Kartą miške, pagal kalną, gyveno atsiskyrėlis. Nieko jis daugiau neveikė, tik meldėsi, darė gerus darbus ir kiekvieną vakarą nešė ant kalno du kibirus vandens Dievo garbei. Tuo vandeniu girdė žvėrelius ir laistė augalus, nes aukštai nuolat pučia sausas vėjas, žemė ir oras išdžiūva, o laukiniai paukščiai, bijodami žmonių, skraido pagal debesis ir nesileidžia žemai gerti. Tas atsiskyrėlis buvo šventas žmogus ir matė, kaip kartu su juo lipo į kalną angelas, skaitė jo žingsnius, o po
darbo jį valgydino, kaip valgydino aną pranašą Dievo siųsti varnai.
Taip šventai gyvendamas, atsiskyrėlis sulaukė senų metų ir kartą pamatė vedamą į kartuves nusikaltėlį. Atsiskyrėlis tarė sau: „Tas to vertas”. Vakare, nešdamas ant kalno vandenį, nebematė angelo, kurs jį visados lydėdavo ir valgydindavo. Atsiskyrėlis persigando ir ėmė galvoti, kuo būtų užrūstinęs Dievą, bet negalėjo suprasti. Nebevalgė ir nebegėrė, gulėjo parkritęs žemėj ir meldėsi dieną naktį. Kai kartą miške taip graudžiai verkė, išgirdo gražiai giedant paukštelį; tada jam dar labiau suspaudė širdį, ir jis — Kaip tau gera linksmam giedot! Tavęs neslegia Dievo rūstybė! O, kad man pasakyti galėtum, kuo aš Jam nusidėjau, tada atgailėčiau, ir mano širdis vėl džiaugtųsi!
Paukštelis atsiliepė:
— Tu nusidėjai pasmerkęs nelaimingą žmogų, vedamą į kartuves, užtat užsirūstino ant tavęs Viešpats, kuris vienas gali teisti. Bet jei gailėsies už nuodėmę, bus tau atleista.
Tada prisiartino prie jo angelas su sausa šaka rankoj ir tarė:
— Tol nešiok šitą sausą šaką, kol išleis tris atžalas, o naktį laikyk pasidėjęs ją po galva. Valgyk elgetos duoną ir negyvenk tuose pačiuose namuose ilgiau kaip vieną naktį. Štai tau bausmė, kurią Dievas siunčia.
Atsiskyrėlis paėmė šaką ir sugrįžo į pasaulį, kurį seniai buvo pametęs. Jis: nieko daugiau nevalgė ir negėrė, tik tai, ką žmonės pasigailėję duodavo; bet dažnai negirdėdavo jo maldavimų ir nedarydavo durų, ir jis ištisas dienas neturėdavo burnoj trupinėlio duonos.
Kartą ėjo nuo ryto lig vakaro iš kiemo į kiemą, bet niekas nieko nedavė ir nepriėmė nakvoti, tada jis nukeliavo į mišką, rado ten trobą, kurioje sėdėjo sena moteriškė. Jis tarė jai:
— Pasigailėk manęs, leisk šią naktį čia pergulėti. Ji atsakė:
— Ne, negaliu, kad ir norėčiau. Turiu tris sūnus galvažudžius, jei jie sugrįžę tave rastų, nužudytų mus abudu.
Atsiskyrėlis tarė:
— Tik priimk mane, nei tamstai, nei man jie nieko nedarys.
Moteriškė pasigailėjo ir sutiko. Keleivis atsigulė po laiptais, o šaką pakišo po galva. Senės paklaustas, kodėl taip guli, jis papasakojo, kad šaką už bausmę visur nešiojąs, naktį ant jos gulįs. Jis užrūstinęs Dievą, sakydamas, kad vedamas į kartuves kažkoks nusikaltėlis buvęs to vertas.
Tada moteriškė ėmė verkti sakydama:
— Jei Dievas už vieną žodį taip baudžia, tai kaip bus mano sūnums, kai jie stos prieš Jo teismą?
Tare: Vidunaktį su triukšmu ir riksmu parėjo namo galvažudžiai. Sukūrė ugnį ir pamatė po laiptais gulintį žmogų, įniršo ir sušuko motinai:
— Koks čia žmogus? Ar mes nesame uždraudę ką nors priimti?
Motina atsiliepė:
— Nelieskit jo, čia nelaimingas nusidėjėlis, jis daro atgailą.
Galvažudžiai norėjo žinoti, ką jis padarė, ir paklausė:
— Seni, pasakyk, kuo nusidėjai? Keleivis pasikėlė ir tarė:
— Vienu žodžiu užrūstinau Dievą, už tai dabar darau atgailą.
Jo žodžiai sujaudino galvažudžių širdis, ir jie ėmė gailėtis savo piktų darbų.
Atvertęs tris nusidėjėlius, atsiskyrėlis paskui vėl atsigulė po laiptais. Rytą rado jį nebegyvą, o iš sausos šakos, ant kurios gulėjo, buvo išdygusios trys atžalos. Taip jis vėl įgijo Dievo malonę.

Comments

comments