Senovėj, dar prieš Vilhelmą Užkariautoją, Ylio salos pelkėse gyveno žmogus, vardu Tomas Hikatriftas. Jis buvo varguolis ir tarnavo pas ūkininkus, bet toks buvo stiprus, kad dviejų dienų darbą atlikdavo per vieną dieną. Vienintelį savo sūnų vadino kaip ir save — Tomu Hikatriftu — ir vis stengėsi išmokyti jį kokio amato, bet iš tų mokslų nieko neišėjo, nes vaikinas buvo ne per gudriausias, kitaip tariant, jam truputį trūko.
Tomo motina labai jį mylėjo ir, kai tėvas pasimirė, rūpinosi juo iš visos širdies. O tas tinginys, būdavo, guli ir guli ant krosnies ir valgo už keturis ar penkis. Ir taip smarkiai ėmė augti, kad dešimties metų jau buvo aštuonių pėdų aukščio, o rankos pasidarė drūtos kaip avino kulšys.
Vieną dieną jo motina nuėjo pas turtingą ūkininką ir paprašė kūlio šiaudų sau ir Tomui.
— Imk, kiek nori, — atsakė ūkininkas, jis buvo doras ir gailestingas žmogus.
Sugrįžusi namo, motina liepė Tomui parnešti šiaudus, bet tas nenorėjo; kad ir kaip prašė, jis tol nėjo, kol ji nedavė jam storos virvės. Tada jis susiruošė ir, atėjęs pas ūkininką, mato: šeimininkas su bernais kulia kluone.
— Atėjau šiaudų, — sako Tomas.
— Pasiimk tiek, kiek valiosi panešti, — atsiliepė ūkininkas. Pasidėjo Tomas virvę ant žemės ir pradėjo rišti kūlį. Ūkininkas juokdamasis ir sako:
— Tavo virvė per trumpa.
Tačiau juokai jam greit išlakstė — kai Tomas užbaigė savo kūlį, tai buvo sukimšęs gal dvidešimt centnerių šiaudų. Vyrai išvadino jį kvailiu ir sakė, kad jis nepanešiąs nė dešimtos dalies, bet Tomas užsimetė kūlį ant pečių tarsi būtų tik centneris, o šeimininkas su bernais negalėjo atsistebėti.
Kai žmonės pamatė, koks Tomas pajėgus, tai nebeleido daugiau jam drybsoti prieš ugnį. Visi norėjo jį pasisamdyti ir sakė, kad gėda taip tinginiauti. Šitaip kalbinamas Tomas nebesispyrė ir nuėjo padirbėti pirma pas vieną, paskui pas kitą. O vieną dieną eigulys paprašė jį padėti parvežti namo medį. Nuvažiavo Tomas ir dar keturi darbininkai į mišką, rado tą medį ir ėmė kelti su skridimais į ratus. Tomas pamate, kad jie niekaip neįstengia jo įveikti, ir galop tarė: „Pasitraukit, mulkiai, į šalį”, kilstelėjo medį, pastatė ant galo ir nuleido į ratus,
— Matot, — pasakė jis, — ką vyrai gali.
— Dievaž, tiesą sakai, — atsiliepė tie, o eigulys paklausė, kiek Tomas nori atlyginimo.
— Daugiau nieko, tik kokį žabą motinai, kad turėtų su kuo ugnį prakurti, — atsakė Tomas, tada pamatė dar didesnį medį už tą, kur gulėjo ratuose, užsidėjo ant pečių ir nužingsniavo namo taip greitai, kad šešetu arklių pakinkytas vežimas vos spėjo iš paskos.
Suprato Tomas, kad jėgos turi daugiau nei dvidešimt vyrų, ėmė linksmai gyventi, susirado daugybę draugų, nuolat vaikščiojo po muges ir sueigas, eidavo žiūrėti pramogų ir žaidimų. Mušantis su kuokomis, einant imčių ar kūjį mėtant, jam nebuvo lygių, ir galiausiai niekas nebedrįsdavo stoti prieš jį, todėl garsas apie Tomą vis plačiau ir plačiau aidėjo visame krašte.
Taip keliavo jis iš vieno daikto į kitą, sviediniu žaisdavo ar kitokius žaidimus. Kartą atklydo jis į tokią vietą, kur dar niekados nebuvo lankęsis ir kur niekas jo nepažino, ir stabtelėjo pažiūrėti, kaip vyrai sviedinį spardo. Puiki tai buvo pramoga, tačiau Tomas viską sugadino, mat atlėkusį sviedinį taip smarkiai spyrė, kad tas nežinia kur nušvilpė. Vyrai, žinoma, supyko ant Tomo, bet nieko nepešė: Tomas pasičiupo didžiulį baslį ir ėmė švaistytis kaip pašėlęs, Visas sodžius sukilo prieš Tomą, bet šis kur tik pasisukdavo, visur pasidarydavo sau kelią.
Kai pagaliau jis patraukė namų link, buvo jau vėlus vakaras. Kely sutiko keturis smarkius valkatas, kurie visą dieną nieko daugiau neveikė, tik plėšė keleivius. Šie pamanė vieną Tomą sutvarkysią kaip šiltą vilną ir lengvai atimsią iš jo pinigus.
Sustok ir atiduok! — šūktelėjo jie.
Ką atiduoti? — paklausė Tomas.
Savo pinigus, ponuli, — atsiliepė tie.
Pirma gražiai paprašykit, — pasakė Tomas.
— Na, užteks plepėti, mums reikia pinigų, ir tu nė mirktelėti nespėsi, kaip mes juos turėsim,
— Aure kaip! — pasakė Tomas. — Na tai eikit, šen ir patys
pasiimkit.
Trumpai tariant, Tomas du plėšikus užmušė, kitus du baisiai sužeidė ir pasiėmė visus jų pinigus, per du šimtus svarų. Parėjo namo ir prajuokino savo senutę motiną, apsakęs jai, kaip suraitė sviedinio žaidėjus ir ketvertą vagių.
Bet kaip pamatysite toliau, Tomas kartais sutikdavo ir sau lygių. Vieną dieną jis klaidžiojo po mišką ir suėjo žvitrų ci-nininką, tas turėjo drūtą la2dą ant peties, o didelis šuo nešė jam krepšį su įnagiais.
Iš kur esi ir kurgi taip keliauji? — paklausė Tomas. — Juk čia ne vieškelis.
O kas tau rūpi! — atsakė cinininkas. — Tik kvailiai amžinai kišasi kur nereikia.
— Aš tau greit parodysiu, kas man rūpi, — pasakė Tomas.
Ką gi, — atsiliepė cinininkas, — aš galiu kautis su kuo nori, bet esu girdėjęs, kad šiame krašte gyvena kažkoks Tomas Hikatriftas. Apie jį pasakoja nebūtus dalykus, tai labai norėčiau susitikti jį ir pasigalynėti.
A, — tarė Tomas, — man rodos, jis tave pamokytų. Kad taip nori, aš ir esu tas vyras. Ką dabar pasakysi?
Ką pasakysiu? Ogi kad džiaugiuosi sutikęs tave.
Tu, matyt, juokauji, — pasakė Tomas.
— Dievaži nejuokauju, — atšovė cinininkas. — Jei jau grumtis, tai grumtis.
— Duok pirma pasiimt kokią rykštelę, — pasakė Tomas.
— Imk sau sveikas, — atsakė cinininkas, — kas gi muša beginklį?
Tada Tomas vietoj vėzdo išsirovė vartų stulpą, ir ėmė jie kautis, cinininkas puolė Tomą, Tomas cinininką, ir talžė jie kits kitą kaip du milžinai. Cinininkas turėjo užsivilkęs odinį švarką, tai tas tratėjo sulig kiekvienu Tomo smūgiu, bet cinininkas nenusileido nė per nago juodymą. Galop Tomas taip užvažiavo jam per galvą, kad tas išvirto žemėn.
— Ką, cinininke, gavai? — sušuko Tomas.
Tačiau cinininko būta mitraus vyro, jis vėl pašoko ir taip trenkė Tomui, kad šis susverdėjo, paskui dar sykį rėžė iš kitos pusės, Tomui tik sprandas, subraškėjo. Tada sviedė Tomas savo ginklą šalin, nusileido cinininkui ir parsivedė į savo namus. Ten išsigydė jiedu savo mėlynes ir nuo tos dienos pasidarė geriausi draugai.
Gandas apie Tomo darbus taip toli pasklido, kad jo samdyti atėjo Lino aludaris, mat jam reikėjo tvirto vyro vežti alui į Vizbyčą. Aludaris prižadėjo aprengti jį nuo galvos iki kojų ir gardžiai penėti ir girdyti, tad Tomas ir apsiėmė jam tarnauti. Šeimininkas nupasakojo Tomui, kuriuo keliu važiuoti, mat tais laikais pelkių kampą laikė užgrobęs baisingas milžinas, ir niekas nedrįso pro ten eiti.
Kas dieną važinėjo Tomas į Vizbyčą, o kad vieškeliu tai buvo geras gabalas, gal dvidešimt mylių, Tomas ėmė galvoti, kaip čia sutrumpinus tokią varginančią kelionę. Greitai jis sumetė, kad pro milžiną galima būtų nuvažiuoti perpus greičiau. O tuo metu Tomas buvo toks pajėgus kaip niekad, juk gerai valgė ir stiprų alų gėrė. Taigi vieną dieną, nieko nesakęs nei šeimininkui, nei kitiems darbininkams, pats sau nusprendė: galvą padės, bet į Vizbyčą trumpiausiu keliu nuvažiuos. Kaip sakoma, viską pastatė korton. Taip apsisprendęs, plačiai atvėrė milžino vartus, kad arkliai su ratais praeitų, ir nuvažiavo artesnių keliu. Netrukus milžinas pamatė Tomą ir tuoj pat atsiskubino, ketindamas nubausti jį ir atimti alų. Šoko ant Tomo kaip liūtas, rodės, ims ir praris.
Kas tau leido važiuoti šiuo keliu? — sukriokė milžinas. — Tik palauk, aš tave taip pamokysiu, kad nė vienas valkata nedrįs čia daugiau kojos kelti. Matai, kiek galvų kaba ant to medžio? Tavoji kabės už visas aukščiausiai, kad kiti atsino-rėtų.
Te špygą po nosim! — atšovė Tomas. — Aš ne toks skystas kaip anie, nevidone!
Išgirdęs šiuos žodžius, milžinas baisiai perpyko ir nubėgo į savo urvą pasiimti didžiojo vėzdo, ketindamas iš pirmo karto ištaškyti Tomui smegenis.
Tuo tarpu Tomas nežinojo, ko griebtis: vien botagu neįvci ksi tokios pabaisos, dvylikos pėdų aukščio ir šešių pėdų apie liemenį. Bet kol milžinas ėjo vėzdo, Tomas irgi pasirūpino gerą ginklą. Ilgai nesukęs galvos, apvertė vežimą ir nuėmė ašį su ratu. Iš jų išėjo puikiausi ginklai — ir vėzdas, ir skydas!
Išlindo iš urvo milžinas ir spokso į Tomą.
— Labai tau padės tokie ginklai! — suriaumojo jis. — Va mano rykštelė tai bent — kaipmat sugrūs į žemę ir tave, ir tavo ratą.
Ta rykštelė storumo buvo sulig rąstu, bet Tomas nė kiek nepabūgo. Milžinas kirto tokį smūgį, kad net ratas sutrupėjo, Tomas atsimokėjo tuo pačiu ir taip smarkiai uždrožė milžinui per makaulę, kad tas susiūbavo.
— Ką, — pasakė Tomas, — gal jau pasigėrei nuo mano stipraus alaus?
Ir jie vėl susikibo. Tomas talžė milžiną iš visos sveikatos, tam per veidą liejosi prakaitas su krauju, o kad buvo storas, apkvaitęs ir pavargęs nuo ilgos kovos, tai paprašė Tomo, ar neleistų jam truputį atsigerti.
— Ė, neieškok kvailių, — atsiliepė Tomas, — manęs motinėlė taip nemokino.
Pamatęs, kad milžinas sulig kiekvienu smūgiu vis labiau ilsta, Tomas pamanė: „Kalk geležį, kol karšta”, ėmė švaistytis kaip pašėlęs ir parbloškė milžiną ant žemės. Veltui milžinas kriokė, maldavo pasigailėti, žadėjo pasiduoti ir būti Tomo tarnu. Tomas tvatino jį, kol negyvai užmušė, o tada, nukirtęs galvą, įėjo į urvą ir rado tiek aukso ir sidabro, kad net širdis pašoko iš džiaugsmo. Prisikrovė jis pilnus ratus, nuvežė alų į Viz-byčą ir, sugrįžęs namo, apsakė šeimininkui visą nutikimą. Kitą rytą jis su šeimininku ir būriu Lino miestelėnų nukeliavo į milžino urvą. Tomas parodė jiems galvą, visą sidabrą ir auksą, kur buvo urve, ir neatsirado nė vjeno, kuris būtų nesidžiaugęs, — taip baisiai nuo milžino kentė visas kraštas.
Gandas, kad Tomas Hikatriftas nugalėjo milžiną, plačiai pasklido po visą apylinkę. Visi kas gyvas bėgo pasižiūrėti urvo ir iš džiaugsmo degino laužus. Žmonės Tomą ėmė gerbti dar labiau negu pirma, ir visi nusprendė, kad urvo lobis priklauso jam. Net jei jis būtų dvigubai didesnis, sakė jie, vis tiek Tomas jo vertas. Tada Tomas užkasė urvą ir įsitaisė gražius namus. Dalį žemės, kur milžinas per jėgą buvo užsigrobęs, atidavė neturtingiems sodžiaus žmonėms, kitą užsėjo kviečiais, kad turėtų iš ko misti ir maitinti motiną, senąją Džeinę Hikat-rift. Dabar Tomas pasidarė garbingiausiu žmogumi visoj apylinkėj, jo niekas nebevadino Tomu, bet ponu Hikatriftu, ir, patikėkite, prideramai su juo elgėsi. Savo bernus ir mergas užlaikė jis kuo geriausiai, pasisodino giraitę, paleido jon elnių ir gyveno laimingai savo puikiuose namuose iki amžiaus galo.
Comments
Gairės: Tomas Hikatriftas