atsilyginti man grynais, man būtų daug maloniau laikyti pinigus kapšyje nei tokią nesuskaičiuojamą kariauną, kurią privalu maitinti, girdyti ir rengti, o tam neganėtų nė viso aukso, kurį šiandien gavau.
Susijuokė karalius ir sušuko:
–    Teisybę sakai, vardan Alacho, tų žmonių susidarė ištisa kariauna, o tau pristigs išteklių jai išlaikyti. Ar nenorėtum juos man parduoti, jei mokėčiau po šimtą dinarų už kiekvieną?
–    Parduodu už tokią kainą,- tarė Abu Siras.
Ir karalius įsakė pašaukti iždininką, o kai šis atėjo su pinigais, užmo­kėjo Abu Sirui už visus vergus ir belaisvius ir sugrąžino juos savinin­kams tardamas:
–    Tegu kiekvienas atpažįsta savo baltaodžius belaisvius, juodao­džius vergus ir verges ir atsiima, nes tai – mano dovana.
Ir didžiūnai paklausė karaliaus, ir kiekvienas atsiėmė savo vergus ir belaisvius, o Abu Siras tarė karaliui:
–    Tesuteikia Alachas ramybę tavo sielai, kaip tu kad suteikei, išva­duodamas nuo visų tų rajų demonų, kuriuos turbūt tik vienas Alachas įmanytų pasotinti!
Ir susijuokė karalius iš jo žodžių, ir jam pritarė, o paskui su visais ka­ralystės didžiūnais išėjo iš pirties ir parjojo į rūmus.
O Abu Siras kiaurą naktį skaičiavo auksą, krovė jį į maišus ir juos antspaudavo, ir gelbėjo jam dvidešimt juodaodžių vergų, dvidešimt bal­taodžių belaisvių ir keturios vergės — visa jo šeimyna. O rytui išaušus, Abu Siras atidarė pirtį ir išsiuntė miestan šauklį, kad visiems skelbtų: „Kiekvienas, kas ateis į pirtį ir išsimaudys, užsimokės tiek, kiek leidžia kišenė ir kiek liepia širdis!”
Ir Abu Siras atsisėdo prie skrynios, ir kiekvienas, kas ėjo pro jį pirtin, dėjo tiek, kiek išgali, ir vakarop aukštybių Alacho maloningumo dėka skrynia kaupinai prisipildė pinigų.
Ilgai netrukus ir karalienė užsigeidė išsimaudyti pirtyje, o kai Abu Siras gavo tą žinią, padalijo dieną į dvi dalis: nuo aušros iki vidudienio paskyrė vyrams, o nuo vidudienio iki saulėlydžio – moterims. Ir kai atėjo karalienė, prie pinigų skrynios Abu Siro įsakymu stojo vergė, o kitos keturios, šeimininko išmokytos pirtininkių meno ir gerai išmankš­tintos, kuo išmaningiausiai ir meistriškiausiai aptarnavo karalienę, ir ši, be galo patenkinta ir sužavėta, padėjo skrynion tūkstantį dinarų.
Abu Siro šlovė plačiai pasklido po visą miestą, ir jis vienodai maloniai priiminėjo svečius – tiek turtuolius, tiek vargšus,- ir turtai plaukė jam pro visas duris. Ir susipažino jis su rūmų didžiūnais, ir įsigijo tarp jų nemaža draugų ir bičiulių, ir karalius ateidavo pirtin kas savaitė ir kiekvienąsyk mokėdavo po tūkstantį dinarų, o kitomis savaitės dienomis lankydavosi didžiūnai ir varguoliai, ir Abu Siras visus vienodai gerbė ir maloniai kvietė maudytis.
Ir taip jau atsitiko, jog vieną dieną atėjo pirtin karaliaus kapitonas, ir Abu Siras nusirengė, drauge su juo įlipo į baseiną, o paskui išmasažavo jam raumenis ir stengėsi visa kuo įtikti. Kapitonui išsimaudžius, Abu Si­ras pavaišino jį gaivinamaisiais gėrimais ir kava, o kai šis mėgino užsi­mokėti, prisiekė, jog neims jokio užmokesčio. Kapitonas buvo be galo dėkingas Abu Sirui už nuoširdumą ir paslaugumą ir neišmanė, kaip at­siteisti kilniadvasiam pirtininkui.
Taip klojosi reikalai Abu Sirui. Tuo tarpu Abu Kiras išgirdo žmones tolydžio minint ir liaupsinant pirtį, o dažnas ne kartą jam sakė: „Iš tik­rųjų toji pirtis – tai žemės palaima, reikėtų ir tau, jei tokia bus Alacho valia, kartu su mumis nueiti ir pačiam įsitikinti, koks nuostabus tai daly­kas!” Ir Abu Kiras tarė sau vienas: „Kur dėsies, teks ir man kaip ir ki­tiems nueiti ir apžiūrėti tą pirtį, apsukusią žmonėms protą”. Taip taręs, apsirengė pačiais prašmatniausiais apdarais, atsisėdo ant mulo ir, sau­giai įsiterpęs tarp keturių juodaodžių vergų ir keturių baltaodžių belais­vių, išjojo į pirtį.
Nukakęs į vietą, prie vartų nusėdo nuo mulo ir, žengęs į kiemą, už­uodė gardžius alavijų ir nardų kvapus, pamatė vaikščiojant žmones, o ant suolų sėdint didžiūnus drauge su varguoliais. Jis pasuko į prieangį, ir Abu Siras, jį išvydęs, džiaugdamasis žengė jo pasitikti. Ir Abu Kiras taip jam tarė:
–    Argi taip daro dori žmonės? Aš atidariau dažyklą ir tapau gar­siausias meistras visame mieste, ir susipažinau su karalium, ir gyvenu laimingas ir visų gerbiamas, o tu neateini manęs aplankyti, nesiteirauji apie mane ir neklausinėji: „Kur mano bičiulis?” Aš nėriausi iš kailio tavęs ieškodamas ir siuntinėjau vergus ir belaisvius, kad tavęs teirautųsi užeigose ir kitur, bet jie neužtiko tavo pėdsakų ir neatnešė jokių žinių.
Ir Abu Siras jam atsakė:
–      Argi aš nebuvau atėjęs pas tave ir argi tu neišvadinai manęs vagi­mi, neprimušei pagaliu ir nepadarei man gėdos žmonių akyse?
–      Ką tu sakai? – tarė tariamai susikrimtęs Abu Kiras.- Nejaugi tada primušiau tave?
–    Taip, mane,- atsakė Abu Siras.
Ir Abu Kiras prisiekė jam tūkstančiu priesaikų, jog tuomet tikrai jo nepažino.
–    Vadinasi, tai kas nors kitas, labai panašus į tave, kas dieną ateida­vo pas mane vogti žmonių audimų, todėl, kai tu pasirodei, pamaniau, jog tai jis.
Taip taręs, Abu Kiras ėmė graudžiai aimanuoti ir, plodamas delnais, šaukti:
–      Nėra jėgos ir galybės, didesnės už visagalį aukštybių Alachą! Pri­sipažįstu, kad nuskriaudžiau tave. Bet kodėl gi tu neatvėrei man akių ir nepasakei: „Aš esu tasai ir tasai?” Pats esi kaltas, kad nepasisakei, kas esąs, juk mano galva ir šiaip jau iškvaršinta begalės rūpesčių!
–     Teatleidžia tau Alachas, bičiuli,- atsakė jam Abu Siras.- Ma­tyt, dangaus man buvo taip lemta, tik vienas Alachas viską žino ir gali. 0 dabar įeik į mano pirtį, nusivilk apdarą, išsimaudyk ir nieko neimk į širdį.
O Abu Kiras vis nesiliovė meldęs:
–    Atleisk man, brolau, prašau tave Alacho vardu!
–     Tegu Alachas nuima nuo tavęs šią nuodėmę ir atleidžia! – atsi­liepė Abu Siras.- Iš tikrųjų ši neganda man buvo skirta nuo amžių!
–     O kaip tu iškilai į tokias aukštybes? – paklausė tuomet Abu Ki­ras, ir Abu Siras atsakė:
–    Tasai, kuris apdalino tave malonėmis, nepašykštėjo jų ir man. Aš nuėjau pas karalių, papasakojau, kokių malonumų teikia pirtis, ir jis parikiavo ją man pastatyti.
–    Kiek tu pažįsti karalių, tiek pažįstu ir aš,— tarė tuomet Abu Kiras,— ir jei tokia bus aukštybių Alacho valia, aš pasistengsiu palenk­ti karaliaus širdį, kad jis, mane pagerbdamas, dar labiau tave mylėtų ir godotų. Jis nežino, kad tu – mano bičiulis, tad aš jam viską pasakysiu ir pavesiu tave jo globai.
–     Nereikia man tavo užtarimo,- atsakė jam Abu Siras,- nes yra tasai, kuris visų širdis pripildo meilės. Ir karalius, ir visi jo didžiūnai ma­ne myli ir jau ne kartą dosniai apdovanojo.
Ir papasakojo jis Abu Kirui visus nutikimus, o galiausiai pridūrė:
–    Nusivilk savo apdarą štai už šitos skrynios ir eik į pirtį, o aš tave palydėsiu ir gerai ištrinsiu tau kūną.
Nusivilko tuomet Abu Kiras visa, kuo buvo apsirengęs, ir įėjo į pirtį, o Abu Siras žengė iš paskos, ir įtrynė jam kūną, ir išmuilino, ir visa kuo padėjo, kol tas maudėsi, paskui jam pagelbėjo apsivalkstyti, o galiausiai patiekė jam pietus ir gaivinamuosius gėrimus, ir visi be galo stebėjosi jo didžia pagarba Abu Kirui. O paskui, kai Abu Kiras norėjo apsimokėti, Abu Siras prisiekė nieko iš jo neimsiąs ir taip jam tarė:
–    Kaip tau ne gėda? Juk tu – mano bičiulis, ir mudu abu – lyg vieno kūno ir kraujo.
Ir tuomet Abu Kiras tarė Abu Sirui:
–    Prisiekiu Alachu, bičiuli, tavo pirtis iš tiesų nuostabi, bet čia trū­ksta vieno dalyko.
–    O ko gi trūksta? – paklausė Abu Siras. Ir Abu Kiras atsakė:
–      Vaistų, sutaisytų iš negesintų kalkių ir aršeniko, švariai nuimančių plaukus. Sutaisyk tokių vaistų, o kai ateis karalius, pasiūlyk juos ir pamokyk, kaip naikinti jais plaukus, ir karalius dar labiau tave pa­mils ir laikys dar didesnėje pagarboje.
–     Tavo teisybė,- atsakė Abu Siras.- Jeigu bus tokia Alacho valia, tuoj pat sutaisysiu tuos vaistus.
Abu Kiras išėjo ir, sėdęs ant mulo, nujojo pas karalių, įžengė į rūmų menę ir kreipėsi tokiais žodžiais:
–      Norėčiau duoti tau gerą patarimą, o laiko valdove!
–      Patark, jei gali,- atsiliepė karalius, o Abu Kiras pasakė:
–      Pasiekė mane žinia, jog tu pastatei pirtį.
–      Iš tikrųjų,- atsakė karalius.- Atėjo pas mane toks žmogus, sve­timšalis, ir parikiavau pastatyti jam pirtį, kaip tau – dažyklą. Tai puiki pirtis, ir mano miestas, jai atsiradus, tapo dar gražesnis.
Ir karalius ėmė liaupsinti pirties privalumus, o Abu Kiras paklausė:
–      Ar jau esi joje buvęs?
–      Taip,- atsakė karalius, ir Abu Kiras sušuko:
–      Šlovė Alachui, kad jis apsaugojo tave nuo to nevidono ir mūsų tikėjimo priešo, kitaip sakant, pirtininko!
–    Kodėl? Ką gali jam prikišti? – paklausė karalius. Ir dažytojas atsakė: .
–      Žinoki, o laiko valdove, jei dar sykį užeisi į pirtį, nebeapsaugos ta­vęs Alachas!
–      Kodėl?- paklausė karalius.
–      Tas pirtininkas,- atsakė Abu Kiras,- tavo ir mūsų šventojo ti­kėjimo priešas, o prisiprašė tą pirtį pastatyti, geisdamas tave nunuodyti. Jau turi tau šį tą sutaisęs, o kai tu ateisi, paduos tau ir pasakys: „Šiais vaistais kiekvienas, norimą vietą pasitepęs, švariai nunaikins plaukus”. Tačiau tai, ką pirtininkas tau duos, anaiptol ne vaistai, o baisus pragaiš­tingas nuodas. Tam nedorėliui krikščionių sultonas yra pažadėjęs, jeigu jis tave nunuodys, išvaduoti pačią ir vaikus, kuriuos laiko nelaisvėje. Kadaise ir aš buvau drauge su juo to sultono nelaisvėje, bet atidariau dažyklą ir pradėjau taip gražiai dažyti audimus visokiausiomis spalvo­mis, jog palenkiau į save karaliaus širdį, ir jis paklausė: „Sakyk, ko pa­geidauji?  Ir paprašiau, kad paleistų mane laisvėn, ir jis malonėjo man tai, kas visų brangiausia gyvenime, ir aš atvykau į šį miestą. Ir kai pama­čiau aną žmogų pirtyje, paklausiau: „Kaip tau pavyko išsivaduoti ir iš­traukti iš nelaisvės pačią ir vaikus?” Ir jis atsakė: „Deja, ir aš, ir pati, ir vaikai vis dar esame nelaisvėje. Kartą krikščionių sultonas sušaukė ta­rybą, ir aš ten buvau tarp kitų, stovėjau ir klausiausi aptariant ir apšne­kant visų šalių karalius, o kai pagaliau kalba išėjo apie šio miesto kara­lių, sultonas giliai atsiduso ir tarė: „Ak, niekas man nėra taip įsipykęs kaip šio miesto karalius! Jei kas nors įsimiklintų jį nužudyti, duočiau ko tik jo širdis pageidauja”. Tuomet aš žengiau priekin ir paklausiau: „Jei­gu aš įsimiklinęs jį nužudysiu, ar duosi laisvę man, mano pačiai ir vai­kams?” Ir jis atsakė: „Taip, duosiu, ir apipilsiu malonėmis, kokių tik pa­norėsi”. Taip mudu sudarėme sandėrį, ir sultonas įlaipino mane laivan ir atsiuntė į šį miestą, ir aš nuėjau pas čionykštį karalių, kuris man ir pastatė šią pirtį. Dabar man belieka tik jį nunuodyti ir, pargrįžus pas kri­kščionių sultoną, išvaduoti pačią ir vaikus ir atsiimti žadėtą dovį”. Pak­lausiau jį: „O kokią tu klastą sumanei čionykščiam karaliui nunuodyti?” Ir jis atsakė: „Klasta labai paprasta, tokia, jog paprastesnių nebūna pa­saulyje. Juk jis vaikščioja pas mane į pirtį. Tad sutaisysiu aš jam tokių vaistų su nuodais, o kai jis ateis, pasakysiu: „Imki šiuos vaistus ir pasi­tepki ten, kur nori išnaikinti plaukus”. Jis pasiims tepalą, įsitrins, o nuo­dai pradės skverbtis į kūną, smelksis dieną ir naktį, kol pagaliau pasieks širdį ir jį nugaluos. Tokia bus jo mirtis”. Vos tik išgirdau šiuos žodžius, iškart sunerimau dėl tavo gyvybės – juk esi mano geradarys, todėl ir atėjau tavęs perspėti.
Išklausė karalius Abu Kiro pasakojimą ir užsiliepsnojo siaubinga rūs­tybe, ir tarė dažytojui:
–    Laikyk tai paslaptyje!
Ir nusprendė beregint keliauti į pirtį, kad abejonės virstų tikrove. Karaliui atėjus į pirtį, Abu Siras nusirengė kaip paprastai ir ėmėsi jį mazgoti, paskui išmasažavo ir tarė:
–    O laiko valdove, sutaisiau čia tau tokių vaistų nereikalingiems plaukams pašalinti.
–    Duokš,- įsakė karalius.
O kai Abu Siras atnešė vaistus ir pastatė juos prieš karalių, šis užuodė baisią smarvę ir tarė sau, jog tai iš tikrųjų nuodai, užsidegė baisiu pyk­čiu ir suriko palydai:
–    Griebkit jį!
Ir asmens sargyba nučiupo Abu Sirą, o karalius išėjo netverdamas įtūžiu, ir niekas nežinojo, ko jis netikėjai užsirūstino – tokia didi buvo jo rūstybė, jog niekam jis nepasakė nė žodžio, o palyda nedrįso jo, pyk­čiu liepsnojančio, klausinėti.Karalius apsirengė ir sugrįžo į rūmų menę, liepė atvesti Abu Sirą surištomis rankomis ir pašaukti savo kapitoną, o kai šis stojo prieš jo akis, prabilo tokiais žodžiais:
–       Imk tą nevidoną ir įkišk į maišą, įpilk ten du kintarus negesintų kalkių ir užrišk maišą drauge su Abu Siru ir kalkėmis, paskui įmesk jį luotan ir plauk prie mano rūmų, o kai pamatysi mane sėdint prie lango, paklausk: „Ar prigirdyti?” Ir aš pasakysiu: „Prigirdyk!” Ir kai tai pasa­kysiu, įversi maišą į vandenį, kad kalkės taptų gesintos, o Abu Siras ir prigertų, ir sudegtų.
–      Klausau ir vykdau! – atsakė kapitonas ir išsivedė Abu Sirą iš me­nės, paskui nuplukdė jį į salą, esančią prieš karaliaus rūmus, o ten krei­pėsi į jį tokiais žodžiais:
–      Ei tu, kartą pas tave buvau atėjęs į pirtį, ir tu mane priėmei su di­džia pagarba, pats mane numazgojai ir padarei visa, kas pridera, kad ligi soties prisimėgaučiau palaima. Paskui prisiekei man, kad neimsi jokio užmokesčio, ir aš pamilau tave visa širdimi. Tad pasakyk man, kas tau nutiko su karalium ir kuo tu jam nusikaltai, ir kuo užrūstinai, kad įsakė surengti tau tokią šiurpią mirtį?
Ir atsakė jam Abu Siras:
–      Prisiekiu Alachu, iš tikrųjų nieko blogo jam nepadariau ir net ne­žinau, kuo galėjau nusikalsti, jog pelniau tokią bausmę.
–      Iš tiesų tau sakau,- tarė kapitonas,- tu įgijai tokį karaliaus prielankumą, kokio niekas ligi tol nebuvo regėjęs, o kiekvienas, kuriam šypso laimė, žadina žmonių pavydą. Gal kas nors, pavydėdamas tau lai­mės ir sėkmės, apjuodino tave karaliui ir pasakė kokį negerą žodį, sukursčiusį jo širdyje neregėtą rūstybę. Būk ramus ir nieko nebijok – aš nelinkiu tau nieko pikta. Kaip tu mane kartą pagerbei, manęs suvis ne­pažinodamas, taip ir aš tave apsaugosiu nuo mirties, tačiau, likęs gyvas ir sveikas, turėsi kurį laiką pagyventi mano saloje, kol iš miesto plauks koks laivas tavo krašto pusėn, tada ir išsiųsiu tave gimtinėn.
Abu Siras pabučiavo kapitonui ranką ir padėkojo už gerą širdį, o ka­pitonas atnešė negesintų kalkių, supylė į maišą, įvertė akmenį sulig žmo­gum didumo ir tarė:
–    Atsiduosiu Alacho malonei!
O paskui įdavė Abu Sirui tinklą ir pasakė:
–    Užmesk tinklą jūron, gal sužvejosi šį tą, nes mano priedermė kas dieną aprūpinti karaliaus virtuvę žuvimi, o šiandien, gelbėdamas tave iš bėdos, nespėjau nė pažūklauti. Baisu man, kad ateis virėjo paranki­niai, pareikalaus žuvų ir nieko negaus, o jei tu pažvejosi vietoj manęs, atiduosi jiems, kas pridera. Tuo tarpu aš nusiirsiu prie rūmų ir pasis­tengsiu apgauti karaliaus budrumą dėdamasis, kad skandinu tave.
Ir Abu Siras atsakė:
–    Aš pažvejosiu, o tu eik, ir tesaugo tave Alachas!
Kapitonas įvertė maišą į luotą, nusiyrė nuo kranto ir nuplaukė prie karaliaus rūmų. Ten pamatė karalių sėdint prie lango ir paklausė:
–    0 laiko valdove, ar prigirdyti jį?
–    Prigirdyk! – įsakė karalius ir pamojo ranka, ir tuo metu kažkas blykstelėjo ir įkrito į jūrą.
Pasirodo, į jūros bangas nugrimzdo karaliaus žiedas, o tas žiedas bu­vo užkerėtas: kai karalius ant ko nors užsirūstindavo ir norėdavo tą žmogų pražudyti, mostelėdavo jo pusėn dešine ranka, iš žiedo išlėkdavo žaibas ir nutrenkdavo tą, į kurį parodydavo karalius, ir tam žmogui nu­sirisdavo galva nuo pečių. Todėl kariuomenė nuolankiai klausė kara­liaus, ir jam nebuvo baisūs nė patys galingiausi priešai. Tad, žiedui nus­mukus nuo piršto, karalius nepasakė nė pusės žodžio ir nepaskelbė: „Mano žiedas įkrito jūron”,- baimindamasis, jog kariuomenė sumaištaus ir jį nužudys. Štai ir visa karaliaus byla.
0 Abu Siras, kapitonui nuplaukus, užmetė tinklą ir ištraukė pilną žu­vų, paskui užmetė dar kartą ir vėl ištraukė pilną žuvų, ir taip jis leido tinklą jūron ir tempė krantan, pilną žuvų, kol pagaliau išaugo jų dideliausia krūva.
Ir tarė tuomet Abu Siras sau vienas: „Prisiekiu Alachu, jau seniai ne­su valgęs žuvies!” Pasirinko didele riebią žuvį ir pagalvojo: „Kai pargrįš kapitonas, paprašysiu, kad pakeptų man tą žuvį pietums”. Taip ta­ręs, perrėžė žuviai pilvą peiliu, ir peilis užkliuvo už kažko žiaunose, ir Abu Siras pamatė karaliaus žiedą – pasirodo, žuvis prarijo jį, paskui apvaizdos valia atplaukė prie salos ir čia pateko į tinklą. Abu Siras pasi­ėmė žiedą ir užsimovė ant mažylio piršto nė nenumanydamas, kokią jis turi galią. Tuo tarpu atėjo žuvų du jaunučiai virėjo parankiniai ir, žen­gę artyn, paklausė Abu Sirą:
–     Ei žmogau, kur dingo kapitonas?
–     Nežinau,- atsakė Abu Siras ir mostelėjo dešine ranka.
Ir tuo metu, kai jis, tardamas: „Nežinau”, mostelėjo ranka, abiem parankiniams nusirito galvos nuo pečių. Abu Siras apstulbo ir tarė sau: „Kas tai galėtų būti? Kas gi juos nužudė?” Gaila jam pasidarė paranki­nių, ir jis susimąstė. Ir tuomet parplaukė kapitonas ir pamatė kalną žu­vų, du lavonus ir žiedą ant Abu S iro piršto.
–    O brolau,- sušuko kapitonas,- tik nekelk rankos su žiedu! Jei mostelėsi, nužudysi mane.
Abu Siras didžiai nustebo išgirdęs tuos žodžius. Tuo tarpu kapitonas priėjo arčiau ir paklausė:
–      Kas nužudė tuodu parankinius?
–      Nežinau, brolau, prisiekiu Alachu,— atsakė Abu Siras.
–    Tavo teisybė,- pritarė kapitonas,- bet pasakyk man, iš kur ga­vai šį žiedą?
–    Radau šios žuvies žiaunose,- atsakė Abu Siras. Ir kapitonas tarė:
–      Tavo teisybė, nes pats mačiau, kaip, išskėlęs žaibą, krito iš kara­liaus rūmų lango į jūrą. O tai atsitiko tada, kai karalius manydamas, jog tu esi maiše, mostelėjo ton pusėn ir suriko man: „Prigirdyk!” Kai jis mostelėjo ranka, aš įverčiau maišą jūron, o žiedas tuo metu nusmuko karaliui nuo piršto ir įkrito į vandenį, ir jį prarijo ši žuvis, o Alachas ją nusiuntė tau, ir tu ją pagavai, nes taip buvo tau skirta. Ar žinai, kokią galią turi šis žiedas?
–      Nežinau,- atsakė jam Abu Siras.
–      Tai žinoki, – tarė kapitonas,- jog kariuomenė klauso mūsų ka­raliaus tik bijodama šio žiedo, nes jis užkerėtas: kai karalius užsirūstina ant ko nors ir įsigeidžia nužudyti, jam pakanka vien parodyti pirštu į tą žmogų, ir galva beregint nusirita nuo pečių – iš žiedo išlekia žaibas, nutrenkdamas karalių užrūstinusį valdinį, ir nukauna jį vietoje.
Ir Abu Siras, išgirdęs šiuos žodžius, be galo nusidžiaugė ir tarė kapi­tonui:
–      Tuoj pat vežk mane atgal į miestą!
–      Ir nuvešiu,- atsakė kapitonas,- nes dabar nebebijau, kad kara­lius gali tave nuskriausti: jei tik pamosi jo pusėn ranka, mirties jam lin­kėdamas, jo galva bemat nusiris tau po kojų. Jei netgi įsigeistum nužu­dyti karalių drauge su visa jo kariauna, niekas neįstengtų tau sutrukdyti.
Taip taręs kapitonas nusivedė į luotą, ir juodu nusiyrė miesto link, ir kai tik jie priplaukė prie kranto, Abu Siras nuėjo į karaliaus rūmus ir įžengė į posėdžių menę, ir pamatė karalių sėdint, o priešais stovint ka­riauną. Karalius didžiai sielvartavo praradęs žiedą, bet nedrįso nė užsi­minti apie tai kariams. Išvydęs Abu Sirą, karalius suriko:
–    Argi tu ne jūros dugne? Kaip tau pavyko iš ten išsigauti? Ir atsakė jam Abu Siras:
–    O laiko valdove, kai įsakei įmesti mane jūron, tavo kapitonas įlai­pino mane luotan ir nuvežė į vieną salą, ir ten paklausė, kodėl mane ištiko tavo rūstybė, ir tarė: „Ką tu padarei karaliui, kad jis paliepė tave nužudyti?” Atsakiau jam: „Prisiekiu Alachu, nežinau, ką būčiau galėjęs padaryti bloga”. Ir tuomet kapitonas tarė: „Tu buvai įgijęs didį mūsų karaliaus prielankumą. Gal kas nors, tau pavydėdamas, apjuodino tave karaliui ir pasakė kokį negerą žodį, sukursčiusį jo širdyje neregėtą rūs­tybę. Tačiau kartą aš atėjau pas tave į pirtį, ir tu mane gražiai pa­gerbei, ir dabar, atsilygindamas už tą pagarbą, kurią parodei man pirtyje, išgelbėsiu tau gyvybę ir išsiųsiu tave į gimtinę”. Taip taręs, jis įdėjo luotan maišą su dideliu akmeniu ir vietoj manęs įvertė jūron, kai pamojai jam ranka. Tada ir nusmuko tau žiedas nuo piršto ir įkrito į bangas, o ten jį prarijo žuvis. O aš tuo metu žvejojau saloje ir pagavau tą žuvį kartu su kitomis, ir paėmiau ją, ketindamas išsikepti, ir perskrodžiau jai pilvą. Pamačiau viduriuose šį žiedą, pasiėmiau ir užsimoviau ant piršto. Ilgai netrukus pasirodė du tavo virėjo parankiniai ir paprašė žuvų, o aš, nežinodamas to žiedo galios, mostelėjau ranka, ir jiems nusi­rito galvos nuo pečių. Kai parplaukė kapitonas, pamatė žiedą ant mano rankos, pažino jį ir papasakojo, kokią jis turi galią. Atiduodu jį tau, nes niekada nepamiršiu, kiek daug gero man padarei ir kaip nešykštėjai ma­lonių! Štai tavo žiedas, pasiimk! Ir jei iš tikrųjų tau ką nors bloga pa­dariau, ir tuo nusipelniau mirties, nužudyk mane, tik prieš tai pasakyk, kuo tau nusikaltau, ir mano kraujas nekris ant tavo galvos.
Taip taręs, Abu Siras nusimovė žiedą nuo piršto ir padavė karaliui. Ir kai karalius pamatė, kokios taurios širdies yra pirtininkas, paėmė žie­dą, užsimovė ant piršto ir pasijuto lyg iš naujo gimęs. Atsistojo ir, apka­binęs Abu Sirą, tarė:
–      O žmogau, iš tikrųjų esi tauriausiųjų tauriausias, todėl nesmerk manęs ir atleisk už tai, ką bloga tau esu padaręs. Jei kas nors kitas būtų šį žiedą radęs, nieku gyvu nebūtų man jo grąžinęs!
–     O laiko valdove,- atsiliepė Abu Siras,- jei nori, kad tau atlei­sčiau, pasakyk man, kuo tau nusikaltau ir kuo taip užrūstinau, jog pas­merkei mane mirti?
–     Prisiekiu Alachu,- atitarė karalius,- dabar esu tikras, kad tu nekaltas, o kadangi taip tauriai pasielgei, žinau, jog netgi nesugebėtum padaryti kokios niekšybės. Tai dažytojas man tave apjuodino ir štai ką apie tave prikalbėjo.
Ir jis papasakojo, ko jam buvo prikalbėjęs dažytojas, ir tuomet Abu Siras tarė:
–    Prisiekiu Alachu, o laiko valdove, nepažįstu aš jokio krikščionių sultono ir niekada nesu lankęsis jokioje krikščionių žemėje! Ir niekada man tokia mintis nebuvo atėjusi – tave nužudyti? O tas dažytojas ka­daise buvo mano bičiulis ir kaimynas, kai gyvenau Aleksandrijoje. Su­rėmė mus ten vargai iš visų pusių, o kai suvis striuka pasidarė, išvykome drauge iš gimtojo krašto ir perskaitėme abu Korano pirmąjį perskyrimą, ir prisiekėme, jog tasai, katras turės darbą, maitins kitą, be darbo atli­kusį. O paskui mudviem nutiko štai kas.Ir Abu Siras papasakojo karaliui, kas juodviem nutiko ir kaip dažyto­jas Abu Kiras pavogė pinigus ir paliko jį sergantį užeigoje, ir kaip jį slaugė vartininkas ir maitino iš savo kišenės, kol Alachas grąžino svei­katą, ir kaip pagaliau jis atsikėlė iš ligos patalo ir, pasiėmęs savo įnagius, išėjo į miestą, ir kaip pakeliui pamatė dažyklą ir žmonių minią prie var­tų, o viduje pastebėjo Abu Kirą sėdintį ant suolo, ir kaip įėjo vidun pa­sisveikinti, ir kaip šis nedėkingumu jam atsilygino, apvagino ir nevidonu išvadino, ir skaudžiai pagaliu prikūlė. Ir papasakojo Abu Siras, kas jam nutiko nuo pradžios ligi galo, ir taip pasakė:
–    O laiko valdove, žinoki, jog ne kas kitas, tik dažytojas man patarė: „Sutaisyk tokius ir tokius vaistus ir duok jų karaliui, nes tavo pirtis iš tikrųjų puiki, bet trūksta tepalo”. Ir žinoki, o laiko valdove, jog tie vais­tai visai nekenksmingi, mes gaminame juos savo krašte ir vartojame, ir kiekvienoje pirtyje jų būna, tik aš buvau juos pamiršęs, ir dažytojas, kai jį nuoširdžiai priėmiau ir pagarbiai aptarnavau, man juos priminė ir patarė: „Sutaisyk tų vaistų”. Dabar, o laiko valdove, jei nori įsiti­kinti, jog sakau tiesą, paliepki atvesti užeigos vartininką ir dažyklos vergus ir apklausinėki juos, ir jie patvirtins mano žodžius.
Ir paliepė karalius pašaukti užeigos vartininką ir dažyklos vergus, o kai tie stojo prieš jo akis, ėmė juos klausinėti, ir jie papasakojo tai, ką buvo patyręs Abu Siras. Ir tuomet karalius įsakė atvesti dažytoją, ir suriko:
–    Atveskit jį čionai basą, vienplaukį ir surištomis rankomis!
O dažytojas tuo metu sėdėjo savo namuose ir džiaugėsi, kad Abu Si­ras nebegyvas. Ir nespėjo jis nė atsipeikėti, kai įpuolė vidun karaliaus sargyba ir įniko jį kulti, o paskui surišo jam rankas ir nuvilko pas kara­lių. Ir išvydo Abu Kiras sėdint šalia karaliaus Abu Sirą, išvydo užeigos vartininką ir dažyklos vergus stovint prieš sostą. Ir užeigos vartininkas jį paklausė:
–    Ar čia ne tas tavo bičiulis, kurį tu apvogei ir palikai sergantį kam­baryje ir kuriam padarei tai ir tai?
Ir dažyklos vergai paklausė Abu Kirą:
–    Ar čia ne tas pats žmogus, kurį paliepei tuomet sučiupti ir primuš­ti?
Ir tuomet karaliui paaiškėjo Abu Kiro niekšiškumas, ir jis suprato, jog dažytojas vertas kur kas baisesnių kančių nei Munkaro ir Nakyrc kankinimai, ir tarė:
–      Imkite jį ir vedžiokite po miestą ir prekyvietes, o paskui įkiškite į maišą ir įmeskite jūron!
–      O laiko valdove,- įsiterpė tuomet Abu Siras,- leisk man jį už­tarti, nes aš jam viską atleidau.
–     Jei tu atleidai jam savo skriaudas,- atrėmė karalius,- mes nie­kados neatleisim savųjų.- Paskui suriko sargybai: – Griebkite jį!
Ir sargyba nutvėrė Abu Kirą, ir apvedžiojo po visą miestą, o pasku įkišo į maišą, pribėrė ten negesintų kalkių ir įmetė jūron. Taip gavo galą Abu Kiras – prigirdytas ir sudegintas.
–    O Abu Sirai,- kreipėsi tuomet karalius į pirtininką,- prašyk manęs, ko tik nori, ir aš išpildysiu visus tavo pageidavimus.
Ir Abu Siras tarė:
–    Pageidaučiau, kad parsiųsdintum mane į gimtinę – nebenoriu daugiau čia gyventi.
Ir karalius apipylė Abu Sirą pinigais, nors ir šiaipjau jis turėjo daug turtų ir brangių dovanų, o paskui davė jam laivą, pilnutėlį visokiausių gėrybių, ir padovanojo įgulą baltaodžių belaisvių, o prieš tai siūlė būti jo veziriu, bet Abu Siras nesutiko ir išplaukė savo laivu, kuriame viskas priklausė jam – ir lobiai, ir baltaodžiai belaisviai,- ir plaukė jis nesus­todamas, kol pasiekė Aleksandrijos krantą ir ten nuleido inkarą. O kai išlipo jie sausumon, vienas baltaodis belaisvis pastebėjo netoliese maišą ir tarė Abu Sirui:
–    O pone, pajūryje guli didelis užrištas maišas, ir aš nežinau, kas ten galėtų būti.
Abu Siras nuėjo ir atrišo maišą, ir pamatė maiše Abu Kirą, jūros ban­gų atplukdytą Aleksandrijos žemėn. Ištraukė jį iš maišo ir palaidojo ne­toli Aleksandrijos, ir pastatė jam antkapį, ir paskyrė daug pinigų jo prie­žiūrai, o ant kapo vartų paliepė užrašyti šias eiles:

Pažinsi žmogų iš darbų, kuriuos jis bus padaręs;
Darbai tie taurūs, jei žmogus taurios širdies ir geras.
Nesmerk kitų, nes veikiai pats sulauksi pasmerkimo:
Kaip tu sprendi, apie tave taip žmonės spręsti ima.
Taisyk žodžiui vietą ir sek, ką sakai žmogui garsiai,
Ar kalbėsi rimtai, ar juokauti sau prabangą leisi.
Kai šuo sargus, ir priedermę atlieka rūpestingai,
O liūtas įkrenta duobėn, kai proto jam pristinga.
Paviršiun jūros vien skenduoliai negyvi išplaukia,
O perlai smėlyje, pačiam dugne, drąsuolių laukia.
Juk žvirblis niekados kovon su sakalu nestoja,
Nebent papaikęs, kai kvailumas pakiša jam koją.
Dangaus ir oro lapuos taip lemties rašyta ir žadėta:
„Kas žmogui gera daro, tam geru bus atmokėta!”
Bandyk nebandęs sirupą išgaut iš kolokvinto —
Tas girdo kartumu, kas vienu kartumu teminta.

Ilgai dar gyveno žemėje Abu Siras, o kai Alachas pasišaukė jį pas sa­ve, žmonės palaidojo jį šalia Abu Kiro, buvusio bičiulio, ir, įamžindami juodviejų atminimą, pavadino tą vietą „Abu Siru ir Abu Kiru”, bet šian­dien ji vadinama tik „Abu Kiru”. Tiek ir žinoma mums apie tų dviejų žmonių gyvenimą.
Šlovė praamžiui, kurio valia po nakties visada išaušta diena!

Comments

comments