Gyveno kartą nuskurdęs kirtėjas, bet buvo ne tinginys, dirbo kasdien nuo ryto lig nakties. Susikalęs su dideliu vargu keletą skatikų, sako savo sūnui:
— Tu mano vienintelis sūnus, norėčiau su uždirbtais kruvinu prakaitu pinigais tave kiek pamokyti; jei ko doro išmoktum, galėtum mane penėti-senatvėj, kai nebepavilksiu kojų ir turėsiu už krosnies tupėti.
Vaikas įstojo į mokyklą, mokėsi gerai, ir mokytojai negalėjo juo atsigirti. Išbuvo mokykloj kelerius metus, dar nebuvo visko išmokęs, tuo tarpu pasibaigė tėvo pinigai, ir jis gavo grįžti namo.
Tada tėvas nuliūdęs tarė:
— Nebeturiu už ką tavęs leisti į mokslus, vos uždirbu šiais sunkiais laikais pragyventi, o daugiau nė skatiko ne lieką pasidėti.
— Prašom nesirūpinti, tėveli, — atsakė sūnus, — jei Dievas padės, viskas bus gerai; aš pats manysiuosi.
Pamatęs tėvą ruošiantis į mišką malkų kirsti, sūnus tarė:
— Eisiu ir aš padėti tamstai.
— Ne, vaikeli, — atsakė tėvas: — tu nepratęs sunkiai dirbti, iš tavo darbo nieko nebus; antra, teturiu vieną kirvį, o kitam pirkti nėra pinigų.
— Prašom nueiti, pas kaimyną, — atsiliepė sūnus, — jam niekis paskolinti, kol aš savo įsigysiu.
Pasiskolino tėvas iš kaimyno kirvį, ir kitą rytą, tik pradėjus aušti, išėjo abudu į mišką. Sūnus dirbo nė kiek netingėdamas ir nedejuodamas. Kai saulė aukštai pakilo, tėvas tarė:
— Dabar kiek užkąskim, paskui darbas eis dar geriau. Sūnus paėmė savo riekelę duonos ir pasakė:
— Prašom pailsėti, tėveli, aš nepavargęs, eisiu po mišką pasivaikščioti ir paukščių lizdų paieškoti.
— Ko ten ieškosi, — atsiliepė tėvas, — bevaikščiodamas pavargsi, paskui rankos negalėsi pakelti; geriau lik čia ir pasėdėk šalia manęs.
Bet sūnus nuėjo į mišką, suvalgė savo duoną, buvo smagus ir ėmė dairytis po žalias šakas, ar nepamatys kur lizdo. Taip beklaidžiodamas priėjo didelį ąžuolą, kuris galėjo turėti kelis šimtus metų ir kurį vargiai penki vyrai galėtų apkabinti. Jis sustojo, pasižiūrėjo ir pagalvojo: „Čia ne vienas paukštelis gali turėti susinešęs lizdą”. Ir tikrai jam pasigirdo kažkoks balsas. Jis pasiklausė ir išgirdo duslų balsą rėkiant:
— Paleisk mane, paleisk mane!
Berniokas apsidairė, bet nieko nebuvo matyti, tačiau jam pasirodė, kad tas balsas eina iš žemės. Tada jis sušuko:
— Kur tu? Balsas atsiliepė:
— Aš esu apačioj, prie ąžuolo šaknų, paleisk mane, paleisk mane!
Jaunikaitis ėmė versti po medžiu žemę ir tarp ąžuolo šaknų mažam urve rado stiklo butelį. Pažiūrėjo į jį prieš šviesą ir pamatė vidury šokinėjant kažkokį daiktą, panašų į varlę…
— Paleisk mane, paleisk mane! — vėl atsiliepė iš butelio.
Jaunikaitis, nieko pikta nesitikėdamas, ištraukė kamštį. Tuojau iššoko iš jo kažkokia dvasia, ėmė augti didyn ir taip greit augo, jog viena akimirka išaugo baidyklė aukštumo sulig puse ąžuolo.
— Žinai, — sušuko ji baisiu balsu, — koks atpildas tavęs laukia už mano paleidimą?
— Ne, — atsakė be baimės jaunikaitis, — iš kur aš žinosiu?
— Tai aš tau pasakysiu, — sušuko dvasia, — aš tau už tai sprandą nusuksiu.
— Tu turėjai tai man pirma pasakyti, — atsiliepė jaunikaitis, — tada nebūčiau iš butelio paleidęs, o galvos netekti man nėra jokio reikalo, tą gali pasakyti visi žmonės.
— Kas man tie tavo žmonės, — sušuko dvasia: — tu turi gauti savo pelną, ir tiek. Gal manai, kad čia man sėdėti tiek laiko buvo kokia malonė — ne, čia buvo bausmė! Aš esu galingasis Merkuras, ir kas mane paleido, turiu tam nusukti sprandą.
— Bet nėr ko čia labai karščiuotis, — atkirto jaunikaitis, — pirma noriu žinoti, ar tikrai esi buvusi butely ir ar tikrai esi dvasia. Tik tada patikėsiu, jei vėl įlįsi, ir tada galėsi man daryti, ką tik nori.
— Tai man vienas niekniekis, — tarė pilna didybės dvasia, beregint susitraukė tokia pat maža, kokia buvo pirma, ir pro butelio kaklą įlindo į vidų. Jaunikaitis kapt kamštį, vėl greit užkišo butelį ir nutėškė tarp ąžuolo šaknų į seną vietą. Vadinas, taip buvo dvasia apgauta.
Jaunikaitis buvo beeinąs pas tėvą, bet dvasia ėmė labai prašyti:
— Paleisk mane vėl, paleisk mane vėl.
— Nė, — atsakė berniokas, — antrą kartą nebeleisiu; kas mane norėjo nužudyti, to daugiau nebeleisiu.
— Kad mane paleistum, — tarė dvasia, — tiek duočiau turto, jog tau pakaktų visam amžiui.
— Ne, — atkirto jaunikaitis; — tu mane apgautum, kaip pirmą kartą. — Tu atsisakai savo laimės, — sakė toliau dvasia, — aš tau nieko nedarysiu gausiai apdovanosiu.
Jaunikaitis pagalvojo: „Reikia pamėginti, gal ir išlaikys savo žodį, o šiaip labai pikto nieko man negali juk padaryti”. Jis ištraukė kamštį, dvasia išlindo iš butelio ir vėl išaugo didelė kaip milžinas.
— Dabar atsiimk savo dovaną, — tarė ji ir padavė skepetėlės kąsnelį. — Jei to skuduro viena puse patrauksi per žaizdą, ji tuojau sugis, o jei kita puse patrauksi per geležį ar plieną, tai pavirs į sidabrą.
— Reikia pirma pamėginti, — pasakė jaunikaitis.
Priėjo prie medžio, perkirto žievę su kirviu ir paskum pertraukė skepetėlės viena puse per įkirtimą — tuojau ta vieta suaugo, nė rando neliko. — Matyti, bus tiesa, — tarė jis dvasiai, — dabar galim skirtis.
Dvasia jam padėkojo už išvadavimą, o jis padėkojo dvasiai už jos dovaną ir sugrįžo pas tėvą.
— Kur buvai pražuvęs? — paklausė tėvas. — Tu pamiršai savo darbą. Aš sakiau, kad su tokiu darbininku nesusikursi.
— Prašom nebijoti, tėveli, aš pavysiu.
— Pavys jis mat man, — pasakė piktai tėvas, — bus ne niekis.
— Tik prašom pažiūrėti, tėveli, tuoj nukirsiu medį, bematant triokštelėjęs nuvirs žemėn.
Tada jis paėmė savo skepetėlę, patrynė kirvį ir kirto atsivedėjęs į medį, bet geležis buvo pavirtusi į sidabrą, ir visi ašmenys išlinko.
— Aure, tėveli, kokį netikusį man davei kirvį, visas atšipo!
Tėvas pamatęs išsigando ir tarė:
— O, ką tu padarei] Dabar turėsiu užmokėti už kirvį, tik iš kur imsiu pinigų? Šit kokia nauda iš tavo darbo!
— Prašom nepykti, — atsakė sūnus, — už kirvį aš pats užmokėsiu.
— Tu kvailas, — sušuko tėvas, — kuo gi tu mokėsi? Tu tiek turi, kiek gauni iš manęs. Mokykloj nieko gero neišmokai, o kaip darbininkas pasigadinai.
Kiek pabuvęs, sūnus tarė:
— Tėveli, be kirvio nebegaliu daugiau dirbti, grįžkim namo ir pailsėkim.
— Kas tau galvoj? — sušuko tėvas. — Tu manai, aš galiu sėdėti sudėjęs rankas? Aš turiu dirbti, o jei tu nori, gali vienas keliauti namo.
— Tėveli, aš pirmą kartą esu tam miške, nežinau kelio, eikim abudu.
Tėvui pagaliau praėjo pyktis, ir jis sutiko grįžti kartu. Paskui sako sūnui:
— Eik ir parduok pagadintą kirvį, vis kiek už jį gausi, o kiek trūks užmokėti kaimynui, aš uždirbsiu.
Sūnus paėmė kirvį ir nunešė į miestą pas auksakalį, tas apžiūrėjo, pasvėrė ir tarė:
— Jis vertas keturių šimtų dolerių, bet neturiu tiek pinigų. Jaunikaitis atsakė:
— Duok, kiek turi, o daugiau palauksiu. Auksakalys davė šimtą, o šimtą paliko skolingas. Paskui jaunikaitis sugrįžo namo ir pasakė tėvui:
— Pinigų turiu, prašom nueiti pas kaimyną ir paklausti, kiek nori už kirvį.
— Aš ir taip žinau, — atsakė tėvas, — vieną dolerį ir šešis grašius.
— Tad prašom jam duoti du dolerius ir dvylika grašių, vadinas, du kartus daugiau. Turiu pinigų, kiek tik nori, prašom dabar gyventi, kaip tamstai geriau patinka.
Pasakęs tuos žodžius, jis išėmė ir padavė tėvui šimtą dolerių.
— Dieve mano! — sušuko senis. — O kur tu gavai tuos pinigus?
Tada sūnus apsakė, kaip viskas atsitiko ir kokią netikėtai laimę rado. Su likusiais pinigais jis vėl įstojo į mokyklą, pabaigė aukštus mokslus ir, gydydamas su savo skepetėle žaizdas, pasidarė garsiausias daktaras pasauly.

Comments

comments